Rusija: CCCP

Žemiau surinkau keturis trumpus, čia nepublikuotus, pasakojimus apie mano keliones po dabar jau nebeegzistuojančią šalį. Neegzistavo ji ir kelionių metu, tačiau jausmas keliaujant toks pat, kaip Gorbačiovo karjeros pradžioj. Gero skaitymo 🙂

2012 birželio 29
Kaip aš keliavau po Rusiją

Įdomus ekspyriensas, skrydis Rusijos viduje. Nuotykiai prasideda dar Pulkovo 1. Sėdžiu, stebiu aplinką ir nenustoju žavėtis šia tauta. Aišku, kodėl Hitleris pralaimėjo. Aišku, kodėl Stalinas neišnaikino, kad ir kaip naikino. Kokius nors paklusnius ir romius švedus paprašytų sustoti prie sienos užrištomis akimis, tie ir sustotų draugiškai. Tik ne rusai…
Einu link savo vietos lėktuve ir stebiu, kaip Ivanas į mano vieta prie lango sodina merginą ir pats sėdasi šalia. Man lieka vieta prie praėjimo. Nu ir čiort snim, galvoju. Nesinori nuvilti galantiškojo Ivano ir pažeminti jo susodinant visus į savo vietas. Staiga prieina Maša ir sako man – jūs sėdite mano vietoje. Nieko kito nebelieka, kaip nuvilti galantiškąjį Vanią. Pasirodo, jis iš viso nežinia iš kur čia priklydęs. Maša maloniai sutinka atsisėsti Ivano vietoje. Uf, vieną problemą išsprendėm.
Mama su 3 vaikais padalina visiems saldainių po saują ir paprašo pas palydovę popierinių maišelių. Padalina juos vaikams. Matau bus linksma.
Ekipažas perskaitė saugos taisykles. Angliškai taip pat. Gerai, kad suprantu rusiškai. ”NEGALIMA naudotis elektroniniais prietaisais riedėjimo, pakilimo bei nusileidimo metu” – pabrėžiama. Aha. Ateikit ir papasakokit mano kaimynams. Moteriškė pati sprendžia, kada riedėjimas, o kada pakilimas. Bičas šalia iš rankų nepaleidžia savo aipado. Jis gi protingesnis už visus…
Pakylam, atrodo. Nuskamba signalas, leidžiantis atsisegti diržus. Nuo bėgančių link wc kiekio pasikeičia lėktuvo centruotė. Pajuda ratukai su limonadais. Man kuo toliau, tuo linksmiau. Visada maniau, kad švedų palydovės senos ir negražios, mat demokratija, liberalizmas ir lygios
teisės. Pasirodo ne. Rossija stiuardesės, jei reikėtų, lėktuvui lengvai padangas pakeistų reikalui esant. Viena tokia prieina prie mano kaimynės už nugaros ir pradeda jai skaityti moralą apie tai, jog gyvūnų vežtis salone negalima. Bijau atsisukti ir pažiūrėti, koks ten gyvūnas, nes elgiasi jis tyliai. Šuo, girdžiu, loja kažkur priekyje…
– Aaaaa, gyvūnų vežtis salone negalima. Kaip jūs to nežinote.
– Aaaaa, kas čia tokio.
– Aaaaa, pas daug ką alergija. Aaaaaa, jūs gi sutikote su mūsų aviakompanijos taisyklėmis.
Finale gyvūnas važiuoja kaip važiavęs. Šuo, beje, irgi. Aš pradedu mintyse spręsti galvosūkį, kokiu būdu gyvūnai praėjo visas tas begalines kontroles, ir tas pačias, mus aptarnaujančias tankistes. Oj, palydoves.
Pasirodo, jei visas lėktuvas atsilošia sėdynes, niekas niekam netrukdo. Nu o jei pats nenori sėdėt pusiau gulom, darai komfortiškesniu skrydį už tavęs sėdinčiam.
Kažkodėl prisiminiau savo šefą ir automatiškai pasodinau jį savo vietoje. Dabar man aišku, kodėl jis vengia vienas skraidyti į Samarą. Jis gi, vargšas, visiškai nesupranta, kas vyksta aplink.
O, pasirodo pas mano kaimyną iš dešinės telefonas priiminėja sms. Ir ne pas jį vieną. Pas kažką skamba!
Ačiū Dievui vaikai dar nevemia, šuo kol kas neloja, gyvūnas niekaip neparodo esąs čia… Ivanas švelniai padeda galvą man ant peties…
Samaroj +29*C… Pilotas keleivius pratina prie tokios temperatūros, kad jie nepatirtų šoko nusileidus. Kitaip paaiškinti temperatūros salone neįmanoma. Dar pusantros valandos nuotykių. Woohoo!
Kas matė filmuką LaTroškinys, supras apie ką aš. Filmuko pabaigoje, kritikui Ego patiektas troškinys nuneša jį į vaikystės prisiminimus. Taip ir mane nunešė. Bulka su pusės centimetro storio olandiško sūrio rieke ir tiek pat daktariškos dešros. Tiek mes atsiriekdavom vaikystėje. Tais geresniais laikais.
– Kavos, arbatos, kavos, arbatos.
– O APELSINŲ SULČIŲ GALIMA? – nuaidi staiga.
Nieko, mes nei vienas nekrūptelime. Žmogui matyt užgulė ausytes. Mąstau tyliai, kad jei būčiau tiesiai skridęs į Samarą, būčiau patyręs lengvą kultūrinį šoką, nežiūrint į kilmę. Dabar gi ima žvengas nerealus. Gerai, kad alkoholio neduoda
Be reikalo pavadinau palydovę tankiste. Ji kiekvieną kartą praeidama kliūna už manęs, o aš negaliu susisiaurint, nes Vania iš tų tikrų Ivanų bagatyrių. Taigi, ji vis kliūna ir jai dėl to darosi nemalonu. Pradedu jos gailėt, ypač kai matau atsiprašymą akyse. Nusišypsau jai.
Praeina ji, nešina kavos termosu ir tokiu padėkliuku, kur pastatai savo puodelį ir tau įpila kavos. Kažkas priekyje sukrauna ten savo šiukšles. Trys eilės ir padėkliuko nebėra. Tai dabar šiukšlių padėkliukas…
Mano žavioji kaimynė, kurią Ivanas meiliai sodino prie lango, sumanė mus pakelti iš kėdžių, taigi užmečiau akį į už manęs keliaujantį gyvūną. Ogi tai katašunis vulgaris, tik tylus koks tai labai. Kaip aš…
Ačiū viešpačiui kaimynė priekyje pavargo gulėti ir pagaliau pakėlė sėdynės atlošą. Tuoj turėtume pradėti leistis. Lauk manęs, Samara. Aš atvykstu.
Darbas, darbas, darbas… – kaip sake Vladimiras Iljičius.
Labas rytas. Priimu statymus, išskrisiu aš šiandien namo, ar ne. Košmaras kažkoks. O gal ir ne. Priklauso viskas nuo to, kaip pažiūrėti. Bet apie nuotykius iš eilės.
Aš žmogus nereiklus, bet myliu komfortą. Komforto čia, deja, nedaug. Nors vėlgi, kaip pažiūrėti. Įdomi sistema – išsiregistruojant iš “viešbučio” privaloma “priduoti” numerį administracijai. Pavaikšto, pauosto, suskaičiuoja rankšluosčius, patikrina baterijas distancinio valdymo pultuose. Daugiau niekur to negalima patirti. Na, nebent kokiam Mozambike. Aš administraciją suprantu. Nebūtų pagrindo skaičiuoti rankšluosčius, niekas ir neskaičiuotų. Atsikratau pagaliau. Taksistas užsakytas kiek vėliau, bet jau trypčioja. Važiuojam.
Spėkit, kokios markės taksi automobilis. Teisingai, Toljatyje kitokio negali būti. Modelio tikrai neatspėsit. Senas, palūžęs ir purvinas “devintukas”. Suprantama, kad vietiniais keliais pravažiuoja tik Lados. Vokiečių tankai nepravažiuotų. Nu bet toks raritetas, tai jau kraštutinumas. Lyg negana būtų triukšmo, skleidžiamo to inžinerijos stebuklo, vodyla įjungia muziką. Melodija nesikeičia valandą. Keičiasi žodžiai. Iš “priletela bejala strekoza liubvi” į “i pozvonil serebrianiy telefon”. Nu dar Artur Pirožkov.
Viešbuty man praneša, kad taksi kainuos 1000 rublių. Pabrėžiu, kad man reiks čekio. Vodyla pareiškia, jog aš jam skolingas 1180 (sumą galvojo visu keliu, matyt). Klausiu kodėl. Ogi už čekį, kurį jis man duoda. Čekis nepaprastas, o stebuklingas, todėl ir kaina tokia. Kodėl stebuklingas, paklausite. Ogi todėl, kad datas ir sumas aš galiu įsirašyti pats! Ant jo tik taksi kompanijos pavadinimas ir antspaudas. Jptvm, kaip veikia ekonomika šioje šalyje?
Tikrina bagažą… Pasus… Bagažą… Kur eiti registruotis? Visi draugiškai rikiuojasi į dvi eiles – vidiniai reisai ir tarptautiniai. Mano reiso registracija dar nepaskelbta, bet tarpinėj salės stovėt nenoriu, taigi stoju į eilę. Ne aš vienas toks. Dauguma stovi dar nesulaukę registracijos pradžios. Tai suprantama, juk jie gudresni, negu tie kiti, kurie nestovi. Nors stovi visi. Stumdosi ir bando pralįsti pirmi. Oro uostą aptarnaujančios organizacijos damos aprengtos vienoda uniforma. Kažkoks genijus, kuris galvojo aprangos dizainą, norėjo, kad Samaros oro uosto personalas atrodytų gražiausiai pasaulyje ir patrumpino sijonus gerokai aukščiau kelių. Gavosi kaip visada. Matyt, reikėjo prieš modeliuojant į modelius pažiūrėt.
Įdomi tvarka čia ką nepaimsi. Prisiminiau, kaip vakar varčiau meniu restorane. Restoranas brangus. Reikėjo mano kolegoms mane nustebint gi. Nustebino. Pasirodo už steiką galima sumokėti dvigubai daugiau, negu pvz. Švedijoje ir gauti visiškai sugadintą. Be ne apie tai aš dabar. Aš apie meniu. Kiekvienas lapas pasirašytas ir suantspauduotas dviejų asmenų. Tingėjau gilintis, kas jie tokie, bet pasijutau kolchozo valgykloje Lazdijų rajone 1988 metais, kur meniu kabodavo ant sienos su vyr. technologo, vyr. virėjo ir t.t. parašais. Deja parašas niekaip neįtakojo vagiamos mėsos kiekio. Vėl nukrypau…
Patekau į registracijos salę. Labai savimi didžiuojuosi. Žinau, kad džiaugtis dar anksti. Taip ir yra. Mane ir mano bagažą registruoja tik iki Maskvos. Tarp skrydžių turiu 2 valandas. Puolu dvasia ir ūpu. Ten reikės susirast bagažą ir iš naujo praeiti visas kontroles. Nuotykiai tikrai dar nesibaigė. Manęs laukia Domodedovo.
P.S. Stebiu aplinką ir suprantu, kaip turi būti baisu ir nesuprantama vietiniams užsienyje. Juk nėra langelio, kur galėtų išsirikiuoti eilė “man paklausti”. Nėra tetos, kuri rėkia ant tos eilės. Pilna tablo, kuriuos reikia skaityti, o rusui tai kas parašyta, atrodo nerimta. Jiems tikrai baisu. Nepamiršiu, kaip vienas klientas, įmonės direktorius ir savininkas, manęs Stokholme paklausė, ar “ryt ryte išsiregistruojant iš viešbučio, patalynę nuvilkti ir kartu su distanciniu atiduoti su raktu”. Kai paaiškinau, kad užteks rakto, tokios reakcijos aš matęs nebuvau, tik supratau, kad jį tai išgąsdino.
Vien nusivylimai, nes paaiškėjo, kad nuotykių daugiau nebus. Domodedovo, pasirodo, visai civilizuotas oro uostas, jei nekreipti dėmesio į tokias smulkmenas, kaip vėluojanti registracija, su kas trečiu užstringanti bagažo juosta ir panašiai. Smulkmenas atperka veiksmas eilėje prie Uzbekistan airlines, bei grupelė tadžikų. Neperpasakosiu. Pasižiurėkit Nasha Russia.
Skrydis namo – visiškas nusivylimas ir jokių nuotykių. Skrendu su kažkokia man nežinoma kompanija Yamal (Ямал). Ne, aš nesuklydau. Ne “Б”, o tikrai “M”
Lėktuvėlis mažas Bombardier CRJ200, suskaičiuotas 50 keleivių. Mes skrendam 8. Palydovė jaunutė ir labai maloni. Maitina mus karštais pusryčiais. Su Yamal mielai skrisčiau dar kartą, net jei lėktuvas būtų pilnas.
Tokia ta Rusija, išprotėjusi, kontrastinga, pasiutusi, laukinė, bet sava ir artima. Galėčiau tęsti epitetų sąrašą, bet gal kitą kartą

2013 rugpjūčio 11
Šalis, kur norisi sugrįžti.

Myliu savo darbą, suteikiantį galimybę pakeliauti. Taigi, dar viena kelionė ir dar viena egzotinė. Woohoo! Skrendu į Armėniją.
Iš Gioteborgo skrendu į Stokholmą, tada į Maskvą, o iš ten į Jerevaną. Kai pirkau bilietus, kelionių agentūra pasiūlė kažkokią nesveiką kainą. Į PAR pigiau skridau. Patikrinau kainas internete – žinoma, galima rasti pigiau. Kelionių agentūra pasiteisino, kad “lievų”, bet pigių bilietų savo klientams nesiūlo, bet jei aš reikalauju, jie man mielai parduos.

Taigi, iki Stokholmo su Norwegian, o toliau Aeroflot – kompanija, kuri sujungė kažkada visą TSRS, kurios bilietų kasas galima buvo matyti visur. Kažkada, vaikystėje, Аэрофлот ženklas sukeldavo man euforiją ir tikrai prasidėjo prie profesijos pasirinkimo. Ech… Pamatysim tuoj, kaip jie gyvuoja. O gyvuoja jie, panašu, kaip visada, t.y. ne kaip visi. Norwegian man negali registruoti bagažo iki galo, nes nemato savo sistemose, kur aš skrendu toliau. Teks pasiimt Stokholme ir vėl registruotis. Na ir gerai. Nėra čia ko visokiems Norwegian žinoti, kas kur skrenda.
Norwegian, tarp kitko, gauna nuo manęs medalį už nemokamą wi-fi lėktuve. Užskaitau.
Stokholme visai nėra ką veikt. Iki skrydžio į Maskvą 3 valandos, taigi registracija dar neprasidėjo, bagažo atsikratyti dar negaliu. Todėl prisėdu netoli dviejų tetų iš Rusijos, kaip ir aš belaukiančių registracijos. Staiga prie jų prieina apsauga ir sako:
– You have to…
– Нам в первый надо..!
Apsauginio veido išraišką reikėjo matyti. Apsisuko kvailai išsišiepęs ir nuėjo. Nespėjau net pasisiūlyt pavertėjaut.
– Да он ничего не понимает, – sako viena.
– Все он понимает, – atsako antra.
O Aš nepaliauju stebėtis šitų žmonių drąsa ir pochuizmu. Skrydis į rytus dar net neprasidėjo. Bus tikrai linksma. Jaučiu tai ir ši mintis kutena. Panašiai, kaip gavus pranešimą iš pašto, kad atėjo ilgai lauktas siuntinys.
– Света. Света. Светааааа, – plyšauja mano kaimynė.
O Svieta tuo tarpu bando pasikrauti savo telefoną. Neatspėsit kur. Pamatė ant automatinių lauko durų dvi plokšteles. Neaiški jų paskirtis – gal perprogravimui, gal dar kažkam. Kodėl Svietai pasirodė, kad čia yra vieta, skirta pasikrauti telefonui, man paslaptis, Svietai ne. Svietos kompanionei labai parūpo, ką ji ten atsitūpus prie durų daro. Svieta mielai paaiškino:
– Видишь эти две штучки? Зарядку сюда вставить нельзя, но можно вот так держать… Но почему то не заряжается… Я там спросила, они мне что то сказали, но я не поняла…
– Passenfer Wu, passenger Pu, passenger Mu, travelling to Copenhagen, please proceed to gate 22.
Nemeluoju, taip ir sakė. Na, gal pirmas priebalses sumaišiau, nes Pu nuo Mu per garsiakalbį sunku atskirti.
Kodėl visi važiuoja gulėt į Turkiją? Reik važiuot į Rusiją linksmintis!
Pavyzdys. Eilė iš kokių 50 žmonių laukia registracijos pradžios. Ateina mergaitė, užsidega savo televizorius ir atsisėda po Business class. Biznio klasėje niekas nesiregistruoja, bet ji kantriai sėdi. Visi taip pat kantriai stovi. Suprantama – jei skrendi biznio klase, tai į oro uostą atvažiuoji anksčiau, kad spėtum daugiau nachaliavai išgert.
Vaizdas eilėje nesikeičia jau beveik valandą. Tokių šposų už pinigus juk nenusipirksi.
Toliau darbas, ačiū dievui kažkiek atskiestas smagiomis vakarienėmis, anekdotais, tostais ir konjaku. Neįdomu ir neverta aprašinėti. Darbas iki vakaro, tada susitikimai ir t.t. ratu. Keletą kartų spėjau vienas išeiti rytais kažkiek apžiūrėti miestą ir palobiauti.
Kokie čia vyrai, ech. Kaip kalnų ereliai. O moterys kokios. Ne moterys, o mažos svajonės. O koks čia šašlykas, kokie sūriai, konjakai, kebabai. Maistas bendrai nerealus. Tenka save prilaikyti, nes savikontrolę prarasti labai lengva. Ypač užpilant viską konjaku.
Visa kita yra taip, kaip ir galima tikėtis iš armėnų. Daug triukšmo aplink, bet niekas nevyksta. Jeigu jums reikia sutvarkyti kažkokį reikalą ir yra rizika, kad bus kažkokių kliūčių, tai tos kliūtys būtinai atsitiks. Visos… Ir reikės jums tada milijono draugų. Bet kokiam reikalui sutvarkyti reikia turėti tinkamų virvelių, kurias galima tampyti. Tik atvykus čia tai pasirodo baisu, bet vėliau supranti, kad tokia čia sistema. Tu esi kažkam virvelė, tau kažkas taip pat virvelė. Visi surišti gana tampriu voratinkliu.
Pakeliui namo dėlioju mintis galvoje. Bandau surikiuoti ir sulygiuoti tai, ką dariau, veikiau, mačiau savaitę laiko. Anksčiau to padaryti tiesiog nebuvo laiko.
Nuostabi šalis. Savaip, pietietiškai, civilizuota. Šalis, kurios sostinėje automobilių Lada ir Mersedes Benz GL važinėja panašiai vienodai. Šalis, kur sovietiniais metais garsūs ir žinomi konstruktoriai šiandien plauna grindis, o 120 patentų turintys išradėjai pigiais triukais kaulija tušinukų. Šalis, kur upėmis teka konjakas Ararat. Šalis, kur sriuba valgoma užgeriant degtine. Šalis, kur verdama puiki kava. Šalis, kur taksi per pusę miestų jums gali kainuoti 600 pinigų, o 600 metrų – 1000. Tikrai, tikrai noriu ten sugrįžti dar ir dar.

2013 spalio 30
IR VĖL RUSIJON. ŠĮKART BALTON.

Sveiki. Šį kartą pakeliui į Minską. Širdis džiaugiasi, mat didžioji tėvynė prasideda jau Amsterdame. Na, kad dauguma nežino visų olandiško saugumo subtilybių, nieko keisto. Visi mes žmonės ir visi norime su savimi į lėktuvą pasiimti 12 indelių jogurto, net jei keliaujame po vieną ir mums 72 metai. Arba baltarusiškos degtinės butelį, net jei mums jau ne 18. Kodėl baltarusiška degtinė lėktuve į Minską, paklausite jūs? Atliko po komandiruotės, spėju aš. Sprendžiant iš savininko abrozdėlio tikrai daugiau nebūtų tilpę vakar arba jis čia prieš mane nestovėtų šiandien. Beišsiskiriančia seile palydėjau pradingstantį butelį skaidriosios, kurį rupūžė saugumietis, nesulaukęs paaiškinimo apie butelio turinį, be jokio sąžinės graužimo konfiskavo ir kažkur pradangino. Negers juk. Bijo jie tokių gėrimų. O ir neįprasta olandams. Jiems gi kokią tulpę surūkyt ar raudoną žibintą apkabint. Nieko keisto netgi, kad tik paskelbus apie biznio klasės keleivių ir keleivių su vaikais (pastarųjų nemačiau) laipinimą dauguma sustoja į eilę, o, kai pagaliau laipina visus, aš būnu pirmas, mat niekam jau nereikia. Tiesa, keletas ne biznio klasės apsukriausių čionai vistik prasmuko.
Užtai lėktuve tikra tarybų sąjunga ir aš drąsiai, kaip niekad, grįžtu 20 metų atgal. Kadangi po paskutinių nuotykių pakeliui į Maskvą dar nesiryžtu priduoti marškinių į bagažą, kai tarp skrydžių valanda, keliauju su 2 terbom, beveik kaip ir daugelis. Nežiūrint į tai, jog esu beveik pirmas, neskaičiuojant nelegaliai prasmukusių, savo terbų jau neturiu kur priglausti, todėl glaudžiau kur papuolė – išmėčiau. Kažkas iš paskos tarp savęs pajuokavo, kad dešinys bortas į Minską neskrenda. Ha ha, pagalvojau, o širdis nušvito.
Mano pavyzdžiu seka dauguma. Kadangi nėra vietos priekyje, tai visi priekiniai tempia savo terbas galan. Logiška, o kur gi dar jas tempt. Nesuprantu tik, kaip tokio dydžio ryšulių neliepia registruot. Matyt neliepia, nes šitie keleiviai, Belavia maitintojai, nustos skraidyt, jei uždrausi. O gal ir ne. Nežinau, bet nieko keisto.
Oho, Belavia duoda saldainiukų. Supratau iš triukšmo salono gale ir neužilgo man buvo maloniai pasiūlyta pasivaišinti, ką aš, žinoma, padariau.
Jei palydovė, dalinanti saldainius, būtų pilotas, išlipčiau nedvejodamas iš skrendančio Belavia orlaivio. Toks vaizdas, kad ten, iš kur ji, žmonės ne tik nesišypso, bet ir patologiškai nekenčia kitų žmonių. Ant veido parašyta, kad ji susprogdintų čia viską, jei tik turėtų kuo. Nejučiomis prisiminiau tuos 12 indelių jogurto… Tfu tu. Pabandžiau nusišypsoti, kuo tik dar labiau ją supykdžiau. Dabar negausiu saldainių ir ėst.
Tarp kitko, Belavia, o ne Belarus Airways, kaip World War Z su Brad’u Pitt’u. Melas ten. Nors visumoj visa kita atitinka. Išskyrus, žinoma, zombius. Na ir mūsų stiuardesę išskyrus.
Labai egzotiškai žiūrisi skirtingos keleivių kėdės salone. Įdomu, čia dizaino sumetimais – gera idėja būtų pralinksminti keleivius skirtingomis kėdėmis – ar vistik iš dviejų su puse Boeing 737-200 vietinai meistrai sulipdė vieną Boeing 737-500? Bet kuriuo atveju įdomus, nematytas, sprendimas.
Pradedu smarkiai gailėtis, kad nusišypsojau palydovei, mat ėst norisi vis labiau. Pusryčių neturėjau, o skūpūs tulpiniai olandai davė tik kažkokių sausainių su skonio sustiprintojais.
– Ot žioplys, – pliaukšteliu sau delnu, kuriame telefonas, per kaktą – juk kad ilgai neatneša reiškia, jog bus labai rafinuotas meniu. Tikiuosi tik, kad ne surinktas iš tų dviejų su puse donorinių boeing.
Gavau ėst. Sumuštinių. Ech… Kol skaičiau sudėtį – visada taip darau žingeidumo vedamas – supratau, jog sumuštiniai be skonio. Gamintojo nepamenu, bet e-pašto adresas @gmail.com. Susimąsčiau. Kažin todėl, kad nerastų? Ar čia cenzūros baimė? O gal iš biednumo? O gal tai racionalumas? Gal aš senamadiškas, bet @gmail, @yahoo ar @mail.ru kompanijų adresai man nekelia jokio pasitikėjimo. Grįžtant prie skonio – iš kur gi žinoti Belavia tiekėjams, jog skonio receptoriai 11 km aukštyje veikia kitaip, nei mes įpratę – beveik su tokiu pat pasimėgavimu būčiau sukramtęs tualetinio popieriaus dozę. Nežiūrėčiau Discovery ir aš nežinočiau.
O palydovė pagaliau nusišypsojo. Kai apsipylė pomidorų sultimis.
Ačiū, Belavia, nors kava nebloga.
Mano staliukas atsilenkia žmoniškai, o pas kaimyną, matyt, paimtas iš kito lėktuvo donoro, atsilenkia pirmiausia toks mažas, o tada išsilanksto. Kai jis jį išlankstė, iš ten pabėgo 3 gyviai aštriais dantimis. Na gerai, niekas nepabėgo, bet ten taip švaru ir tiek trupinių, kad sekantį kartą tikrai pabėgs.
Toliau skrendam be nuotykių. Alkoholio Belavia nedavė ir net prigrasino, kad už atsineštų alkoholinių gėrimų vartojimą garantuota bausmė. Susimąsčiau, jog tikrai yra buvę precedentų, jei tokia taisyklė įvesta. Kitos avialinijos apie tai neperspėja. Nusileidom kaip pagal vadovėlį. Baltarusiai neplojo savo pilotui, kuo užsitarnavo mano pagarbą ir perspjovė lietuvius. Iš oro uosto išėjau antras. Štai ką reiškia keliauti su visais savo žaislais nepriduodant jų į bagažą. Be to, visi ne piliečiai išsirikiavo eilėje prie „privalomų“ sveikatos draudimų. Aš nestojau. Mačiau ir girdėjau, kaip pasieniečiai privertė keletą keleivių apsisukti ir stoti į eilę prie draudimų, nežiūrint į tai, jog anie kažkuo panašiu į draudimo polisus mojavo. Pasigalandau liežuvį, nutaisiau rimtą veidą ir pirmyn:
– Ar jūs draudimą turite?
– Turiu, – apsimetu durnium aš.
Teta nuleidžia galvą į popierius. Kokiom 5 sekundėm.
– O aš galiu pažiūrėti? – sako.
– Žinoma, – metu jai pro langelį rusišką, bet dar galiojantį draudimą ir pridedu, – kompanija užsakė, sakė, kad tinka.
Mačiau, jog smarkiai suabejojo, įtempė smegeninę ir jau maniau tuoj baigsis mano kelione, bet ji neprieštaravo ir tuoj pat pasipylė į mano popierius antspaudai.
Pasitiko mane su X6, kaip ir priklauso, ir nugabeno viešbutin, kaip ir priklauso. Juokauju. X6 mane pasitinka tik Baltarusijoje. O sako, kad žmonės čia blogai gyvena. Nė velnio…

2014 sausio 24
Myliu aš Rusiją

Šiandien…
Sėdžiu Vnukovo oro uoste su pramušta, bet gyjančia kakta, bokalu alaus Baltika ir praeivių žvilgsniais, bet apie viską iš pradžių.
Vakar…
Dėl logiškai nepaaiškinamo 4 valandų skirtumo tarp CET laiko ir Maskvos bei keistų skrydžių į Maskvą (o gal tiksliau reikėtų sakyti – keistų skrydžių iš europos – panašiai, kaip į artimiausią parduotuvę važiuoti per Gioteborgą) tenka keltis 2 valandą nakties. Iš anksto žinau, kad atkarpa Jiončiopingas – Gioteborgas – Frankfurtas bus be nuotykių, o jie prasidės vėliau. Europiečiai gi nemoka linksmintis. Tiksliau, jie linksminasi atostogų metu. Rusai gi (lietuviai – tarpinis variantas) linksminasi visada. Pats, iš anksto, savo linksmybes sumažinau pasirinkdamas Lufthansa. Darausi senas ir nepasvertai rizikuoti nenoriu. Kodėl:
a) Lufthansa savo lėktuvus aptarnauja Vokietijoje ar bent jau vakaruose. Tai ne baimė. Tai vakarietiškos technikos ir rusiško mentaliteto nedraugavimas. Prie to prisideda ir mano profesija.
b) Skrydžio palydovai nekalba rusiškai, todėl čia skrenda kitoks kontingentas. Ne todėl, kad man nepatinka rusai. Greičiau atvirkščiai. Tarp jų turiu tikrai nuostabių draugų ir kolegų. Nuoširdesnių, tiesą sakant, už daugelį vakariečių. Tiesiog kelionė darbinė ir norisi susikoncentruoti darbui. Žinau juk, kad linksmybėms užteks ir tų 24 valandų vietoje.
Taigi, mano lūkesčiai pasiteisino. Nuotykių nebuvo ne tik iki Frankfurto, bet iki pat Maskvos. Pusiaukelėje, tiesa, kapitonas pranešė, kad oras Maskvoje yra „disaster“. Supratau, kad jis Rusiją myli kaip ir aš, ir jis nejuokauja. Tas jo vienas žodis „disaster“ nereiškia, kad žiauriai sninga ar pučia vėjas, ar užėjo uraganas, ar kokia nors kita anomalija. Tas jo žodis taip pat reiškia ir pasekmes, t.y. chaosą visur – taksi, visuomeniniu transportu, spūstimis, lipimu ant galvos ir t.t. Atsidusau ir paprašiau dar vieną kavos.
Nusileidom sėkmingai. Sakiau, kad pilotas patyręs ir ne pirmą kartą čia leidžiasi. Tokių nusileidimų per gyvenimą turėjau kokius 3. Mane pasitinka taksi ir be nuotykių nuveža į viešbutį.
Taksistai yra labai įdomi rasė – jie viską žino, apie viską turi savo nuomonę ir sugeba diskutuoti bet kokia tema ir su bet kuo. Tikras taksistas iš Moldavijos Maskvoje lengvai susikalbės su keleiviu iš Amerikos, nors vienas nekalba angliškai, kitas rusiškai. Taksistus galima skirstyti į du porūšius. Vieni gimsta taksistais, taip sakant nuo dievo. Jie moka prakalbinti akmenį (mane). Kiti – taksistai iš pareigos, tiksliau dėl pinigų. Jie paleidžia Russkoje radijo. Man papuolė pirmas. Iš tikrųjų, paskutiniu metu išmokau kalbėtis su jais. Ta prasme į kalbinimą atsakau. Labai daug naudingos informacijos galima išgauti iki nusigaunant į viešbutį.
Štai ir viešbutis. Centre. Visai šalia Kremliaus. Planas toks – registruojuos, greitai persirengiu ir einu pasižvalgyt. Einu tai einu. Kepurės ir pirštinių neturiu. Per vėją ir pusnis toli nenueisi. Na, bent iki Kremliaus pasižadu sau nueiti.
GUM anksčiau nesu buvęs. Matosi Stalino prisilietimas. Pagrindinė tokios šalies parduotuvė matyt ir turi būti tokia. Greičiau muziejus tai, ne parduotuvė. Prisėdau kavos ir ką nors užkąsti, ir per neapdairumą, o gal dėl nuovargio, padaviau kreditinę oficiantui į rankas. Sėdžiu ir laužau galvą iki šiol, pasinaudos kas nors ja vėliau ar ne. Prisimenu paskutinius nuotykius su bankais ir kreditinėm kortelėm vis dar… Tiek to, kortelė ne mano, o valdiška.
Ar Kremliaus didybė, ar nuovargis kaltas, o gal pusnys, bet lipau per 3 centimetrų aukščio tvorelę, užkliuvau ir išsitiesiau visu ūgiu. Kadangi instinktai liepė saugot kamerą, smūgį sugėrė koja, o vėliau galva. Atsistojau gyvas ir keikdamas save bei visaip myluodamas kamerą patraukiau viešbutin. Praeiviai, kurių tokiu oru ir tokiu metu (sekmadienį po 10 vakaro) nedaug, baisiai keistai žiūri. Čiupt už kaktos, o dieve, na ir žioplys. Prasikirtau kaktą kaip reikiant. Toks visas, kruvinas ir sutinęs, parsivilkau iki viešbučio. Vaizdelis ne prekinis, bet ką darysi. Bus socialinio eksperimento dalis ryt (stebėsiu reakcijas).
Einu geriau miegot, nes galvą ir koją skauda, jėgų ir nuotaikos nėra. Kortele turbūt pasinaudos. Pats žioplas. Kakta gis mėnesį. Irgi pats žioplas.
Prieš užmigdamas įvertinu viešbutį už 300 eurų parai. Švedijoje ar Vokietijoje už tiek galima gauti tikrai daug, bet čia ne Švedija ir ne Vokietija. Praustuvo maišytuvas kliba, dušas, pasukus vandens temperatūrą, išsiardo, fenas tokios spalvos, jog aišku – jis ne iš šio viešbučio. Nesiimu spręsti iš kur jis. Iš artimiausio turgaus ar valytojos namų. Tiesa, yra minibaras, prikimštas visko. Yra arbatinis ir kava. Kažkodėl čia manoma, jog „3 viename“ yra tai, ko nori klientai, o klientai čia tikrai ne tie, kurie geria 3 viename. Savęs omeny neturiu.
Palinkiu sau labos nakties. Daugiau linksmybių nesitikiu.
Jų ir nebuvo.
Pusryčiai netikėtai geri. Ne kiekiu, kaip yra tekę matyti anksčiau (pradedant salotomis Olivje ir baigiant šašlyku), o kokybe. Šviežios sultys, kiaušinis, sūris, vaisiai ir t.t. Užskaitau.
Pasitiko mane prietelius. Jo ofisas kažkokiam surūgusiam sovietiniam institute su prisiusiotais liftais ir keturiais apsauginiais. Ką jie ten saugo, man paslaptis. Dar keturi saugo kiemą ir reguliuoja visureigių eismą jame. Mano prietelius sėdi tokiam ofise (nuomojasi), bet važinėja naujutėliu Range Rover. Komforto supratimas čia „dar tas“. Na, prietelius, ačiū dievui, bent jau iš „treningų“ išlipo.
Toliau jums neįdomu. Apturėjau keletą dalykinių reikalų, bet jau po visko.
Klausimas – dėl sniego važiuot metro ar taksi? Dar vakar sakiau sau, tik metro. Taip daugiau reikalų, bet garantuotai laiku. Taksi gali patekti į kokį nors kamštį, kurių čia gausu ir tiu tiu tada mano kelionė. Kaip sakiau, dar vakar būčiau važiavęs tik metro. Šiandien važiuoju taksi. Kodėl? Todėl, kad, jei pasiseks, taksi užtruks 40 minučių. Metro 20 minučių iki Kijevo stoties, tada dar 40 iki oro uosto. Dar laukimo laikas visur. Dar vietiniai agituoja. Viskas, nuspręsta. Reikia mąstyti pozityviai, kaip vietiniai, ir negalvoti, kas gali nepasisekti. Važiuoju ir dėlioju visokius įmanomus scenarijus… Šį kartą pasisekė. Su tuo save tyliai ir sveikinu. Dabar beliko sulaukti savo reiso.
Jau buvau primiršęs, kad sportinis kostiumas (ne toks sportinis, su kuriuo sportuojama; toks – išeiginis sportinis) yra madingas reikalas ne tik afroamerikiečių tarpe. Vakar keletą mačiau Frankfurte. Vienas, žalias su baltom juostelėm, skrido kartu. Šiandien vieną mačiau su užrašu per visą nugarą – Emporio Armani. Reikės pagooglint ir pasitikslint ar Armani tokius siuva.
Einu išdidžiai visai pamiršęs, kad mano kakta papuošta ir nesuprantu, kodėl į mane žmonės žiūri. Didžioji dauguma kažkaip keistai, apsauginiai užjaučiančiai su klaustukais akyse, o fyfos su susižavėjimu. Tada man toptelėjo – taigi atrodau, lyg būčiau vakar:
1. Gėręs pirty ir gavęs į galvą nuo kolegų.
2. Gėręs pirty ir gavęs į galvą nuo mentų.
3. Gėręs pirty ir buvęs apdraskytas…
4. Negėręs pirty, gavęs į galvą nuo: a) mentų, b) banditų, c) kolegų.
5. Šiaip dalyvavęs linksmai ir nuvirtęs. Taip juk ir buvo, o kažkodėl kolegos darbe pasirinko a), b) ir c) – t.y. per daug degtinės.
-Dvigubą espresso prašau.
-Kokį? Pagal stiprumą dvigubą ar pagal kiekį?
Susimąsčiau. Tikrai. Klausimas tiek netikėtas, kad prisiminiau kažkada skaitytą wiki straipsnį. Espresso, berods, 30 ml, reiškia dvigubas bus 60 ml. Sakau, “pagal kiekį”, o pats vystau temą toliau – kodėl visam pasaulyje niekam toks klausimas nekyla, o čia iškilo? Gal mes, europa, įskaitant italus, kažko apie kavą nežinom? Kažin kas būtų, jei paprašyčiau pagal stiprumą? Juk aparatas dvigubai daugiau „stiprumo“ neišspaus. O gal išspaus? Mistika.
Dvi rusės diskutuoja apie meną ir kičą. Garsiai, garsiai, kad visi girdėtų. Manau, kad sėdint tokiose vietose per dieną ir klausantis keleivių pokalbių laisvai galima parašyti knygą. Jumoristinę kokią nors. O gal ir dvi.
Kita vertus, kaip čia nediskutuosi tokiom temom, jei net kavinės meniu yra “Ризотто с кремом из черного трюфеля” (gerai, kad ne su ikrais) – nerizikuoju, “салат цезарь с креветками” – taip pat nerizikuoju, nėra čia iš kur atsirasti krevetėms. Kaip ir triufeliams. Radau kažką paprasto su jautiena.
Iki reiso pusė valandos. Išsijungiu. Nuotykių, jei pakilsiu, neturėtų daugiau būti, bet jei bus, pažadu aprašyti. Iki.
Lėktuve už manęs pagyvenus pora. Spėju ukrainiečiai.
– Aš paėmiau specialų maišą drabužiams.
– Kokį maišą?
– Nu drabužiams.
– O kam?
– Nu taigi ten purvina.
– Kur?
– Nu ant lentynos.
– Normaliai ten, baik tu.
– Tiksliai?
– Nu, sakau.
– Nu žiūrėk…
– Taigi matei, valytojų brigada išėjo.
– Jo?
– Nu.
– Tasche madam….
– Да да.
– Duok telefoną.
– Kam.
– Nu Seriožai reik paskambint.
– O kam?
– Nu per kompą kad pramuštų mus.
– O kam?
– Duok telefona, sakau.
– Pats paskambinsiu.
– Serioža, pažėk, kad ten mūsų Frankurte nenuvežtų kur. Aha. Aha.
– Madam, tasche…
– …
– Tuoj lieps išjungt.
– Tu galvoji aš nežinau?
– Madam, telefon…
– Sakiau. Aš taigi žinau.
– Duok telefoną.
– Taigi išjungt reikia.
– Aš greitai, duok.
– Kam?
– Nu aš greitai.
– Madam, die tasche!..
– Да да.
Užsidedu asines ir įsijungiu muziką.