18 diena. San Jose – Granada (kovo 14 d.)
Prieš septynias jau buvau stotyje. Einant prie kasų vienas vietinis gudrutis bandė parduoti neva paskutinį bilietą į Penas Blancas Nikaragvos pasienyje. Provokacijai nepasidaviau ir kasoje laisvai nusipirkau bilietą pats.
Penkių valandų kelionė su sustojimu atsigaivinimui ir pusryčiams visai neprailgo. Kaimynė – vietinė moteriškė, pasitaikė labai smalsi ir šneki. Labai daug papasakojo apie apylinkes. Jaučiausi turįs asmeninį gidą, kuris paaiškino viską, kas matėsi už lango. Ji išlipo La Cruz, pakvietusi važiuojant atgal apsilankyti jos kepinių parduotuvėlėje. Gal ir užsuksiu, kas žino.
Į pasienį patekau per pačius karščius. Pražiopsojęs Kosta Rikos migracijos postą ir pražiopsotas pasieniečių, atsidūriau prie Nikaragvos migracijos tarnybos posto. Gavau pačią nuostabiausią šypseną pasaulyje, kokią tik esu matęs migracijos tarnybose (rimtai, be jokios ironijos)… net du kartus – pareigūnė pasigedo Kosta Rikos antspaudo pase, todėl teko eiti gal kilometrą atgal ir atstovėti ilgoje eilėje, kol buvau tinkamai pažymėtas. Buvo verta vargų vien dėl antros šypsenos, nors trečiai kažin ar būčiau pasirašęs be keiksmų.
„Sveiki atvykę į Nikaragvą”. Vyriškis, atidaręs palaikius vartus į šalį, bandė nukreipti mane į kažkokią lūšną neva privalomam municipaliniam mokesčiui. Įdomu, kiek kvailių jis per dieną surenka. Nutariau surizikuoti ir nemokėti, juolab, kad už šypseną ir įvažiavimą merginai jau paklojau 7$. Niekas pavymui nešaudė.
Susiradau autobusą, važiuojantį į Managvą pro Granadą ir – dar pora valandų važiavimo karštyje sausakimšame autobuse. Vanduo tokioje kelionėje yra būtinybė. Įlipant vairuotojas net paklausė, ar turiu vandens, o paskutinis prekeivis, iššokęs iš autobuso šiam jau važiuojant, pardavinėjo geriamą vandenį plastikiniuose maišeliuose.
Už lango ganėtinai skurdūs vaizdai. Akivaizdu, kad čia žmonės daug blogiau gyvena, nei Kosta Rikoje ar Panamoje. Mašinų nedaug, miesteliuose ir tarp jų žmonės eina pėsčiomis, važiuoja dviračiais ar arklių traukiamuose vežimuose. O jau šiukšlių! Šito gero pilnos pakelės ir miestelių gatvės. Padariau išvadą, kad kuo žmonės skurdžiau gyvena, tuo labiau šiukšlina. O gal atvirkščiai – kuo daugiau šiukšlina, tuo skurdžiau gyvena?
Iš replikų autobuse akivaizdu, kad žmonės čia ir agresyvesni, tikrai nepalyginsi su pura vida Kosta Rikoje, ypatingai Karibų pakrantėje. Nepaisant to, Nikaragva kol kas laikoma viena iš saugiausių Centrinėje Amerikoje.
Dar valanda pokalbio ir ispanų kalbos žinių išbandymo su vietiniu. Atlaikiau.
Kryžkelėje ties Granada teko persėsti į kitą autobusą ir pagaliau vietoje. Nesunkiai radau hostelį ir gavau čiužinį už 6$. Vieta tiesiog knibždėte knibždėjo… ne tarakonais… o alų maukiančiais amerikiečiais. Nesijaučiau esąs Nikaragvoje, todėl patraukiau į centrinį miestelio skverą. Sukirtau keletą čia pat gatvėje iškeptų kukurūzinių paplotėlių. Gerti teko koką, nes jokių sulčių nematyti. Beužkandžiaujant ant suoliuko žmonių pilname parke per porą valandų pabendravau bent su dviem vietiniais žmogeliais. Nepaisant perspėjimų nevaikščioti vienam sutemus, visai nesijaučiau nesaugus ir tikrai ne todėl, kad po skverą vaikštinėjo Kalašnikovais ginkluoti policininkai.
Po ilgos kelionės buvau taip pavargęs, kad nulūžau dar neužgesinus šviesų, tebesišlaistant amerikiečiams ir grojant tikrai ne vietinei muzikai.
19 diena. Granada (kovo 15 d.)
Išvakarėse užsisakiau kitą hostelį. Kaina ta pati ir internetas toks pat nemokomas, tik dar ir veikia, bet dar ir pusryčiai. Bėgau nuo amerikiečių, užsiroviau ant žydų, kurių hostelyje vakarop susirinko daugiau kaip 10. Nežinau kas blogiau. Nors naujieji kaimynai gėrė mažiau, bet triukšmo buvo dar daugiau ir skambėjo beveik tik žydų verksmingos dainos.
Iš ryto prasivaikščiojau po miestelį. Gražu. Atrestauruoti kolonijinio stiliaus pastatai su didžiuliais vidiniais kiemais, daugybė arklių traukiamų karietų, nemažiau neįkyriai išmaldos prašančių žmonių. Gražu, bet tikėtina, kad miestelio centrą užvaldant užsieniečių verslui, vietiniai pasitrauks toliau nuo centro, palikdami ji steriliai neskaniu.
Pridaviau keletą drabužių į skalbyklą. Deja, taip ir neišplovė dėmių iš kone vienintelių mano turimų marškinėlių. Teko pirkti porą naujų. Tik už 1-2$ už vienetą – vos ne vienkartiniai… tikiuosi, tik kainos prasme.
Nesėkmingai baigėsi bandymas išsigryninti kelioninius čekius eurais. Nė vienas bankas nesutiko – ima tik dolerinius ir dar prašo 5% komisinių. Teko grynų pinigų atsargas pasipildyti bankomate.
Po pietų pasivaikščiojau tarp gatvelėse besigrūdančių gatvės prekiautojų. Nesusilaikiau nenusipirkęs kelių, jau supjaustytų, mango, kažkokių nematytų vaisių, nežmoniškai sūraus balto sūrio gabalą ir dar šviežios baltos duonos. Visa tai už 1$ ir užteko pietums, vakarienei ir pusryčiams. Va su sultimis tai čia ne kas. Net parduotuvėse nemačiau kitų, išskyrus apelsinų, jau nekalbant apie šviežiai spaustas. Didelis trųkumas, bent jau man. Keista, nes vaisių čia tikrai netrūksta.
Vakare dar pasitrainiojau po centrą, pilną vietos menininkų, pardavinėjančių savo dirbinius gatvėje, „cheminių” gėrimų pardavėju, siūlančiu ištisas dienas atviroje saulėje išstovėjusių įvairiaspalvių gėrimų girdėtais pavadinimais. Pažiopsojau į vietinius, žaidžiančius futbolą aikštėje salia katedros (įdomu, kokia reakcija būtų Vilniuje, jei kas nors išsibraižytų linijas katedros aikštėje ir vakarais žaistų futbolą?.. tikriausiai, būtų daug klyksmo apie šventų vietų niekinimą). Pabaigai pasilinksminau stebėdamas vietos valdžią, atsiskaitinėjančią gyventojams čia pat parke surestoje atviroje posėdžių pakyloje.
20 diena. Granada-Masaya (kovo 16 d. )
Visas hostelis septintą ryto vis dar kaip išmiręs. Kol dar pakenčiamai vėsu pasivaikščiojau po miestelį. Kurį laiką žiopsojau į religinę procesiją, pasidabinusią palmių šakelėmis, su gyva muzika žingsniuojančia gatvėmis. Jaučiu artėjant Velykas.
Pusvalandžiui prisėdau centre ant katedros laiptų. Kaip ir daugeliu atvejų, vienas išbuvau ne ilgiau penkių minučių. Šį kartą dviratį privairavo senas fotografas ir prisėdo šalia, pastebėjęs mano rankose fotoaparatą. Draugiškai apsikeitėm informacija apie ¨ginkluotę¨ – jis turėjo trisdešimties metų senumo MINOLTĄ, aš – dviejų metukų Kodaką. Kur jau man ten konkuruoti…
Senukas pagal išsilavinimą inžinierius, tačiau jau 40 metų gyvenantis iš fotografavimo. Tik panašu, kad nelabai jam čia lengva – kol kalbėjomės, pravažiavo kitas fotografas ir aprėkė mano pašnekovą, esą šis įsiveržė į jo teritoriją. Senukas pasiteisino, kad nefotografuoja. Kadangi jam negalima, įamžinau ji aš.
Pasirodo, kad būsiu per anksti išgyręs hostelį – vien dėl pusryčių jame apsistoti tikrai neverta, nes gavau tik dribsnių su pienu ir kelis banano gabaliukus. Nors kita vertus, kitą dieną gavau pilną lėkštę įvairių vaisių.
Kaip ir planavau, autobusu išsirengiau į Masaya. Atvykęs, pėsčiomis tingiai perėjau per visą miestuką, vienur kitur prisėsdamas ir tuo neišvengiamai sulaukdamas vietinių dėmesio. Senajame turguje pasidairiau suvenyrų lauktuvėms. Pasirinkimas didelis, ypatingai spalvingų tekstilės ir medžio dirbinių, hamakų, krepšių ir įvairiausių smulkmenų.
Keliaujant mėgstu vaikštinėti atokesnėmis miestelių gatvėmis, kur tikrai nesutiksi turistų ir gali iš arčiau pamatyti kitokią vietos gyventojų aplinką. Kas nors esate Lietuvoje praėję pro pernokusių geltonų kaukazietiškų slyvų medį? O dabar įsivaizduokite medį kelis kartus didesnį, o vietoj slyvų – pernokusius geltonus mango, krentančius čia pat gatvėje. Širdį skaudėjo ir seilės tiso bežiūrint į visą šitą gerą, ėdama po medžiais kriuksinčių kiaulaičių.
Vakarop grįžau į Granadą. Jau jaučiuosi čia kaip namie ir tai, tikriausiai, ženklas kilti. Sutemus užsiroviau ant dar vienos procesijos, nesančios neštuvus su šventųjų statulomis. Geriausiai šioje kolonoje atrodė riaumojantis generatorius, vežamas iš paskos karutyje, laidais, nutysusiais iki neštuvuose pritvirtintų didžiulių lempų. Net liūdnai grojantis orkestrėlis nelabai girdėjosi.
Hostelyje nieko naujo. Tie patys veidai, tie patys gėrimai, tas pats triukšmas ir man lygiai taip pat į visa tai nusispjaut. Ryt plaukiu į salą.
21 diena. Granada-Moyogalpa (kovo 17 d.)
Žinojau, kad saloje nebus kur pasipildyti pinigų atsargų, jei nutarčiau ten užtrukti ilgiau. Laukė staigmena – dar užvakar maloniai bendravęs bankomatas pranešė, kad kortelė jam nebepatinka nepriklausomai nuo to, kuria puse kiši. Ką gi, šiek tiek prieskonių kelionei nepakenks. Teks galvoti trečią kartą, po antro, nusprendus už ką nors mokėti.
Pusantros valandos autobusu iki Rivas, iš ten per miestelį pėsčiomis, kol susistabdžiau kolektyvinį taksi – tik 0.5$ už kelis kilometrus. Autobusų stotyje taksistai įžūliai bandė įsipiršti už kelis kartus didesnę kainą (kuo ne Martonas).
San Jorge tiesiu taikymu į keltą. Lago de Nicaragua yra ežeras, nors vietiniai jį vadina saldžia jūra. Nesunku suprasti kodėl. 177×58 kilometrų dydžio, o bangos jame didesnės nei Baltijos jūroje.
Didžiulė Ometepe sala matosi iš tolo – sunku nepastebėti dviejų ugnikalnių virš kilometro „ūgio“, iš kurių vienas vis dar rūksta. Plaukti buvo galima ir tiesiai iš Granados, bet tada kelionė vandeniu užtruktų 3-4 valandas, o keltai plaukia gal tik tris kartus per dieną ir į kitą salos galą. Bent jau man, kuo mažiau plaukti, tuo geriau.
Nors buvau nusiteikęs sumokėti net 6$ viename iš knygoje nurodytų hostelių pakeliui buvau ¨nukabintas¨ konkuruojančios firmos. Tik 4$ už kambarį. Tiesa, sąlygos minimalios, bet kambarys švarus, žmonės malonūs, nė vieno užsieniečio. Nėra to erzelio, kuris neišvengiamas knygose paminėtuose hosteliuose. Kuo mažiau galimybių trintis su kitais turistais patogiose kėdėse prie brangesnių barų, tuo daugiau šansų įsipaišyti į vietinę aplinką.
Su vietiniais paplepėjau prie baro, bevalgydamas cevice (šaltos žuvies, panašios į silkę, maži gabaliukai, maišyti su laimo sultimis ir prieskoniais). Vienoje iš atokesnių gatvelių užkalbinau senyvą moteriškę ir maždaug valandos bėgyje jau pažinojau kelių kartų šeimos narius, spėjau apsižvalgyti po ganėtinai skurdžius namus, kur žmonės gyvena su vištomis ir viščiukais, o maistas gaminamas vos ne ant atviros ugnies, užtat šeimininkai patys nuostabiausi. Dar po pusvalandžio visi buvo nufotografuoti, o nuotraukos pažadėtos paštu. Dar pusvalandis ir sumokėjau 5$ šviežiai žuviai ir daržovėms nupirkti ir visa kitą vakarienei.
Grįžau už poros valandų kaip į namus – baigė kepti žuvis, į improvizuotą stalą, sulipdytą iš lentos ir dviejų rastų buvo patiekti ryžiai, salotos iš kopūstų ir pomidorų bei kepti saldūs bananai. Iš dviejų didžiulių žuvų įveikiau tik vieną, salotomis pasidalinau su kitais šeimos nariais, kurių tai vienas, tai kitas prisėsdavo su savo žuvimi. Galiausiai vakarienė baigėm su dviem šeimos nariais 20-25 m Roberto ir Romulo kalbantis apie viska, kas tik gali dominti susitikus tolimų ir tokių skirtingų kraštų žmones. Devynerių metų berniukas atkakliai prašė suvalgyti žuvies žandus ir akis, nes, pasak jo, tai pačios skaniausios dalys. Šešiolikos metų mergina nesiragindama ragavo mano atsineštas sultis. Berniuko mama pritarė abiem – tiek dėl žuvies žandų, tiek dėl sulčių ragavimo.
Būtent tokie susitikimai daro keliones žavingomis, tikrai pasijauti esąs svetur, bet tuo pačiu ir namie – su žmonėmis, paprastais ir žmoniškais.
Roberto pasisiūlė palydėti kopiant į vulkaną ir aprodant kitas netolimas vietas. Sutarėm, jei grįšiu į Moyogalpa šeštadienį, tada ir pakeliausim. Galvojau grįžti penktadienį, bet tą dieną čia bus tikrai visuotinė nedarbo diena ir kažin ar net autobusai važinės. Bet ką aš čia apie savaitgalį, kai net nežinau kokioj salos dalyje būsiu rytoj.
22 diena. Merida (kovo 18 d.)
8.30 pirmas autobusas, važiuojantis iki Meridos kur ir nutariau apsistoti ilgesniam laikui. Karšta ir labai dulkėta trijų valandų kelionė, įskaitant mistinį valandos sustojimą Altagracia miestelyje.
Meridoje paprašiau sustoti prie Isla Mona (beždžionių sala) hostelio ir galiausiai esu vietoje.
Graži vieta. Labai paprasti, bet pakankamai patogūs bendri kambariai (kažkas panašaus į daržines su tvarkingomis lovomis su tinklais nuo uodų) beveik už dyką – 2,5$ už lovą. Maistas taip pat nebrangus – ne daugiau 3$ už patiekalą ir porcijos ne tik didžiulės, bet dar ir skanios. Vaizdas nuo kalvos į ežerą puikus, gražūs saulėlydžiai ir nė vieno uodo.
Paplūdimys iš karto nusileidus nuo kalvos. Tiesa, smulkių akmenukų ruožą vargu ar galima vadinti skambiu paplūdimio pavadinimu, bet vanduo šiltas, vietos pakanka išsitiesti, saulės taip pat netrūksta. Ten ir praleidau pusdienį.
Slogų įspūdį paliko kaimynystėje prirakinta beždžionėlė, pakeliui į kamarėlę su kompiuteriu. Nežinau, ar šeimininkas taip bando prisivilioti interneto vartotojus, bet bent jau manęs tai tikrai nepriviliojo.
Vakarop hostelis užsipildė su kaupu ir džiaugiausi atvažiavęs anksčiau. Atsižvelgiant į kainas, manau, kad užteks resursų pralaukti čia iki šeštadienio.
23 diena. Merida (kovo 19 d.)
Planai pasivartyti prie ežero šiandien liko neįgyvendinti, nes gerokai apsiniaukė. Užtat gera diena salos patyrinėjimui. Kartu su keturiais studentais iš JAV išėjome atsigaivinti krioklyje.
Pirmyn ir atgal užtrukome apie keturias valandas. Lengvas pasivaikščiojimas, nedidelis kopimas ir galiausiai šaltas, nuo vulkano kraterio krašto krentantis dušas. Lyg tyčia, tik užkopus iki krioklio, pradėjo lyti. Taigi, ar po kriokliu ar šalia jo – šlapia ir vėsu. Pats krioklys gal ir neįspūdingiausias, bet pasivaikščiojimo tikrai vertas, o ir geras apšilimas prieš ryt kopiant į vulkaną.
24 diena. Merida (kovo 20 d.)
Išvakarėse iš kopimo į vulkaną grįžę olandai patarė neimti gido, kuris kainuoja 8-15$, nes takas yra pakankamai aiškus ir įmanoma lipti ir be pavadėlio.
Kadangi daugiau norinčių šiandien nebuvo, išėjau vienas. Neveikiantis Maderos vulkanas tik 1394 m. aukščio, bet ir tokio aukščio pakanka dienos žygiui. Tik pirmą valandą kopti buvo nesunku ir sausa, o ir diena pasitaikė nekaršta. Tačiau siek tiek aukščiau prasidėjo lietaus miškai ir takas kone visą laiką buvo debesyse, kartais kilo vos ne vertikaliai, daugėjo vandens ir buvo labai slidu. Trasa tikrai įspūdinga, einanti tankiu apsamanojusiu tropikų mišku. Iš pradžių dar bandžiau žengti atsargiai, apeinant balutes, kabinantis tik į švarias šakas, tačiau neilgai trukus jau buvau purvinas ir permirkęs iki ausų, todėl nebekreipiau dėmesio į purvą.
Pakeliui aplenkiau porą grupių ir sėkmingai pasiekiau aukščiausią kraterio tašką, tik dėl miško ir debesų ne ką galėjau teįžvelgti apačioje. Nusprendžiau dar valandą tęsti žygį – šį kartą žemyn iki kraterio lagūnos. Apačioje vaizdas nerealus. Nors lagūnos matėsi tik kraštelis, o visa kita skendėjo migloje, net nežinau ar būtų buvę gražiau, jei vaizdas būtų buvęs aiškus.
Prie lagūnos susipažinau su vietos gyventojų šeima, Velykų proga taip pat nusprendusių užkopti į vulkaną… kartu su šunimi. Sužinojęs šuns vardą (Mona – beždžionė), net neklausiau, kaip jis sugebėjo visą kelią užsiropšti.
Atgal viskas buvo daug greičiau. Nuo šeimynos atsiskyrė berniukas Baironas ir šuo, tai mes paplepėdami, pajuokaudami ir lenktyniaudami labai greitai nusigavome iki vulkano papėdės. Belipant, slystelėjus vienoje vietoje padariau špagatą ir pasigirdo ilgas drykstelėjimas – šortai plyšo taip baisiai, kad jų likimas iš karto tapo aiškus. Berniukas vos nenusirito nuo kalno besijuokdamas. Man pasirodė, kad šypsojosi ir šuo. Po to dar keli drykstelėjimai ir kiekvieną kartą abu, neskaitant šuns, lūžome iš juoko. Žinoma, galima įžvelgti ir teigiamą ¨nelaimės¨ pusę – nereikės skalbti šortų. Nereikėjo plauti ir senų sportinių batelių – galiausiai išsižiojo. Kuprinė bus lengvesnė.
Jau grįžus, debesys virš vulkano visai išsisklaidė. Nepaisant debesuotumo, aštuonių valandų pasilaipiojimas buvo puikus ir maloniai išvargino.
25 diena. Merida (kovo 21 d.)
Visiškas atsipalaidavimas. Raumenys ir padai po kopimo šiek tiek skaudėjo, tai visą dieną miegojau, valgiau, skaičiau, maudžiausi, vėl valgiau, gėriau batidas.
Dienos įvykiu tapo kelionėje dar nematyti gyviai – skorpionai. Vieną radau įsipainiojusį tinkle nuo uodų virš lovos, o kitą – tarp drabužių kuprinėje. Gal tik poros centimetrų ilgio, bet grėsmingai atrodantys už visus 20. Britai savo kambaryje rado 10 cm jų vyresnį brolį. Užtat kaip linksma buvo žiūrėti į ispanių, gyvenusių su manim viename kambaryje, reakciją, kai vakare parodžiau skorpionų nuotraukas ir patariau gerai patikrinti lovas prieš gulantis. Jų pasirengimas miegui buvo nepaprastai ilgas…
26 diena. Merida (kovo 22 d.)
Išsinuomavau dviratį ir per gerą pusdienį apsukau ratą aplink salą. Trasa tikrai neilga – ne daugiau kaip 30 km, bet važiuoti nebuvo lengva, nes kelias blogas, kalnuota ir visą dieną jokio pavėsio. Kaip ir visuomet, važiuojant dviračiu labiausiai užmuša ne atstumas ar įkalnės, o karstis.
Daug kartų stojau mažuose kaimeliuose paplepėti su vietiniais, o tuo pačiu ir atsigauti nuo karščio. Žmonės labai malonūs – paprašai parduoti vaisių, o jie duoda ir pinigų neima. Malonu. Ir malonu ne todėl, kad gauni kažką už dyką, o tai, kad žmonės, gyvendami tikrai skurdžiai, negaili ir dalinasi tuo, ką turi. Pasitaikė ir pora vaikigalių, kurie prašė pinigų, bet čia ne jų kaltė – greičiausiai, yra kvailų turistų, kurie dalina pinigus ir taip vaikus nuo mažens pripratina žiūrėti į svetimšalius kaip į pinigų maišus, kurie visada gali pasipurtyti. Tokie vaikai paaugę tikriausiai ir patys papurtyti bandys, jei savaime pinigai nebyrės.
Dauguma hostelio gyventojų šiandien išsivažinėjo, tai vakare bus gerokai tuščiau ir ramiau. Rytoj salą palieku ir aš.
27-29 dienos. Rivas-San Jose (kovo 23-25 d.)
Dienoraštis tolimesnę kelionės eigą nutyli. Visai ne dėl autoriaus dalyvavimo kažkokiose slaptuose ritualuose ar orgijose. Nieko panašaus. Tiesiog kelionės pabaigoje jau pavargstu nuo įspūdžių, pajaučiu pertraukėlės poreikį, todėl kelios paskutinės dienos, dažniausiai, lieka neaprašytos. Visgi, kelis žodžius iš atminties dar pabandysiu atgaminti.
Sėkmingai palikęs salą, dar neskubėjau išvykti iš Nikaragvos ir stabtelėjau Rivas miestelyje. Nieškojau jokių atrakcijų, malonu buvo tiesiog pabūti, nustebinti vieną kitą vietinį gyventoją apsilankant vietinėse užkandinėse, suragaujant su jais vieną ar du buteliukus alaus. Neskubėjau į Kosta Riką ir dėl finansinių sumetimų, nes leidau paskutinius pinigus be galimybės papildyti grynųjų atsargas, o Nikaragvoje viskas pigiau.
Kai galiausiai nusibeldžiau iki pasienio, prireikė geros dienos, kol patekau į kitą pusę – baigėsi Velykos, todėl didžiuliai srautai pigios darbo jėgos iš skurdžios Nikaragvos plūdo atgal į Kosta Riką uždarbiauti po trumpų visuotinių atostogų. Su tuo srautu ir aš lėtai stumdžiausi keliose eilėse prie biurokratų, prie autobusų, kol galiausiai gavau galimybę pastovėti autobuse kelias valandas, pakeliui į Alajuelą – miestuką, nuo kurio ir pradėjau savo kelionę Centrinėje Amerikoje.
Visą paskutinę dieną praleidau šiame miestuke, tradiciškai pradėdamas nuo nedidukės centrinės aikštės. Po kelių savaičių pažinties su šiais kraštais, dabar viskas atrodė kitaip – ir žmonės mielesni, ir karštis pakenčiamesnis. Pusdienį tiesiog sėdėjau parke po didžiuliais mango medžiais stebėdamas žmones, klausydamasis jau maloniu tampančio triukšmo, kol „nušvitau“ – po ilgų metų reguliarių klajonių po pasaulį suvokiau, kad pažinčiai su šalimi nebūtina blaškytis nuo objekto prie objekto, nebūtina perskaityti kalnus knygų ar valandas praleisti Internete. Bent jau šitoje pasaulio dalyje visiškai užtektų pasėdėti nedidelio miestelio parke, kad galėtum pasakyti – aš susipažinau su šalimi. Tiesa, pasėdėti tektų ilgai, bet nuobodžiauti tikrai netektų.
Kavagne 
Aruna 
pirmas