PABĖGĖLIAI. MOUSSAKA. KALIMERA. ΚΩΣ.

Aštuonis kartus skambinau, nekelia. Jokiais telefonais. Man tai kažkaip bala nematė, aš laisvas visą dieną bindzinėju po kampus ir nervuoju kaimynystėje žolę klojančius lenkus ir topless besideginančias kaimynes. O ji nekelia, darboholikė. Pakels, kai laikrodį pamatys. Pakėlė:

– Pakuok vaikus ir lagaminus ir varyk čia.
– Varau, – sakau, čil out, moterie.

Pirko kelionę mano darboholikė. Na gerai, išrinko ji, aš sumokėjau. Kriterijai, kaip visada, labai paprasti – kur nebuvom, kaina, vieta, atsiliepimai. Gali būti be euroremonto, vis vien ten tik vyno paragaut grįžtam ir kaulus senus horizontaliai padėt.

Taigi – vaikai vietoj, banko kortelės vietoj, tačiau jausmas toks, kad kažkas ne vietoj. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad vaikai, pinigai ir pasai yra. Ir kompas – nuotykiams papasakoti. Ir dronas. Ir telefonai. Ir jų pakrovėjai. Ir visokie kitokie laidai. Ir automobiliniai visų reikalų pakrovėjai. Ir mobilūs akumuliatoriai, dėl visa ko, kaip back-up. Gaidys… Niekaip neišeina keliauti lengvai. Paskutinėje komandiruotėje kolegos bagažas liko Turkijoj ir nieko, išgyveno. Žinoma, elementarius reikmenis teko pirkti. Kritinėse situacijose žmogui daug nereikia.
O vat mums reikia. Reikia, nes situacija nėra kritinė.

Važiuojam, tiksliau skrendam, į Graikiją. Į Kos salą, Hipokrato bei jo mokinių pramintą, nuo Turkijos tik keturis kilometrus nutolusią ir Sirijos pabėgėlių taip pamėgtą. Dėl pastarojo teiginio nesu tikras, gal ir nėra ten jokių pabėgėlių. O gal yra? Tikiuosi, kad yra. Kodėl? Vaikams parodyti. Parodyti gyvai, ką reiškia neturėti namų, karšto vandens, telefonų, ipadų, tualeto, televizoriaus, drabužių, maisto, dažnai ir tėvų. Nesu iš tų, kurie savo atžalas pastoviai pjauna – mano laikais, kai aš jaunas buvau, o aš tai knygas skaičiau, šachmatais, išsidrožtais iš kaladės ar nulipdytais iš duonos, žaidžiau prie balanos, neturėjau visko, ką jūs, nedėkingos kiaulės, turit. Geriau vieną kartą pamatyt, negu šimtą kartų iš tėvo išgirst, kaip jis kasė kolchozo bulves ir užsidirbdavo penkis rublius. O žinot, kiek tada buvo galima nupirkt už penkis rublius? Mano vaikai nežino, nes tai visiškai nesvarbu. Svarbu, kad jiems tų kolchozo bulvių netektų kasti. O tam reikia juos už rankos prilaikyti, bet gink dieve už juos nespręsti ir juolab nepjauti.

Ar bijom imigrantų iš Sirijos? Nebijom. Spauda rašo, jog kaip tik saugiau, mat policijos pajėgos sustiprintos. O kaip ten vietoj viskas atrodys, greit pamatysim.

Švediškuose oro uostuose nuobodu. Visai nėra apie ką pasakoti. Na, nebent apie kainas. Hamburgeriai visai šeimai – 100 eurų. Dviejų dienų pietūs Graikijoje. Tiksliai kainų Kos nežinau, bet spėju, kad apie tiek. O šiaip – visur savitarna, kas man, intravertui, labai imponuoja. Užsiregistruoji pats automate. Atsispausdini popierius ir bagažo tag‘us automate. Ant juostos padedi, nuskenuoji irgi pats. Ir toliau visur pats. Beveik be kontakto su žmonėmis, išskyrus metalo detektorius. Nei pasus kam rodyt, nei boarding pass‘us. Ateity tik taip ir keliausim. Ir jokie Rusijos pasienio kontrolės KGB‘istai proto neknis. Nors tie tai gal ir knis. Priminkit, kurį vakarą papasakosiu.

Užėmėm keturias vietas Espresso House, o sėdim tik mudu su T. Mergos laksto kažkur. Pensininkai labai skersai žiūri į mus, mat jiems visai maga čia prisėst. Tačiau ne sudba jiems. Vietos tvarkingai užimtos.

Būsiu prisikalbėjęs… Nenuobodu visai ir čia. Jau įlipus į autobusą link lėktuvo pasigavo mus mergaitė ir klausia:

– Kokia eilė?
– Ketvirta, – sakau.
– O pavardė?
– Tokia ir tokia.
– Jūsų bagažas vienas stringa. Rodyk popierius visus, talonus.

Parodžiau. Lyg sutvarkė. Bet be drabužių būtų nesmagu likti.

Sulaipino greitai ir net į timeslot‘ą pataikėm, todėl vėluoti neturėtume. Skrendam čarteriu, bet lėktuvas SAS. Palydovai kažkokie keisti, kaip ir maistas. Vaikai paknaibė ir paliko. Paragavau – pataupė. Nu ir bala nematė. Pavalgė oro uoste. Nemirs.

Likau be jokių devaisų – viską iš manęs atėmė šeima. Žiūriu pro langą ir bandau suprasti, kur esam. Tiksliai pažiūrėti negaliu, mat telefonas okupuotas. Triukšmas ir eilė prie tualeto su laiku didėja. Gerai, kad lėktuvas nuo to nesidaro sunkesnis.

Jei jums įdomu, tai žinokit, kad čia irgi ploja. Nesmarkiai, bet ploja.

Graikai niekur neskuba. Bagažo laukėm beveik valandą. Lagaminas, sukėlęs sąmyšį oro uoste, atvyko pirmas. Po to dar forminau auto nuomą, bet ten viskas greičiau. Užsakiau kiek didesnę, tipo Opel Astra or similar. Gavom Peugeot autobusą kažkokį. Būdą. Ieva pasišlykštėjo ir nustebo, kad Peugeot tokius kibirus gamina. Man tai dzin kažkaip. Ratai yra, dyzelis, per stogą nelyja – ko dar reikia. Nors nelyja čia net jei ir be stogo. Važiuoja, tarp kitko, smagiai ir kuro beveik nevalgo, nes jis čia brangus. Dyzelis apie 1.5 euro, o benzinas visi 1.8.

Pakeliui į viešbutį dar sustojom kažkokioj parduotuvėj šio bei to. Kainų nėra, pardavėja sėkmingai demonstruoja, jog nekalba mūsiškai. Rinkausi vyną iš lempos ir tikėjausi sėkmės. Ekstravertas tiesiog pasakytų – nepirksiu ir išeitų, o intravertas visada moka, kiek pasakyta. 4.10 euro šiandien vynas. Nu ir gerai. Kiek čia kainuoja vynai, papasakosiu vėliau. Gal. Tik jei tikitės ekskliuzyvinių vynų degustacijos rezultatų, jums su mumis ne pakeliui. Mes žmonės paprasti, ragaujam tą patį, ką ir vietiniai, t.y. ne eksportui ruoštus produktus.

Viešbutį pasiekėm tik apie antrą nakties. Tomas sėdo ruošti matematikos namų darbų, kuriuos jam atostogoms paruošė mokytoja. Durnas, pagalvojau, bet labai didžiuojuosi.

Viešbutis pasirodė šiaip sau, nors ir du balkonai be graikoremontas.

Ragauju baltą vyną už keturis dešimt ir pakuojuos į lovytę.

I

Sėdau rašyt ir nepamenu, kokia diena. Teko pasitikrinti datą. Aha, 25-a. Atlyginimų diena. Ryte juk sąskaitas apmokėjau, o jau pamiršau. Praėjo tie laikai, kai reikėdavo pildyt kažkokią keistą elektros, dujų ir kitų paslaugų, taukuotais pirštais nučiupinėtą, mokesčių knygelę ir su ja žygiuot į komunalinį ūkį. Neidavau. Siųsdavau Ievą. Ji ekstravertė, moka su komunalinio bobom ir lankytojais frontą atstovėt. Aš nemoku. Mane poliklinikoj bet kuri močiutė apgaudavo „aš tik paklaust“. Šiais laikais nereikia pildyt jokių nesąmoningų knygučių ir stumdytis prie langelio su neteisingais užpildytais kubiniais metrais dujų.
Pūtėm į akį gana ilgai. Pirmas pakirdo T ant mažo ir prižadino visus.
Imkit pusryčius, jei galit. Praktiška ir patogu. Smagiau, žinoma, savo balkone pusryčiauti, bet nusipirkus nereikia niekuo rūpintis. Tik nunešt save iki restorano, prikimšt ir parnešt atgal.
Tiesa, kambarys vakare pasirodė liūdnas, o dienos šviesoje – visai nieko. Daug erdvės, vaizdas į medžius, užstojančius kažkokias gamyklas. Tačiau gamyklų nesimato ir nesigirdi (jos apleistos), o medžiai meta šešėlį – vien privalumai. Pro medžius matosi kampelis jūros. Daugiau, negu matėsi Turkijoje, numeryje, „su vaizdu į jūrą“ ar Maltoje su tokiu pat vaizdu.

Pusryčiai, kaip pusryčiai. Visko yra po truputį. Anglams – bekonas su kiaušiniais (tiesa, pupelių nėra), prancūzams – croissant‘ai. Mes – sutvėrimai visavalgiai, todėl jokio diskomforto. Kava tik šūdina, bet nieko nepadarysi. Ne Italija čia, tenka taikytis. Po pusryčių aš norėčiau kur nors lėkt, tačiau mano vieno balsas prieš tris, kurie nori maudytis. – Taigi rytas, šalta, – sakau. – Tai kas. – Taigi reikia pamatyt daug, laiko nėr, – sakau. – Yr, tik atvažiavom. – Šalta…, – tyliai sakau. – Šalta, nesimaudyk.

Einu nuleidęs galvą. Žinau juk, kad „šalta, nesimaudyk“ bus:

– Ateik, koks geras vanduo.
– Man šalta.
– Nu įlipk, pamatysi.
– Ne dabar.
– O kada?
– Vėliau.
– Kada vėliau?
– Vėliau.
– O po kiek minučių?
– Po 5.

Po vienos minutės:

– Jau eini?

Kur su jais dingsi, einu. Vanduo tikrai geras, 25 laipsnius rodo laikrodžio termometras. Agitatorė didžioji tyliai palieka agitatorius mažuosius ir mane, ir išlipa skaityti knygos. Visas krūvis „būk ryklys“ tenka man. Bet gyvenam vieną kartą, todėl – all in. Pamirštu kartais trumpam. Džiaukitės, kol galit, vieni kitais. Nelaukit „geresnio darbo“, „kai ištinkuosiu sienas“, „kai vaikai paaugs“. Nes kai jie paaugs, gali būt per vėlu. Bendradarbis išėjo tėvystės atostogų, žmona pradėjo dar vieno lauktis. Pasijuto blogai. Iš atostogų negrįžo. Nebėra jau. Vėžys. Mažajam – dvi savaitės. Todėl jei prašo lipt į baseiną, lipkit. Prašo pažaist ant grindų, žaiskit.

Po baseino mano eilė spręsti, ką veiksim. Yes.
No. Ne mano. Dabar važiuojam maudytis į jūrą, bet taip, kad „būtų netoli ir kur nors šalia būtų valgyt“. Aš plano jokio neturiu, tik pulkelį taškų google maps. Suku link Tigaki. Maga man privažiuoti arčiau druskos ežero Igroviotopos Alikis. Anksčiau čia išgaudavo druską, dabar šiaip saugoma vieta, mat užklysta flamingai, yra kažkokių vandens gyvačių, bei vėžlių. Tinkamo kelio iš karto neradau, todėl teko grįžti link Tigaki.
Puikus smėlėtas paplūdimys. Šalto vandens jau nebebijau, o jis, pasirodo, net ir nešaltas visai. Šiltas tiek, kad galima ir visą dieną nelipti į krantą. Mes su vaikais taip ir padarėme. Išlipome trumpam ir vėl atgal. Kol jų maži skrandžiai nugalėjo maudynių norą.

Dabar jau tikrai link ežero. Nors nieko ten gero nepamatėme, bet užtai paskraidžiau. Vokiečių šeima atmynė dviračiais, ieškodami kažko (maudytis, turbūt). Šeimos galva su tokiu susižavėjimu akyse stebėjo mane su pultu rankose, bet jo nuosavas gestapas jį nuvijo tolyn. Vėliau vėl pro mus pasuko ir vėl gestapas jam neleido sustot ir manęs pakalbint. Jo gestapas, tegul pats su juo ir aiškinasi.
Kadangi skrandžiai jau visai gailiai prašo valgyt, važiuojam į Marmari kaimelį. Ten, kažkiek pasisukinėję, sustojom kiek už miestelio, tavernoje Tzivaeri. Nors tai matau dabar google. Vietoje jo vadinosi kažkaip – Taverna, Bar, Restaurant, Pizzeria.

– Čia jums, tiks, jei turite labai specifinių reikalavimų, – sako Ieva.

Užsisakėm tzatziki, graikiškas salotas, mousaka, gyros ir žuvies pirštelių Carolinai. Maistas – nerealiai gardus. Paprasta viskas, kaimiška, bet mes to ir ieškojom. Aptarnavimas – top. Už viską sumokėjome 40 eurų, įskaitant arbatpinigius ir alų bei frappe (pamenat hamburgerius Gioteborge?).

Kas toliau? Kažkur važiuot lyg jau vėloka. O dar išsimaudyti baseine reikėtų. Todėl sukam savo žirgą, tiksliau liūtą (peugeot simbolis – liūtas; red.pastaba jums, volkswagenų ir audi ekspertai) link namų. Kol kas man vietiniai greičio ribojimai labai patinka. Niekur neskubi, nerizikuoji. Spėji apsidairyt. Jei reikia, vieną kitą asilą praleidi ir tiek tų reikalų. Poilsis, ne vairavimas.
Sustojom lidl‘e šio bei to, o taip pat burbuliukų bei vyno. Valio, mano pamėgtas, pušų sakais, pelėsiu ir dar bala žino kuo, trenkiantis graikiškas vynas retsina – lentynoje. Griebiau gerą porciją. Ieva išsirinko kažką sau. Vaikai irgi. Be alkoholio, žinoma.
Vėl maudytis mane tempia. Vėl nedegu noru. Aš jau senas, visai pasėdėčiau balkone.
– Namie galėsi sėdėt balkone, – sako.

Einu. Maudausi. Mokau vaikus plaukti. Plaukia abu, kaip žuvys. Caro neria stačia galva. Darom visokias nesąmones, kuo linksminam aplinkinius ir jie labai pavydi tokių drąsių žuvų ir jas gananačio tėčio. Nebūtų Ievos horizonte, būčiau pussy magnet.

Maudomės, kol kojų pirštai susiraukšlėja. Tada einam ilsėtis. Ne, kur tau. Einam į miestą, iki pat centro. O tai – 3 km mažoms kojytėms po visų dienos nuotykių. Apžiūrėjom laivus – „three islands“, „only with us“, „the best“ ir t.t. I mane atakuoja, kad išsiaiškinčiau:

• Ar tikrai tiek laiko plaukia, kiek parašyta.
• Kur stoja ir kiek stoja.
• Ar galima maudytis.
• Kiek kainuoja.
• Ir dar kokį milijoną klausimų.

Kaip blogai, kad ji nekalba angliškai. Man nereikėtų. Su keletu šiaip taip prisiverčiau pakalbėt. Su ekstrovertu graiku, kuris viską savo laive aprodė. Man buvo lengva. Tada pasigavo britė pensininkė, mat matė, kad aš konkuruojančios kontoros laivo techninę apžiūrą ką tik atlikau. Ir pardavė man save. T.y. savo laivą. Jei plauksim, tai su ja.
Dar vienas konkurentas labai norėjo mane užkalbint, bet mes abu pasirodėm esantys intravertai, todėl jis nedrįso, o aš lankstinuko neėmiau. O gal jam šiaip px.
Restoranų kol kas daugiau, negu lankytojų, todėl darbuotojai stovi lauke ir medžioja tokius, kaip mes. Bando kalbinti angliškai, rusiškai, lenkiškai. Aš pykstu, ba mes nei lenkai, nei rusai. Sunku jiems būtų atspėti, kad mes lietuviai, bet galėtų bent pabandyt. Vienas, gudresnis, bandė apeliuoti į vaikus. Pasigavo Tomą, sako:

– Duok penkis. Iš kur jūs.
– Iš Švedijos, – sako vaikai.
– O, Pippi Långstrump, – ir pradeda visai neblogai kalbėti švediškai.

Į restoraną pas jį mes nesiruošiam, todėl judam toliau. Staiga jis persijungia į anglų ir sako:

– Bet tavo žmona tai ne švedė!?
– Ne, – sakau, tu teisus.
– Lenkija?
– Neee, Lietuva, – sakau.
– Ooo, Lietuva, pas mus Karolina dirba, ryt bus, ateikit.

Čia komplimentas buvo. Bet vistiek negaliu nustot Ievą erzint visą vakarą. Visą gyvenimą erzinsiu.

Pakeliui namo Caro išreiškė liūdesį, jog jokiam parke taip ir nepažaidė. Radom jai parką. Kažkokį vietinių pilną. Išprotėję vaikai, 110 decibelų triukšmas, kažkokie diedai ir saulėgrąžas spjaudančios bobos. Taip jau būna, kai nepasiimi fotoaparato. Telefonas reportažams gal ir tinka, bet tik dieną.

Dėl kilusių ginčų kur ir ką valgyt, valgyt nestojom niekur. Užteko dešrelių ir arbūzo, žinoma, užsigeriant retsina. Ech, tas sakų skonis…

II

Pašokau iš lovos, kaip vandeniu apipiltas. Saulė aukštai, o aš knarkiu dar. Planavau keltis anksti, nepavyko. Šeima dar pučia, aš jų nežadinu. Tyliai rengiuosi, renku baterijas ir maunu lauk paskraidyt.

– Kalimera, – sako pilvotas graikas, belaistantis gėles.
– Kalimera, – mandagiai atsakau.
– Kalimera, – sako tetos, plaunančios langus ir grindis prieš atplūstant turistams kimšt pusryčių.
– Kalimera, – mandagiai atsakau.

Būti mandagiu nesunku ir labai apsimoka. Sėdžiu lėktuve, penkta pamoka. Instruktorius sako:

– Gal radiją šiandien pabandysi?
– Galiu pabandyt, – sakau.

Radijo komunikacijos teoriją dar tik mokausi. Specifinė kalba skirta radijo ryšiu tarp pilotų ir skrydžių kontrolės.

– Užmegzk ryšį ir labo vakaro palinkėk, Marie šiandien bokšte, jai bus malonu.

Aš į jį skersas žiūriu. Jokių labų vakarų knygose šiukštu negalima. Kalba turi būti griežta ir konkreti. Kuo trumpesnė. Tačiau klausau instruktoriaus, knygos juk dar ne viskas.

– Jiončiopingo bokšte, Sigurd Erik Viktor Petter Olle, labas vakaras.
– Sigurd Petter Olle, Jiončiopingo bokštas, labas vakaras ir jums, – atsako man Marie iš bokšto.

Smagiau, negu knygoj parašyta. Tačiau nukrypau. Gal kad senokai skraidžiau.

Apskridau (dronu, ne lėktuvu, supratot turbūt) ratuką. Kur negalima, neskridau. Pasistengė kinai DJI ir nunešė konkurentus. Skrenda ilgai, skrenda stabiliai. 29 valandos ir 16 minučių ore, nuskrista 585 kilometrai, 182 skrydžiai įskaitant rytinį. Jei kas man būtų papasakojęs vaikystėje, kai užsiiminėjau aviamodelizmu, kad dar man gyvam esant bus galima gyvai matyti vaizdą iš dirbtinio skraidančio aparato kameros, sveriančio kelis šimtus gramų, išvystančio beveik 70 km/h greitį, nebūčiau patikėjęs turbūt. Atveria daiktas naujas perspektyvas. Rekomenduoju. Tik nepirkit pigių kopijų.

Parpėdinau tyliai, tačiau vaikai akis pramerkė, vos uždariau duris. Laikas keltis. Atitraukiau užuolaidas ir įleidau jiems daug rytinės saulės.

Šiandien pensininkai labai aktyvūs. Beveik nėra laisvų staliukų pavalgyt. Apšokau vaikus ir atsistojau į eilę paskui kokius 5 suomių paauglius. Kaip sulėtintam filme. Lėtaaaai atidaro indą su keptais kiaušiniais, pasižiūri, pagalvoja, hmm… imt ar neimt. Gal imt. Ne, turbūt ne. Grįžęs prie stalo pademonstravau, vaikai labai juokėsi. Šalia rūkanti močiutė nesijuokė, nesuprato, kas vyksta.

Jeigu skaitėt ankstesnių kelionių aprašymus, žinot, ką mes veikiam šeštadieniais. Teisingai – keliaujam į turgų.

Turgus čia, vienoje iš centinių aikščių – Eleftherias (Ελευθερίας). Galima nueiti, bet mes po to kažką dar veiksim, todėl važiuojam. Rasti vietą priparkuot prancūzišką stebuklą – be šansų. Pasistatėm kažkur toli, bet miestas nėra didelis – nebaisu.

Turgus nuvylė. Sukomercinta labai. Autentiškos tik daržovės. Na ir gal dar kempinės. Graikė, fasuojanti prieskonius iš didelių maišų į mažesnius, parduotų daugiau, jei sėdėtų turistų sraute, o ne savo užkampy.

Laiko negaištam, einam ieškot garsiojo Hipokrato medžio. Garsiojo Hipokrato, garsiojo medžio. Medis, šiaip, tik 500 metų senumo. Hipokratas gi, čia takus mynė prieš 2400 metų. Legenda sako, kad šis medis yra ano, tikrojo, įpėdinis. Iš jo sėklų pasaulyje prisėta nemažai medžių Hipokrato garbei prie universitetų, bibliotekų ir pan. Jeigu mylite Hipokratą ar medžius – rekomenduoju. Na gerai, rekomenduoju net jei nemylite pastarųjų. Tačiau medis, kaip medis, o vat Kos senamiestis labai gražus. Būtinai aplankykite senąjį miestą – Agora. Neįmanoma nerast. Agora reiškia turgų. Tik ne toks čia turgus, kokį galite įsivaizduoti. Įtariu, kad vertimas „turgus“ nėra geras. Tai greičiau – prekybinis miestas. Su pirtimis, vilomis, maldos namais ir visais kitais priedais. Must see.

Tikslios Agora datos neradau, matyt tai neįmanoma, mat joks miestas nesistatė kažkuriais konkrečiais metais (išskyrus Toljatį, bet tai kita istorija, apie kurią gal vėliau). Radau maždaug Hipokrato metus, t.y. 400 prieš Kristų.

Vaikai nebūtų vaikai. Caro:

– Mamyte, aš labai noriu sysių…
– Ką?!!
– Sisiot noriu…
– Blet, ar jūs negalit pasisiot, kai laikas, kur dabar čia, ant šitų griuvėsių sisiot?
– …

Rado. Mes per kiekvienas atostogas prisidedam prie istorijos kūrimo. Tiksliau – jos griovimo. Kūrimo griaunant. Tačiau bėda nedidelė. Graikai patys griauna ne mažiau.

O svarbiausia žinot kas? Parkavimas ir Agora – visiškai nemokamai.

Ieškodami Hipkrato medžio vis išsukdavom iš kelio. Pavargom. Sustojom atsigert. Vienas iš geriausių išradimų graikų istorijoje – frappe. Namie tokia neišeina. Kaip neišeina namie tikros graikiškos salotos. Matyt, reikia vandens su chloru, pigios tirpios kavos, kažkokio specifinio pieno. Pakeisi kažką ir gausi tiesiog frappę, o ne graikišką frappę.

Prie Hipokrato medžio akordeonu groja mergaitė. Pas ją kepurėje – 2 eurai.

– Tėti, pasižiūrėk, kaip gaila. Ji turi tik 20 kronų išgyventi visai dienai, – sako T. (kronos kursas 1:10).
– Tėti, duokim jai pinigėlį, – sako C.

Daviau po 50 centų abiems. Nepažįstu savo vaikų. Įmetė pinigėlį ir iš karto nuėjo, lyg ne su mumis. Caro nepataikė, pasilenkė paimt ir pasitaisyt ir dar labiau susiparino.

– Ko čia tuos pinigus davinėji, kaip kokiai beždžionėlei, – sako patys žinot kas.
– Ko kaip beždžionėlei? Pati čia atsisėdo su akordeonu, – atšaunu.

Žodžiu, Kos senamiestis – amazing. Pamirškit ten visokias all inclusive Alicantes.

– Maudytis!!! – vienbalsiai nusprendė keleiviai.
– Į vieną slaptą vietą, – sako vairuotojas.
– Kokią dar slaptą?
– Kodėl tu visada surandi geriausias, tolimiausias vietas?

Nežinau kodėl. Todėl, kad taip įdomiau.

– Važiuojam į Εμπρός Θέρμες, – sakau.
– ???
– Į thermes, – paaiškinu.
– ???
– Iš kalno išteka karšto vandens srovė tiesiai į jūrą. Ten galima maudytis.
– Aaaaaa.

Auto pasistatėme viršuje. Jei mokat žmoniškai vairuot, t.y. esat vairavę žvyrkeliu į karjerą maudytis, važiuokit apačion, nebijokit. Aš patingėjau grįžt mašinos. Įvertinsit patarimo vertę, kai reiks lipt atgal per karštį. Jei esate vokietYs iš Berlyno, statykit viršuj ir leiskitės pėsčiomis. Koks kilometras. Eikit iki galo. Praeikit traukos objektą – karštą balutę, smirdančią supuvusiais kiaušiniais. Galit įkišt koją, pamatuot temperatūrą. Eikit toliau ir gausit ten nemokamą natūralų pavėsį (jei pasiseks) po uolos atbraila. O tada lįskit maudytis ir plaukit link „balutės“. Vanduo ten garuoja net prie 27 laipsnių lauke. Mes, kaip vietinės žuvys, laikomės anapus akmenų, kur nėra labai karšta. Vanduo iš balutės atrodo toks karštas, kad kartais nupliko kūną. Pabandėm prasistumdyt pro vokiečius kiek arčiau lankomiausios vietos – balutės ištakų į jūrą. Per karšta.

Maudėmės ilgai, kol visai susvilom ant saulės. Tada grįžom į pavėsį po savo uolos atbraila. Tada vėl maudėmės. Mes su T. patikrinom beveik kiekvieną įlankos akmenį po vandeniu, kol sušąlom, o tai beveik neįmanoma 25 laipsnių vandenyje. Tomas išreiškė norą pasišildyt patys žinote kur. Kodėl ne. Mano laikrodis fiksuoja aplinkos temperatūrą. Balutės ištakose rodo 34. Beveik 10 laipsnių daugiau, negu jūroje. Po truputį abu įlindome į patį balutės centrą, kur beveik jokie turistai nekiša kojos piršto. Ten temperatūra – 45 laipsniai. Karšta, kad verdi, kaip vėžys. Vokiečiai tik kraipo galvomis, matydami Tomą. O tas kantriai būna su manim.

Tomas susirado keletą draugų – keletą varnų, kurios iš toli sugeba identifikuoti, ką tu jom numetei, bei vietinę ožką, kuri tvarkingai išmokusi ubagaut. Niekaip nuo rusų neatstojo, mat tie pavaišino buterbrodais. Tomas jai pasiūlė avižinių sausainių. Prarijo, bet be ažiotažo. T visą gyvenimą svajoja turėti ožką. Kodėl, manęs neklauskit, man iki šiol mįslė. Beveik išsipildė vaiko svajonė. Ožka leidosi kažkiek glostoma, bet namo su mumis važiuoti nesutiko mano ir mamos džiaugsmui ir Tomo liūdesiui.

Dvi rekomendacijos. Sidabrinius ar sidabro turinčius papuošalus palikite krante. Ta karšta, kiaušiniais smirdinti sriuba mūsų su Ieva antrus sidabrinius vestuvinius žiedus pavertė tamsiai mėlynais. Ne chemikas aš, nežinau, kas sriuboje taip sureagavo su sidabru, bet mano pamokymas bandant Ievą įkalbint čia lįsti buvo teisingas – sriuba nuplauna visas nuodėmes ir siunčia tiesiai į Turkiją. Nežinau ar patikėjo, bet Ieva irgi įlindo.

Vieta – must visit jei jau esate saloje. Nors ir atrodo, kad gal ten tik prisiusiota vokiečių balutė. Nieko panašaus!

P.S. jei koks vienas vokietis pasiusioja, nieko tokio. Sriuboje ne tokio gėrio esama – sidabrą oksiduoja.

Po maudynių lekiam į parduotuvę ir namo. Rodos lietus kaupiasi. Prognozės neapgavo, tik gerokai pavėlavo. Popietę praleidome kambaryje su vyno taurele ir internetu. Nesakiau, kad čia puikus, nemokamas, wifi?

III

Sėdžiu balkone ir negaliu susikaupt. Bandau kažką suspaudyt, bet chebra verčia žaisti durnių kortom, pralaimėti ir valgyti smirdinčias pupeles. Žvengia tada susirietę, kai man neskanu. Pupeles pirkom Bulgarijoj – tada buvo trendas youtube. Visokių spalvų saldaininės pupelės. Tačiau tos pačios spalvos gali būti dviejų skonių. Pvz žalios būna laimo arba nukirptos žolės, oranžinės – persiko arba vėmalų. Man teko tutti frutti arba smirdinčių kojinių. Oi žvengė abu dideli. Na nieko, aš susikaupsiu ir atsilošiu.
Atsilošiau gudrumu. Bet atsukim laiką keletą valandų atgal.
Pabudau nuo to, kad pradėjo dinginėti ir vėl atsirasti elektra, nuo ko pradėjo junginėtis televizoriai ir kondicionieriai. Atsibudo ir Carolina. Prigulė pas mus pagulėt ir dar užmigo. O aš jau nebe. Dar uodas kažkoks nupiepęs apie ausį pradėjo įkyriai zyzt, kad jį kur devynios. Ropoju lauk.
Aš, matyt, praeitam gyvenime kalnuose miriau, arba genai atsiliepia kažkokie – mane į kalnus traukia. Todėl šiandien planas – užvažiuoti kuo aukščiau, pageidautina į aukščiausio kalno Dikeos viršūnę. Pasižymėjau bent keletą taškų, kur google palydovinės nuotraukos rodo kažką panašaus į kelią. Tenlink ir trauksim.
Kol rytinės rutinos dar neprasidėjo, visokios mintys į galvą lenda. Prieš išvažiuodamas į Gran Canaria gavau pasiūlymą naujoms pareigoms. Fuerteveturoj per atostogas vėl pasiūlė naujas pareigas. Per atostogas Bulgarijoje pasikeitė mano šefas man nežinant. Po atostogų Lanzarotėj pats žengiau nedidelį žingsnį atgal, tam, kad Ieva galėtų eiti į priekį. Kažin kokie horizontai laukiau dabar? O gal jokie nelaukia? Gal jau dirbsiu ten pat iki pensijos? Nemanau, bet neperšokęs per griovį dar ne pavasaris.
Šeima sukilo, ruošiamės ir lekiam pusryčių. Žmona beeinant pareplikavo:

– Bet tai pakeitei savo nuomonę. Anksčiau džiaugdavaisi, kaip smagu yra pusryčiauti balkone, savo, be streso, ką nori. O dabar rašai, kad imkite pusryčius, jei tik galite.
– Nuomonės nepakeičiau, – atsakau, savo pusryčiai savo balkone yra šimtą kartų geriau, negu pusryčiai su šimtu suomių eilėje prie to paties maisto. Tačiau eilė su suomiais reiškia, jog nereikia niekuo rūpintis. Nei galvoti, ką nusipirkti, nei plauti puodelius ir lėkštes. Paprasčiau viskas. Senstu ir darausi tingus.

Paskubomis pakuojamės ir sukam link kalnų. Bet pirmiausia stojam Asklepion Kos.

– Kas tai? – klausite jūs.

Tai, vaikai, graikų mitologijos sveikatos dievui Asklepijui pastatyta gydomoji šventykla. Askplepijus buvo Apolono ir kažkokios ten neištikimos karvės sūnus, kuri būdama nėščia pabuvo neištikima. Anas taip supyko, kad supleškino jąją gyvą. Tačiau sūnų išgelbėjo, bet išsiuntė pas kažkokį mistinį kentaurą, katras išmokė Asklepijų gydymo meno. To vaiko būta galvoto ir jis išmoko prikelti netgi iš numirusių, už ką dievai supyko ir jį padėjo į vietą. Tačiau ne taip paprasta jį buvo padėt. Vaikis grįžo iš Erebo ir tapo medicinos dievu, ką jūs jam. Turėjo tris sūnus. Pasak vienos versijos, Hipokratas bei Aristotelis buvo jo palikuonys. Vat Hipokratas šitam Kos‘o Asklepione ir mokė savo mokinius.
Šventykla yra įspūdingo dydžio ir grožio, nors ir likę tik griuvėsiai. Nepamirškit, kad kalba eina apie maždaug 4 amžių prie Kristų. Suvokiat? Nebuvo jokių Makit‘ų, bulgarkių ir lenkų bei turkų statybininkų. Tiesa, gal buvo vergai, to negaliu patikrint, bet šventyklos didybės tas nesumažina. Bilietas suaugusiam – 8 eurai. Vaikams nemokamai. Verta. Tik ant akmenų nelipkit, ba jei lipsit, išgirsit švilpuką, skirtą jums. Taip, jums, nesidairykite čia. Jums, turistas prakeiktas. Stovi monumentas 2400 metų jau, o jūs čia laipiojat. Šiandien Ievai taip buvo.
Yra toks Archimedo dėsnis. O gal Pitagoro. Ar Aristotelio, tiksliai nežinau. Kuo brangesnis bilietas į muziejų ir kuo toliau jūs esate nuo įėjimo, tuo smarkesnis pas vaikus „oj“.

– Noriu kakot, – tyliai sako atžala.
– Ką, tu gal juokauji?!
– Ne… – sako tyliai.

Bėgam per visą Asklepion‘ą. Nu kodėl jie negali pasėdėt ramiai iš ryto? Kodėl reikia apsišikt vidury Asklepiono?

Kol bėgam, gyvenimas pralekia pro akis. Ir širdis atlėgsta. Px tie prikakoti triusikai, keliaujantys šiukšlių dėžėn. Svarbiausia, kad vaikas laimingas ir lengvas. Lekiam atgal. Jei būsite Kos‘e, must see vieta. Nebent jums nei kiek nesvarbi istorija šalies, dėjusios dabartinės civilizacijos pamatus, kai tuo tarpu ten, kur dabar Lietuva, protėviai pradėjo lydyti geležį, pavėlavę maždaug 1000 metų, lyginant su graikais. Galėtumėt įsivaizduoti paralelę – gautume kompiuterį ar iPhone 1000 metų vėliau už graikus.

Po Asklepiono sukam į kalnus. Seku google paklotą maršrutą kažkur. Tiksliai nežinau kur. Penkis kartus Ieva prašė apsisukt. Penkis kartus maldavo nevažiuot toliau. Neklausiau. Sustojome beveik debesyje prie kažkokios koplyčios, mat kelią (žvyrkelį) pastojo vėžlys. Vėžlys didumo kaip bliūdas. WTF, sakysit? Ir aš nusikeikiau. Iš kur čia vėžlys, neaišku. Negaliu patikėt savo akim. Kol mes su Ieva tikrinam koplyčią, vaikai vėžlį bando prikalbint tapti jų augintiniu. Tas nelabai sutinka, bet pasirinkimo neturi. Homo sapiens greitesni, net ir maži, už Testudines, kad ir suaugusius.

Paliekam vėžlį ramybėje ir lekiam toliau. Skambiai pasakyta, lekiam, tokiu keliuku. Sutikom visureigį su graiku už vairo, prisisodinusį vokiečių (spėju).

– Kur tu čia ir ko važiuoji? – sako.
– Į kalną kelio ieškau.
– Neteisingas kalnas čia, leiskis atgal ir suk į kairę, link Zia miestelio. Ten galėsi lipt į kalną. „Šitam“ (su panieka nužvelgia prancūzišką liūtą) šitas kelias netinka.
– OK, – sakau.

Neklausyčiau, bet kelias baigiasi vartais. Jis iš ten atvažiavo. Apsisukau atgal, bet karštai tikiu, kad jis tas vokietkas kaip tik vežiojo rodyt to, ko aš ieškojau – kalno viršūnės.

Ne visi kalnai mums pasiekiami, deja.

Pakeliui žemyn, prie fotogeniškų kapinaičių, radome dar tris vėžlius. Tad abejonės, jog pirmas buvo labiau išimtis, negu taisyklė, išsisklaidė. Gyvena jie čia, tie kalnų vėžliai. Nemaži tokie. Greiti, kaip vilkai (na gerai, nelabai) ir pikti ant turistų.

Zia – labai sexy miestukas. Tik toks sukomercintas, kad net nesinori lipt iš peugeot. Apsisukom ir sustojom paskraidyt už miestelio.

– Maudytis, – skamba tyliai iš galo.

Lekiam prie jūros. Planavau dar kažkur toliau pavažiuot, bet apsigalvojau. Leidžiamės tiesiai link Barracuda beach, tik šiek tiek kairiau, t.y. arčiau kanalo į ežerą. Jei sugalvosit ten važiuot, tikrai suprasit apie ką aš. Dešiniau nuo kanalo ir išmetėm inkarą. Kairiau – nudistų rojus. Ten labai maga, bet nedrįstu. Vanduo – pasaka. Dugnas – irgi. Vaikus galima paleist ir nebijot, kad prigers. Gilėja labai iš lėto. Jei jums reikia skėčio ir gultų, paeikite šimtą metrų. Jei atvažiavote tik maudytis, jums tai nieko nekainuos.

Po maudynių esu remiamas prie sienos – valgyt. Susitarėm, kad valgysim viešbuty, o vakare kur nors nulėksim. Bet vynas visai skanus, baseinas šiltas, todėl niekur aš jau šiandien nevairuosiu, tad duodu vaikams laisvę baseine, o vakarienę rasim pas lietuvaitę Karoliną ar Korneliją, ar kaip ten ją.

Kornelijos neradom. Net neieškojom, jei ką. Praėjom pirmą restoraną, nes tai blogas ženklas. Praėjom antrą, nes man nepatiko. Praėjom trečia, nes T nepatiko, o ketvirtam atsisėdom. Užsisakėm tzatziki užkandžiui, chicken nuggets Caro, Sea bass Tomui, Souvlaki Ievai ir Mix Grill man. Pavaišino mus pupų troškiniu kažkokiu ir mėsos kukuliais. Labai gardu. Tada suvalgėm tzatziki. Tada Tomas suvalgė savo žuvį, mano duoną ir bulves, Ievos souvlaki. Dar paragavo Caro vištienos gabaliukų, o pakeliui namo pasiėmė paskutinį iešmelį souvlaki ir beveik visą suėdė. Teko atimt ir atiduot badaujantiem katinam, kad nesprogtų mažylis.

Turbūt savęs klausiate, kodėl nieko nepasakoju apie pabėgėlius iš Sirijos. Nematyt čia jų. Keletą šiandien matėm kalnuose. Pasistatę kažkokias kartonines dėžes, vaikai žaidžia su tuo, ką randa artimiausiam šiukšlyne, tėvai snūduriuoja ant saulės. Nei iki to, nei po to pabėgėlių nematėm. Kaip gerai mes gyvenam, kad taip kaip jie negyvenam. Mums labai pasisekė, tik pamirštam tai vertinti.

IV

Lyg atostogos ir niekuo sau kvaršint galvos nereikia, išskyrus tokiom buitinėm smulkmenom, kaip kokį pirkti alų, o gal apskritai pirkti ne alų, o vyną ir apsistoji ties tuo, kad perki abu. Vat, pavyzdžiui, dabar geriu ir alu, ir vyną. Nebijokit ir neskubėkit pranešti socialinėms tarnyboms. Tiesiog įsipyliau vyno, o Ieva, išpakuodama alų, vieną skardinę pradūrė. Negi išpilsi. Alus skirtas numalšinti troškuliui karštą dieną prie jūros. Nežiūrint į pilną atsijungimą nuo darbo pasąmonė kažkaip jaučia kolegų nuotaiką – vėėėėl įįįį daaarbąąą ir neleidžia ramiai miegot. Sapnavau kažkokias konferencijas su juodais kostiumais ir kaklaraiščiais, ataskaitas ir panašų briedą. Jaučiausi užtikrintai ir visus siunčiau nx. Įdomu, ką tai galėtų reikšti?
Įdomu ir tai, jog miegojau gana ilgai. Ieva, pakirdus iš miego šiandien pirma, pasidalino nakties įspūdžiais. Sapnai ne geresni už mano, visi apie darbą. Pirmadienio sindromas, ne kitaip.
Pusryčius galima praleisti. Viskas kaip visada – nuobodoka, bet labai patogu. Neminėjau apie viešbutį beveik nieko. Aegean Blu vadinasi. Patogi vieta – netoli centro. Jokių problemų su parkingu. Kasdien tvarko. Nemokamas ir gana padorus wifi. Nemokami kondicionieriai. Net seifas yra, už kurį nereikia mokėti, jei žinot kaip naudotis. O veikia jis taip pat, kaip ir visi kiti sefai. Uždarai, įvedi kodą ir groteles (o gal žvaigždute, nepamenu, o eit tikrint tingiu) ir viskas. Svarbu nepamiršt kodo. Norint atrakinti tereikia vėl įvesti kodą.
Bėdos su viešbučiu tipinės pietuose – karšto vandens tenka palaukti ir spaudimas gana žemas (garantuotai nėra net siurblio, tiesiog gravitacijos jėga tiekia jums vandenį).
Per pusryčius užmačiau skelbimą apie ryt vakare vyksiantį graikišką vakarą. Išsiaiškinau, jog suaugusiam 10, o vaikui 5 – mums visiems 30. Valgyk ir gerk, kol sprogsi. Gyva muzika. O ir niekada tokiam renginy nesam buvę, vat bus proga išbandyt. Nupirkau bilietus, nes staliukų kiekis ribotas. Parašysiu ataskaitą rytoj.
Šiandien planas vėl kažkoks padrikas. Pirmiausiai važiuojam į Plaka mišką. Miškas garsus povų gausa. Pasiekiam greitai. Pasiklysti nėra kur. Pirmą povą pamatėm dar neprivažiavę vietos. Ieva atidarė langą nufotkint.

– Vaikai, ar žinot, kaip gieda povas? – sakau ir sužviegiau nesavu balsu pro važiuojančio auto langą, kiek plaučių turėjau.

Visas miškas man atsakė tokiu pat žviegimu iš skirtingų vietų. Paukščių čia, panašu, daug. Ir jų tikrai daug. Prisileidžia arti, tačiau „paglostyt ir pasiimt namo“ kažin ar pavyks. Man miškas labiau ne povais patiko, o katinais. Vietinis keistuolis čia prižiūri katinus. Neskaičiavau, bet nemažiau 20 ir visi būriuojasi apie jį. Tie leidžiasi glostomi. Senelis surenka kažkiek pinigėlių, linksmina turistus, pasakoja visokias istorijas, tikiu, kad būtas, apie tai, kaip išgelbėjo keturis kačiukus nuo mirties turistėms iš Britanijos, tos aikčioja ir žavisi džentelmeno tyrumu, tuoj pat prisimena, kur čia, Kos‘e, matė valkataujančių katinų (aha, aš irgi mačiau, po 5 prie kiekvieno konteinerio) ir siūlosi seneliui praplėsti jo šeimą. Nelaukiau atomazgos, bet gražu. Knygą galima rašyti. Senelis gerai kalba angliškai. Britės jam labai pavydi darbo ir beveik ruošiasi iškeisti fish‘n‘chips į kačių maistą.
Mano demonstruotas žviegimas miške netyla. Vaikai mėgdžioja povus ir mėgdžiojimas niekuo nesiskiria nuo originalo, nes originalai taip pat kiekvieną kartą atsakinėja. Ką būtent tas žviegimas reiškia, nesiaiškinau. Spėju, kad nieko, nes paukštis, panašu, nelabai inteligentiškas.

Kaip manot, kur šeima pageidauja važiuoti? Teisingai, maudytis. Tik aš turiu nužiūrėjęs slaptą vietą per google maps. Planas buvo nuriedėt čia – 36°45’55.2″N 26°56’20.4″E, tačiau sustojom 500 anksčiau, maždaug čia – 36°45’41.3″N 26°56’17.3″E, nes kelią pastojo Suzuki visureigis.

– Vokietis, – sakau.

Ir buvau teisus. Pasitraukė mane praleist, bet kelias iš tiesų toliau toks prastas, kad toliau nerizikuosiu, mat nežinau, ar apsisuksiu. Vokietis kraipo galvą. Jis savimi labai didžiavosi, čia atvykęs, bet kai pamatė mane, ratuotą prancūzišku žirgu, šoko Suzuki‘n ir dulkėdamas nurūko atgal į savo Vokietiją. Pirmos koordinatės nėra mūsų tikslas. Ten pagal idealų planą turėjome priparkuoti žirgą. Bet idealus planas visada skiriasi nuo realybės, todėl nieko baisaus. Kraunamės daiktus ir traukiam žemyn. Patekti turim čia – 36°46’00.7″N 26°56’38.6″E. Nusileidus žemyn vaikai nori maudytis, aš aiškinu, kad negalima, nes per didelės bangos į įlanką, o Ieva pasibaisėjusi švara. Plastikiniai buteliai, šiukšlės, maišėliai, batai, bakai, suplėšyti tinklai ir kitoks šlamštas, bangų išplautas į krantą. Mes viso to nematome, nes maži elfai už eurą, kitą, ryte surenka, išgrėbliuoja paplūdimius. Čia niekas nieko netvarko ir, panašu, srovės kaip tik sėkmingai užsuka, paversdamos vietą šiukšlynu. Planas eiti toliau, bet žmona bijo būti čia nužudyta ir suvalgyta, kaip neseniai matytam filme, todėl kategoriškai atsisako eiti toliau.

– O jei tam tolimesniam, gyvena kokie pabėgėliai, kuriems nieko nereiškia mus suvalgyti? O jei ten dar didesnis šiukšlynas? O jei ten karas, žemės drebėjimas, raupsai? Neikim toliau, nes bus labai toli grįžt.
– Ne kanibalai jie ir ne žudikai, – atsakau.

Bet aš žmonos klausau, todėl neprieštarauju grįžt, nors ir gaila. Tik palipu aukštyn kažkiek, pasižiūrėti. Žmonės vaikšto retai, jei vaikšto, o ožkos taką visai padorų pramynę. Ne Laisvės Alėja, bet nueiti galima tuos 500 metrų. Prabėgau kokį 100 ir pasukau atgal, nes žinau, kad jei ne sirijos pabėgėliai, tai rodnaja padės mane į vietą. Iššoku atgal į įlanką, tik daiktai vidury numesti, o šeima jau pakeliui link žirgo. Griebiau daiktus ir klausiu, kas nutiko.

– Ten virš tų šiukšlių krūvos mažas juodas diedas stovėjo.
– Kur?
– Va ten.

Vaikai diedo nematė. Gal ir gerai. Buvo jis ten ar ne. Brangioji tvirtina, jog buvo, bet karštyje ir prisižiūrėjus filmų galimi miražai. Palieku jums išsiaiškinti, jei išdrįsite čia atvykti. Aš kitą kartą tikrai pasieksiu tikslą.
Kopdami atgal sutikome vokiečių tėtį su paaugusia dukra pėsčiomis. Žemyn nesileido, sustojo pusiaukelėj. Vokietė mama su mažesne atžala nebuvo tokia drąsi ir patraukė atgal gerokai anksčiau.
Susodinęs šeimą vežiman, dangun pakėliau droną ir nuvariau tiesiai ten, kur mums nepavyko nueiti. Puikus slaptas paplūdimys. Nežinau ar šiukšlinas, lyg ne, bet žemai nesileidau, kad neprarast ryšio su dronu – jis man dar reikalingas bus. Taip pat apžiūrėjau, kad turbūt buvo protingesnė vieta privažiuoti štai čia – 36°45’53.5″N 26°56’50.2″E. Negarantuoju jums sėkmės, bet gal kas nors išdrįs? Jei nebijote mažo juodo senio. Woohahaha.

Dabar jau tikrai maudytis. Dar niekada kelionėse neruošdavau plano B kiekvieną dieną. Šiandien planas B – Agios Stefanos Beach. Visai netoli važiuoti.
Agios Stefonos yra dar viena must visit vieta. Archeologinis paminklas, maždaug 1500 metų senumo. Čia pat puikus paplūdimys kur ir vėl patogu, ir saugu paleisti vaikus, o taip pat nuostabaus grožio salelė su koplytėle. Gultai – 7 eurai. Teks susimokėti, jei norėsite čia pabūti ilgiau. Mes norėjome. Užtai ledai ir frappe šalia esančiame kioske pas graiką tikrai nesikandžioja.

Paskleidę daiktus griebiam maudymosi akinius ir mes su T plaukiam salelėn. Didžiąją dalį kelio galima nubristi, tačiau vaiko kojos per trumpos. Siūlausi padėti, bet jis griežtai atsisako. Plaukia pats. Plaukti gal ir netoli, kokie 200 metrų, bet stiprus vėjas šiandien ir bangelės tokios, kad kaip tik taikosi į burną saują kitą druskos įpilt. Nuplaukėm gana greitai. Kur išlipt į krantą, teko vaikui atsakyt.
– Sunkų ar lengvą kelią nori, – klausia jis besitaisydamas akinius.
– Gal padėt? – klausiu.
– Ne, turiu išmokt pats vandeny nusiimt, praplaut ir užsidėt, – atsako.

Akinyje išspaudžiau ašarą net.
Į krantą išlipom virvių pagalba, mat man pasirodęs lengvesnis kelias buvo iš tikro sunkesnis. Bet tai nei kiek nenuliūdino Tomo – šitas labiau extreme, sako. Į koplyčios varpą paskambinom smagiai. Visi skambina. Ir į kalną palipom, kiek basi sugebėjom. Danai su batais vos užropojo. Vaikis vėl didžiuojasi, kad extreme. Nusileidę nusprendėm išbandyti taką į vandenį, kuriuo niekas neina – tiesiai per uolas. Nusileidom į smaragdinę įlankėlę. Praplaukėm pro siaurą tarpeklį tarp dviejų uolų su seiles į mus varvinančiais iš pavydo danais. Prisižiūrėjom žuvų, išžvejojom iš giliai kriauklę Carolinai ir patraukėm atgal. Prieš vėją myž…, oi, ne, plaukti – tai jums ne pavėjui. Teko vaikiui padėt. Bet vis tiek atsilaikė, kaip vyras. O jeigu skaičiuot daniškais vyrais, tai kaip du. Primenu, jam devyni.
Grįžus į krantą brangioji buvo mus jau beveik prakeikusi.

– Didžiuojuosi tavim, Tomai, bet abu jus noriu užmušt.

Tomas jai papasakojo, kaip ką tik turėjo ekstremaliausią nuotykį savo gyvenime, kur pamatė ir išbandė net keletą naujų dalykų. Išspaudžiu antrą ašarą į antrą akinį.

Toliau – ramios maudynės, gulėjimas po skėčiu, frappe ir ledai, internetas (ačiū europos komisijai už panaikintus roamingo moskesčius) kol nusibosta. Tada pakuojamės ir traukiam namo, pakeliui sustodami pavalgyt. Sustojom kažkokiam kaime prie ketvirtos tavernos graikišku pavadinimu su prierašu Grill House Pili miestelyje. Mums, žinoma, davė kitokį meniu, negu vietiniam, čia sėdinčiam, jaunimui, bet užtai patiesė baltą staltiesę. Caro užsisakė cheesburgeri, Tomas su Ieva po gyros, aš – souvlaki. Alkani buvom, tai dar paprašėm tzatziki ir graikiškų salotų. Ir tai buvo klaida. Porcijos didžiulės, labai skanu ir nebrangu. Važiuosit pro šalį, sustokit. Toks graikiškas greito maisto mcdonalds.
Begurkšnojant retsiną jau namie išgirdome muziką kažkur ir susišvietė mums, kad graikiškas vakaras šiandien ir mes jį pražiopsojom. Šokau į rūbus ir išlėkiau tikrint. Ne, ne pas mus, šalia. Pas mus viskas gerai. Rytoj. Tiksliai pirmadienio sindromas…

V

– Kelkis, kiek galima miegoti, – išgirstu.
– Skubam kur nors?
– Ne, bet pramiegosim pusryčius.

Atsikėliau. Tiksliau atsibudau. Keltis dar nėra jėgų. Nereikia stresuot kūno. Netrukus akis pramerkė ir mažieji, todėl, nori ar ne, keltis teko. Bet tik po kavos puodelio.

Po pusryčių susipakavom į kelią, bet kur tau. Caro pradėjo raudot, jog ji nori eit maudytis. Įkalbėjo mamą. Tada mama įkalbėjo Tomą. Manęs iš karto neįkalbėjo, bet likęs vienas persirengiau ir taip pat nupėdinau prie baseino. Visi planai tiu tiu šiandien, bet tai koks skirtumas. Svarbu visi laimingi. Daug maž.

Googlinu kaip ir kur plaukti laivu, jei iš viso plaukti. Tie, kurie stovi centre, aprodo tris salas. Dvi iš jų negyvenamos, todėl žiūrėti nežinau ką ten galima. Jei neturite savo transporto ir nieko saloje nematėte, gal tuomet verta. Žiūrėjau ir kitą variantą – nuplaukti iki gretimos salos su aktyviu ugnikalniu. Tačiau įsiskaičius detales paaiškėjo, kad autobuso kaina ir bilietas į kraterį neįeina į kainą. Kas dar neįeina? Nusprendėm niekur neplaukti.

Prisimaudę iki soties sėdom į savo plieninį žirgą/liūtą ir išrūkom į vakarus, bet pirmiausia reikia sustoti banke. Turiu stambią kupiūrą, nenoriu mojuot kavinėse. Kur tau. Į banką patekti reikia įveikti dvigubas duris – šliuzą. Praeini pirmas, jos užsirakina, tik tada atsirakina antros. Niekur nepabėgsi.

– Pasmulkinkit, – sakau.
– Tau reikia sąskaitos eurais mūsų banke, jei nori čia koją kelt.
– O kas keičia?
– Nežinau, gal Nacionalinis bankas centre.

Sustojau dar viename, šalia. 40 graikų eilė, nelaukiau, nes įtariu, būčiau gavęs tokį pat atsakymą. Nelogiška kažkokia sistema, jei taip su korupcija ar dar kažkuo kovoja. Išsiėmiau grynų iš bankomato. Norwegian kortelė už išėmimą nieko nenuskaičiuoja.

Važiuojam šiandien į Palio Pyli pilį. Nejuokauju, taip ir vadinasi – Palio Pyli. Rasti nesunku. Parkingas nemokamas. Tik jei norite į pačią pilį ant kalno viršaus, neikite turistų pramintu taku, o ieškokite kito. Nes suprasite, kad lipate ne ten vėlokai, o jėgų ir energijos grįžti ir pradėti iš naujo gali ir nebūti. Be to, tai ne 20 minučių lipimas, todėl pasiruoškit – geri batai, vanduo ir t.t. Jei laipiojat, žinot. Mes į patį viršų nelipom. Palypėjom iki miestelio. Nuostabi, mistika dvelkianti vieta, menanti didingus laikus. Vaikams didžiausią įspūdį padarė ožkos su skambalais. Vėl vos atsispyriau įkalbinėjimams vežtis vieną namo arba, blogiausiu atveju, grįžus įsigyti vieną.

Po Pyli planuoju chebrą pavaišinti puikia žuvimi. Iškasiau restoraną kitam salos gale (maždaug ten, kur buvom vakar) – Limionas. Pasak review – labai skanu ir nebrangu. Kelias tolimas, bet ten ir vieta išsimaudyti yra, todėl popietę praleisim ten.

Užsisakėm kardžuvės kepsnį, ant grilio keptą white snapper (aš ne specialistas, žuvų pavadinimų nežinau o ir googlas nelabai padėjo – tik žinau, kad iš veido kažkur matyta žuvis), mousaka ir Carolinai nieko, nes jai viskas, kas kvepia (smirda) žuvim yra fu, išskyrus žuvų pirštelius. Turiu pasakyti, kad restoranas pervertintas. Jei valgėte žuvį kažkur miesto centre ir mokėjote 25 eurus, tada čia pigiau. Jei iš viso žuvies nevalgėte, o tik kažkada pas pusbrolį Kęstą įdarytą karpį, tada čia bus labai skanu. Bulvės prie žuvies – pastovėję, ryžiai nevalgomi, kardžuvė gal ir nieko, bet brangi, snapper‘is skanus, bet irgi nėra pigus, mousaka iš viso šalta ir į anksčiau valgytą mousaką tik panaši. 2 žvaigždutės iš 5. Primenu, jog „brangu“ – sąvoka reliatyvi. Nėra labai brangu čia. Netgi pigu, jei lyginti su hamburgeriais oro uoste Švedijoje, jei pamenat. Tačiau lyginant su vietinėm kainom ir pasiūla šita vieta tikrai pervertinta. Vienok dėl vaizdų ir gamtos čia verta atvažiuoti. O jei dar išsimaudyti įlankoje pavyks, jums visai pasisekė. Mums nepasisekė – stiprus vėjas, didelės bangos. Pakėliau droną, tai tas prieš vėją vos yrėsi, reiškia vėjas tikrai stiprus.

Na ir gerai. Važiuojam namo ilsėtis nuo poilsio ir ruoštis vakarienei, juk laukia bufė ir graikiškas vakaras.
Bufė – labai gerai, o vakaras toks skūpokas. Saviveikla, panašu. Aš tikėjausi, kad parodys, kaip sirtakį reikia šokt. Neparodė. Tačiau pašokdino vaikus ir net įteikė medalį Carolinai. Tiesa, plastmasinį, o ir nominuotoji kažko ne ta koja šiandien atsikėlė, todėl buvo ašarų pakalnė. Priežasties taip ir neišsiaiškinom. Tiesiog šiaip, nes norėjosi paverkt. Oi laukia manęs įdomios dienos, kai jai prasidės paauglystė ir abi moterys sinchronizuosis.

Gana padrika tokia diena, bet nei kiek neprastesnė už kitas. Rytdienai nieko neturiu. Teks improvizuoti. Improvizuoti mes mokam. Pažiūrėsim, kas rytoj mūsų laukia.

VI

Nuobodu jums kasdien skaityti apie mūsų buitinius rūpesčius kas rytą. Todėl nerašysiu daug. Nieko nerašysiu. Tik atsiprašysiu iš anksto už kai kur praleistustarpus. Šitą tyčia praleidau, kitus, jei bus, ne. Sugedo macbook‘o space bar. Apple heiteriai sakys taip tau ir reikia, būtum sumokėjęs 3 kartus mažiau ir gavęs penkis kartus daugiau. Apple fanai sakys – technika yra technika ir ji genda. Grįšim namo, taisysim, o dabar belieka space kalt stirpriai ir po kelis kartus.
Iš tikro prie to prakeikto macbook‘o praleidau visą rytą, bandžiau pataisyt. Įtariu, kad geriau nepadariau. Tikiuosi, kad blogiau irgi. Niekas neprieštaravo, kad aš užsiėmęs. Visi sulindo į kažką savo ir atsiliepdavo tik per perekličką:

– Pervij.
– Ja.
– Vtoroj.
– Ja.
– Tretij.
– Ja.

Negi galvojat, kad taip darom iš tikro? Negalvojat? Teisingai. Nors kartais reikia šūktelt, kad patikrint, ar kvėpuoja, ar jau įtraukti į matricą. Jei galvojat dabar, kad tas velnio internetas ir jūtiūbas viskuo kalti, tai mums ne pakeliui. Pereklička yra pereklička, o internetas ir IT technologijos yra ateitis ir mes su jumis esam jau atsilikę. Mūsų vaikams teks išmokti naujų, dar neegzistuojančių profesijų, kad sviesto ant duonos užsitepti, todėl neaiškinkite jiems, kas gerai, o kas ne.

Po pusryčių šiandien važiuojam į Antimachia pilį. Kaimas Antimachia yra ir dabar, ir jo pavadinimas nesikeitė 3000 metų. Šalia kaimo, Šv.Jono riterių ordino, valdžiusio Rodo salą, tvirtovės griuvėsiai. Tvirtovė išties įspūdinga. Išorinės sienos gana gerai išsilaikę. Nemokama. Pasitiks jus klounas graikas, kuris pademonstruos, koks jis mačo (nežinau kaip graikiškai mačo) ir jei neduosite pinigų, piktai sakys – no photos please. Tada sakys good bye jums išeinant, tikėdamasis gauti iš jūsų nors kiek. Mes nedavėm nieko. Ne dėl to, kad gaila, o dėl durnių maustymo. Aš šiaip duodu visiems bomžams, kurie tik ištiesia ranką, bet „authentic, exclusive“ ir panašus bullshit mane veikia priešingai, nei tikimasi.
Jei dar nesakiau, kad pilis tikrai must see, tai sakau dabar. Mielai bučiau dar pasivaikščiojęs ir užkaborius išlandžiojęs, tačiau yra kitų prioritetų šimtas:

– Tėti, karšta.
– Tėti, dagys.
– Tėti, palauk.
– Tėti, kada važiuosim maudytis?

Ir pan. Į tualetą šiandien, ačiū die, bėgt nereikėjo, bet tik todėl, kad muziejus nemokamas. Nors kažkada buvo mokamas, arba buvo ruošiamas būti mokamu. Apšvietimas, tualetai, infrastruktūra. Niekas seniai neveikia, o prie tualeto geriau arti neikite. Geriau jau į dagius, jei prispirs. Vokiečių ir pusantro sprindžio driežų nebijokit.

Maudytis važiuojam į patį labiausiai į rytus nutolusį sakos tašką. OK, ne patį, bet beveik. Pačiame kareiviai įsikūrė. Saugo EU sieną turbūt, nors iš tikrųjų tai nežinau, ką jie saugo. Bet bent jau nemiega. Vanduo nešiltas, bet apsipratus ok. Dugnas akmenuotas, bet toks yra smagiau, jei turite nardymo kaukę ar akinius. Ilgai būti neplanuojam, todėl skėčius aplenkiam šonu. Vieta tokia gana nuošali – vienas ant rankų vaikščiojantis freak‘as už šimto metrų į vieną pusę, senelis su harpūnu į kitą. Kažkodėl kilo noras nusimauti kelnes ir degintis, kaip mama pagimdė. Nors nei degintis, nei kaip mama pagimdė nemyliu. Gal čia saulė taip veikia ar oras koks hašišo pilnas nuo Turkijos pučia? Nepadariau ir dabar gailiuosi. Būčiau pataisęs įdegį. Vieta dar gera ir tuo, kad į paplūdimį niekas netikėtai neateis. Jei eis, pamatysit iš tolo ir spėsit apsirengt. Nebent toks kaip aš atvažiuotų, su dronu. Bet nuo palydovų orbitoje juk irgi neapsisaugosi…

Droną pakėliau ir vos neprisiš… Vaizdas dingo, rankos prakaituot pradėjo, nežinau, ką daryt – nert ieškot ar dar ne. Nors live vaizdo neturiu, pultas turi ekranėlį su skrydžio parametrais. Iš karto nesusivokiau ten užmest akį. Greitis – 0 km/h, aukštis – 100 metrų, atstumas nuo home point – 193 metrai. Gyvas, rodnoi. Return to home spaudžiu ir už minutės matau. Pametė signalą bet nepasimetė. Pakibo, laukdamas komandos. Atjungiau ir vėl prijungiau laidą, ir atgavau live. Kažkas su laidu, reikės keist. Laidas pigiau, negu naujos kelnės.

Keliaujam viešbutin, prieš tai pasirūpindami gėrimais ir nesveiku maistu vaikams. Planas toks: ilsimės ir einam valgyt. Pas rusę, pas kurią buvom prieš porą dienų.

Rusė nežino, kad mes ją suprantam. Mes patys šiandien išsiduodam. Oi kaip ji džiaugėsi. Rekomendavo mums savo parduotuvę šalia, kur rytoj dirbs jos sesuo ir mus būtinai apdovanos, jei nueisime. Pati mus irgi apdovanojo. Užkandžiais prieš maistą, kaip ir aną kartą, gėrimais po maisto, kaip ir aną kartą. Vėl pigu. Vėl daug. Vėl norisi grįžti. Vėl vos einam namo.

Sėdim, pūškuojam, rašom… Reikia eit padėt save horizontaliai. Gal geriau virškins.

VII

Po savaitės. Dėl techninių kliūčių nutrūko transliacija paskutinę dieną. Pavedė ir Apple, ir Microsoft. Macbooko klaviatūrą minėjau. Garantija pasibaigė prieš dvi savaites. Atidaviau remontuot ir tik ką atgavau. Gerai, kad namų draudimas didžiąja dalim dengia tokius cirkus. Microsofto cloud’u buvau patikėjęs per smarkiai. Paskutinės dienos aprašymas kažkokiu mistiniu būdu pradingo debesyje (iš debesies). Dabar, po savaitės, jau visas aprašymas dingo iš debesies. Gal aš pats durnas, bet su apple debesim taip nenutinka. Gerai, kad facebooke viskas liko, išskyrus paskutinius nuotykius, kuriuos bandau atgamint iš atminties, jei joje kas dar liko.

Diena nusimato gana pasyvi, mat išsiregistruoti turim iki 12, o lėktuvas tik prieš pusiaunaktį. Po dvyliktos laiką reikės stumti labaii lėėėtai, todėl niekur neskubam. Visi sulindę į savo devaisus. Prieš pat dvylika susipakavom žaislus, išsiregistravom ir nugulėm prie baseino. Aš iki išsiregistravimo sugooglinau vietą, kur dabar ir važiuojam. Vieta – must see. Rekomenduoju. Beveik iki pat tikslo asfaltas. Vadinasi – Προφήτης Ηλίας  (Prophet Elias – pranašo Eliaso koplytėlė) jei googlinsit. Dėl visa ko koordinatės čia – 36°51’48.2″N 27°19’25.7″E. Kuo aukščiau į kalną, tuo nuostabesni vaizdai į jūrą ir į Kos miestą. Sustojome prie pat koplytėlės. Vietinių ožkų valdos čia. Net vokiškų turistų nėra, kurie, paprastai, visur atsigrūda. Jūs čia nebūsite labai pageidaujami, mat trukdysite jų (ožkų) popiečio ramybę.

Valgyt nori ne tik ožkos, bet ir šeima. Ir bliauna vis garsiau, kaip jie nori valgyt. Sukam žemyn, tik bėda vis ta pati – grynų neturiu vėl. Tiksliau turiu, bet tiek baisu rodyt. Pravažiavęs miesto pakraštyje tris potenciales tavernas pagaliau radau bankomatą. Iki vienos iš tavernų grįžom – Τα Μπριζολακια. Vertimas turbūt netikslus, bet mūsiškai reikštų “Pamergės“. Nežinau, kaip ten su pamergėm, bet jei norite tikrai geros keptos mėsos, jums čia. Kainos geros, porcijos didelės. Imkite grilintą miksą ir nenusivilsite. Mums maisto liko, bet jis toks skanus, kad paprašėme supakuoti. Supakavo, įdėjo duonos ir dar šio bei to mums vakarienei. Užsukit, jie facebook’e yra, jei ieškosit pagal graikišką pavadinimą. Dar kartą patvirtinta tiesa, jog atokiau nuo turistų – geriau, skaniau, šviežiau, pigiau.

Po pietų vėl lekiam maudytis atgal į viešbutį, bet prieš tai sustojome lidl šio bei to namo, kur aš pagaliau pasmulkinau savo pinigą. Bus kitoms kelionėms. Prie parduotuvės girdžiu:

– Блядь, нахуй, дура!

Įtempiu ausis ir visa kita. Du rusai, vyras ir žmona, laksto apie išnuomotą opel kabrioletą. Negirdžiu ką sako ji, bet jis labai aiškiai sako, ant visos aikštės:

– За то накупила меда, дура, блядь.

Negalvojat ir jūs, kad jus gali kas nors suprasti. Mes tai irgi kartais pamirštam. Linkiu nepamiršti, nes iš šono atrodo baisiai, o skamba dar baisiau.

Pirmą kartą per visą savaitę neinu maudytis. Bet tai visų labui. Sėdu strateginėje vietoje prie rozečių, kol visi kiti pakeleiviai kažkur slankioja. Ir neprašaunu, nes neužilgo nuo žmonių darosi tamsu. Visi laukia autobuso.

Mes kylam anksčiau už visus, mat turim savo transportą. Mergaitės iš recepšiono puola visaip dėkot ir linkėt sėkmės. Ypač viena labai draugiška. Labai norėjo apsikabint, bet aš juk intravertas. Vaikai tuoj pat atraportavo Ievai, kuri tokio mergaitės noro nematė. Atraportavo, kad “tėtukas myli tik tave, mama“. Mama kažko labai nesidžiaugia…

Ech, pavėlavom palydėt saulėlydį keliom minutėm. Bet vistiek skaniai pavakarieniavom “pamergių“ lauktuvėm prie jūros. O tada tiesiai į oro uostą, kur žmonių tiek, kad neįmanoma prasistumt. Mes atvykom kaip tik laiku. Pridavėm lagaminus prieš pat mūsų pakeleivių nosis. Taip pat prieš pat jų nosis praėjom kontrolę ir taip pat prieš nosis sėkmingai prisibintavom prie laipinamo skrydžio į Amsterdamą, kur tuoj pat atsilaisvino keletas patogių vietų atsisėsti, kas šiaip yra beveik nerealu, nes žmonių čia dar daugiau.

Man patinka sėdėti ir stebėti žmones. Kas su kuo barasi. Kas kuo nepatenkintas, pavargęs, linksmas ar šiaip padauginęs vyno.

Šalia prisėda lenkų šeima. Šitie irgi galvoja, kad jų niekas nesupranta. Dialogų neperpasakosiu, bet žodį kurwa nustojau skaičiuot po 50 kartų. Barėsi tarpusavy, barė vaikus, tada vėl vienas kitą vadino meiliais žodžiais. Tada sodino vaikus saugot vietų, kad keitė mažyliui sauskelnes. Tie sėkmingai vietas pražiopsojo švedams, kurių nepakelsi nei mažais vaikais, nei senukais. Už ką vaikai vėl gavo ir pradėjo verkti. Su jais vos nepradėjo verkt ir Ieva. Jai buvo gaila lenkiukų, jų mamos ir net tėvo, nors to kaip ir nebuvo už ką gailėt. Prisiminkit, kad jus gali suprast aplinkiniai. Ir nesipykit. Nes rytoj gali būt per vėlu.

Iki

Daugiau pasakojimų – sillwio.wordpress.com

Daugiau foto mano instagram’e – https://www.instagram.com/sillwio/ Prenumeruokite, mat nuotraukos keliamos po vieną, praleisite kitaip 🙂