Malta: Už keliavimą gali būti geriau tik naujas keliavimas, arba apie tai, kaip mes atostogavome Maltoje

Prologas

– Važiuojam kur nors, kąąą.
– Kur tu nori važiuot?
– Bet kur. Nu pasiimk atostogas, kąąą.
– O tai kur važiuot?
– Nu bet kur. Koks skirtumas. Svarbu toliau nuo prikakotų pampersų ir žviegimo.
– Bet tai žviegimas važiuos gi kartu…
– Jo, bet išvažiavus žviegimas kitoks būna. Važiuojam, kąąą…

Nu gerai, važiuojam.

– Kur važiuojam?
– Į Marselį.
– Brangu…
– Į Paryžių.
– Šalta dar.
– Į Siciliją, Veneciją, Alikantę, bet kur….

Ech. Žiūriu, kur skrenda visų taip linksniuojamas, bet visvien mylimas, Ryanair. O skenda jis tikrai daug kur. Viena iš galimų krypčių – Malta.

Ką mes žinom apie Maltą? Nieko. Pastudijavus keletą dienų supratome, kad tą mažą Viduržemio jūros salą privalome aplankyti ir netgi keista, kodėl nepadarėme to anksčiau. Gili istorija, minta skersai ir išilgai visų civilizacijų, bet išlikusi savita ir unikali. Malta, mes atvykstame!

2013.04.05 penktadienis

Lagaminai sukrauti, vaikai nuprausti ir sušukuoti, ryte -6°C, kad jį kur devynios. Važiuojam į oro uostą, iš kur turėtume nusigauti į pavasarį, o gal net jau ir vasarą. Stovint ir laukiant įlaipinimo, šalia stovintis kaimynas su vaikišku entuziazmu man pasakoja, kad važiuojam į +23°C. Tavo žodžiai dievui į ausį, sakau. Kažką burbteliu vaikams lietuviškai, o jam pasirodo, kad mes „originaliai” iš Maltos. Neeee, sakau, o pats sau galvoju, kad neblogai visai, jei pilietis, buvęs ten keletą kartų, mane laiko vietiniu. Žinoma, aborigenai manęs tokiu nelaikys, bet tebūnie skandinavai taip galvoja.

Oro uoste nieks nevyksta, nežiūrint į tai, kad skrendam Ryanair, o tai jau savaime kiekvieną kartą savotiškas nuotykis. Lėktuve taip pat jokių nuotykių:

– Cabin crew, please take your seats for take-off.

Minus 3 valandos iš gyvenimo ir 2500 km tiesiai žemyn į pietus, kuo toliau nuo tų -6°C:

– Cabin crew, please take yout seats for landing.

Boooring. Visa Europa skendėjo debesyse, taigi neturėjome jokio malonumo net pasigrožėti garantuotai vis dar snieguotomis Alpėmis.

Važiuojam šįkart su draugais, kurie taip pat susigundė šia nykštukine dydžiu, bet ne istorija, ekonomika ar BVP Europos valstybe. Jie, prieteliai, užsakė mums visiems transportą iš oro uosto. Kaip ir įprasta pietuose, jūs užsakote, o jie padaro savaip. Visų pirma, mūsų niekas nepasitinka. Visus pasitinka, bet tik ne mus. Kai atsiranda bepasitinkantis, pasirodo, kad užsakytų vaikiškų kėdžių nėra. Jam tas pats, kad jų nėra. Mums iš principo irgi – svarbu greičiau nusigaut iki viešbučio ir bent dalinai atsigriebt už tas minus 3 valandas – bet „žaba davit” sumokėtų pinigų už jas. Vairuotojas, suprantama, nieko nežino apie jokias kėdes. Žiūri į mus taip, lyg Maltoje toks dalykas iš viso neegzistuotų. Panašiai, kaip GPS nuomojama automobily Kretoj. Sakau savininkui, o kur GPS. Tas pasižiūrėjo į mane kaip į durną – taigi saloj esi. Panašiai ir čia. Pasirodo vairuotojas net nežino, kad mes į skirtingus viešbučius, o tai užsakant įtraukta į kainoraštį kaip papildomas sustojimas, kainuojantis 6 europietiškus pinigus. Sudėtingų veiksmų sekos (diskusijų su vairuotoju, pokalbių su kontora, vėl diskusijų su vairuotoju) dėka pavyksta susitarti, kad bent jau nugabentų mus, kur reikia ir apsvarstytų galimybę grąžinti mums po 6 eurus už kėdes. Peržegnoju aš tuos 6 eurus iš karto. Ne tie pinigai, kad gadintis nuotaiką ar dar kažką, tik rekomenduoju – neužsakinėkite nieko papildomai, nes greičiausiai negausit.

Įdomi kelionė. Trumpa, bet daug įdomesnė už visą mūsų šiandien įveiktą kelią. Atstumų rodyklės atima žadą. Iki to miesto 3.8 km, iki ano 7 km. Mūsiškio rodyklėse nesimato. Juokaujam, kad, matyt, dar per toli, kad jį nurodytų, t.y. jis už kokių 12 km. Švedijoje taip pat, tik ten 2 nulius reikėtų prirašyt, t.y. rodyklėse būtų nurodyta iki „to” miesto 380 km, iki „ano” 700 km, o tas už 1200 km dar ženkluose nepažymėtas. Juk važiuojant iš Vilniaus į Kėdainius atstumas iki Romos nenurodomas.

Atvykom. Pasitinka mus skambiu pavadinimu Sunny Coast Resort and Spa Qawra miestelyje. Lauke tikrai kokie 23. Daugiau mūsų nušąlusiems šią žiemą užpakaliams ir nereikia. Viešbutuką tikrai galiu rekomenduoti šeimoms – garantuotai gausite numerį su virtuvėle bet verta primokėti už vaizdą į jūrą.

Greitai metam drabužius ir lekiam ką nors užkąst bei šiaip pasidairyt. Pajūriu į vieną pusę, tada kiemais iki Qawra stoties, tada atgal.

– Tu žinai, kas būna, kai aš noriu valgyt..?
– Žinau… Pakentėk.

Lendam į kažkokį gana apšniaukštą barą. Reikėtu paminėti, kad visi jie atrodo apšniaukšti tik atvykus. Po poros dienų akis prisiderina prie aplinkos ir jie pradeda atrodyti visai padoriai. Ta prasme, jie ir yra padorūs, tik akiai, įpratusiai prie Čili Kaimo „interjero” (kur žmonės ateina supažindinti vaikus su žemės ūkio padargais beigi technika, o maistas jau antraeilis dalykas; aptarnavimas koks ketvirtaeilis), gali pasirodyti, kad ne. Bandom gaut valgyt ir vėl įsitikinam, kad čia Pietūs. Iš tikrųjų net pietesni už Siciliją. „Šefas ateis vėliau.” Sakau, duok bent alaus ir kokį nors sumuštinį vaikams.

– Nenoooooriuuuu sumuštinioooooo, rėkia Tomas.
– Noriuuuuu hamburiuko (hamburgerio)!

Po kokių 4 minučių:

– Žinai, tėtukai, gerai, kad nepirkai man to hamburiuko…

Mano žmona ir vėl buvo teisi – žviegimas išvažiavus tikrai kitoks.

Slinkdami namo įslinkom į parduotuvę šalia viešbučio ir labai nudžiuginom savininką palikdami ten 50 eurų. Bet užtai nusipirkom pusryčius, vakarienę, kavos, vyno, vaisių, ledų ir panašiai. Nepigu bet ir nebrangu. Atostogiškai taip. Vieną butelaitį balto vyno su žmona išragavom bečirškindami vakarienę. Ne kažkas, turiu pripažinti. Bet nėra ko norėt iš vyno už 2 eurus.

Tomui kažkoks antras kvėpavimas, todėl lekiam lauk, kol nesutemo. Juokiamės, kad gal į etninę tėvynę iš praeito gyvenimo Tomas atvyko, kad toks laimingas.

Nulėkem gana nemažai (įvertinus tai, kad ėjom kampais ir tempdami vežimą su Carolina), iki pat Kenedžio parko (http://www.visitmalta.com/en/info/kennedy-grove). Aš apžiūrėjau, kad parke yra palėptas lobis (www.geocaching.com – mano gana naujas hobis – jau baigiu visiems įkyrėti), taigi šeima kantriai seka per šabakštynus. O parkas vertas ateiti čia su buteliu vyno, draugais ir vaikais.

Lobio neradom, nes jau buvo per tamsu. Užtai radom vabalų, krūmų, šikšnosparnių, keistų paukščių ir jų skleidžiamų garsų. Prie viso to, pakeliui namo, Tomas nuo vietinių gavo balioną, taigi visi grįžom labai laimingi.

Nebūtume mes, jei lįstume gult. Juk dar tik pusė devynių, šilta, groja žiogai. Prie viešbučio sėdam Čaplino (paieškokit Chaplins Pub Diner) kavinėje, kur Tomas gauna savo „hamburiuką”, o mes alaus. Taip, taip – reikėtų gerti vyną, bet čia juk parduos kokį nors š… už brangiai arba kokį nors pusėtiną už dar brangiau. Todėl imam alų, o vyną atrasim patys. Mes ne anglai, kurie sėdi šali ir laka tai, ką jiems neša. Mes atvažiavom pažinti, ragauti, užuosti. Patys!

Vaikai nulūžo per kokias 2,5 sekundės, o su jais ir žmona. Gal prižadint..? Turiu juk dar butelį raudono…

Labanakt.

Trasfer – 40 eur (į abu galus, bet dalį gal vistik atgausim – 6 eurai, tai 2 buteliai vyno ir ne kokio nors „Šilelio”).
Sumuštiniai ir alus – 10 eur.
Parduotuvė – 50 eur.
„Hamburiukas” ir alus – 20 eur.

2013.04.06 šeštadienis

Woohoo, atostogos! Vaikai leido pamiegot net iki 7. Papusryčiavome savo kambaryje. Malta mus pasitiko saule ir vėju. Na, dar ir lietumi į balkoną. Ne, ne tikru lietumi. Pietietišku lietumi. Šalia kažkokie vamzdžiai, besileidžiantys nuo stogo žemyn ir iš vieno iš jų trykšta nuostabus fontanas. Žinoma, pranešu apie tai personalui, bet nei kiek nesistebiu tokiu reiškiniu. Čia gi šalčių nebūna, visi vamzdžiai lauke ir pakloti jie pietietiškai, t.y. bet kaip. Kita vertus, o kam stengtis? Jei kas, gali juk ateit bet kada ir prisukt. Ne taip, kaip namie – jei pliš vamzdis, bėdos bus daug. Tuo pačiu pranešiau, kad neverda virdulys. Taip pat visiškai nesistebiu. Kokie italai už veikiantį dar ir 10 eurų paprašytų. Čia pažada pakeisti. Kol kas kavai vandenį verdam puode (nes turim viryklę).

8.20 mes jau einam lauk tuo labai stebindami vietinius, kurie krapštydami pasturgalius bando atsibusti ir kažką dirbti. Dar stebiname juos savo apranga, t.y. jos nebuvimu – vietiniai su megztiniais. Bet mums nė motais. Traukiam link Bugibba square ir šiek tiek toliau. Dar tik rytas, bet jau šilta, kaip vasarą namuose. Mūsų Qawra ir Bugibba kažkokia ypatinga architektūra ar daž kuo nepasižymi, bet pietietiška tvarka (tiksliau lengva netvarka) jaučiama visur ir tai labai džiugina mus.

Tomas labai nori namo, žaisti su savo lego robotais. Suprantama, vaikui neįdomu su tokiais tėvais, kurie orientuoti į aplinkos pažinimą, o ne gulėjimą po palme. Bet nieko nepadarysi, kitų nebus, o turimi nesiruošia keistis. Teks priprast. Jei rimtai, tai labai tikiuosi, kad mūsų vaikai išsiugdys tą keliautojų/tyrinėtojų dvasią savyje. Ne tai ne, bet bent būsime padarę viską. Iš kitos pusės, jei jau važiuoti kažkur, tai gulėti nėra jokios prasmės. Tiksliau, nematau prasmės važiuoti, jei nuvažiavus norima gulėti. Gulėti ir maudytis galima ir namie be didelių investicijų. Skirtumą tada galima investuoti į privačius mokytojus vaikams arba pvz jojimą, grojimą smuiku, fechtavimąsi ar dar ką nors.

Nukeliavom iki molo (prie Grand Hotel), iki kurio Tomas nupėdino pats. Atgal teko nešti. Taip pat teko pažadėti, kad pabandysim surasti lego robotų čia, po ko vaiko nuotaika praskaidrėjo ir entuziazmas atsigavo. Supratome, kad trūks plyš teks pažadą tesėti.

Pakeliui namo šunkeliais ir klystkeliais, t.y. mūsų dar nepramintais takais, radome vagonėlį su vaisiais ir daržovėmis. Ech, laimė mums. Šviežios braškės, cukinijos, vynuogės, kriaušės, pomidorai. Pilnas maišas – 10 eurų. Primenu, kad turime savo virtuvę, taigi galime mėgautis gamtos teikiamais malonumais.

Grįžę ragaujam, ką nukovėm ir einam į pažadėtąjį Spa šalia. Baseinas lauke tokiu metu per šaltas, viduje – per plaukuotas. Visur, visur, kiek užmato akys, voliojasi juodi, maltietiški, moteriški plaukai. Man nebaisu, vaikai tokių reikalų dar nepastebi, o žmona pasibaisėjusi. Raminu, kad visose panašiose vietose plaukų pilna, tiesiog šviesūs taip nebado akių. Vietiniai, žiū, jų taip pat nepastebi, kaip mes namuose šviesių ir mėgaujasi šiltu vandeniu.

Pasimaudę lekiam persirengti ir lauk. Savo pusiasalį jau apėjom skersai ir išilgai. Šio pasivaikščiojimo tikslas – surasti kokį nors prekybos centrą, kur poencialiai galėtų būti lego Tomui. Sužinojau pas viešbučio administraciją, kur toks yra ir keliaujam. Lego neradom tuo iššaukdami šiek tiek ašarų. Dar parduotuvėje padegustavom vietinio vyno. „Kurį jums, baltą ar raudoną?” – klausia manęs. „Abu”, sakau nemirkteldamas. Esu palydimias nuostaba ir susižavėjimu. Matyt, pasirodžiau labai ištroškęs, bet aš nekaltas, kad vietinis klimatas labai džiovina. Negana to, čia nesinuomojam auto. Viena vertus, eismas čia vyksta nežmoniška kelio puse – ačiū britų imperialistams, kurie, beja, čia dabar praleidžia savo atlyginimus; matyt vis dar galvoja, kad Malta – britų salyno pietinė sala – kita vertus, viskas čia netoli, o autobusų tinklas gerai išvystytas. Autobusais čia ir važinėsime. Rytoj, t.y. sekmadienį, pagal planą vykstame į Mdiną, bet apie tai rytoj. Juolab, kad planuojamas lietus, galintis kiek pakoreguoti planus.

Po parduotuvės užsukome aplankyti draugų, kurie jau spėjo išsimaudyti Viduržemio jūroje. Brrrrr, man vanduo tinkamas maudytis, kai jo temperatūra kokie 27, bet jokiu būdu ne 15. Mano sūnui irgi. Nabagas, lipdamas į vandenį, pilvą itraukia iki stuburo. Ne, nesimaudys ir jis.

Pietūs buvo planuoti trumpi ir greiti, bet šalia viešbučio užėjus pas „Čapliną” taip nepavyko. Savininkas, niekur neskubantis gražiai nuaugęs į plotį, vidutinio amžiaus maltietis, maloniai pasitinka ir įteikia meniu. Mūsų princesė, kuri, kai būna pavargus, yra vadinama kovine vovere, pietaujantiems britų imperializmo likučiams iškėlė koncertą. Pastarieji apsimetė, kad negirdi, bet matėsi, jog maistas jau ne toks gardus. Taip jums ir reikia. Galvojat mums lengva? Mums dar sunkiau. Jūs girdėjote tik vieną trumpą koncertą iš gausaus repertuaro.

Čapliną rekomenduoju. Kainos padorios. Maistas labai geras. Interjero, jokio. Tai reiškia, kad lankytojai, ateinantys akis paganyti , o ne pavalgyti, nusivils. Kadangi mes iš tų, kuriems Čili kaimo „interjeras” gadina apetitą, mums Čaplinas tinka. Persiprašau tų, kurie Čili kaimo „interjerą” laiko interjeru. (P.S. išvados paremtos asmenine patirtim ir skoniu, todėl nebūtinai sutampa su daugumos).

Pavargome tiek, kad parėjome pailsėti. Vaikai, kaip įprasta, užmigdė tėvus, o tada jau sumigo patys. Atsikėlę sulaukėme svečių, vyno bei kitų gėrybių degustacijai. Baigėsi vakaras linksmai ir išdegustavus visą turėtą turtą ir dar padarius vieną reisą į parduotuvę. Gerai, kad neturime auto. Vyno nerekomenduosiu, atrasite patys sau labiausiai patinkantį. Tik pasakysiu, kad vietiniai vynai už 2,5-3 eurus yra visai skaniai valgomi ir nesugalvokite žiūrėti į itališkus ar ispaniškus parduotuvėse – šitų ir namie yra, prūdus tvenk.

Su siaubu suvokiu, kad liko tik pilnos penkios dienos, o mes dar nieko nematėm!

Labanakt.

Vaisiai – 10 eur.
Parduotuvėj vynas, pampersai ir kiti reikmenys – 20 eur.
Pietūs pas Čapliną – 30 eur.
Vynas vakare – nepamenu kiek.

2013.04.07 sekmadienis

– Mano nugara yra per sunki ir aš negaliu atsikelti iš lovos, – pareiškia mano 4 metų sūnus Tomas.

Kad tu, sūneli, žinotum, kas pas tavo tėvą šiandien per sunku… Vynas buvo tikrai visai, visai neblogas… Vaikai davė pamiegot iki 7. Ko ne sekmadienis? Pusryčiaujam: vynuogės, braškės, kava. Pakeliui (per pusryčius) Carolina užsivertė ant galvos sunkią lyginimo lentą. Gerai, kad veiksmas įvyko spintoje, tai mergina atsipirko tik mėlyne po akim. Nieko tokio, kol ženysis užgis.

Planuojam šiandien vykti į Mdina (yra visai puikus wiki aprašymas – http://en.wikipedia.org/wiki/Mdina). Oras šiandien nežada nieko gero, nes pagal visas prognozes žadamas lietus ir panašu, jog jis bus. Rengiamės kažkiek šilčiau ir traukiam į autobusų stotį. Pakeliui svarstom ir skaičiuojam – savaitinių bilietų mums pirkti jau neverta, mat jie kainuoja po 12 eurų, o dieniniai po 2.60 (suaugusiems; vaikams iki 6 metų transportas nemokamas). Kažkurią dieną bandysim salas apiplaukti laivu, taigi tikrai neapsimoka. Į autobusą lipdami suvokėm, kad bilietus galėjom pirkti ir autobuse, t.y. įlipti galėjome stotelėje prie viešbučio. Na, bet jei viską žinotum, būtų neįdomu gyventi, o mums patinka viską atrasti patiems. Kadangi šiandien važiuojam pirmą kartą ir tai yra sekmadienis, išvadas daryt anksti, bet autobusas pilnutėlis, o kiekvienoj stotelėj vis dar bando kas nors įlipti. Tiesa, važiuojam mes visai ne į Mdina, o į sostinę Valetta. Mums susišvietė, kad autobuso į Mdina laukti ilgai, o numeris 12 stovėjo stotelėje. Taigi planus lengvai pakoregavome.

Iki sostinės maždaug 15-16 km, bet užtrukome apie valandą. Suprantama – įsibėgėti nėra kur, keliai ir gatvės siauros, stotelių daug, beveik kiekvienas įlipantis perka bilietą. Kad gyvenimas nebūtų per saldus, princesė pradeda kelti šiokį tokį skandalėlį mums ir keleiviams palinksminti. Pasirodo, mažoji nenori sėdėti savo vežimėlyje. Ką gi, pagailim mūsų ir aplinkinių ausų būgnelių, taigi princesė keliauja ant rankų. Malonumas menkas laikyti ant rankų aštuonkojį pilname autobuse, kuris su visu smagumu šokinėja per duobes skriedamas siaurais vingiuotais keliukais, ir staigiai stabdo. Žodžiu, mūsų kelionė autobusu yra įspūdinga visiems važiuojantiems kartu.

Jau lyg ir norėtume lipti lauk, nes aplink viskas kuo toliau, tuo įdomiau, bet niekas nelipa, o mes prispausti gerokai, taigi kelionę tęsiame ir mes. Niekas nelipa, reiškia neatvažiavom dar. Pagaliau galinė stotis Valetta. Oho! Visas pusiasalis pastatytas iš geltono smiltainio (o gal lietuviškas pavadinimas turėtų būti kalkakmenis, nežinau, aš ne geologas, o mokykloj per pamoką, kai aiškino apie Lietuvos naudingąsias iškasenas, pražaidžiau kortomis). Turbūt nežinote, kad visas Valetta miestas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą? Aš irgi nežinojau.

Besiruošiant kelionei kažkur internete skaičiau, kad ta geltona spalva nusibosta, kad nuobodu, nes nėra jokių kitų spalvų. Keista buvo skaityti tokią nuomonę, pastudijavus šiek tiek salos istoriją, klimatą ir t.t., o ypač po to, ką pamatėme savo akimis. Dar prieš važiuojant buvo aišku, kad sala ne Labanoro giria apaugusi. Nukrypau, atleiskit. Architektūra man smarkiai primena Veneciją. Iš tikrųjų visas pusiasalis – viena didelė pilis ir mes labai laimingi, kad čia atvažiavom. Praėjom pėščiomis pirmyn ir atgal, skersai ir išilgai, aukštyn ir žemyn visus tuos keturis milijonus laiptelių. Kažkas nepakartojamo. Šį miestą (kaip ir bet kokį kitą) reikia pamatyti, užuosti, pajausti, nes svetima nuomonė tėra svetima nuomonė. Jei kažkas čia ieškos Labanoro girios, tikrai jos neras ir bus nusivylęs.

Siurbiam viską į save kiek pajėgiam, kišdami nosis į praviras laiptines ir kiemus. Net kačių šlapimu prasmirdę šiukšlini skersgatviai groja su bendra atmosfera. Ne, ne šiukšlynas čia. Toks lengvai turistų numyžtas ir vietinių rakandais nukrautas pusiasalis – tvirtovė, kurioje verda gyvenimas. Gatvėse turistai, kiemuose vietiniai. Norėčiau čia pagyventi, kad giliau pažinti šį miestą, jo gatves ir skersgatvius, kultūrą, muziką, teatrą. Spėju, kad kaip ir Venecijoje (vėl vedu paralelę), čia turistų apmažėja vakare, tada garantuotai išlenda vietiniai. Smagu būtų išlįsti su jais kartu ir pasivaikščioti naktinės Valettos gatvėmis. Na, gal kada nors kitą kartą.

Nenustojame žavėtis net po keleto valandų. Netgi nežiūrint į tai, kad didžiąją dalį laiko akys nuleistos į atžalas po kojomis. Kiekvienas skersgatvis unikalus, kiekvienas balkonas skirtingas. Nesinori iš čia iškeliauti. Nusprendėm pamaitinti vaikus kuo nors ir, reiškia, išlošti dar kažkiek laiko sau, t.y. pabūti čia. Greit ir nebrangiai tai padeda padaryti, nuodingas, bet tuo pačiu ir naudingas – McDonalds. Tomas gauna savo „linksmąjį davinį”. Mes pasiimam kavos ir po burgerį. Šūdas McDonalds kava – visur toks pats baisus šūdas ir netgi čia. Tiesa, neragavau Italijoje, bet spėju, kad toks pats ir ten. Kita vertus, viskas juk negali būti idealu, todėl lai tuo trūkumu būna kava. Vaikai dar gavo ir po balioną. Gaila, bet išlindus lauk pradėjo bjauriai lynoti (iki šiol dangus laikėsi), todėl pradėjome galvoti apie sukimą link namų. Carolinos balioną nupūtė vėjas (nedaug trūksta, kad nupūstų ir mus pačius). Tomas pergyvena, kad nupūs ir jo. Ypač pergyvena, nes vakar jo užvakarykštis balionas išskrido pro balkoną su visam. Taip ir yra – sekantis gūsis išlupo balioną, pakėlė aukštokai į dangų ir pradangino iš akių. Oi tai ašarų buvo… „Pats geriausias, pats mylimiausias, kito nereikia, tokio nebus” – ir panašiai. Sukam skersgatviais be konkretaus tikslo ir po kokių penkių minučių bam ir nusleidžia Tomo balionas už 10 metrų nuo mūsų. Puolėm visi kaip laukiniai. Pagavom. „Dievas grąžino tau balioną” – sako mama. Nežinau kas grąžino, bet jis pagailėjo net tik Tomo, bet ir mūsų.

Žinoma, tenka nešti ne tik Tomą, bet ir jo balioną. Pastarąjį reikia labai saugoti, nes antrą kartą vaikas praradimo neištvers.

Pavargom ir mes. Supratom tai stotyje, kai pradėjom, ginčytis, kaip važiuot, kur ir kodėl. Šiaip taip įlipom į autobusą, bet atsisėst negavom. Dauguma autobuse turistai, kurie taip pat nusivarę nuo kojų, kaip ir mes, todėl nei kiek jiems nesvarbu, kad mes su vaikais. Tomas užmigo stovėdamas, taigi teko imti ant rankų. Tai, deja, nei kiek nesuminkštino aplink sėdinčių imperialistų. Trepsiu iš pykčio, laidau žvilgsnius, bet tą valandą taip niekas ir nepakėlė šiknos, rupūžės.

Parvažiavom. Pailsėjom šiek tiek ir iškeliavom nusipirkti vandens bei šio bei to. Lietus, vėjas ir nuovargis visai sumaišė protus. Pavaikščiojom ratais, kol nusipirkom, ko reikėjo.

Toliau nelabai įdomi buitis. Vaikai miega, o aš, sukaupęs paskutines jėgas, dėlioju dienos įspūdžius.

Labanakt.

Bilietai į Valetta – 5.20.
Bandelės ten – 4.
McDonalds – 10.
Parduotuvė – 20.

2013.04.08 pirmadienis

Šiandien, pagal planą, vėl numatyta Mdina. Rytas išaušo gražus ir saulėtas. Išskalbti rūbai išdžiūvo per valandą, kai tik balkone gavo saulės. Mūsų nuotaika puiki.

Greiti pusryčiai iš to, ką turim, o turim kavos, sulčių, sumuštiniams visko, jogurtų ir kitokio visko. Prisikraunam visas laisvas vietas atsarginių drabužių vaikams ir sau, ir pirmyn į kelią.

Šiandien į stotį nusprendėme neiti, o autobuso laukti savo stotelėje. X3, vežantis į oro uostą, bet stojantis Mdinoje, atvažiavo laiku. Su mumis įlipo lietuvių pora, kurie apsimetė pernykščiais lapais, kai tik išgirdo mūsų pokalbius tarpusavy. Po 25 minučių lipame Mdina, arba tiksliau Rabat stotyje. Dar tiksliau, stotis yra tarp Mdina ir Rabat. Tarp šių miestų atstumas kokie 3 metrai. Tiksliau mes nesupratome, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Anyhow stotelė vadinasi Rabat. Tiesa, prieš išlipant mus užkalbino kita lietuvių šeima, kurie pernykščiais lapais neapsimetė. Pasilabinom, apsikeitėm keletu frazių ir išlipę išsiskyrėm. Jie į Rabato pusę, mes tiesiai į Mdiną. Miestelis apjuostas gynybinės sienos. Nedidelis. Nepaklystum net norėdamas, o gaila, nes aš mėgstu pasiklysti ir paklaidinti šeimą. Langinės ir durys visur uždarinėtos – aišku, vietiniai išlenda vakare, kai nurislūgsta turistai. Kaip norėčiau čia pabūti vakare, temstamt ar sutemus. Tarp kitko, visi kelionių vadovai tai rekomenduoja. Be to, mačiau, kaip Mdina atrodo iš tolo vakare – pasakų miestas.

Mdiną apėjome per valandą. Tiksliau išvaikščiojome. Tai greičiau tvirtovė, negu miestas. Pasak wiki populiacija viso labo apie 300. Nežiūrint į nieką viskas labai kompaktiškai miela ir jauku. Po pusvalandžio jausmas toks, lyg visą miestą turėtum savo stalčiuje sumažintą.

Kelis kart gana grubiai teko atsisakyti pasivažinėjimo karieta. Neklausiau, kiek kainuoja, bet tas pavežiojimas visiškai nevertas už jį mokėti nors kiek. Žymiai smagiau savo kojomis. Be to, karietai net nėra kur įsibėgėti ten.

Išlindę iš Mdinos traukiame į Rabat, t.y. į kitą kelio pusę. Priėjus St. Paul’s (http://www.sacred-destinations.com/malta/rabat-st-pauls-catacombs.htm) katakombas, bokštų laikrodžiai pradėjo mušti vidudienį, taigi sulindome su vaikais į šalia muziejaus esančią kavinę. Kava, arbata, pyragėliai, vietiniais pastizzi, crousaint – viskas mūsų ir viskas labai teisingai paruošta. Turėjome dar ir savo sumuštinių, taigi gavosi puikūs pietūs.

Tomas gaudo skruzdelytes, o Carolina, šiaip, ropinėdama valgo viską ką randa, tuo labai linksmindama visus aplinkinius.

Į katatokombas nelindome su vaikais. Kai keliauji ne vienas, privalai derinti palaną prie visų kelionės dalyvių. Ačiū die, kad tie kelionės dalyviai, prie kurių planas derinamas labiausiai, leido bent iki čia atkeliauti, t.y. kol kas nerėkia, neserga, neužsigavo nieko, dar nesuvalgė nieko pavojingo ir pan. Kas turi mažų vaikų, supras – dažniausiai planuoji, planuoji, jie bam ir per vieną naktį pakoreguoja tavo artimiausios savaitės planus kardinaliai.

Rabat toli gražu ne Mdina, bet miestelis tikrai vertas pasivaikščioti. Ypač rekomenduoju paklysti, ką čia jau įmanoma padaryti labai norint. Lįskit į uždarus kiemus, paglostykit katinus, panervuoti vietinius. Apėję nedidelį ratuką nutarėm keliauti dar toliau, taigi sėdom laukti 201 autobuso, važiuojančio link oro uosto, bet kitu, vaizdingesniu keliu, negu važiuoja X3. Kol atvažiavo autobusas, mes su Tomu spėjome surasti „lobį”. Įdomi vieta. Šiek tiek nusileidus nuo Mdina papėdėje stovi Kunigaikščio St. John eros skalbyklos. Gyvenime čia nebūčiau atėjęs, jei ne lobis, kurį radom greitai ir be problemų spėjom į 201 autobusą.

Už Dingli miestelio lipame lauk pietinėje Maltos pakrantėje prie nuostabaus grožio skardžio – Dingli clifs. Tai, pasak wiki, aukščiausia salos vieta. Uolos kai kur siekia 253 metrus virš jūros lygio. Pora km nukeliavome keliu (keliuku), vingiuojančiu sulig kranto linija. Vaizdas tikrai vertas čia atvykti. Jei mylite žygius dviračiais, čia puiki vieta tai daryti. Nepakartojami vaizdai, vingiuojantis keliukas, beveik jokio transporto.

Prie labai senos St. Mary Magdalene Chapel (http://www.dingli.gov.mt/default.aspx?MDIS=744) random tokį pat seną dieduką, beprekiaujantį limonadais ir visokiais skanumynais, o taip pat braškėmis „iš savo daržo”. Niam, braškes valgom kasdien, nes čia jų sezonas.

Dar kiek paėję sustojome laukti autobuso dar tolyn, link neolito (3000 metų pr. m. e.) Mnajdra šventyklų (http://www.sacred-destinations.com/malta/mnajdra-temples). Deja, šį kartą planus pakoregavo visuomeninis transportas – autobusas nepasirodė pralaukus valandą. Nusprendėme, kad tiek to, bala nematė tų šventyklų. Jau laikas namo, kol prieteliai dar neprisiminė savo teisių į maistą, miegą ir kitus reikalus. Todėl perėjome į priešingą kelio pusę. Atgalinis autobusas pavėlavęs, bet atvažiavo. Pilnutėlis, sausakimšas. bet visi kultūringai susipaudžė ir įkelė mums vežimą su miegančia Carolina, ir visi laimingai važiuojam namų link. Mūsų pakeliui dar laukia persėdimas Rabate. Tuo tarpu tas autobusas, kuris turėjo važiuoti link oro uosto, taip ir neatvažiavo, t.y. mes jo nesutikom visu keliu iki pat Rabat.

Kelionė atgal praėjo be nuotykių. Tomas vėl nulūžo pakeliui namo. Nuvargo galutinai valandą belaukiant autobuso. Vaikštinėjo, vaikis, rankiojo akmenukus, žolytes, kalbėjosi su musėmis, žiogais ir panašiai.

Namuose pavakariams išsivirėm ravioli su ricotta. Uch, kaip sanu. Ypač užgeriant vynu. Kad ir ką begamintų italai, jiems viskas gaunasi.

Vėliau draugai pranešė, jog ateina valgyti pas mūsų Čapliną, taigi nusleidome ir mes.

Išsiskirstėme ilsėtis gana anksti. Jaučiu, kad vidiniai resursai riboti. Kasdien atsigauti vis sunkiau. Tikiuosi, kad jėgų likusioms 3 dienoms užteks, o vėliau jau kaip dievas duos. Pailsėsiu nuo atostogų darbe.

Labanakt.

Bilietai 5.20
Kavinukė Rabate – 20
Lazanija Tomui -2,5
Kava pas Čarlį- 5
Braškės ir limonadas pas dieduką- 5 eurai
Vynas ir makaronai-10 eurų

2013.04.09 antradienis

Prabutus ryte jau tenka pagalvoti, kokia gi šiandien diena. Reiškia atostogaujam gerai.Vakar nutarėme, kad jeigu prognozės pasitvirtins, tai šiandien turėtų būti šilčiausia diena iš mums likusių, o ir vėjo praktiškai nėra, tai kur nors plauksime laivu. Iš pat ryto įsimečiau Caroliną į vežimą ir patraukiau ieškoti, kur mes galėtume nuplaukti. Vieną variantą turime nuo pat pirmos dienos. Ieva pačiupo kažkur lankstinuką. Bet iki jų bazės tolokai, taigi pakeliui tikrinu ir kitus. Šūdas. Arba plaukia iš Valettos, arba visai dienai, arba netinka mums su vaikais (pvz speedboat). Viena anglė draugiškai „nudžiugino”, kad praktiškai niekas netinka su vaikais. Einu nuleidęs galvą link pirmojo varianto – Triton Pleasure Cruises. Niekas nedirba. Panašu, kad ir čia nusivylimas. Bet ne, staiga prišoko keistai balzganos spalvos akių diedukas ir pasišovė mane aptarnauti. Taigi, po derybų sumokėjau jam 30 eurų už kelionę aplink Comino. Už papildomus 5 eurus žmogui neva galėsim pamatyti ir Gozo. Dar gi už tai, kad aš atėjau iki čia, jis mus paims iš viešbučio 10 valandą (laivas atsišvartuoja 11). Skamba kaip geras dealas. Skubu su gera žinia namo, tik jau dabar pusė dešimtos, o iki viešbučio pora kilometrų. Carolina visu keliu gražiai pypavus pirmyn, nutarė mane palinksmint pakeliui atgal. Išimt ant rankų negaliu – nespėsim. Vanduo ir maistas buvo išspjauti su trenksmu ir palydėti koncertu. Beliko tik paspartint žingsnį. Žmoną perspėjau telefonu, kad plaukiam, taigi viskas jau buvo suruošta. Gurkšnis kavos ir lekiam lauk. Autobusiukas atvažiavo beveik laiku. Į laivą įlipom vieni iš pirmųjų. Dar viena šeima atsibaladojo su 3 vaikais ir vežimu. Lengviau atsidusom, kad ne mes vieni žviegsim. Deja, kaip vėliau paaiškėjo, tai nebuvo teisingas spėjimas – žviegėme vieni.

Mergaitei, tikrinančiai bilietus kišu dar dešimt eurų už mus du, už Gozo, o ji sako – jums dar krūvą pinigų mokėt. Kaip tai krūvą?! 30 gi sumokėta. Nee, sako, sumokėta 10. Nu čia dabar, sakau. Daviau jūsų šoferiui 50 eurų ir 20 gavau grąžos, gal į akį norit? Skaičiuokit, kiek čia bus. Puola skaičiuot ir skambint. Viskas ok, jokių pretenzijų. Tiek to, nurašau keistų akių šoferio išsiblaškymui, nors realiai priėmiau domėn – neduok pinigų iš anksto už prekę, kurios dar nematei.

Woohoo, plaukiam. Pro St. Paul salą, Smugglers Cove urvą ir t.t. Tiksliai sužinosite, kai rasite Triton. Plaukiam link Crystal lagoon, kur laisvas meta inkarą 45 minutėm. Vasarą visi čia šoka maudytis, bet dabar belieka tik pirkti ir gerti alų. Į krantą apdairiai neišleidžia, nes tada niekas nieko nepirktų. Iš kažkur atsirado kažkoks vietinis ir pradėjo visiems siūlyti bilietus į minibusą aplink Gozo. Visi perka, perkam ir mes. Mums priskaičiavo 3 bilietus po 3 eurus ir dar vieną eurą iš 10, rupūžė, liko skolingas. Išgaravo, bjaurybė, su mano euru taip pat, kaip ir atsirado. Imu suvokti, kad antrą kartą įlipau į tą pačią karvės bandą per vieną dieną – atidaviau savo pinigus už prekę, kurios nemačiau.

Toliau laivas plaukia į Blue lagoon ir ten vėl švartuojasi 45 minutėms. Rekomenduoju šią lagūną vasarą. Mes spėjao pabraidyt, kas Tomui sukėlė euforiją, nors vanduo šaltas. Taip pat pagavom vieną kvailą krabą, kas Tomui bei gi aplinkiams vaikams sukėlė dar vieną euforiją. Norintys pasilieka čia 4 valandoms, na, o mes plaukiam į Gozo, už ką sumokėjome papildomai po 5 eurus. Be to, turime bilietus į minibusą aplink salą.Dieve, dieve, kaip išdūrė. Tiksliau nepasakė, kad su vaikais ir vežimais tas jų minibusas visai netinka. Pabandėm įlipti į vieną, tada į kitą – be šansų su vežimu. Vėliau pradėjo imti pyktis dėl to, kad apgavo ir panika nuo minties, kad 3 valandas reikės kankint vaikus, save ir likusius keleivius. Keleivių tai negaila. Gaila savęs ir tų 10 eurų (9 už bilietus ir 1 pavogto). Nusprendėm, kad nevažiuosim. Pareikalavau grąžinti pinigus, o tai iššaukė vietinių pyktį. Sulaukiau atsakymo, kad atsiimk pinigus iš to, iš ko bilietą pirkai. Sakau, gi jūs viena kontora. Niekam neįdomu ir neįdomu visai nekultūringai, kas išprovokuoja mano pyktį, o tai atsitinka labai, labai retai. Žodžiu, nepirkite nieko, kol nepamatėte už ką mokate. Mergaitė, parduodanti bilietus į autobusus hop on/hop off neatsargiai pasiūlo man nusipirkti bilietus pas juos, tipo alternatyvą man pasiūlė. Aprėkiau, kad susikištų tą savo autobusą kur nešviečia karšta Maltos saulutė, kad visi čia vagys ir apgavikai. Į mane tai nepanašu, bet ką darysi, nutrūkau. Vienok ji atsilaikė puikiai ir į konfliktą nesivėlė. O gal iš akių matė, kad geriau atsitraukt tyliai.Tiek to. Lai važiuoja po velnių, o mes eisim savo keliais. Kelias iš tikrųjų vienas – aukštyn link nuostabios bažnyčios. Vėliau paaiškėjo, jog kaimas vadinasi Ghajnsielem. Nuvargę ir ištampytais nervais lendam į pirmą skylę su maistu. Pasirodo, tai vietinio futbolo klubo klub-housas. Sėdi diedai prie apšniaukštų stalų ir triukšmingai pliekia kortomis. Kažkur kampe plyšauja papūga. No smoking inside ženklas ignoruojams išdidžiai ir su pasimėgavimu. Vienok maistas nuostabus. Mes valgėm pepperoni picą ir Gozo salotas (žolės su vietiniu sūriu, kuris buvo labai skanus). Alus, kaip priklauso, taip pat.Užkandę patraukėm aplink bažnyčia ir mažą ratuką aplink miestelį. Turistų be mūsų dar kokie 2. Vienas, toks gana keistas, iš mūsų laivo.Nelaukia čia mūsų niekas, bet ir netrukdom labai, todėl tęsiam kelionę. Iš tikrųjų taip išpuoselėtų, prižiūrėtų ir tokių didelių namų dar nematėme čia. Būčiau žydas arba buožė, turėčiau tokį vieną iš geltono akmens.Viso labo 3 valandos ir dar savo kojomis, ir dar su dviem vaikais nėra daug. Pasukome atgalios į uostą. Pakeliui Ieva sustojo parduotuvėje, o mes su Tomu nukovėm vieną „lobį”. Kol mes uoste šveitėm braškes su ledais, grįžo sušutę mūsu kompanionai. Ar pamatė ką, sunku spręsti iš veidu. Ieva juokauja, kad galėjo jie susimesti tuos 10 eurų, kad tik mes nevažiuotume su savo vaikais kartu. Myliu savo žmoną už sugebėjimą netipiškai mąstyti.Bala nematė to Gozo, kurio pamatėm tik kraštelį. Gyvenimas dėl to nesibaigė, o ir motyvacijos kada nors grįžti lieka. Kitą kartą norėčiau apsistoti būtent Gozo ir apeiti pėsčiomis arba apvažiuoti dviračiu.

Plaukiam atgal. Niekas niekuo jau beveik nesižavi. Ne, netiesa. Žavisi mūsų vaikais, o labiausiai Carolina. Greičiausiai visi tokie linksmi, nes mes nevažiavome kartu tais mikro autobusais.

Triton komanda nustebino dar kartą. Keistų akių diedukas mus pasitiko ir pasiūlė pargabenti atgal iš kur paėme. Vaitaitau. Žmona netiki, kad čia už dyką, o man jau tas pats. Pasirodo tikrai už dyką. Šita kontora gauna iš mūsų didelį pliusą, ko nepasakyčiau apie autobusiukus, jų bilietų pardavėjus bei vairuotojus. Nors jei be vaiku, tie 3 eurai minibusui tikrai būtų verti juos išleisti.

Vaikams sugulus šiandien anksčiau aš patraukiau „lobiauti”. Kas domisi, o gal dar susidomės, lobio kodas yra GC2ETA7 (koordinatės, padėsiančios pažvelgti į tai, apie ką papasakosiu – N 035° 57.588′ E 014° 25.697′ – nukopijuokite ir įmeskite į google žemėlapius). Visą laiką, kiek mes čia, laukiau gero oro be vėjo, kad iki jo nusigauti. Jis saloje, kuri jungiasi su Maltos sala siauru praėjimu (o tiksliau trimis – per du iš kurių ritasi bangos, vienas dirbtinis, maždaug 10 cm po vandeniu), taigi teoriškai iki jos galima nueiti. Praktiškai tai nėra taip paprasta. Visų pirma, jei banguota, geriau nerizikuoti. Bangos verčiasi per akmenis taip, kad nuplautų bebandantį jomis kabarotis. Antra. Akmenys tokie korėti ir aštrūs, o vietomis vandens kaip reikiant išgraužtos skylės , kad bet koks neatsargus judesys ir kojos lieka tose skylėse. Taigi, atėjau į vietą kiek vėlokai, t.y. temstamt. Pirmiausiai pabandžiau šiaurinį praėjimą. Ties viduriu priėjau gilią properšą, per kurią šokti būtų savižudybė, o bristi gilu. Su manim kamera, pinigai ir telefonas. Viską teoriškai galėčiau palikti, bet be telefono gps nerasiu lobio, taigi grįžau atgal. Antras bandymas – betoninė konstrukcija, gana siaura ir slidi, mat viršus, kaip minėjau, yra maždaug 10 cm po vandeniu. Vietomis ji praplatėja, bet ten dar slidžiau. Po 5 metrų suku atgal. Trečias bandymas – pietinė perėja. Šiaip taip, keturiomis , šlapiomis kojomis, nusigavau į salą. Nusigavau, kai iki visiškos tamsos liko max 10 minučių, o manęs dar laukia 130 metrų tuo raižytu ir aštriu mėnulio paviršiumi, o tada atgal. Dar ir lobį reikia rasti. Žodžiu, lobį radau, atgal grįžau laimingai, nors ir visiškoje tamsoje. Turiu pripažinti, kad rizika buvo nepasverta, bet neturėjau kitos išeities. Tokia jau ta vieta egzotinė, kad privalėjau ten nusigauti.

Nors diena buvo sunki, kakta dega nuo saulės, o po kojomis vis dar siūbuoja grindys, tikrai buvo verta. Net ir visos vietinių finansinės manipuliacijos dabar atrodo juokingas. Jos pridėjo kolorito dienos nuotykiams. Juk taip ir turi būti čia, pietuose.

Labanakt.

Bilietai į jachtą – 40 eurų.
Smulkmenos laive – 10 eurų.
Pietūs Gozo – 17 eurų.
Smulkmenos Gozo – 10 eurų.
Vanduo ir pienas rytui -10 eurų.

2013.04.10 trečiadienis

Pasyvus poilsis. Nutarėm šiandien atiduoti duoklę vaikams ir kartu su draugais leistis į žavingojo the Paradise Bay paieškas smagiam pasimaudymui.

Pabaiga. Labanakt.

2013.04.11 ketvirtadienis

Juokauju, dar ne pabaiga ir ne 11 balandžio, nors man iš ryto taip atrodo. Negaliu aš gulėti. Su vaikais, žinoma nepagulėsi nei minutės, bet ir to „negulėjimo” su vaikais aš negaliu suvirškint. Jei jau neguli, o ropoji iš paskos, kodėl gi neparopojus kokios nors šventyklos, urvo, bažnyčios ar pan. perimetru. Ir ropojimas nenukenčia, ir kokią įdomybę spėji nukaut. Taip ir šiandien. Kelionių vadovas (oficiali Maltos aplikacija gudriam telefonui – visiškas š…, bet geresnių nėra, todėl naudojam, kuo turtingi) sako, kad rasime 2 metrus smėlio ir nuostabų vaizdą. Cituoju – „Paradise bay has a small, picturesque sandy beach…”. 221 autobusas veža mus „į rojų” valandą laiko. Dar pusvalandį tenka kėblinti per kalnus ir klonius link to epinio paplūdimio, nurodyto kelionių vadovuose ir netgi kelio ženkluose.

Pakeliui praėjome atvirkštimės osmosės principu veikiančią jūros vandens nudruskinimo stotį. Kas man 3 žodžiais papasakos, kas ta atvirkštimė osmosė, tam nieko nebus. Na gerai, 5 žodžiais.

Toliau nieko, bet tolumoje matosi paplūdimys. Bet dar iki kol pamatom, pirmiau išgirstam. Pasirodo, vietiniai sugalvojo nukasti nuo paplūdimio akmenis ir šiaip šiukšles ir išvežti juos tokiu mažu vikšriniu traktoriuku. Keturi kasa, vienas vežioja. Mūsų draugai jau čia. Link paplūdimio žemyn veda laipteliai. „Steps to heaven” taip sakant. Tik kažkodėl žemyn. Apačioje smėlio buvo, bet po akmenimis. Buvo dar kavinė ir mūsų vaikai. Buvo keletas turistų, kurie laikėsi nuo mūsų, t.y. vaikų, atokiau. Buvo keturi tankistai, oi, t.y. traktorisitai, kurie laikėsi arčiau mūsų dviejų maitinančių mamų. Šiukšlių krovimas nustodavo, kai kuri nors imdavo maitinti.

Aš, genamas žingeidumo, keliauju ieškoti savo lobių. Keliauju vienas, nes lobis pažymėtas kaip sudėtingas. Vaikams ne vieta. Aprašymas skelbia, kad teks pakilti ant skardžio, nuo kurio ką tik nusileidome ir susirasti laipelius žemyn (lobio kodas GC23A5R, koordinatės N 035° 58,674′ E 014° 19,673′). Laiptelius, prasidedančius apgriuvusiais vartais, radau ir pasileidau jais žemyn. Lobio aprašyme buvo parašyta, jog jis paslėptas urve, kurį formuoja suvirtę akmeys. Kadangi lobio ieškojau telefoninio GPS pagalba, o tai tokiose vietose kaip kalnai ar miškas yra kaip dantų taisymas per užpakalį, nusileidus žemiau jis pradėjo grybauti +/- 20-30 metrų. Tame radiuse radau 10 urvų iš suvirtusių akmenų. Į visus įlilndau ir iškilojau visus akmenis. Neradau…. GPS, rupūs miltai, pavedė, o gal nuo karščio atbukusi uoslė. Kartais net grybaujant GPS arba ieškant pagal „kreivas” koordinates pavyksta, na bet ne sudba, kaip sako rusai. Bet kokiu atveju buvo verta čia atsibaladoti. Gyvenime nebūčiau čia atėjęs, jei ne geocaching’as. Pakeliui atgal radau dar vienus laiptelius, iškirstus uoloje, nei didžiulį urvą, į kurį, deja, jau nelindau, dėl laiko stygiaus. Juk ten, kažkur apačioje, rojaus paplūdimyje, ropinėja mano atžalos ir valgo nešvarų smelį, taigi skubu pas jas.

Kelionė atgal (į mūsų Buggiba) praėjo be nuotykių. Pasijaučiau lyg 16 numerio troleibuse ties Spaudos rūmais. Vien lietuviai aplink, jei dar nesupratote. Deja, lietuvis, yra toks laukinis ir sunkiai prijaukinamas padaras, kuris retai pas prieina ir pasako – „labas, mano vardas Pranas”. Dažniausiai tie padarai tyliai nuslenka per keletą metrų tolyn ir tyliai sau kalbasi lietuviškai, o kai apkalbinėja – šnabždasi ir šnairuoja per petį. Mes nepykstam. Mes juokiamės. Aš šiandien apsikirpęs, mano vaikai nežviegia, o kažkur priekyje žviegia svetimi. Visi su pavydu stebi mūsų trijulę (Tomas miega kitoje kėdėje) – ko dar gali norėti patinas ir šeimos galva? Tiesa, pamiršau papasakoti, kad šiandien apsikirpau. Nukeliavau ryte į mūsų spa, kur mane pasitiko teta iš UK. Pasakė, kad kirpėja kaip tik laisva. Oi tai laimė išpuolė. Palydėjo į tam tikrą kabinetą/patalpą/kirpyklą. Pasiūlė arbatos/kavos, aš mandagiai asisakiau. Ne, nieko daugiau nesiūlė, nors fone ir grojo kažkokia relaksacinė muzika, peršanti visokias negeras mintis. Atėjo kirpėja ir su manim bac, maltietiškai. Sakau, ką? Sako, ojezau, pagalvojau, kad tu vietinis. Vaitaitau, galvoju sau tyliai. Ir čia aš vietinis. Long story short – pradėjo kirpt, nekerpa, o rauna. Pasikvietė tą tetą – motinėlę. Ta pakraipė galvelę ir sako – kirpk su žirklėm. Apkirpo, bet visokios negeros mintys tik sustiprėjo. Juk net mašinka neveikia, kokia čia, po velnių, kirpykla? Ačiū dievui išnešiau sveiką kailį ir, kaip bebūtų keista, su visai padoria nauja plaukuosena.

Štai ir namai, tai yra Budžiba stotis. Nutarėm pasiimti picų ir traukti pas draugus. Dienos pabaiga buvo puiki su skaniu maistu (ar ragavote kada nors picą su pelėsiniu sūriu, karamelizuotais svogūnais ir graikiškais riešutais? Aš irgi ne iki šandien) geru vynu ir puikia kompanija.

Labanakt.

Autobuso bilietai – 5.20 eur.
Maistas ir alus dienai – nepamenu.
Picos – 20 eurų.
Vynas – gal kokie 8.

2013.04.11 ketvirtadienis

Šį kartą, kad ir kaip bebūtų gaila, tikras. Liko ši, paskutinė, diena. Rytoj anksti ryte skrendam namo. Planų ką nuveikti paskutinę dieną tiek daug, kad sunku nuspręsti. Gal važiuoti link Mgarr, pasižiūrėti senų šventyklų, o gal link Blue grotto, o gal jūreivio Popajaus kaimą apžiūrėt (kaimas specialiai pastatytas filmui, o vėliau paliktas turistams). Variantų daug, visi reikalauja laiko ir kantrybės su vaikais, o ir grįžti šiandien norisi anksčiau. Apsistojome ties pasyviu variantu – Golden Bay paplūdimiu. Aš apžiūrėjau, kad ten yra vienas lobis, reiškia ištaikysiu momentą ir nukeliausiu ten – nebus taip nuobodu.

Važiuojam su draugais. 223 autobusas, 23 minutės ir mes vietoje. Paradise bay yra niekas, palyginus su šituo. Geltonas smėlis, didelis paplūdimys, kavinės ir restoranai. Vaikams – rojus.

Kiek vėliau susiršuošiau lobiauti. Chebra sugalvojo prisijungti, taigi keliaujam visa gauja – 2 dideli ir 3 mažesni. Mažiausius su mamom palikom. Su visa vaikų gauja lipom į skardžio viršų link Ghajn Tuffieha bokšto sunkiuoju keliu. Lobį viršuje radom greitai. Vėliau, šalia, vaikai rado dar vieną, „automatinį”, kuris atsidarė jiems priėjus. Viduje jie rado 3 gabaliukus kramtomos gumos – kiekvienam po vieną.

Nuo skardžio šalia bokšto atsiveria puikus vaizdas į Golden bay, o taip pat į kitą, ne prastesnį, bet ne tokį išvystytą. Leidžiamės žemyn linko jo. Pakeliui pabandėm pagauti chameleoną, bet tas sugebėjo nuo mūsų pasprukti, nors ir spruko flegmatiškai. Nei vienas laukinėje gamtoje tokio gyvio nesam sutikę. Apačioje nutarėme lipti ir į sekantį pagal eilę skardį, nuo kurio atsivėrė dar geresnis peizažas. Kažkas nepakartojamo. Tikrai verta užlipti. Svajoju kada nors, kai paūgės vaikai ir jiems mūsų nereikės 24 valandas per parą, pasiimti kuprines ir dviese, su žmona, traukti į tokius žygius, kupinus siurprizų, nuotykių, laukinės gamtos visais jos pavidalais, na o šiandien atgal.

Toliau vaikų žaidimai, maitinimai ir panašiai – nelabai įdomu. Nors nuotykių atsitinka ir gulint. Viena, gana išvaizdi, kaimynė, nutarė pasideginti topless. Carolina tuoj pat užmatė maisto fabrikus ir tuo patraukė mano dėmesį. Nu gražu, ką aš galiu pasakyt. Ale smagiau buvo, kai pro šalį su alaus skardine rankoje slinko kažkoks maharadža iš indijos. Anas vos nepaliejo savo alaus ant smėlio, o akys išvirto ant kaktos. Maharadža susinepatogino ir greitai dingo. Po keleto minučių vėl atslinko. Šį kartą lėtai ir dairydamasis, bei vesdamasis dar vieną maharadžą. Koks buvo nusivylimas, kai jie pamatė, kad pavėlavo – mergužėlė jau buvo paslėpus grožybes.

Vėliau sulindom į jūrą. Šiandien buvo antras kartas čia, Maltoje. Pirmas buvo vakar rojaus paplūdimy. Vanduo dar per šaltas mano gležnam kūnui. Tomui irgi žiauriai per šalta. Vaikis drebėjo dar porą valandų, nors buvo aprengtas megztiniu. Jis, kaip ir aš, mėgsta šilumą (ne karštį). Baseine prie +27 mes abu šąlam. 29 pats tas.

Saulė vakarop, o mes namo. Taksi rytoj 4:30, todėl reikia bent kažkiek anksčiau atsigulti. Bet prieš tai bėgam pas Čapliną vakarieniaut. Grand finalui šiandien suplanuotas maltiečių pasididžiavimas – triušis. Prie triušio paprašėme sūrio salotų, o Tomui jo mėgstamiausios lazanijos. Triušiukas (visas triušis padalintas gabalais) buvo nuostabus. Skanesnio nesu valgęs. Sūrio salotos tai ne šiaip kokia vulgari košė su olandišku sūriu, o šviežios salotos, agurkai pomidorai su dideliais gabalais visokiausio maltietiško sūrio – jau ragauto Gozo, ožkos, keleto rūšių pelėsinio. Abiejų patiekalų kombinacija buvo kažkas nerealaus. Dėl jos verta čia sugrįžti vėl ir tęsti pažintį su šia maža, bet nuostabia sala.

Bilietai – 5,20 eurų
Ledai vaikams – gal kokie 5 eurai
Triušis ir kitos gėrybės – apie 30 eurų.

Labanakt.

2013.04.12 penktadienis

Kelionė namo praėjo panašiai, kaip ir į priekį. Jei pamiršote, galite paskaityti kiek aukščiau. Nieko įdomaus. Net keista, kaip civilizuotai išvykom. Pietuose dažniausiai juk su nuotykiais.

Grįžom beveik į pavasarį, t.y. apie 0°C su lengva šlapdriba. Brrrrr… Žmonės su pavydu nužiūrinėja mūsų apskrudusius kūnus.

Gera grįžti namo po tokių kelionių. Kūnas pavargsta, bet siela atsigauna, o pakeliui dar ir saulė baterijas pakrauna. Žodžiu, važiuodami namo svarstome bei skaičiuojame, kaip ir kur keliausim sekantį kartą, kuris, tikiuosi, nebus už kalnų.

Epilogas

Praėjus savaitei po kelionės vis dar gyvenam įspūdžiais. Patirti sunkumai juk su laiku išblanksta. Jei paklaustumėt ar važiuočiau dar, atsakyčiau taip. Ar važiuosiu dar į Maltą sau nepažadu, nes dar yra milijonas kitų variantų ir visiems jiems gyvenimas per trumpas, bet norėčiau nuvažiuoti, tai tikrai. Apeiti pėsčiomis salą ar apvažiuoti ją dviračiu. Pagyventi kaimuose. Pažvejoti galbūt.

Šią kelionę planavome patys nuo pradžios iki galo. Išėjo pigiausiai, bet toli gražu ne prasčiausiai. Sekantį kartą būtinai bandysime vėl patys, tik neapsistosime sėsliai visai savaitei vienoje vietoje, o kartą ar du keisime viešbutį. Pakeistus vietą lengviau tyrinėti šalia esančią teritoriją kojomis, o tai pats geriausias būdas pažinti kraštą, jei tik įmanoma.

Taigi, mūsų mintys ir sapnai dar Maltoje, o svajonės jau kitoje kelionėje.

Iki greitų susitikimų!