Dedant senus pasakojimus iš kelionių jau darosi sunku prisiminti datas… tačiau Meksika yra palikusi vieną giliausių įspūdžių…. grįžus tada norėjosi viską mesti, nusipirkti kokį mažą viešbutuką ant Ramiojo vandenyno kranto ir įsilieti į tą bangų ir Margaritos alsavimą 🙂

Trumpas reziumė planuojantiems

1 diena. Mexico city – apžiūrim bjaurų miestą (bjaurus jis ne savo išvaizda, o jau vien tuo, kad didelis… čia net žmones sutikom piktus, priešingai kaip visos tolimesnės kelionės metu). Uostom smogą. Istorinis centras Zocalo, katedra, actekų turgus Alameda, naktinis gyvenimas Zona Rosa, tiek suspėjom per tą dieną…
2 diena. Teotihuacan – svarbiausia actekų archeologinė įžymybė – Saulės ir Mėnulio piramidės, Mirusiųjų alėja ir t.t., dienos išvyka, važiuojam visuomeniniu transportu. Vakarieniaujame Garibaldžio aikštėje ir klausomės marijačių. Daug tekilos aplaistant pražuvusią kamerą (plačiau apie tai žr. žemiau…)
3 diena. Taxco. Sidabro kasyklų miestelis, labai gražus, blogai tik, kad visame mieste vien sidabro parduotuvės 🙂 Gali kentėti piniginė, arba gali suprasti, kad tokioje gausoje „nėra, ką išsirinkti…“ Automobiliu 200 km.
4 diena. 550 km įspūdingu kraštovaizdžiu – kalnų/uolienos spalvos keitėsi bent 3 kartus. Oaxaca – ispanų statytas miestas, žymus „rankdarbiais“, šalia yra Zapotecų griuvėsiai, kurių taip ir neaplankėm. Puikus turgus, vėliau tokių daiktų nebebus, tad nežiopsokit 🙂
5 dieną važiuojame link Ramiojo vandenyno – Puerto Angel. Pakeliui – meksikietiškų dzūkų kaimelis su savo žymiaisiais stebuklingaisiais grybais (net LP mini kaip lankytiną objektą :)). 258 km važiuojame (kiek pamenu) 6 valandas.
6 diena poilsis. Galima plaukti žvejoti ar snorklinti. Sea food ir Margaritos – geriausios kiek teko ragauti.
7 diena. Pakrante iki San Cristobal de las Casas. Šie 600 km laikomi vienais pavojingiausių, todėl svarbu važiuoti dienos metu.
8 diena. San Cristobal de las Casas. Ir vėl kolonijinis miestas 🙂 Miestas su kosmopolitišku naktiniu gyvenimu, gera atmosfera, daug ‘happy hour’, drąsiai galima praleisti ir daugiau laiko.
9 diena. Lankome San Cristobal de las Casas apylinkių indėnų kaimelius. Susimaišiusios religinės tradicijos vertos atskiro pasakojimo… gal kada nors…
10 diena. Plaukiame per Sumidero kanjoną (kriokliai ir krokodilai… tikrai gražu) ir važiuojame 190 km iki Palenque. Pakeliui sustojame prie Agua Azul krioklių, kurie tuo metu buvo ne mėlyni (azul) bet rudi…
11 diena. Palenque griuvėsiai – labai jaukus (kai nebegyvena žmones aukoję senieji šeimininkai) majų miestas džiunglėse. Labai rekomenduoju ieškoti viešbučio prie pat griuvėsių, o ne miestelyje. Po pietų išvažiuojame 362 km į Campeche. Važiuojame vis greičiau – Jukatano pusiasalis lygus, nebereikia vinguriuoti kalnų keliais.
12 diena Campeche. Miesto centras – kaip iš atviruko. Įdomi virtuvė – pvz., krevetės su uogienės padažu ir kokosu. Po pietų į Meridą 250 km. Valstijos sostinė garsi savo hamakais, gana nešvaru, nes visas centras – turgus. Perkame hamaką, kuriame telpa visa majų šeima ir galima ‘guči guči bambino’.
13 diena. Meridoje nėra labai ką veikti tai iš pat ryto traukiam į Chichen Itza (116 km). Svarbiausias Jukatano majų miestas, vakare vyksta šviesų ir teatro šou.
14 diena ir ilgiau kiek širdis geidžia ir finansai leidžia. Dar apie 200-300 km ir pagaliau vėl poilsis… rinkitės, kas jums labiau patinka. Žr. į aprašymą žemiau.
Kainų jau tikslių nepamenu. Gal įdomiausia bus, kad mašina 2 savaitėms kainavo apie 1000 dolerių ir dar plius 500 dolerių už tai, kad ją palikome Cancun‘e….

Saugumo tema

Taigi, atsakingai galim pasakyti, kad laikantis paprasčiausios taisyklės – nevažinėk naktimis/sutemus – kelionė automobiliu buvo tikrai saugi. Beje, ta pati taisyklė iš tikrųjų turėtų galioti ir važiuojant reguliariais autobusais, mat Meksikoje vis dar populiaru ginkluotiems vyrukams sustabdyti autobusą ir apiplėšti (ir ne būtinai tik pagerintą turistinį). Bet argi jos patogu laikytis, kai gali sutaupyti ir laiko, ir nakvynės kainą?
Vairuoti nebuvo sunku. Meksike pasisekė, o kituose miestuose netgi užteko žemėlapių ir LP tikslumo, kad surastume ko mums reikia.
Vis dėlto, nemalonių epizodų kelionėje pasitaikė. Pirmasis – gera pamoka „nebūk per daug pasitikintis“. Meksike važiavome metro iki autobusų stoties, kad pasiektume Teotihuacaną. LP perskaičiusi, kad Hidalgo stotis garsėja vagystėmis – perspėjau bendrakeleivius ypatingai saugotis (keliavome 8-iese). Saugotis, manau, reiškia nelaikyti kišenėje piniginės, o kuprinę ar krepšį laikyti apkabinus ant pilvo. Stotis buvo pustuštė ir neatrodė pavojingai, tačiau atvažiuojant traukiniui „netikėtai“ susidarė spūstis, į vagoną buvome tiesiog įnešti. Staiga – „laikykit, vagia!“. Pasimetę, alkūnėmis prasiskynėm kelią lauk į peroną. Vagį pajuto betraukiantį piniginę iš kišenės (tiesa, piniginėje buvo tik litai…). Didesnis nuostolis – iš krepšio po pažastim ištraukta video kamera. Stambūs bendrakeleiviai buvo bejėgiai prieš mažučius meksikiečius, o ir aplinkiniai nebuvo labai nusiteikę padėti…
Dar vienas „transporto“ nusikaltimas – taksi vagystės – jo „gyvai“ neišbandėm 🙂 Mašinos bagažinėje slaptavietėje gali gulėti smulkus vyrukas ar net vaikas ir iškraustyti jūsų kuprines ar lagaminus – todėl iš oro uosto važiuokite „užsakymų stale“ duotu taksi, viešbutyje paprašykite iškviesti.
Prie saugumo temos dar noriu papasakoti apie nedidelę avariją, nutikusią tam pačiam apvogtąjam ekipažui. Važiavome kalnų keliu iš San Cristobalio link Palenque. Kelias nusėtas mūsų mylimiausiais kelio ženklais – „Curva peligrosa“ (pavojingas posūkis). Švietė saulė ir staiga prapliupo lietus. Nesmarkus, tačiau susimaišęs su dulkėmis ant kelio pavirto slidžiu muilu. Mūsų mašina slystelėjo, bet grįžo į „vėžes“, o iš paskos važiavęs sunkesnis Crysler slydo į pakelės medžius ir lianas. Iš tikrųjų gerai, kad į medžius, o ne nuo skardžio kitoje pusėje… Iš pradžių net nepastebėjome kas liko už posūkio ir tik po kurio laiko, kai mūsiškiai nepasivijo – grįžome atgal (2004 metais Omnitelis neturėjo roamingo Meksikoje, tad mums paskambinti negalėjo…). Iš abiejų kelio pusių, per didesnį atstumą nuo posūkio jau buvo sustojusios mašinos, o jų vairuotojai perspėjo kitus apie netikėtumus kelyje. Iš kažkur atsirado ir policijos ekipažas, padėjęs ištraukti mašiną iš džiunglių pakraščio. Nedidelis konsiliumas, kiekvienas meksikietis pateikia savo diagnozę – liūdnai linguoja galva. Mašina dar važiuoja, tad pamažu judame toliau, sustojant pripilti vandens į prakiurusį radiatorių. Nukentėjęs ekipažas atsiperka išgąsčiu ir 1 guzu kaktoje. Palenque‘je mašiną sutaisė už 90 dolerių, tačiau dar 1 siurprizas laukė priduodant mašiną – atrodo neatidžiai skaitėme mašinos draudimo sutartį ir mums pasakyta 100 dolerių frančizės suma virto 1000 dolerių frančize… Pamoka – atidžiai stebėti nuliukus ir dolerio ženklu žymimus pesus ($ – tai pesas, doleris tai US$). Mūsų kelionės metu 10 pesų = 1$, taigi užrašas $1000 turėjęs reikšti 100 tikrų $ , virto visais US$1000.
Dar vienas epizodas apie saugumą. Chiapas valstija, kurioje yra San Cristobal de las Casas, yra viena vargingiausių ir nesaugiausių. 1994 čia kilo Zapatistų sukilimas, kovojantis už senųjų majų palikuonių teises. Čia eina ir nelegalių emigrantų iš Gvatemalos ir kitų Centrinės Amerikos šalių kelias link išsvajotosios JAV.
Tad būkite pasiruošę – čia jus stabdys ginkluoti kariškiai ir tikrins dokumentus. Na, nejauku buvo tik pirmą kartą, paskui pripranti 🙂
Tikiuosi neprigąsdinau…

Piramidės

Meksikoje jų netrūksta. Jų (kaip ir Egipte) tiesiog negali išvengti. Mes aplankėme „tik“ pačias garsiausias, bet į pabaigą kelionės jau atrodė tikrai gana.
Teotihuacan – 50 km nuo Mexico, buvęs didžiausias senovinis miestas iki ateinant ispanams. Kažkada jis užėmė 20 kvadratinių km, ir dabar teritorija nemenka – pagrindinė Mirusiųjų alėja tęsiasi 2 km ir plieskiant saulei, o tarpams nuo šešėlio iki šešėlio didėjant, gali nuvarginti. Po teritoriją vaikšto ne tik turistai, bet ir gana įkyrūs siuvenyrų pardavėjai – kova su jais gali prilygti actekų mūšiams su konkistadorais, kartais tenka sparčiai trauktis. Saulės piramidė yra trečia pagal dydį pasaulyje (po Meksikoje prie Pueblo esančios Chululos ir po Egipto Cheopso). Galite užlipti 248 laiptelius (70 metrų) ir viršuje, prasibrovus pro visus norinčius, uždėti pirštą ant piramidės centro ir pasisemti kosminės energijos. Mėnulio piramidė mažesnė, bet kadangi stovi ant kalvos – atrodo taip pat įspūdingai. Teotihuacane piramidės tarnavo kaip dievų šventyklos.
Kiti 2 piramidžių kompleksai – majų miestai Palenque ir Chichen Itza. Čia piramidės buvo laidojimo vietos. Palenque – miestas džiunglėse – 500 pastatų 15 kvadratinių km teritorijoje, bet tik nedidelė dalis atkovota iš džiunglių. Gamtos/žalumos apsuptis Palenque duoda ypatingą aurą. Bent jau man čia patiko labiausiai.
Chichen Itza – žymiausias ir geriausiai išsilaikęs bei atstatytas majų miestas. Čia sutiksite daugiausiai turistų atvažiavusių su ‚chicken bus‘ iš Cancun‘o. Chichen Itza – puiki majų kalendoriaus iliustracija. Ant pagrindinės piramidės El Castillo (pilis) per pavasario ir rudens lygiadienius ryto ir vidurdienio saulė sukuria šviesos ir šešėlių žaismą lyg gyvatė kiltų ir leistųsi piramidės laiptais. Šį ‚šou‘ galima pamatyti per vakarinius šviesos ir garso spektaklius. Jei stebėsite – rekomenduoju paimti vertimo aparatus, mat pateikiama gana daug informacijos apie majų istoriją ir kultūrą (mes to visai nesitikėjom…). Dabar ant Chichen Itzos piramidės jau nepalaipiosite – juk joks pastatas negali atlaikyti tokio „nekūdų” turistų srauto…
Dar 1 aplankytas majų miestas – Tulum – žavus tuo, kad randasi ant Karibų jūros kranto. Apsistoti paplūdimio namukuose (cabanas) čia galima vos 1 km nuo majų civilizacijos liekanų.

Poilsis

Kelionės metu išbandėme 2 vandenynus ir 3 kainų / komforto / stiliaus nakvynes.
Didžiausią įspūdį paliko Ramusis vandenynas (… o gal vis dėlto reikėtų sakyti Didysis?..)
Apsistojome mažame žvejų kaimelyje Puerto Angel. Galima rinktis ir didesnį Puerto Escondido, kuris garsėja savo dideliai paplūdimiais ir gera vieta banglentininkams. Jokio masinio turizmo, keli užklydę keliautojai, seni hipiai atvažiuojantys čia kasmet. Gali pasikabinti savo hamaką trobelėje paplūdimyje ir gerti puikias ‚margaritas‘.
Atlanto vandenynas, o tiksliau Karibų jūra ‚pasiūlė‘ mums 2 vietas – Isla de Mujeres ir Playa del Carmen. Pavadinimai tokie moteriški, panašūs, o įspūdžiai labai skirtingi. Isla de Mujeres suradome nuostabų viešbutuką, įrengtą amerikiečių šeimos, kuri nusprendė mesti viską ir persikelti gyventi į Meksiką. Tas puikus pavyzdys dar ilgai mums kvaršino galvas ir vertė sekti nekilnojamojo turto Meksikoje pasiūlymus… na, gal ir mes kada nors anksti išeisime į pensiją ir surasime savo vietą, kurios nesiaubia uraganai… Beje, viešbutuko šeimininko senelis buvo lietuvis 🙂 Isla de Mujeres sala mažytė, joje gali judėti ir su golfo automobiliuku, gal kiek per sterili, tačiau tikrai geriau už didžiuosius kurortus. Labai įdomi jūros vėžlių ferma-muziejus.
Apie Playa del Carmen neturiu ką gero pasakyti – tradicinis kurortas, kur turėjome ‚laimės‘ (?…) pabūti all inclusive (pirmą ir gal paskutinį kartą gyvenime :)). Gelbėjo mašina, su kuria pasprukdavome ieškoti tuščių paplūdimių ar maudytis skaidriuose ‚cenotes‘ (tai vandens pilnos įdubos būdingos Jukatano lygumoms, kai kurios jų tęsiasi giliai po žeme, jungiasi viena su kita, kiek žinau, ten galima ir nardyti – labai įdomu). Pats Playa del Carmen gyvas turistinis miestukas su linksmu naktiniu gyvenimu – taip kaip ir turi būti kurorte :).

Į Meksiką būtinai sugrįšim. trauksim į šiaurę ir prie įspūdingo Ramiojo/Didžiojo. Gersim tekilą su sangrita, valgysim tortillas gatvėse, klausysimės istorijų, imsime ryškių spalvų nuotaiką…

4 thoughts on “Lyžtelk, gurgštelk ir… sugrįžk dar – Meksika”
  1. Malonu čia pamatyti dar vieną „pažįstamą” vardą. Pirmą kartą važiuodamas į Kroatiją nuodugniai išnagrinėjau Jūsų pasakojimą, turėjau daug naudos, bet tai buvo labai seniai. O 2008 m vieną vasaros naktį teko važiuoti keliu iš Senj link Plitvicos į kalną. Pusiaukelėj „užviriau”.

  2. Vis paskaitau kelionės aprašymus apie Kroatiją. Kodėl daugumas naudoja kelią į Kroatiją per Slovakiją, Vengriją? Ar per Čekiją ir Austriją ne greičiau ir įdomiau?

  3. bamboo, tai labai priklauso į kurią Kroatijos dalį vyksti ir ką nori pamatyti kelionės metu. Žinoma, kad per Čekiją ir Austriją yra greičiau, tačiau ar įdomiau? Idealiausias variantas į priekį per SLO, HUN – atgal jau spaudi kiek eina Austrijos, Slovenijos greitkeliais greitkeliais.
    Net jeigu nutiestu europinį greitkelį nuo Lietuvos iki pat Čekijos ar Slovakijos per visą Lenkiją, aš greiciausiai rinkčiausi senąjį kelią per lenkijos miestus ir kaimus. Taip daug įdomiau 🙂

  4. Nedrįsčiau teigti, kad per Austriją ir Čekiją greičiau, ypač turint omenį nebaigtus statyti Slovėnijos greitkelius (važiavau 2008 m) ir Slovėnijos vinjetės kainą, bet tikrai, maršrutas priklauso nuo norų. Aš, pavyzdžiui, į Kroatiją važiuoju per Austriją, ten kalnuose „užstrikdamas” keletui dienų, o atgal jau „gazas dugnas” per Vengriją ir Slovakiją, maždaug 30 valandų nuo Splito iki Vilniaus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *