Gegžės mėnesio pradžioje nusprendžiau pabėgti nuo kasdienybės ir trumpam pakeisti aplinką. Kaip lietuvė, gyvenanti Vilniuje, gegužės pabaigoje dažnai tenka taikytis prie permainingo oro, todėl idėja savaitę praleisti saulėtoje Maltoje, o tiksliau – Vittoriosoje, pasirodė tobula.
Vittoriosa (vietinių vadinama Birgu) yra viena iš trijų istorinių miestų, įsikūrusi prie Didžiojo Uosto, vos už kelių minučių kelio nuo Valetos. Tai seniausias miestas Maltoje, kupinas viduramžio architektūros, siaurų gatvelių ir kvapą gniaužančių vaizdų.
Apsistojau jaukiame butuke su terasa, iš kurios atsiverė uosto panorama. Pirmąją dieną, vos atvykus, jaučiau, kad Vittoriosa turi ypatingą atmosferą – tarsi laikas čia sustojės. Oras lepino – apie 25 laipsnius šilumos, saulė kasdien kildavo virš raudonžemių stogų.
Pirmą rytą pradėjau nuo pasivaikščiojimo po senamiestį. Kiekvienas kampelis Vittoriosoje turi savo istoriją. Užsukau į Inkvizitoriaus Rūmus (The Inquisitor’s Palace), kur buvo galima ne tik sužinoti apie bažnytinį tribunolą, bet ir pamatyti buvusias kameras bei teismo sales. Nors atmosfera ten kiek niūroka, bet istoriškai labai įdomu.
Antroji diena buvo skirta Fortui Sant’Angelo – didingai tvirtovei, stovinčiai ant uosto krašto. Nuo viršutinės terasos atsiveria nepakartojamas vaizdas į Valetą ir uosto gyvenimą. Forto viduje yra muziejus, pasakojantis apie Maltos ordino riterius ir miesto gynybines kovas. Tarsi laiko mašina – vaikštai tomis pačiomis grindimis kaip ir kariai prieš 500 metų.
Trečią dieną skyriau laisvesniam tyrinėjimui. Pasirinkau vietinį turą laivu aplink Didžiajį Uostą. Tai viena geriausių patirčių kelionės metu – vėjas, saulė, jūra ir malonieji gidai, pasakojantys apie kiekvieną krantinę. Vakare, grįžus, užžsukau į nedidelį restoraną „Don Berto”, kur ragavau šviežių jūros gėrybių ir vietinio vyno. Maistas Maltoje tikrai nustebino – paprastas, bet nepaprastai skanus.
Ketvirtą dieną nusprendžiau pailsėti nuo ekskursijų ir tiesiog pasimėgauti lėtu gyvenimo tempu. Pusryčiai terasoje, kava vietinėje kavinėje, pokalbiai su draugiškais vietiniais. Pastebėjau, kad Vittoriosoje nėra tiek turistų kaip Valetoje, todėl viskas atrodo autentiškiau ir nuoširdžiau. Vienas vietinis man papasakojo apie tradicinį festivalį, vykstantį kiekvieną gegužę, – religinės procesijos, fejerverkai, muzika iki vėlumos.
Penktą ir šeštą dienas praleidau tyrinėdamas aplinkinius miestelius – Senglea ir Cospicuė. Viskas pasiekiama pėstute arba trumpu keltu per uostą. Kiekvienas iš trijų miestų turi savo dvasią, bet visus juos jungia bendra istorinė ir kultūrinė tapatybė. Man labai patiko pasivaikščioti pakrante vakare, kai gatvės apšviečia žvalių žbintų šviesa.
Paskutinė diena buvo skirta atsisveikinimui su miestu. Dar kartą praėjau senąsias gatveles, nusipirkau vietinių suvenyrų – tradicinio maltiečių stiklo ir figų uogienės. Jaučiau, kad Vittoriosa tapo man tarsi antrais namais. Tai vieta, kur gali sutikti draugiškų žmonių, pajausti istorijos didybę ir paprasčiausiai sustoti, atsikvėpti.
Kelionė į Vittoriosą, Maltą gegužės mėnesį buvo viena geriausių mano patirčių. Jei ieškote vietos, kur susilieja saulė, kultūra, skanus maistas ir ramybė, šis miestas – tikras lobis. Tikrai grįšiu čia dar kartą.
A6