Lietuva: Verkiai, Kryžiaus keliai ir Žalieji ežerai

Pačiame Vilniuje nutysę net du regioniniai parkai – Verkių ir Pavilnių. Verkių parkas kviečia pažinti vyskupus menančius Verkių dvaro rūmus, atrasti Jeruzalę ir Jėzų keliaujant Kryžiaus keliu, užsukti į Trinitoriu miestą (vienuolyną) – Trinapolį. O kiek netikėtų staigmenų galima atrasti Verkių dvarvietės parke, kiek džiaugsmingu akimirkų patirti keliaujant dviračiais ar pėstute miškais ir paežerėmis…

Legenda apie Lizdeika
Verkių vietovė asocijuojasi su verksmu. Be to pasakojama, kad būtent čia, ant aukšto Neries šlaito – yra Lizdeikos gimtinė. Viena legendu pasakoja, kad kadaise, kai šventaragio slėnyje gyveno kriviai ir vaidilos, susirgo krivių krivio žmona. Nei maldos seniesiems dievams, nei užkalbėjimai, nei žolininkių vaistai neišgelbėjo krivių krivio žmonelės… užgeso pačiame jėgų žydėjime. Nuliūdo krivių krivis, pagal senuosius papročius vienam teks nugyventi. Nei draugai, nei artimieji negalėjo jo paguosti, tik motušė gamta, senieji ąžuolai, upės čiurlenimas suteikdavo palaimą. Dažnai sėsdavo į valtelę ir iriasi kur akys mato, o viena sykį priplaukęs maža Neries intaką girdi nuo kalno ataidi tai daina, tai verksmas. Smalsu pasidarė, užkopė, o gi gražiausia mergelė gėlių vainikus audžia, saldžiu balseliu suokia, tėvelius atminusi graudžiai verkia. Nedrąsu pradžioje, bet susipažino krivių krivis su gražuole našlaite ir diena po dienos, daina po dainos, jų širdys ėmė skrajoti kartu. Po kiek laiko gimė sūnus – šviesus kaip saulės spindulys, bet ką daryt… sužinos kunigaikštis tai gyvą sudegins arba užkas po žeme su žalčiais. Bet nebūtų krivių krivis jei nesugalvotų gudrybės, syki kunigaikščiui jojant medžioti gražiausiomis gėlėmis išpuošė pintinę, paguldė sūnelį ir įkėlė lazdyno krūman. Kunigaikštis su kitais didikais, varovais, ragą ir trimitus pučiančiais šaukliais atjojęs kur mėgdavę rinktis taurai, stumbrai ir lokiai dydžiai nustebo išgirdęs kūdikio verksmą. Pamatęs mažą kūdikėlį – saulės spindulėlį, išdabintoje pintinėje pasikvietė kunigaikštis krivių krivį, kad šis išaiškintų kas čia nutiko. Ilgai su dievais kalbėjosi krivių krivis, visi su nekantrumu laukė, kol šis tarė: o didis kunigaikšti, dievai tau siunčia maloninga dovaną, mano įpėdinį, ateities krivių krivį, kuris garbins mūsų dievus, garsins Lietuvą ir tavo vardą. Patiko kunigaikščiui toks aiškinimas, pavadino vaikelį Lizdeika, liepė kriviui jį auginti ir mokyti, leido į Šventaragio slėnį parsivesti auklę, kad vaikelį tinkamai išauklėtų. Ilgai ir laimingai gyveno krivių krivis su savo mylimąją, užaugo Lizdeika, gražią ateitį Vilniui išpranašavo… O nuo mergelės graudaus verksmo, o gal ir nuo mažyčio pypliaus Lizdeikos verksmo vietovė ir šiandien Verkiais tebevadinama.

Verkių dvarvietė
Karalius Jogaila krikštydamas Lietuvą 1387m. Verkių dvarelį padovanojo Vilniaus vyskupams. Tais laikais dvarvietė buvo išsidėsčiusi Neries slėnyje, ją supo gėlynai, daržai, sodai, buvo suformuota tvenkinių sistema, parkas ir netgi žvėrynas. Ūkinei veiklai buvo pastatytos arklidės, vandens malūnas, veikė lentpjūvė, plytinė, bravoras, smuklė. Dvarvietė tapo vyskupų vasaros rezidencija, kurioje mėgdavo poilsiauti Vilniaus vyskupai: A.V. Radvila, VU įkūrėjas V.Protasevičius, E.Valavičius, keletą kartų viešėjo karalius V.Vaza. Tuos laikus tebemena senieji ąžuolai, vienas kitas ūkio statinys ir parko puošmena – tvenkinių sistema, dalis kurių deja užpelkėja. Tačiau kai kurie maloniai stebina nendrių miškais, mėlynomis vandens akutėmis ar čia apsistojusiomis gražuolėmis gulbėmis.
Aukštoje panerio kalvoje dvarvietė atsirado tik 1700m. kai vyskupas K.Bžostovskis pasistatė rūmus – kurie vadinti pilimi. Šiuos rūmus ir kitus dvaro pastatus vyskupo I.J.Masalskio laikais perstatė du garsus Vilniaus architektai M.Knafkusas ir L.S.Gucevičius. Gražiausi buvo klasicistiniai centriniai rūmai, kuriuose buvo keletas salių, teatras, koplyčia, iždinė, ginklų muziejus, paveikslų galerijos ir net 30 kambarių. Deja po vyskupo mirties dvarvietė atiteko pasauliečiams, ilgainiui sunyko centriniai rūmai, vėliau buvo išardyti… liko tik rūsiai, kurie šiemet pradėti tvarkyti ir reikia tikėtis greitu laiku atvers paslaptingas duris lankytojams.
Dvarvietę įsigijus kunigaikščiui L.A.Vitgenšteinui buvo rekonstruotas rytinis pastatas prie jo pristatant bokštą ir žiemos sodą, kuriame augdavo bananai ir ananasai! Reprezentacinė dvaro dalis atitverta tvora, pastatytas sargo namelis, o prieš rūmus įrengtas fontanas. Dvaro rūmai ir šiandien džiugina gražiu eksterjeru ir įmantriomis interjero detalėmis, masyviais laiptais, židiniais. Įvairius architektūros ir meno stilius galima atrasti renesansinėje, barokinėje, klasicistinėje, ampyrinėje, žaliojoje, juodojoje ar riteriu salėse. Rūmuose įsikūrusi Lietuvos mokslų akademija, vyksta įvairūs renginiai, kurių metu galima apsilankyti ir apžiūrėti rūmus.
Atvykstant į dvarvietę pasitinka užvažiuojamieji namai, kuriuose buvo įsikūrusios arklidės, veikė smuklė, galima buvo apsistoti. Pastato puošmena – bokštelis su laikrodžiu, papuoštas šuoliuojančio žirgo vėtrunge. Priešais, kitoje kelio pusėje pašto namelis, už jo buvusi gaisrinė, ūkio pastatai, kumetynas, mokykla.
Parko pakraštyje tekantis Verkės (kitaip Baltupio) upelis buvo įkinkytas net trijų vandens malūnų, kurių likučius smagu apžiūrėti ir šiandien, o žemupyje prie Neries esančiame malūne galima ir papuotauti čia įsikūrusiame restorane.
Paviljono su kupolu pastate įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, kurioje rasite visokeriopą informaciją apie gražiausias ir įdomiausias Vilniaus priemiesčių gamtos ir kultūros vertybes. Ačiū parko darbuotojams už puoselėjamas gražias tradicijas: rengti Rasų šventę, už iniciatyvą tvarkyti centrinių Verkių rūmų rūsius, už organizuojamus žygius oranžiniais dviračiais. Ačiū Nijolei Balčiūnienei organizuojančiai šaunius žygius pėstutę po Pavilnių ir Verkių gražiausias vietas, ačiū kad keliautojus veda ne pažintiniais takais, o ten kur net takeliu nėra…

Žalieji ežerai
Nuo Verkių dvarvietės keliaujant į šiaurę prasideda miškai ir ežerai. Smagu keliauti dviračiu taku, dar smagiau kur visai takų nėra… Bet kuriuo atveju mus sups miškai, kalvos ir kloniai, mažesni ir didesni ežerai. Vieni visai mažučiukai, žalsvi kaip smaragdas, kiti užpelkėja, treti pailgi – tarytum įsispraudę tarp supančiu kalvų. Kiekvienas savotiškai žavus.
O kiek įvairiausiu pasakojimu apie mistine ežerų spalvą, kiek kitų legendų slepia ežerai. Antai Balsio ežerą dažnai vadina Kryžiuočiu, mat seniausiu senoliu pasakojimais čia visas jų pulkas nuskandintas. Tačiau visgi įdomiausia kodėl ežerai vilioja smaragdiniu žalsvumu? Elementaru, atsako mokslininkai, ežerus maitinantys požeminiai šaltiniai trykšta iš karbonatingų sluoksnių, jie ir suteikia žalsvą atspalvį.

Kryžiaus kelias
Pradėtas įrenginėti vyskupo J.Bialozaro atsidėkojant Dievui už pagalbą vaduojant kraštą nuo rusų caro priespaudos, daug maž prieš 350m. Kalvotoje vietovėje pastatytos koplyčios (vėliau ištapytos), įrengti takeliai, tilteliai atkartojantys Jėzaus kryžiaus kelią. Prižiūrėti kalvarijas ir šv. Kryžiaus atradimo bažnyčią buvo paskirti vienuoliai dominikonai, tačiau pirmaisiais jų įsikūrimo metais visos kalvarijos ir bažnyčia sudegė. Atstatyta mūrinė bažnyčia, tačiau ne syki daugiau, mažiau perstatyta. Mūsų matoma šv.Kryžiaus atradimo bažnyčia (kitaip vadinama Jeruzalės) pašventinta 1772m. Kalavarijos klestėjo, buvo tvarkomos, perstatomos, puošiamos iki LDK prijungimo prie Rusijos. Nors buvo uždarytas vienuolynas į kalvarijas vis tiek plūsdavo piligrimai, kol sovietmečiu niekadėjai jas išsprogdino… Atgavus nepriklausomybę kalvarijos atstatytos, vėl sulaukia vis daugiau piligrimų. Šiltuoju metu laiku vyksta organizuotos eisenos: sekmadienio rytais vedamos pasauliečių, o pirmą mėnesio penktadienį brolių pranciškonų.
Prie Neries įsikūręs Trinitorių miestas (vienuolynas) – Trinapolis. Trinitorių vienuoliai išpirkinėjo krikščioniu belaisvius iš kitatikių, o juos į Lietuvą pasikvietė LDK etmonas K.J.Sapiega, pradžioje įkurdino šalią savo rezidencijos Antakalnyje, o 1700m. vyskupas K.Bžostovskis vienuolius įkurdino Senojoje Slabadoje prie Neries. Vienuolynas buvo skirtas 13 vienuolių, jį su bažnyčią jungė dviaukštis koridorius (nebelikę). Trinitoriai kaip ir domininkonai iškeldinti caro iniciatyva, bažnyčia perduota stačiatikiams, vėliau joje buvo vaikų prieglauda, ligoninė, sporto bazė… Nepriklausomybės laikais vienuolyne apgyvendintos Kristaus Karaliaus kongregacijos seserys, bažnyčioje vyksta rekolekcijos.
Kažkada gyveno vienuolis, visi du neapkabinsi. Pasakojama, labai skanias bandeles kepdavo, kryželiu padabindavo, broliukus ir pro šalį keliaujančius vaišindavo. Syki prieš šv. Kalėdas prikepė visa vežimą skaniausiu bandelių ir ėmė ruoštis į Vilnių, sako mažuosius vilniečius pradžiuginsiu. Bet broliukai sunerimo, e te te brolyti sako, mūs tiltelis per Kedrono upelį vargiai tavę atlaikis, o dar ir visą vežimą skaniausiu bandelių… Bet brolytis nepaklausęs, trukt už vadžių ir į kelią, o tiltelis sutreškėjo, ėmė sau ir subyrėjo. Daug bandelių nutekėjo, laiko nemažai praėjo. O kai žmonės kalba: „vienas apie miltus, kitas apie tiltus“, retas težino, kad nuo šio įvykio šis posakis po kraštą paplito.