Gegužė Lietuvoje jau kvepia pavasariu, bet aš, kaip tikras saulės išsiilgęs lietuvis, norėjau šiek tiek daugiau – jūros, šilumos ir naujų potyrių. Tad šiemet nusprendžiau praleisti savaitę Dubrovnike, Kroatijoje. Tai buvo seniai mano svajonių sąraše – miestas, kur istorija alsuoja kiekviename akmenyje, o Adrijos jūra vilioja mėlynu spindesiu.
Atvykau į Dubrovniką ankstyvą gegužės rytą, kai miestas dar nebuvo užplūstas vasaros turistų. Oro uoste mane pasitiko šiltas oras ir kvapas, primenantis alyvmedžius ir jūros druską. Apgyvendinau jaukiame šeimos valdomame bute netoli Pile vartų – pačiame senamiesčio pakraštyje. Šeimininkė, ponia Ana, pasitiko mane su šypsena ir šviežiai spaustomis apelsinų sultimis. Būtent tokių mažų dalykų dėka pajunti tikrą vietos dvasią.
Pirmąją dieną praleidau tyrinėdamas Dubrovniko senamiestį. Aš nežinau, ar esu matęs kitą miestą, kuris būtų toks nepriekaištingai išsaugotas – akmeniniai pastatai, raudoni stogai, siauros gatvelės, laiptai, vedantys aukštyn ir žemyn. Pirmiausia pakilau ant miesto sienų – tai viena žymiausių Dubrovniko atrakcijų. Pasivaikščiojimas aplink visą senamiestį užtruko apie dvi valandas, bet buvo verta kiekvienos minutės. Vaizdai – neįtikėtini: iš vienos pusės jūra, iš kitos – senovės architektūra, o tolumoje – žaliuojantys kalnai.
Vieną vakarą užsukau į užeigą netoli Stradun gatvės – pagrindinės miesto arterijos. Paragavau juodųjų risotto su sepijų rašalu ir vietinio vyno. Nustebau, kaip skaniai gamina kroatai – daug šviežių jūros gėrybių, alyvuogių aliejaus, žolelių. Maistas paprastas, bet pilnas skonio. Vakare miestas nušvito šviesomis, o gatvėse pasirodė muzikantai, menininkai – Dubrovnikas vakare tampa jaukiu kultūros centru.
Trečią dieną išsiruošiau į Lokrum salą – vos 15 minučių keltu nuo miesto. Sala – natūralus gamtos rojus. Čia vaikščiojau tarp senų vienuolyno griuvėsių, maudžiausi mažame uolėtame paplūdimyje ir net sutikau laisvai vaikštinėjančius povus! Sala turi savo mistiką – sakoma, kad ji prakeikta, jei bandysi joje pasilikti nakčiai. Gerai, kad grįžau laiku!
Ketvirtąją dieną leidau sau tiesiog būti – išėjau su kava rankoje pasivaikščioti prie jūros, sėdėjau ant uolos netoli švyturio ir stebėjau, kaip bangos plaka krantą. Tą popietę taip pat išbandžiau nedidelį laivelio turą palei miesto sienas – iš jūros Dubrovnikas atrodo dar įspūdingiau. Gidas pasakojo apie miesto istoriją, apie Venecijos įtaką, apie 1991 metų karą ir kaip miestas buvo atstatytas beveik akmenėlis po akmenėlio.
Penktoji diena buvo skirta Game of Thrones gerbėjui manyje. Dauguma scenų iš šio serialo buvo filmuotos Dubrovnike – miestas „vaidino“ Karaliaus Uostą. Dalyvavau specialioje ekskursijoje, kurios metu ne tik pamačiau filmavimo vietas, bet ir išgirdau įdomių faktų apie aktorius, scenų kūrimą ir vietinių reakciją į visą šią šlovę.
Paskutinėmis dienomis dar aplankiau netoliese esančią Cavtat gyvenvietę – mažą, žavų pajūrio miestelį su promenada, puikiais restoranais ir ramesne atmosfera. Buvo gera trumpam pabėgti iš miesto šurmulio ir tiesiog stebėti vietinius žvejus bei saulėlydį.
Grįžęs į Dubrovniką, paskutinį vakarą praleidau restorane ant stogo, kur grojo gyva muzika, o Adrijos jūra blyškiai spindėjo mėnulio šviesoje. Tą akimirką supratau, kad Dubrovnikas – tai ne tik miestas, bet ir būsena. Tai vieta, kur istorija susilieja su dabartimi, kur kiekvienas akmuo turi savo pasakojimą, o kiekvienas žmogus – šypseną.
Ši gegužės savaitė Kroatijoje, Dubrovniko mieste, buvo kupina įspūdžių, skonių, saulės ir ramybės. Grįžau namo ne tik pailsėjęs, bet ir praturtėjęs nauja patirtimi, kuri dar ilgai gyvens mano atmintyje.
bryant6095 
biruta