…važiuojam greitkeliu. E21 nusuka link Ženevos, mes liekam E15 Liono kryptimi. Prie Liono daugybė išsišakojimų ir krypčių, keliai keičia numerius kaip kojines, tik spėk žiūrėti, kuriuo važiuoji, o ir nuorodos, tai Avinjonas, tai Marselis, kartais ir Nica pasitaiko, bet mums viskas tinka, ta pati kryptis į pietus. Pravažiuojam Orange. Skaičiau, kad ten yra romėnų amfiteatras ir dar kažkokių senienų, bet nestojam. Prieš Avinjoną nusukam į E714 (A7) Marselio kryptimi, mums jau visai netoli iki tarpinės nakvynės vietos. Dar koks 30 km ir Cavaillon miestelyje išsukam iš autostrados. Mums reikia mikromiestelio Orgon ir netgi ne jo, o priemiesčių. Pagal planą viešbutis kažkur netoli geležinkelio, ir kelias iki jo vienintelis, reikėtų pataikyti. Važiuojam siauru keliuku D7n, sustojam pamiškėj pasižvalgyti ir susiorientuoti. Karšta. Jeigu Beaune oras kaip vasarą Lietuvoj, tai čia jau ryškiai jaučiasi pietūs. Pasiekiam Orgon. Miestelis tuščias, purvinas ir tikrai nepalieka gero įspūdžio. Bandau surasti daugelio išgirtą mažū Provanco miestelių grožį, bet niekaip nesigauna. Pravažiuojam keletą užkandinių, bet sustoti pavalgyti visiškai netraukia, nors ir laikas būtų. Pervažiuojam miestelį skersai vieninteliu padoresniu keliu, dar keletas km ir pakelėj nuoroda į mūsų viešbutį Auberge Du Parc. Privažiuojam reikalingą posūkį ir geležinkelio pervažą ir ką… Pervaža uždaryta- remontas, kito kelio žemėlapis nerodo. Stojam. Prie pervažos stovi keletas darbininkų-kelininkų, jie, matyt, remontuoja, nieko jie neremontuoja, o tik stovi ir plepa. Šitie tikrai “mokės” angliškai (gal net lietuviškai, arba, blogiausiu atveju – rusiškai) nutariu aš ir einu pasiklausti kelio, prancūziškai mokėdamas tik pasisveikinti. Pasirodo, to visiškai užtenka, jei dar parodai pirštu į atspausdintą planą su pažymėtu viešbučiu. Pradžioje kjie aiškiai nustebo, iš kur tokiam užkampy atsirado kažkoks turistas, bet greitai vienas per kitą pradėjo pasakoti, kur važiuoti. Pirmiuasia, žinoma, pasiūlė važiuoti tuo keliu, kurį patys laikė užtvėrę, vėliau, turbūt atsiminę, papasakojo , kaip apvažiuoti ir surasti kitą pervažą. Ir tikrai, pavažiavus kokį kilometrą atgal, per kažkokios kaimo parduotvės kiemą išlindom į siaurutį keliuką, pranėrėm po geležinkelio tiltu ir, dar truputį pavažiavę atsdūrėm priešais aukštą akmeninę sieną su dideliais kaltiniais vartais. Kelias staigiai suka į šoną, o mes tiesiai pro vartus, nes vaizdelis jau buvo matytas internete užsisakinėjant nakvynę.
Didelis žvyru išpiltas kiemas, keletas pilkšvo akmens dviaukščių pastatų, kaltinės geležies staliukai ir kėdės prie įėjimo, viskas aptverta kokių 3 m aukščio akmens ir kaltos geležies tvora ir maždaug 100 m aukščio uolinė siena visiškai šalia namo. Niekada nebuvau Meksikoj, bet pasijaučiau, kaip patekęs į filmo pagal Main Rido romaną filmavimo aikštelę. Užsisakinėdamas, mačiau, kad graži vieta, bet tokio įspūdžio tikrai nesitikėjau (Labai gaila, bet kažkodėl nuotraukos buvo padarytos tik kelios ir tos pačios pro uždarytą langą). Pasivaikščiojom po kiemą, apėjom namą, niekur nė gyvos dvasios. Tvora ir kalnas užstoja bet kokį galimą vėjelį, o saulė tiesiai virš galvos – gryna keptuvė.
Netrukus iš tolimesnio pastato (ten buvo pokylių salė) išėjo keletas vyrų juodais kostiumais, dar persimetė keletu žodžiu kieme, sėdo į mašiną ir išvažiavo, o juos lydėjes vyras su virėjo prijuoste priėjo prie mūsų ir pakvietė į vidų, čia mes nakvosim tris naktis, bet gavosi dvi, nes…
Trumputis nukrypimas atgal. Šį viešbutį užsisakiau per booking.com, kaip ir didžiąją daugumą kitų. Gavau patvirtinimą trims nakvynėms – trečiadienis-penktadienis, bet dieną prieš išvažiuojant paskambino viešbučio valdytojas, ir labai atsiprašinėdamas, pasakė, kad įvyko klaida, gali priimti tik 2, nes penktadienį pas juos vestuvės ir visas viešbutis užsakytas, ir kad jeigu mes sutinkam , jis mums trečiai nakvynei suras tokio pačio lygio viešbutį netoliese, o jeigu ne, tai reikia rezervavimą atšaukti visai. Laiko ko nors naujo ieškoti nebebuvo, tai sutarėm, kad bus taip kaip jis siūlo. Netrukus gavau e-laišką iš Booking’o su tuo pačiu situacijos išašiškinimu ir paaiškinimu, kaip viešbučiui bus blogai, jis jis mūsų neapgyvendins. Po pusvalandžio vėl paskambino, dabar jau iš Booking’o, ir vėl apie tą patį. Paaiškinau situaciją, kad viskas sutarta, viskas gerai, pretenzijų niekam nėra. Atrodo, galima apsiraminti, bet kur tau, prasidėjo skambučiai po kelis kartus per dieną, ir taip keturias dienas su klausimu, ar jau turiu kur nakvoti 3-ią naktį ir su kažkokiais neaiškiais pasiūlymais (nesu aš labai didelis anglų kalbos žinovas, o kai pradeda varyti greitakalbe telefonu, tai pasidarau visai nebežinovas). Galiausiai užkniso tiek, kad pasakiau, kad kalbu tik lietuviškai ir dar truputį rusiškai. Vieną dieną buvo ramu, o tada:”zdrastvuitie, menia zovut Julija, ja iz booking.com”. Kai viską dar kartą paaiškinau, tik rusiškai, buvau paliktas ramybėj. Man taip nutiko pirmą kartą, kai rūpestis perauga į persekiojimą, ir ne močiutė su sriubos lėkšte bėgioja iš paskos.
Viešbučio šeimininkai (o gal tik valdytojai) veininteliai žmonės, iš sutiktų visos kelionės po Prancūziją metu, puikiai kalbėję angliškai. Vyras, kuris mus pasitiko, buvo ir virtuvės šefas, o jo žmona – administratorė, registratorė, padavėja ir t.t., nes per visas tris dienas, nemačiau daugiau jokio aptarnaujančio personalo, nors viskas, pradedant didžiuliu kiemu, baigiant kambariais, pastoviai idealiai sutvarkyta. Turbūt personalas vis dėlto buvo, tik jo nesimatė.
Gavom puikų didelį kambarį su vaizdu į kiemą ir į šalimais esantį kalną. Po praeitos nakties “teliko-tuliko”, šis prilygo rūmams, priedo veikiantis kondicionierius ir kavinukas su visais priedais. Susinešę daiktus ir truputį apsitvarkę, nutarėm užkąsti. Kadangi mūsų viešbučio restoranas jokių gyvybės ženklų nerodė, o mes, turbūt, buvome vieninteliai žmonės, neskaitant šeimininkų, nutarėm važiuoti pavalgyti kur nors į gretimai esantį miestelį.Ir antrą kartą važiuojant per Orgon (kito kelio nebuvo) vaizdas nepagerėjo, tik gatvėje atsirado vienas kitas žmogus, visi, kažkodėl, labai čigoniškos išvaizdos, kažkokie pilkai purvini. Mes dar pakalbėjom su žmona, kad, “išteka kokia mūsų lietuvaitė už labai geidžiamo prancūzo, o jis ją atitįsia į tokį Orgon’ą ir liepia gyventi…” – še tau. Taigi, vėl kirtom autostradą ir patekom į Cavaillon – didesnį miestelį, turintį net romėniškų pastatų griuvėsių, kai juos suradom vos ne centrinėj miesto aikštėj, labai juokėmės – kažkokia durų arka likusi ir tiek tos senovės. Mašiną palikom visai šalia centro, didelėj ir, kaip ne keista, nemokamoj stovėjimo aikštelėj. Prisėdom vienoj iš daugelio lauko kavinių, kurioje iš maisto gavom tik alaus, nes virtuvė nedirbo, o ir visose gretimose kavinėse nesimatė valgančių, vivi tiktai gėrė. Čia pirmą kartą susidūrėm su ant lankytojų purškiamu vandeniu. Labai malonu kai baisiame karštyje ant tavęs nugula vėsus debesėlis. Per gerą valandą apėję visą niestelio senamiestį ir nieko įdomaus neradę, nutarėme važiuoti į pakeliui matytą Lidl’ą ir ten susiorganizuoti vakarienę. Taip ir padarėme. Pirmą kartą Prancūzijoje patekome į normalią maisto prekių parduotuvę, įvertinom, kad kainos beveik nesiskiria nuo lietuviškų, tik vynas pigesnis ir, vėl gi, kaip nekeista, brangesnės daržovės, radome net alaus neblogą pasirinkimą, tiesa, daugumoj Belgiškas, Prancūziško nedaug rūšių. Grįžę į viešbutį pavalgėm pakankamai neskanių mišrainių.
Šešta diena
Papusryčiavę iš savų atsargų sėdam į mašiną. Šios dienos tikslas – Saint-Tropez. Kadangi jau esame netoliese (apie 180 km), tai nutarėm aplankyti vieną iš žinomiausių kurortų. Autostradą palikom nuošalėje ir vietinės reikšmės keliu D7n išvažiavom pasigrožėti Provansu, bet, matyt grožėtis reikėjo kažkur kitur, nes be sodų, dirbamų laukų ir keletos kaimelių – Lambesc, Saint–Cannat, nieko gražaus nepamatėm, todėl ties Aix-en-Provence įlindom į autostradą, nutarę negaišti laiko. Dar labiau į pietus eismas suintensyvėjo ir kraštovaizdis pagražėjo, bet, pasižiūrėję, kad mums reikiama kryptimi visi nepagrindiniai keliai labai smulkūs ir eina per kalnus, nutarėm ir toliau važiuoti autostrada. Čia atsirado kažkokių savarankiškų mokėjimo už kelius taškų. Ne tai kad susimokėtum išvažiuodamas iš autostrados, bet nuvažiuoji kažkokį atstumą- susimoki 2 eurus, nuvažiuoji dar kažkiek, dar-2,5 euro ir t.t. Priartėjom prie jūros, A50 privažiavom Toulon uostą, kuriame aplinkelis remontuojamas, todėl teko pervažiuoti per centrą ir pro uostą, pastovėti kamštyje mieto viduryje, o po to išvažiuojant. Toliau A570 iki Hyeres. Visas kelias apsodintas palmėmis, jaučiasi, kad artėja kurortinė zona. Nuo Hyeres N98 jau nebe autostrada. Truputį pavažiave lyguma, pradedam kilti į kalną. Čia tikrasis serpantinas su uolom iš vienos pusės ir skaržiais iš kitos. Kylam gana aukštai, viskas apauge mišku, bet retkarčiais pasitaiko properšos, kad galėtum pasigrožėti apylinkėm. Perkopiam per kalną ir leidžiamės link jūros, kur mus paistinka transporto kamštis. Ketvirtadienio vidurdienis, o norinčių patekti į St-Tropez begalė, daugumoj tokie smalsuoliai, kaip mes. Buvau girdėjęs, kad gali tekti prastovėti prie įvažaivimo keletą valandų, bet dabar automobilių eilė juda, reiškia, vilties yra. Miestelio prieigose mus pasitinka daugybė kempingų. Vieną pavadinom milijonierių kempingu , nes prie kas antro namelio stovėjo “Porsche” ar panašus aparatas ir visi nameliai su palydovinėm lėkštėm, gana juokingas vaizdas.
Pagaliau įvažiavom į St-Tropez. Iki XX a 6-ojo dešimtmečio tai buvo niekam nežinomas žvejų kaimelis, niekam neįdomus dėl tos priežasties, kad, turbūt, vienintelis iš visos Prancūziškos Viduržemio jūros pakrantės atsisukęs į šiaurės pusę. Jį išgarsino kino režisierius Roger Vadim 1956 m. sukūręs filmą “Ir dievas sukūrė moterį” su Brigitte Bardot pagrindiniam vaidmenį. Nuo tada viso pasaulio kino ir kitokios žvaigždės jaučia pareigą paatostogauti St-Tropeze, o milijonai jų gerbėjų suvažiuoja, norėdami tas žvaigždes pamatyti.
Pasivažinėję po miestelį, kuris visiškai nedidelis ir niekuo neįpatingas, susiradom centrinę stovėjimo aikštelę, kurioje net buvo viena-kita laisva vieta, jei gerai atsimenu 2 eur/h. Apsistojom 3 valandom – reikia aplankyti du objektus: garsiąją krantinę su jachtų uostu ir “Gendarmerie Nationale” – Luji De Fiuneso būstinę iš jo filmų apie žandarus, juk tie filmai buvo filmuoti būtent St-Tropeze. Pirmas objektas pasiekiamas gana greitai, kadangi miestelis išsidėstęs lygiagrečiai pakrantės, tai kiekviena skersinė gatvelė veda link jūros.Į krantinę išlindom vienam jos gale, todėl galėjom pereiti per visą ilgį – kokius du kilometrus. Turistų nemažai, bet nesausakimša. Išilgai visos krantinės įsikūrusios suvenyrų parduotuvės ir daugybė restoranų ir užkandinių, nuo pačių prabangiausių iki paprastų picerijų. Prabangių jachtų nesimatė, tik viena-kita vidutinės klasės ir daugybė visiškai paprastučių, matyt, ne sezonas, arba jos stovi atokiau nuo kranto ir tik vakarais atplaukia pavalgyti. Kadangi karštis buvo nesvietiškas, tai sustiojom ir mes vienam restoranėlyje atsigaivinti. 0,4 bokalas alaus 7,5 euro, valgyti visai nesinorėjo, tik dukra užsisakė vaikišką patiekalą už 15 eurų, bet šioj vietoj kaina atitiko kiekį, nes padavėjas atnešė didžiulę keptą vištos šlaunį su kalnu keptų bulvyčių, o desertui,maždaug puslitrinį indą įvairiaspalvių ledų. Padavėjas ir šį kartą kalbėjo išskirtinai prancūziška greitakalbe, nors ir matė, kad mes nieko nesuprantam, o pats, aiškiai puikiai suprato, ką mes jam sakom, bet jie, matyt, visi tokie, todėl nebekreipėm dėmesio. Atsigaivinę ir pailsėję patraukėm ieškoti antrojo objekto. Kadangi miestelio plano neturėjom , o jokių nuorodų nebuvo, tai ėjom betkur, gal pasiseks, ir pasisekė. Suradom tą pastatą su užrašu ir prie durų besifotografuojančiais Luji de Fiuneso gerbėjais, nusitraukėm ir mes, tiesa, jokios žandarmerijos tam name nėra, išvis neaišku, kas ten yra, panašu, kad eilinis gyvenamas namas, o tikroji žandarmerija už kampo. Šalia yra parduotuvėlė su teminiais suvenyrais, bet tokios prastos kokybės ir toks baisus kičas, kad net rankos nekilo ką nors pirkti. Nusipirkom tik magnetuką su nuotrauka. Išvažiuodami iš miestelio dar sustojom išsimaudyti jūroje. Mašina galima įvažiuoti beveik į pliažą, o ir užmokesčio už stovėjimą nieks nerinko- ne sezonas.
Atgal grįžom tuo pačiu keliu, todėl nieko įpatingo nenutiko. Tiesa, planuodamas kelionę, buvau numatęs grįžimą per aplinkui, aplankant Verdono kanjoną ir jo apylinkes, bet norai lieka norais, o galimybės yra truputį kitokios. Išvažiavę iš St-Tropezo apie 17 valandą, važiuodami daugumoj greitkeliu, viešbutyje buvome jau temstant, Todėl Verdono kanjoną teko atidėti kitai kelionei, gal ir gerai, bus proga sugrįžti. Kadangi mūsų šiandieniniai pietūs susidarė tik iš poros bokalų alaus, nutarėm užvažiuoti pavalgyti į Aix-en Provence, bet, matyt tą dieną mums neduota buvo pavalgyti, pasisukinėję kamščiuose gerą valandą, taip ir neradom vietos pasistatyti mašinai, todėl pietus ir vakarienę teko pirktis netoli “namų” esančiame supermarkete “su paukščiuku” (neatsimenu nei dabar, nei tada to tinklo pavadinimo, bet jo logotipas paukščiukas, tai mes jį taip ir vadinome). Kas labai patiko, kad didieji supermarketų tinklai savo stovėjimo aikštelėse turi savitarnos degalines, kuriose benzinas minimum 10-15 eurocentų pigesnis negu kitur.
Septinta diena
Šiandien mūsų laukia Avinjonas – popiežių miestas, kuris buvo vienas iš pagrindinių lankytinų objektų, planuojant kelionę, todėl ir nakvynių vieta pasirinkta netoliese. Taigi tuo pačiu D7n keliu tik šiandien į kitą pusę pasiekiam Avinjoną. Stengiamės atvažiuoti anksčiau, kol nėra pagrindinės turistų masės. Naujesnius rajonus pravažiuojame pagal nuorodas į Palais des Papes (Popiežių rūmai), atsiremiam į senojo miesto sieną,kuri juosia visą miestą, tik vietomis griūna, todėl kabo lentelės su prašymu nevaikščioti ir nestatyti mašinų. Toliau važiuojam palei sieną. Žinau, kad rūmai yra netoli Ronos upės ir savo dydžiu turėtų matytis iš bent kiek atviresnės vietos todėl drąsiai neriu pro miesto vartus į senamiestį. Truputį pavažiavęs, suprantu, kad nelabai čia pataikiau, nors mašinų nedaug, bet gatvelės tokios siauros ir kreivos, kad su mūsų “laivu” važinėtis po tokį miestą nelabai patogu. Nors eismas daugumoj vienpusis, bet kartais ir į posūkį sunku itilpti, todėl, suradę laisvą stovėjimo vietą, skubame parkuotis prie kažkokio gyvenamo namo. Vieta mokama, todėl, matyt galima, nors ant mokėjimo automato kažko prirašyta su valandomis. Žinoma, tik prancųziškai, todėl visakas ”aišku”. 9.00, metu 3 eurus iki 12.00, aparatas išspjauna bilietėlį iki 14.00, tada supratau, kad nuo 12.00 iki 14.00 stovėjimas nemokamas, įdomu, vienok. Nusifotografuojame gatvės pavadinimą ir šalimais esančia bažnytėlę, tam tikslui, jei reikėtų klausti, kaip sugrįžti prie automobilio. Apsiginkluojam filmavimo-fotografavimo įranga, mineraliniu vandeniu ir einam, kažkur į “tą” pusę, juolab, kad kartkartėmis ant namų sienų pripaišyta einančių žmogeliukų su rodyklėmis. Turbūt kažkokius maršrutus nurodo. Eiti “į tą pusę” darosi gana sudėtinga, nes gatvelės raitosi į visas puses ir yra siauros kaip tuneliai, todėl net ir kažkokio aukštesnio orientyro nepamatysi. Matosi, kad miestas senas ir yra toks koks yra nepadailintas ir neišgražintas turistams, o gyvenamas realių žmonių, kartais šliūkštelnančių pamazgų kibirą pro langą tiesiai ant grindinio.Mes atkakliai einam “į tą pusę” ir po gero pusvalandžio protarpą tarp namų pastebim aukštą sieną su bokšteliais. Panašu, kad atėjom, tik gatvelės piktybiškai sukasi į priešingą pusę, bet mes atkaklūs, ir pagaliau išlendam prie šoninių vartų, čia jau yra nuoroda, kur eiti toliau, taigi, mes jau aikštėje priešais rūmus.Tiesa sakant, įspūdis didžiulis. Nei nuotraukos, nei filmai neperteikia tikrojo rūmų dydžio. Juose 1308-1377 metais gyveno septyni Popiežiai, o iki 1408 m. dar ir du antipopiežiai, kiekvienas vis pristatydamas ir praplėsdamas rūmus. Nusiperkam bilietus po 13 eurų (į kainą dar įeina ir Pont Saint-Benezet (viduramžiū tiltas per Ronos upę, tiksliau-pusė tilto)aplankymas, vaikams iki kažkiek metų nemokamai. Kartu gaunam ir audiogidus su dideliu kalbų pasirinkimu. Aš juos negražiai vadinu “matiugalnikais”, nors iš tiesų, “matiugalnikas” yra kitas įrenginys garsui skleisti. Kelionė po rūmus užima gana daug laiko. Audiogido pasakojimas įdomus, bet labai detalus ir ilgas, todėl pakankamai greitai yra išjungiamas. Tokios kaip muziejinės ekspozicijos beveik nėra, bet stebina pačių patalpų dydžiai, architektūra, paskirtis. Vaikščioti galima tik po dalį rūmų, kita pusė su pagrindiniu bokštu uždaryta, bet ir taip užtenka. Įpatingai graži nuo stogo ir bokštelių atsiverianti miesto ir apylinkių panorama. Būtent iš ten ir pamačiau Fort Saint Andre, kuris tapo sekančiu maršruto tašku.
Baigę ekskursiją po rūmus, perėjom per kitą pusę miesto iki Pont Saint-Benezet, kuris didelio įspųdžio nepadarė- “tiltas, kaip tiltas”. Turint daugiau laiko ir noro, galima buvo dar pasikarstyti po miesto sieną, bet karštis darė savo. Reikia taupyti jėgas, dar net nepusiaudienis, o diena bus ilga.Užsukom į keletą suvenyrų krautuvėlių, aš nusipirkau sau “privalomą” alavinį kareivėlį, o žmona didžiulę apvalią raštuotą staltiesę ir ant sienos kabinamą cikadą(atrodo, kad cikados yra pagrindinis pietinės Prancūzijos turtas, tiek jų daug ir visokių pardavinėja), ir nutarėm, kad būtų neblogai papietauti, nes vėliau vėl galim nieko nerasti. Prisėdom čia pat gatvėje esančiame restoranėlyje, kur susigundžiau paragauti totoriško bifštekso, tikrai skani žalia mėsytė.
Prie mašinos grįžom pagal rūmuose gautą planą, taigi daug neklaidžiojom. Stovėjimo laikas ėjo į pabaigą, todėl per vargus išsitraukę mašiniuką iš aikštelės (kažkoks prancūzas sugebėjo savo stiliumi prisiparkuoti priekyje), išvažiavome ieškoti Fort Saint Andre, ta kryptimi , kurią mačiau nuo Palais des Papes stogo. Pagrindinis orientyras, reikia pervažiuoti per upę ir laikytis šiaurės-vakarų krypties. Viskas puikiai pavyko, ir netrukus mes jau pasistatėm mašiną visiškai tuščioje stovėjimo aikštelėje, kalno papėdėje ir užlipom prie forto vartų. Galima arčiau privažiuoti ir mašina, bet bijojom, kad aukščiau nebus vietos. Veltui, be mūsų forte buvo lygiai du žmonės. Fort Saint Andre 13 amžiaus viduryje pastatė Prancūzijos karalius Philippe le Bel, kaip atsvarą Popiežiui priklausiusiam Avinjonui ir visai Šventajai Romos Imperijai. Siena tarp jų, o dabar tarp Prancūzijos sričių šioje vietoje eina Ronos upe. Forto viduje glaudėsi mažytis Saint Andre kaimelis ir iki šiol veikianti Benediktinų abatija. Pirkdami bilietus (5 eurai/žmogus) sužinojome, kad kasininkė ne tik žino, kur yra Lietuva, bet ir yra buvusi Vilniuje ir Trakuose, taigi, staiga tapome beveik giminės. Kaip jau minėjau, žmonių be mūsų buvo lygiai du, ir tie patys kažkur nuėjo, tai galėjom eiti ir daryti ką norim. Pačiame forte jokios ekspozicijos nėra, tik koplyčia, sienos, bokštai ir nuostabūs apylinkių vaizdai. Galima eiti ir į abatiją, bet tam reikia papildomo bilieto, kurio mes nepirkom, ir abatijos kiemus apžiūrėjom iš viršaus nuo bokštų.. Šis neplanuotas objektas suvalgė dar porą valandų mūsų laiko, bet buvo įdomu ir gražu, ypač man, viduramžių pilių ir tvirtovių mylėtojui.
Kitas objektas – Pont du Gard – visiškai netoliese, bet pasisukioję truputėlį po apylinkes, nutarėm, kad greičiau bus tuo 20 km pavažiuoti autostrada A9 (E15), o toliau vadovautis nuorodomisIš autostrados išvažaivom ties Remoulins miesteliu, ir už kokių dešimties km pasiekėm didžiulę mokamą stovėjimo aikštelę. Kadangi jau buvo pavakarys, žmonių nebuvo labai daug, bet iš aikštelės dydžio galima spręsti, kiek jų čia būna. Tiltas buvo pastatytas apie 19 m pr.m.e. per upę Gardon ir buvo dalis 50 km ilgio akveduko, aprūpinusio vandeniu Nimes miestą. Tiltas yra trijų akštų, aukščiausia vieta 49 m. ilgis 275 m, pastatytas iš smiltainio blokų, kurių masė siekia 6 tonas. Dar įdomu tai, kad statant nenaudotas skiedinys, visi blokai suleisti. Kaip akvedukas jis veikė apie 500 metų, o po to iki 18 a vidurio buvo naudojamas kaip paprastas tiltas, nuo 1985 m saugomas UNESCO.
Namo grįžom keliu D986 per Beauciare ir D99 per Sain-Remy-de-Provance. Pakeliui užklupo didžiulė liūtis, kas pasirodė gana keista, po tokios saulėtos dienos. Lietus tęsėsi irvisė vakarą, tik jau silpnesnis. Sugrįžę į viešbutį, pasiėmėm savo daiktus, kuriuos buvom susikrovęs ryte ir palikę viešbutyje, kad nereikėtų vežiotis, susimokėjom pinigėlius (192 eurai), atsilabinom su šeimininkais ir išvažiavom į jų nurodytą viešbutį trečiai nakčiai. Viešbutis buvo maždaug už 6 km miestelyje Senas. Ir pats viešbutis ir vieta tikrai neprilygo prieš tai buvusiam, bet ir kaina buvo mažesnė (76 eurai).
Aštunta diena
Jau prasideda antra savaitė, kai važiuojam. Laikas būtų ir atvažiuoti. Šiandien paskutinė diena Provance. Užvažiuojam į Tarascon miestelį pasižiūrėti įspūdingos pilies, bet tik pasižiūrėti ir todėl, kad pakeliui, nes mano kompanjonės vien išgirdusios žodį “pilis” susiraukia kaip nuo citrinos, dabar jau abi (o aš buvau dar keletą aplinkui nusižiūrėjęs). Gerai, netampysiu liūto už ūsų, privažiuojam prie pilies, padarom keletą kadrų, užeinam į vidinį kiemą – dar keletas, ir lekiam toliau. Dar užvažiuojam į Arles, kaip neaplankysi miesto, kur gyveno ir kūrė Van Gogas. Arles 6 a.pr.m.e. įkūrė graikai, vėliau jis buvo didelis Romėnų Viduržemio jūros uostas, nors dabar nuo jūros ir tolokai, dar vėliau buvo itališko stiliaus miestas-valstybė, kol galų gale perėjo Prancūzijai.. Kadangi vėl daug laiko neturėjome, tai apsiribojome amfiteatro aplankymu ir kavos-alaus atsigėrimu vienoje iš daugybės kavinių senamiestyje. Šis miestas jau kitoks, nei iki šiol buvę, jaučiasi artėjančios Ispanijos įtaka. Visur pilna sevenyrinių juodų jaučių ir baltų žirgų, šio regiono simbolių. Romėnų arenoje iki šiol vyksta koridos, artimiausia turėjo įvykti po 2 savaičių.. Po poros valandų ekskursijos , apie vidurdienį D572 keliu, Montpellier kryptimi paliekame Arles, o tuo pačiu ir Provansą. Mūsų laukia Langedoc-Roussillon ir savaitės poilsis prie Viduržemio jūros.
pirmas 
Kavagne 
Aruna