Nyderlandai: Olandija. Be sentimentų. Su meile.

Kas man tikrai labai šioje šalyje nepatiko – tai oras. Buvome nusiteikę ir pasiruošę lietui, bet lietaus kaip tik beveik ir negavome. Tik atvažiuojant, per visą Vokietiją lijo taip, kad važiuoti buvo vos įmanoma. Bet mes vis tiek sugebėjome „nusifotografuoti“, dabar laukiame nuotraukos. Olandijoje švietė saulė, bet vėjas pūtė arktinis, uraganinis, siūbavo mašiną, plėšė iš rankų fotoaparatą ir tikra ta žodžio prasme vertė iš kojų. Net varna virš mūsų galvų sparnais plakė, mosavo, o paskristi negalėjo, taip ir kapstėsi vietoje vargšas paukštis. Vaikščiojome susirengę ant savęs visus atsivežtus drabužius, namie aš žiemą tiek neprisirengdavau, ir vis tiek buvo labai šalta. Negalėjau sau dovanoti, kad atvažiavome be žieminių rūbų, pavasariui nusiteikę. Mes su sūnumi kažkaip atlaikėme, o vyras susirgo visai ne juokais, grįžimas atgal jam buvo košmaras, dar namuose savaitę horizontalioje padėtyje praleido. Šia prasme tai mūsų pirmoji kelionė, kuri taip nepasisekė.
Bet buvo labai lengva atskirti turistą nuo vietinio gyventojo. Turistas eina apsimuturiavęs kapišonais, kepurėmis, šalikais, vien tik akys matyt, su pirštinėmis; vietinis – atlapota striuke, plika galva ir nuogu kaklu, net maži vaikai be pirštinių ir retas – su kepure. Tikri vikingų palikuonys. Ne veltui tai vėjo malūnų kraštas, protingi žmonės sugalvojo kaip įdarbinti besidraskančius vėjus.
Dar nepatiko rasių maišalynė. Pasirodo, esu aiškiai šovinistinių pažiūrų, bet man nepatinka šioje šalyje matyti musulmonus ir juodaodžius. Kažkodėl, pavyzdžiui, Paryžiuje, manęs tai visai nešokiravo, atrodė, taip ir turi būti, Paryžius apskritai kosmopolitinis miestas. O Olandijos man gaila, savotiškai net archaiškas, su savo senomis tradicijomis, klumpėmis ir tulpėmis kraštas pavirtęs nežinia kuo. Mačiau negrę musulmonę, stebėjau, kaip į muziejų mokytojos lydimi eina mokiniai – juodukai, mergaitės su skaromis, strazdanoti baltapūkiai, – kaip laisvai jie tarpusavyje bendrauja… O aš visai sąmoningai norėdama ko nors pasiteirauti, ieškodavau šviesaus veido. Žmonės labai mieli, pirmieji sveikinasi, net susilenkę puola aiškinti, o jei pamato, kad tu vis tiek kėblini ne į tą pusę, pasiveja ir dar kartą tau aiškina.
Niekada taip nesikankinau ieškodama vietų nakvynei, kaip šį kartą. Viešbučių kainos mums žiauriai per aukštos. Apie apartamentus net galvoti nereikia, nes jei kainuoja jie visai normaliai, tai už valymą dar papildomai reikia sumokėti apie 27-45 eurus už kiekvieną žmogų, ir dar reikalauja visokių užstatų. Vieta mašinai parai vėl kainuoja apie 20-40 eurų. Mašinos parkavimas mieste irgi brangus malonumas. Roterdame, pavyzdžiui, 9 minutės (toks keistas laiko intervalas) – 0,5 euro. Na, automobilis, o juo labiau, didelis automobilis, šioje šalyje matomai yra prastas skonis. Kažkodėl važiuojant siauromis jų miestukų gatvėmis, tarp tvarkingai riedančių dviračių, jaučiausi dinozaure. Mina olandai pedalus prieš vėją, net sukumpę, uždusę, ant rankenų susikabinę pirkinius, o mes du žingsnius iki parduotuvės su mašina važiuojame.
Labai brangūs vis gi muziejai ir visos kitos pramogos. Pagrinde įėjimas į visus muziejus prasideda nuo 15 eurų; jei eini vienas, dar pusėtinai, bet jei dviese, ar trise? Truputį pasvyravusi, internetu nusipirkau du Holandpasus. Taip mes gavome dvylika nemokamų įėjimų (šešias „tulpes“ ir šešis „malūnus“ – taip muziejai suskirstyti pagal savo svarbą) į pasirinktus muziejus, visai dienai nemokamą važiavimą apžvalginiu Hop on-Hop off autobusu, nuolaidų korteles. Mes labai taupėme savo tulpes ir malūnus, kai kur naudojome nuolaidų korteles ir taip trise, su dviem pasais, 50 eurų sutaupėme. Dar didelis privalumas tame, jog su šiais nemokamais bilietais gali visur praeiti be eilės. Ir atsiimti pasus patogu; juos gali atsiųsti į namus, bet tada papildomai kainuoja. Kadangi mūsų pirmoji nakvynė buvo šalia Roterdamo, tai Roterdamo centrinėje traukinių stotyje juos ir pasiėmėme. Kartu su vaučeriais gavome puikią knygą, kurioje visos Nyderlandų lankytinos vietos, jų adresai, trumpas aprašymas, bilietų kainos, darbo laikas, didžiausių miestų planai.
Vienkartinis bilietas miesto transportu Amsterdame – 2,90 euro, važiuoti gali vieną valandą, – mūsų masteliais tiesiog nepadoriai brangu. Bet yra 24, 48 ir 72 ir t.t. valandų transporto kortelės, kurios atitinkamai kainuoja 7,50, 12, 16 ir t.t. eurų. Su šiomis kortelėmis pasirinktą laiką gali važiuoti kiek širdis geidžia visu miesto transportu: tramvajais, autobusais, metro, tik reikia nepamiršti kiekvieną kartą įlipant ir išlipant jas pažymėti. Mes Amsterdame važinėjome tik tramvajais, kito transporto mums neprireikė. Tramvajuose yra konduktorius, kuris ne tik bilietus pardavinėja. Jis, pavyzdžiui, gražiai paprašys, jog žmogus užleistų vietą atsisėsti įlipusiai moteriai su vaiku. Visa informacija apie sustojimus, perėjimus į kitas linijas, tame sustojime galimas aplankyti įžymias vietas ir skelbiama, ir rodoma ekrane. Viskas labai aišku ir suprantama, ir važiuoja tramvajai kas kelias minutes. Amsterdamo centrinėje stotyje iš pirmo žvilgsnio – baisus chaosas. Tačiau tame chaose yra sava tvarka ir tu visai nebijai pasimesti.
Kiekvieno olando šeimos virtuvėje, įtariu, būtinai turi būti mikrobangų krosnelė, kadangi parduotuvėse labai dominuoja vien tik greitai paruošiami pusfabrikačiai: sriubos pakeliuose (nors asortimentas gausus); jau gatavi kepsniai su šalia pridrėbtomis salotomis, makaronais; maišai stambiai, kaip pašarui, pripjaustytų daržovių; jau supjaustytos bulvės. Labai patogu: parėjai, išvertei viską į dubenį, pašildei – dvi minutės ir vakarienė paruošta. Apie skonį ar kažkokį sveiką maistą kažin ar verta kalbėti. Keliaujant labai mėgstame „virtis“ dešreles: sumetame sasyskas į stiklainį, užpilame verdančiu vandeniu, kelias minutes pastovi, ir prašome – karštas patiekalas. Šioje kelionėje teko apsieiti be šio skanėsto, nes Olandijoje neradome sasyskų, kaip neradome ir paprasčiausios grietinės; yra kažkokios konservuotos dešrelės, bet mes pagalvojome, gal tai gardėsis šunims?
Išvažiuojant, man būtinai prisakė paragauti jų silkės. Paragavau. Silkė kaip silkė (silkę aš apskritai sukandusi dantis valgau tik per Kūčias), be duonos valgyti neįmanoma, o čia taip ir reikia valgyti – be duonos, tik su privalomu konservuotu saldaus skonio ir nenatūralios, visai neagurkiškos geltonos spalvos agurkėliu. O štai maži, vieno kąsnio blyneliai su visais įmanomais padažais – neapsakomai skanu (nes blynus aš mėgstu).
Turbūt paklausite – o tai kur gi kur čia apie meilę? Šalta, brangu, neeuropietiški veidai, kur tik bepažvelgsi, neskanus plastmasinis maistas, visų vėjų perpūstas, radikulito susuktas mano vyras, – kokia dar meilė? Bet mes vis tiek visi įsimylėjome šią crazy, lygią kaip stalas šalį. Į Olandiją įkritome lyg į plastiliną, prisiklijavome, prilipome, bandant ištrūkti, ji vėl traukia mus atgal, nepaleidžia. Kažkuria prasme ji mums pasirodė net egzotinė, nes joje daug kas kitaip. Kreivi namukai ir modernūs statiniai, kubai, namai su ausytėmis ar skirtingų spalvų balkonais, ar šiaudiniais stogais; kabliai dideliems pirkiniams (gaila, nepasitaikė išvysti virš galvų kybančio kokio pianino ar čiužinio); kanalai; jo didenybė DVIRATIS; laukuose augančios gėlės, o ne bulvės ar javai; tiek miestuose, tiek kaimuose geltonuojančios pakelės, kanalų šlaitai, bet tai ne pienės – tai žydi vėjų plakami narcizai, tarsi piktžolės; pakeliami tiltai; besiganantys avinukai, mieste, miegamajame rajone, o ne kokiame nors parke, išdidžiai krypuojančios žąsys, gulbės; nuodėmių kvartalas ir bažnyčia jame, šalia magiškų grybų; moteris su mergaite tradiciniu olandų drabužiu miestelio šventėje; Amsterdamo centre eina sau gatve laimingas vyrukas, grojantis trimitu ar kažkuriuo kitu pučiamuoju; tik tas instrumentas – įsivaizduojamas, žolelių pasekmė; seni vėjo malūnai ir naujos jėgainės kitoje kelio pusėje – tokią Olandiją pamatėme ir ja susižavėjome. Mane labiausiai, turbūt, ir žavėjo olandų architektūra, tiek senoji, tiek naujoji. Ypatingai retai man patinka miestai, bet Olandijos miestuose būčiau ir būčiau.
Štai ką mums pavyko per penkias dienas nuveikti:
HAGA – labai moderni, ir labai gražus senamiestis, pieštuko formos namai, Karalių rūmai, Senamiesčio Rotušė, karūnos formos gatvės šviestuvai.
҉ MADURODAMAS – visa Olandija, tik miniatiūrinė, praktiškai daugiau jau ir nereikia niekur vykti, viskas yra čia, tik 25 kartus sumažinta. Pasivaikščioti smagu, bet nežinau, ar taip jau verta čia eiti rimtiems suaugusiems, tokia vis tiek, man atrodo, daugiau vaikiška atrakcija, tik kaina labai nevaikiška. Ir parkingas kainuoja 7,50 euro, tiesa, visai dienai, bet ką ten veikti visą dieną? Vaikams čia įdomu.
҉ MESDAGO PANORAMA. Labai miglotai prisimenu, kad kai buvau dar vaikas, kažkur Rusijoje mačiau Borodino panoramą, o gal čia aš fantazuoju. Tik ten buvo mūšio scena, o 120 x 14 m Mesdago panoramos drobėje – 1881 m. Olandija. Diena buvo saulėta, pro stiklinį kupolą saulė apšvietė kiekvieną šio iliuzinio paveikslo kampelį, dar labiau sustiprindama įspūdį. Ir atrodo, stovi ne paveiksle, o pajūryje ant aukštos smėlio kopos. Tikrai rekomenduočiau aplankyti šį unikalų kultūros reiškinį.
҉ CORPUS – kelionė po žmogaus kūną. Šį nuotykį galima patirti tik čia, niekur kitur pasaulyje tokio centro, kuris buvo atidarytas Olandijoje 2008 metais, nėra. Kelionė, pavirtus eritrocitu, prasideda 35 m dydžio figūros kojose ir baigiasi smegenyse. Skamba kažkaip makabriškai… Bet tikrai keliaujama po žmogaus kūno organus ir stebima: kas vyksta, kai žmogus čiaudi, kaip žarnynas reaguoja į sumuštinį su sūriu, kaip mes jaučiame saldų ar sūrų maistą ir pan. Lankytojų čia labai daug. Kadangi leidžiama tik grupėmis po 16 žmonių, su audiogidais kas 40 minučių, tik atvykus, sunku tikėtis iš karto papulti. Mus visus tris galėjo priimti tik po pusantros valandos, tiek laukti nenorėjome, todėl leidome sūnų vieną su artimiausia grupe, jis vienas dar kaip tik įtilpo. Jam labai patiko. O ir pačiame Medicinos informacijos centre, be kelionės, yra ką veikti, galima atlikti įvairius sveikatos testus.
ROTERDAMAS – jaunas ir modernus, keisčiausios architektūros miestas, didžiausias Europos uostas. Į Roterdamą važiavome tik dėl kubinių namų, nieko daugiau nesitikėdami. O apstulbino mus miestas.
҉ KIJK-KUBUS – 38 namai už fantazijos ribų, baigti statyti 1984 metais. Vienas kubas atviras visiems lankytojams, jame pilnai įrengtas ir apstatytas butas. Viduje ne taip įspūdinga, ankšta. Tikra to žodžio prasme čia gyvenama dėžutėje. Priešais šiuos namus – ne mažiau pribloškiantis arkinis pastatas, į dangų šaunantis namas-pieštukas. Atrodo, jog mieste varžomasi dėl netikėčiausių architektūrinių formų ir sprendimų. Ar todėl, kad jie visi čia apsirūkę?:) Tada belieka apgailestauti, jog pas mus uždraustos visos tos žolės
҉ KINDERDIJK – UNESCO saugomas objektas, 19 vėjo malūnų kaimas. Beje, Olandijoje malūnai, kurių kažkada buvo apie dešimt tūkstančių, naudojami ne tik grūdams malti. Pirmiausia ir svarbiausia – jie buvo naudojami kaip dalis drenažo sistemos laukų ir pievų sausinimui. Olandai sunkiu darbu savo žemę atkovojo iš jūros. Kinderdijk malūnai saugojo nuo potvynių. Vasarą jie visi suka savo sparnus, galima juos apiplaukti kanalu – įspūdis garantuotas. Mes tik pasižiūrėjome ir pasigrožėjome pro mašinos langą, nes išlipti buvo neįmanoma, vėjas neleido net durelių atidaryti, šioje vietovėje jis draskėsi visa savo galia.
҉KEUKENHOFAS – tai tiesiog šventė. Net mano vyrams patiko, nors jie gėlėms ir visiems augalams gana abejingi. Šie metai Olandijoje yra paskelbti Van Gogo metais, pažymint 125-ąsias jo mirties metines, todėl vienas paviljonas skirtas šiam menininkui. Sakoma, kas nematė Keukenhofo ir Van Gogo muziejaus, tas nematė Olandijos.
AMSTERDAMAS – sūnus sakė, kad kai užaugs gyvens tik šiame mieste arba Roterdame, bet kokiu atveju – Olandijoje. Iki šiol nė vienas aplankytas miestas, nė viena šalis, tokio įvertinimo nesulaukė. Pats miestas, jo žmonės, Dam aikštė, pastatai, kanalai, gatvės ir yra, ko gero, įdomiau už visus muziejus.
҉HOP ON-HOP OFF apžvalginiai autobusai. Visą dieną jais vėžinomės, labai patogu, tik gal informacijos tikėjausi daugiau, vos ne pusę viso pravažiuoto laiko kalbama apie pačią bendrovę, jų organizuojamas ekskursijas už sostinės ribų, draudžia autobuse valgyti bei gerti ir pan.
҉ ARTIS ZOOLOGIJOS SODAS – seniausias, didžiausias Olandijos zoosodas, jame gyvena apie 6000 gyvūnų. Turistams skirtoje informacijoje rašoma, jog tai antra pagal populiarumą ir lankomumą vieta Amsterdame. Kažkaip drįsčiau tuo abejoti. Na, kas gali tokio ypatingo būti zoologijos sode? Žirafa visur ta pati žirafa. Todėl į zoosodą sūnus ėjo vienas, jis pas mus visų gyvūnėlių mylėtojas. Prabuvo ten dvi valandas, ir tai sakė, vos spėjo viską apibėgti. Grįžo labai patenkintas.
҉HEINEKEN EXPERIENCE – kas mėgsta alų, tiesiog būtina apsilankyti. Aš alaus nemėgstu ir jo negeriu, bet net man ten patiko. Daug rimtos informacijos, istorija, alaus gamybos technologija, daug žaidimų, daug alaus. Už 6 eurus gali susikurti savo asmeninį butelį. Alų pilsto degustacijos metu, lyg ir kiekvienam po bokalą, bet vaikinas, pasižiūrėjęs į mūsų tėvelio kompleksiją, jam pastatė iš karto tris. Du bokalus kiekvienas gali išsikeisti į savo apyrankės segtukus. Vaikai gauna kolą. Ekskursijos pabaigoje salė ošia, jautiesi kaip šauniame alubaryje.
҉MADAM TIUSO MUZIEJUS – toks tarsi privalomas aplankyti objektas, pačioje Dam aikštėje. Ėjau aš viena, nes mano vyrai neparodė jokio noro žiūrėti vaškinių lėlių. Vienam čia vaikščioti neįdomu, nes tai daugiau žaidimas, gali apsirengti atitinkamais drabužiais, fotografuotis su žvaigždėmis, žodžiu, kvailioti, tam reikia kompanijos. Atrakcija paauglėms, bet vieta populiari, eilės netrumpos. Man buvo įdomu stebėti, kaip vakariečiai nepažįsta Lenino, Gorbačiovo, lenkiasi prie informacinių lentelių ir skaito, kas čia šitie per vieni.
҉SINGEL GĖLIŲ TURGUS įsikūręs prie vieno seniausių kanalų. Milijardai tulpių svogūnėlių ir visokių kitokių gėlių, kaip čia įmanoma kažką išsirinkti.
҉VAN GOGO MUZIEJUS. Čia aš irgi ėjau viena, nes sūnus nenorėjo, o vyras nebepaėjo. Aš esu visiškai abejinga dailės menui, jis manęs nei domina, nei jaudina, todėl Rijksmuseum – pačio garsiausio, rimčiausio ir svarbiausio Nyderlandų muziejaus lankymo planuose tikrai nebuvo. Tačiau yra keli menininkai, pro kurių darbus negaliu abejingai praeiti, Van Gogas – vienas iš jų. Eilė prie muziejaus – milžiniška, net ir su savo free entrance bilietu stovėjau gerą pusvalandį atskiroje eilėje. Pagarba olandams, kad jie savo jaunąją kartą nuo mažų dienų stengiasi supažindinti su meno istorija, sudominti; įėjimas į Van Gogo muziejų nemokamas iki 17, į Rijksmuseum – iki 18 metų.
Olandijoje daug kas šiek tiek kitaip, ir pats menininkas buvo neordinarinė asmenybė, todėl truputį tikėjausi, kad ir muziejus bus kažkoks kitoks, kaip, pavyzdžiui, S. Dali muziejus Katalonijoje. Bet ne, tai klasikinis, rimtas muziejus, darbai pateikti chronologine tvarka, kiekvienas iš trijų aukštų skirtas vis kitam dailininko kūrybos laikotarpiui. Pasigrožėjau savo mėgiamais paveikslais, tačiau kažko labai ypatingo, ekstazės tikrai nepatyriau.
҉RAUDONŲJŲ ŽIBINTŲ KVARTALAS – na, kaip be jo. Mūsų planuose, tarp visų lankytinų vietų, jis, turbūt, buvo pažymėtas pirmu numeriu. Tik gaila, kad naktinio gyvenimo nuotraukos visai nepavyko; fotoaparatas mūsų neblogas, tik fotomenininkas iš manęs niekam tikęs, visur viską pliaukšėjau vienodu režimu; ir ne viską ten galima fotografuoti. O įspūdis smagus. Ir parūkėme (be ypatingo poveikio), ir prisivaikščiojome, prisiuostėme ore tvyrančio kažkokio tiršto, salsvo kvapo. Tos moterys languose – tarsi dešros parduotuvės vitrinose. Kas jas pastatė į tas dėžes – hormonai, vargas? Jau grįžtant į namus, Lenkijos miškuose taip pat stovėjo viena tokia. O buvo jau vakaras, beveik sutemę, lijo lietus – kas žmogaus gyvenime turi tokio baisaus nutikti, kad jis šitaip rizikuotų savo sveikata ar net gyvybe, jau nekalbant apie visokius moralius aspektus? Kvartalas didelis, galima visą naktį klajoti, ir šou, muziejų, atitinkamų, ten ne vienas, žmonių daugybė, kartais net prasilenkti sunku. Tik mes savo „mažiuką“ buvome viešbutyje palikę, todėl labai ilgai būti nenorėjome.
҉ALKMARAS, SŪRIŲ ŠVENTĖ – labai džiaugiuosi, kad čia buvome. Toks Cheese market Alkmare vyksta nuo XVII amžiaus, kiekvieną penktadienį, nuo balandžio 3 d. iki rugsėjo 4 d. Mes kaip tik buvome pačioje pirmojoje šiais metais šventėje. Keturiomis kalbomis sveikinami žiūrovai ir dalyviai, skamba varpai, skirtingų regionų sūrininkai pasipuošę kitų spalvų skrybėlėmis, sūriai sveriami, nešiojami specialiais neštuvais, paskui tais neštuvais tampomi vaikai, šalia labai linksmai sūriais prekiauja, kepa blynelius. Ir pats miestelis žavingas, kažkokiu stebuklu mums pavyko rasti vietą parkinge pačiame centre, prie pat aikštės, kurioje vyko šventė.
҉ Specialiai padarėme lankstą ir grįžome per jūrą nutiestu 32 kilometrų ilgio keliu, užtvankos briauna. Inžinerijos stebuklas ir dar viena olandų tautos pergalė kovoje su jūra. Abipus kelio tyvuliuojančius vandenis galima išvysti tik nuo apžvalgos aikštelės, o važiuojant, iš vienos pusės jūrą užstoja aukštas pylimas.
Kokių punktų, iš mūsų programos maksimum, mums nepavyko įgyvendinti:
Volendamas ir Markenas – senieji žvejų kaimai. Buvome planavę plaukti laivu iš vieno kaimelio į kitą, tačiau jau nebeliko laiko ir sveikatos limitas vyrui buvo visiškai išsekęs, todėl tik pasivažinėjome Volendamo gatvelėmis. Į Markeną su mašina neįvažiuosi, palikus automobilį prie šlagbaumo, reikia eiti pėsčiomis, mes jau tokiam žygiui nesiryžome.
Muiderslot pilis – gražiausia viduramžių pilis Nyderlanduose, pastatyta 1285 metais, visai šalia Amsterdamo.
Amsterdamo ledo baras – baisiausiai gailiuosi, kad čia nebuvome. 35 tonos ledo, sienos, baldai, menas, bokalai – viskas iš ledo, tik kokteiliai ir barmenai tikri, vietas reikia rezervuotis iš anksto.
Amsterdamo kanalais nepraplaukėme, bet daug prisivaikščiojome palei juos.
Sūnus nepabuvojo NEMO mokslo ir technologijų centre.
Ir dar daug daug ką ten galima veikti, atrasti, mėgautis, visiems skoniams, poreikiams ir pomėgiams. Su šia šalimi jokiu būdu neatsisveikiname. Iki pasimatymo, Olandija, kuomet vėjai aprims.
2015 m. kovo 28 d. – balandžio 05 d.
4080 km