Portugalija: MADEIRA

Nežinau, kodėl, bet vieną dieną labai stipriai užsimaniau aplankyti Madeirą. Jos pavadinimas man taip gražiai skambėjo, be to, ji buvo pakankamai toli žemėlapyje ir turistų iš Lietuvos gausiai nenutrypta, neatrasta, nenuvalkiota. Žodžiu, netikėtai susikūriau daug svajonių apie tą salą. 2012 m. vasarą pagaliau savo svajonę įgyvendinau.

Madeira – tai Atlanto vandenyne įsikūrusi sala, nutolusi nuo Tenerifės apie 400 km, nuo Afrikos pakrantės apie 520 km, nuo Portugalijos krantų – 1000 km. Ji priklauso Portugalijai. Madeiros salynas turi savo autonomiją, jį sudaro 3 salos: Madeira, Porto Santo ir Desertas (negyvenama sala). Atrasta 1419 m. Madeira autonomiją nuo Portugalijos įgavo 1976 m. liepos 1 d., kuri šiandien švenčiama kaip Madeiros diena (Madeira Day). Įdomu tai, kad Madeiros Prezidentų sąrašas nuo 1976 m. yra labai trumpas – jame įrašyti vos du vardai. Pirmasis valdė vos keletą metų, o antrasis Alberto João Jardim nuo 1978 m. prezidentauja iki šiol. Pakeliavus po salą bei pabendravus su jos gyventojais paaiškėjo, kad Madeira, nors ir apdovanota dosniai, yra kankinama įvairiausių problemų, kurių išspręsti nepadeda naujų idėjų ir ryžto stokojantis Prezidentas, savo posto nepaliekantis jau daugiau nei 30 metų.

Funchal.

Madeiros sostinė – Funchal, kurioje mes ir buvome apsistoję mūsų kelionės metu. Iš tiesų, norintiems aplankyti Madeirą, siūlyčiau gyvenamąją vietą pasirinkti būtent sostinėje, kadangi ten verda aktyviausias gyvenimas saloje, savaitgalio vakarais senamiestis knibžda besilinksminančio jaunimo (ne tik turistai, bet ir Madeiros universitete bestudijuojantys žmonės, studentų bendrabutis kaip tik senamiestyje), didžiausias pasirinkimas kavinių, restoranų, taip pat patogus susisiekimas su kitais miesteliais.

Miesto išdėstymas yra labai įdomus – nuo pakrantės/uosto gatvės kyla į viršų, todėl atrodo, kad miestas įsikūręs duobėje. Mes savo pasirinkto viešbučio (Monte Carlo) ieškojome aukštai kalne: pirmą dieną su lagaminais ropojome stačiomis gatvelėmis, prakaitą braukėme, tačiau pamatę vaizdą, atsivėrusį iš mūsų balkono, iš karto pamiršome visus vargus! O kai vakare visi miesto žiburiai užsidegė, vaizdas net kvapą užgniaužė… Kaip aš dievinu „panoramkes“!

Šiaip miesto gatvės labai jaukios ir turi nuostabų grindinį nuglūdintų plytelių (kaip ir Lisabonoje). Pastatai seni, architektūra – portugališka. Netrūksta aikščių ir bažnyčių. Žodžiu, autentikos iki soties! Žmonės ten visai draugiški ir paslaugūs, jeigu supranta, ką tu jiems vebleni anglų kalba. Sutemus apie 10 val. gatvės ištuštėja, bet net ir tamsiu paros metu ten jautiesi saugus. Iš tikrųjų daug kur skaičiau, kad Madeiroje įvykdoma nedaug nusikaltimų. Tuo įsitikinome ir mes – per visą kelionę nesusidūrėme su jokiomis apgavystėmis ar kitais nemaloniais įvykiais. Nors… vieną didelio masto ir siaubingą nusikaltimą mums teko matyti… Vargšė Madeira! Bet apie tai vėliau…

Kiti Madeiros miesteliai

Machico, Ribeira Brava, Calheta, Ponta do Sol, Caniçal, Santana, Câmara de Lobos, São Vicente, Porto Moniz ir daug kitų gražių pavadinimų. Kiekvienas miestelis yra savaip įdomus ir gražus, visų jų aplankyti mes ir nespėjome, tačiau bent pravažiuoti pro juos tikrai verta. Mano patarimas: keliaujant po salą važiuoti ne autostrada, bet vingiuotais vietiniais keliukais. Taip, užtrunka ilgiau, bet kiek nuostabių vaizdų gali pamatyti! Ypač gražus kelias palei vandenyną – norisi stoti kiekviename kilometre ir traukti fotoaparatą.

Paminėsiu keletą miestelių, kurie įstrigo į atmintį giliau:

Porto Moniz – atšiauresnė savo gamta bei oru ši vietovė turi lauko baseiną, kurio kraštai ribojasi su vandenynu, todėl neretai ir bangos įsiveržia į baseinėlį. Pasipliuškenti baseine gali tik įsigiję bilietą, kuris, jei neklystu, kainuoja apie 3 – 4 eurus. Tikrai išskirtinė vieta, tik gaila, kad tą dieną, kai mes joje lankėmės, oras buvo nekarštas, o vėjas – stiprokas, todėl tame baseine šiek tiek sušalome.

Santana – šį miestelį miniu tik dėl vieno – tradicinių namelių, kurių, mano žiniomis, kitose vietose nebėra išlikę. Mieli, fotogeniški, įdomūs.

Ponta do Sol – šita vietovė tai absoliučiai pavergė mano širdį. Tokia laukinė, mistiška ir beprotiškai graži. Gražiausias šio miestelio vaizdas atsiveria užkilus aukščiau į vietovę pavadinimu „Portela“. Kvapą gniaužia!

Madeiros maistas ir gėrimai

Iš tiesų Madeiros virtuvė nėra įspūdinga. Jei užsisakai salotas, tai padažą teks įsipilti pačiam (alyvuogių aliejaus arba acto). Jei nori mėsos, tai greičiausiai teks pasimėgauti šašlyku, patiekiamu ant iešmo, ar kokia dešrele, o gal ir abu kartu… Na nebent sriubos ten įdomios, primenančios košes, o ir pripilamos iki pat dubens viršaus. Aš, būdama pamišusi dėl visokių troškinukų, daržovėmis perkrautų plovukų, labai sužavėta madeiriečių maistu nelikau.

Bet kalbant apie desertus, išskirsiu vieną perliuką – „Pastel De Nata“. Nuostabus, minkštas pyragaitis, tirpstantis burnoje… Tiesiog pasaka! Pabandyti būtina. Tiesa, jų radome ir Lisabonoje.

Nors Madeiroje pavalgius pirštų neapsilaižysi, tačiau atsigėrus – tikrai pakartosi. Gardus ir švelnus Madeiros alus „Colar“. Apgaulingai gaivinantis tradicinis Madeiros gėrimas, sakyčiau kokteilis – „Poncha“. Jo pagaminimo būdas – pilamas cukranendrių romas, medus, cukrus, citrinų sultys, viskas su medine pailga lazdele išsukama, sumiksuojama ir į taures. Skanu, svaigina, prarasti saiko nepatartina.

Manau, visiems gerai žinomas ir Madeiros vynas. Jis tikrai įžymus, visur akcentuojamas. Ne be reikalo. Apie jį daug nepripasakosi, reikia paragauti. Jis sunkesnis, stipresnis už kitus vynus (apie 18 laipsnių), šiek tiek likerinis, bet skanus. Parduotuvėse yra visokių rūšių – sausas, pusiau sausas ir t. t. Tai, mano nuomone, – tobulos lauktuvės draugams.

Mums labai patiko kavinė – baras „O Avo“, esantis Rua da Praia, 49, Funchal. Ten vakarieniavome beveik kasdien. Maisto kainos – prieinamos, vieta – jauki gatvelė miesto centre, savininkas, o kartu ir padavėjas – tiesiog nuostabus! Gal būtent jo charizma ir įtakojo mūsų dažną lankymąsi jo bare. Bendraujantis su kiekvienu klientu, nepristygstantis įdomių ir išsamių pasakojimų apie Madeirą, patarimų turistams, maišantis gerus kokteilius… Kiek daug gražių žodžių apie jį galima pasakyti! Vėliau mūsų jau nestebino tai, kad kas vakarą tame bare mes sutikdavome jau matytus veidus. Taip, vieną kartą apsilankęs, sugrįši dar kartą. Šią vietą rekomenduoju visiems, kas atsidurs Funchal‘yje.

PORTO SANTO

Ši sala, kaip jau minėta anksčiau, priklauso Madeiros salų grupei ir lankantis Madeiroje yra siūloma turistams nuvykti ir į ją. Galima rinktis kelis būdus: lėktuvu arba keltu. Pastarąjį pasirinkome mes. Išplaukėme ryte, dar spėjome pasigrožėti Madeiros krantais, trumpas posmelis miego – ir Porto Santo jau prieš mūsų akis.

Sala nedidukė, lygi, išskyrus vienišą kalnelį salos kampe. Bet svarbiausia – „paplūdyminga“! Jei Madeiroje paplūdimiai natūraliai yra akmenuoti ir siauri, tai čia visiška priešingybė – Porto Santo paplūdimys, kaip giriasi vietiniai, 9 km ilgio, minkštai smėlėtas, platus, o ir vanduo čia žydresnis, skaidresnis.

Turistai iš kelto išlaipinami praktiškai paplūdimyje, todėl mes nesinaudojome taksi paslaugomis, o iki miestelio centro žingsniavome paplūdimiu. Miestelis, tiksliau gyvenvietė, vadinasi Vila Baleira, tai išties labai rami vieta. Vidurdienį nieko daug nevyksta, visi žmonės išsilakstę. Paplūdimyje taip pat nedaug žmonių. Tiesiog puiki vieta atsijungti nuo visko ir pasijusti lyg negyvenamoje… na gerai, mažai gyvenamoje saloje. Jausmas tikrai geras, rekomenduoju ypač tiems, kurie nemėgsta miesto šurmulio ar nori nuo jo pabėgti.

Porto Santo man įstrigo giliau ne tik dėl savo gražaus paplūdimio, bet ir dėl to, kad būnant šioje saloje aš išgirdau labai svarbų gyvenime klausimą….

Levados

Mėgstantiems gamtą ir keliones po kalnus Madeira gali pasiūlyti didelį levadų takų pasirinkimą. Levados – tai kalnuose įrengta irigacinė drėkinimo sistema, šalia kurių yra padaryti pasivaikščiojimo takai. Tokių levadų Madeiroje yra labai daug, jos labai skirtingos, paprastai reikalaujančios daug jėgų ir laiko, nes jų ilgis skaičiuojamas kilometrais. Turistų informacijos centre mes radome Madeiros levadų aprašymus ir išsirinkome pačias populiariausias, todėl ir, manau, gražiausias levadas. Turistams siūloma prisijungti prie gido ir jo kompanijos, susimokėjus pvz. 25 – 35 eurų mokestį, bet mes nusprendėme šia paslauga nesinaudoti, o peržygiuoti tais takais savarankiškai. Mano manymu, gidas šiuo atveju ir nėra reikalingas, nes pasiklysti levandose nelabai įmanoma, jas pasiekti taip pat nėra sudėtinga – į kai kurias gali nusigauti tiesiog viešuoju transportu, į kitas – išsinuomojus automobilį. Taip gali sutaupyti pinigų, nes levadų takai be gido paslaugų nėra apmokestinti. Paminėsiu keletą levadų, kuriomis mes žygiavome:

Portela – šis takas prasideda miestelyje Ribeiro Frio, iki kurio važiuoja viešasis transportas, o baigiasi miestelyje Portela, kuriame taip pat yra autobusų stotelė. Tai 11 km ilgio takas, pilnas tunelių, kelio susiaurėjimų, vandens krioklių, ir kai kurių nominuojamas gražiausia levada. Sunku su tuo nesutikti. Labiausiai man patiko šios levandos pabaiga, kai atsimuši į gėlėtas kalnų zonas ir galiausiai atsiduri mažoje gyvenvietėje Porteloje, aukštai aukštai, iš kurios matai beribį vandenyną, Porto da Cruz miestelį ir Eagle’s rock priešais jį.

25 fontes/ Risco – šią levadą sudaro du takai, kurie veda link krioklių. Levados ilgis – apie 10 km, jei eisite abiem takais. Tai bene labiausiai „einama“ levada Madeiroje, joje sutikome labai daug žmonių. Bet iš tiesų jos populiarumas pelnytas. Aplinka labai žalia, drėgna, einant vis „susitinki“ kokią vandens srovelę, bėgančią kažkur iš aukštai. Abiejų takų tikslas – „krioklingos“ vietos. 25 fontes reiškia 25 krioklius, kurie subėga į mini ežerėlį, apsuptą uolų. Nuostabus gamtos kampelis. Risco – taip pat pasižymi aukštais kriokliais. Vienintelis šios levados nepatogumas, skirtingai nei anksčiau minėtos levandos „Portela“, kad reikia ne tik pasiekti minėtas vietoves, bet ir tuo pačiu taku grįžti atgal. Be to, ir pats takas nėra labai lengvas – pilna laiptelių, kalnelių. Ne veltui jis priskiriamas prie „moderate walk“. Aš po tokių pasivaikščiojimų jaučiausi pavargusi, bet įspūdžių kupina. Tikrai verti prakaito ir jėgų vaizdai.

Ponta São Lourenço – tai taip pat levada, kuri gali būti pasiekiama viešuoju transportu. Mano manymu, tiesiog būtina, lankantis Madeiroje, šį taką įveikti. Jis esminiai skiriasi nuo kitų, randasi ryčiausiame Madeiros taške, kur susitinka šiaurinė ir pietinė salos pakrantės, tęsiasi apie 10 km. Ši levada siūlo ne tik aukštas uolėtas pakrantes, kuriose bangos įspūdingai dūžta, bet ir galimybę pasimėgauti laukinio paplūdimio malonumais. Anot legendos, šiame krante išsilaipino Madeiros atradėjai.

GĖLĖS, VAISIAI, TURGUS

Madeiros augmenija taip pat verta paminėjimo, tačiau aš, būdama menka gėlių specialistė, galiu pasakyti tik tiek – jos visos laaabai gražios! Tai gal šį kartą apsiribosiu nuotraukomis…

Apie vaisius jau galiu papasakoti šiek tiek daugiau. Madeiriečiams būdinga kryžminti įvairių vaisių rūšis! Mums tai buvo neregėtas negirdėtas dalykas! Bananas + ananasas, mangas + …. ir t.t. Sąrašas nebaigtinis, ribų vaizduotei nėra. Rezultatas ganėtinai stebinantis, ne visada skanus, bet dažniausiai, nepigus, parsivežti namo gal ir verta, bet kažkaip turguje skanaujant vaisius, jie 3 kartus skanesni:)

Taigi jau prasitariau… turgus, Funchal‘io – tai vieta, kur galima gausiausiai prisižiūrėti Madeiros gėlių ir prisiragauti minėtų vaisių. Man jis paliko labai teigiamą įspūdį, toks gyvas, įdomus, knibždantis ne tik turistų, bet ir vietinių. Nuo suvenyrų iki žuvies! Jei reikia lauktuvių – eik į Funchal‘io turgų! Jis randasi miesto centre prie krantinės, surasti labai paprasta. Mums ženklas buvo taksistai, laukiantys klientų ir stebintys kortų žaidimą.

Madeiros nelaimės

Rašydama apie Madeiros saugią aplinką užsiminiau ir apie didelį nusikaltimą, kurio liudininkais mums teko pabūti. Kelionei įsibėgėjus vieną vakarą pastebėjome ant kalno rūkstančius dūmus. Plotas nebuvo didelis, todėl pradžioje nesijaudinome.

Visgi vėliau dūmų vis daugėjo, o po to pasirodė ir atvira liepsna.

Gaisras išplito žaibiškai ir už 15 min. jau visas kalnas liepsnojo.

Kaip vėliau paaiškėjo, tai nebuvo pirmasis gaisras tuo laikotarpiu. Kitos Madeiros dalys jau buvo nukentėję nuo ugnies. Tik šiuo atveju labiausiai gąsdino tai, kad ugnis pasiekė gyvenamąsias zonas, kur žmonės buvo priversti palikti savo namus arba patys kovoti su ugnimi. Kitomis dienomis pakeliavus po kitas salos vietas pamatėme, kad gaisro mastas buvo labai didžiulis. Ne tik Funchal‘is nukentėjo, bet ir kiti miesteliai, kalnuotos vietovės, kur gaisrą užgesinti labai sudėtinga. O baisiausia šioje istorijoje tai, kad, kaip kalbėjo žmonės, šios nelaimės priežastis – žmogaus ranka. Neva tai keli vyrukai, pastebėti tamsios spalvos automobiliu, sukėlė gaisrą. Tokį jų elgesį nulėmė nepasitenkinimas vietos valdžia ir pačia situacija Madeiroje, kur vyrauja nedarbas, žmonių vidutinis amžius vis didėja, nes jaunimas išvyksta svetur. Bandžiau internete ieškoti informacijos, susijusios su šiais įvykiais, tačiau tikrųjų priežasčių niekas neįvardina. Visgi toks įvykis mums sukėlė nerimo, jaudinomės, ar galėsime saugiai keliauti po salą išsinuomotu automobiliu ir pan., bet viskas buvo tvarkoje – minėti įvykiai nesujaukė mūsų planų, neįtakojo skrydžio, išskyrus tai, kad sostinėje dar kelias dienas tvyrojo smogas nuo gaisro.

2010 m. vasario 20 d. taip pat nėra pati maloniausia prisiminti Madeiros gyventojams. Savaitėmis besitęsiantys lietūs sukėlė didžiulius potvynius Madeiroje, kurių metu žuvo ir buvo sužaloti žmonės, buvo sunaikintas turtas. Mūsų numylėtos kavinukės „O Avo” savininkas pasakojo, kad kavinės pastatymas ant kojų po šios tragedijos jam kainavo labai daug pinigų, taip pat rodė pastato sienoje liniją, iki kur buvo apsemtos gatvės. Na, žmogaus ūgio neužtektų tam aukščiui išmatuoti…

Šiek tiek kainų.

Kelionės į Madeirą kaina nebuvo „kosmosinė“, bet ir ne tokia jau maža. Mes skridome iš Varšuvos į Lisaboną, iš Lisabonos į Funchal‘į. Tokio skrydžio kaina vienam asmeniui į abi puses – apie 1500 Lt. Viešbutis dviem asmenims savaitei – apie 1200 Lt. Automobilio nuoma 3 dienoms – 100 eurų. Dviejų žmonių vakarienė kavinėje „O Avo“ – apie 14 eurų (su desertais). Taurė vyno vidutinio lygio kavinėje, pvz. paplūdimio bare – 1 euras. Kelto bilietas į Porto Santo salą 1 asmeniui – 50 – 60 eurų į abi puses. Atkreiptinas dėmesys, kad vasaros metu tiek skrydis, tiek ir kiti dalykai kainuoja daugiau, bet Madeira yra ypatinga tuo, kad gali būti lankoma ištisus metus. Daug kur ši sala vadinama amžinojo pavasario sala. Temperatūra žiemos metu ten nukrenta mažiausiai iki 12 – 13 laipsnių, o egzistuoja galimybė „gauti“ ir šiltesnį orą. Žiemos metu ir +18 atrodo pakankamai egzotiškai. Vasarą Madeirą lepina apie 30 laipsnių šiluma. Norėdama surasti kainos ir gero oro pusiausvyrą bei turėdama galimybę bet kada pasiimti atostogas, aš kelionei greičiausiai rinkčiausi gegužės – birželio mėnesius. Lenkiška kelionių agentūra „Itaka“ organizuoja keliones šia kryptimi ir kartais pasiūlo paskutinės minutės kainas. Žodžiu, kas ieško, tas randa. Pridursiu, kad mes savo kelionę paįvairinome sustojimu Lisabonoje, kur praleidom trejetą dienelių. Toks sustojimas buvo labai smagus įspūdžių prasme, o ir Lisabona tikrai verta aplankymo.

Aš jaučiuosi laiminga, apsilankiusi šioje gražioje portugališkoje saloje, pilnoje autentikos ir begalinio grožio. Mano manymu, Madeira tinka ne tik jaunam, ištroškusiam nuotykių ir nenustygstančiam vietoje, bet ir vyresniam, ieškančiam ramybės, harmonijos…