Jau keletą metų planavome bendrą kelionę su draugais – ne trumpą savaitgalį, o tikrą, ilgesnį pabėgimą į šilumą, jūrą ir kultūrą. Šiemet pagaliau pavyko visiems suderinti atostogas ir gegužės pradžioje keturiese – aš, Lina, mūsų draugai Andrius ir Rūta – išvykome į Prancūzijos Rivjerą, arba Côte d’Azur, kaip vadina patys prancūzai.
Pirmieji įspūdžiai – Nica
Mūsų kelionė prasidėjo Nicoje – atskridome tiesiai iš Vilniaus. Nica iš karto pasitiko šilta saule, palmių alėjomis ir elegantiška atmosfera. Apsistojome bute su terasa netoli garsiosios Promenade des Anglais. Pirmą vakarą skyrėme pasivaikščiojimui pajūriu – vanduo žydras kaip atviruke, žmonės vaikšto lėtai, niekas neskuba. Sėdėjome kavinėje, ragavome „socca“ – vietinį patiekalą iš avinžirnių miltų – ir gėrėme rožinį vyną. Nuo pirmųjų minučių jautėmės kaip filme.
Nicos senamiestis, kalva ir vietinis maistas
Antrąją dieną tyrinėjome Nicos senamiestį. Siauros gatvelės, spalvingi fasadai, levandų kvapas ir mažytės kepyklėlės kvietė stabtelti kas keli žingsniai. Užlipome į Colline du Château – pilies kalvą, iš kurios atsiveria kvapą gniaužianti panorama į miestą ir jūrą. Po to aplankėme turgų Cours Saleya, kur nusipirkome sūrio, alyvuogių ir šviežių braškių – puikūs pietūs improvizuoto pikniko forma ant mūsų terasos.
Išvyka į Monaką – prabanga iš arti
Trečią dieną nusprendėme aplankyti Monaką. Įspūdį padarė jau pats kelias traukiniu palei jūrą – vaizdai kaip iš atviruko. Monakas – tai visai kitas pasaulis. Aplankėme garsųjį kazino Monte Carlo (tik iš išorės – žvilgsnių pakako), vaikščiojome po marina su milijonierių jachtomis ir stebėjome, kaip ruošiamasi Formulės 1 etapui. Prie kunigaikščio rūmų netikėtai patekome į sargybos keitimosi ceremoniją. Vakarop grįžome į Nicą, pavargę, bet pilni įspūdžių.
Kanuose – kinas ir paplūdimys
Kita diena – Kanai. Nors festivalio dar nebuvo (jis vyko vėliau gegužę), miestas ruošėsi šventei. Pasivaikščiojome garsiuoju La Croisette bulvaru, fotografavomės prie kino rūmų raudonojo kilimo ir žvalgėmės po prabangias vitrinas. Vakarop tiesiog išsidrėbėme ant smėlio paplūdimio, išsimaudėme (vanduo dar vėsokas, bet gaivus), o vakarienei pasirinkome mažą šeimos restoranėlį šalia senosios uosto dalies – ten valgėme šviežiai pagautą jūros ešerį ir užbaigėme dieną kreminiu crème brûlée.
Antibai ir provansiška dvasia
Penktoji diena buvo ramesnė – nuvykome į Antibus (Antibes), miestą tarp Nicos ir Kanų. Jis mažesnis, bet labai žavingas. Aplankėme Pablo Picasso muziejų – įsikūrusį pilyje, kur menininkas kurį laiką gyveno. Labai sužavėjo ne tik darbai, bet ir vaizdas pro langus į Viduržemio jūrą. Antibuose ir vėl skaniai valgėme – šįkart ragavome šviežių midijų su baltojo vyno padažu.
Poilsis, bendrystė ir netikėti atradimai
Likusius penkias dienas leidome tyrinėdami mažesnius miestelius – Villefranche-sur-Mer, Eze ir Menton. Villefranche – vienas romantiškiausių miestelių, su jaukiu uostu ir spalvingais nameliais. Eze mus sužavėjo savo kalnų senamiesčiu ir egzotinių augalų sodu – vaizdas į jūrą iš ten tiesiog neįtikėtinas. O Menton, netoli Italijos sienos, priminė Siciliją – citrusų kvapas, ramybė, mažos kavinės. Vieną vakarą netgi spontaniškai išėjome į vietinį koncertą mažoje aikštėje – dainavo vietiniai atlikėjai, o mes šokome basomis po žvaigždėmis.
Atsisveikinimas su Rivjera
Paskutinę dieną skyrėme sau – lėti pusryčiai, paskutinė kava prie jūros, maži suvenyrai artimiesiems. Visi keturi tyliai sutarėme – Prancūzijos Rivjera gegužę yra tobula. Ne per karšta, dar ne sezono šurmulys, bet jau pilna gyvybės. Tai vieta, kur gyvenimas sulėtėja, bet tuo pačiu ir pripildo.
Išvykome į Lietuvą su lagaminais lengvesniais nei atvykus (dėl suvalgytų sūrių), bet širdimis sunkesnėmis – pilnomis saulės, jūros, draugystės ir mažų akimirkų, kurios dar ilgai skambės prisiminimuose.
MyTrips - kelionių istorijos 
MyTravel