Lietuva: Įžanga į didijį nuotykį…

Esame du kauniečiai mėgstantis važinėtis dviračiais Justas ir Giedrius. Paprasti poreikiai paminti pedalus mieste laikui bėgant dingo. Kol kas esame jauni, bet artėja laikas kai prasidės mastymai apie šeimą, vaikus, bustą. Nuo to pabėgti radome gerą išeitį – pakeliauti. Aš (Justas) jau iš seniau mėgstu keliauti, važinėtis dviračiu, vaikščioti pėsčiomis, bėgioti aktyviai leisti laiką, su Giedrium susipažinau dviratininkų klube „Velomanai”. Vis pavažinėdavom su visais klubo nariais, alaus išgerdavom. Kol neatėjo tas laikas kai man reikia susirūpinti gyvenimu, o Giedriui nenusisekė gyvenimas… Ką padarėm? Susirinkome rimtesnius dviračius ir žadame gerai pakeliauti, pradžiai Europoje, o veliau ir Afrikoje ar Azijoje.

Planai kol kas labai blankus, aš noriu kada nors gyvenime pereiti dykuma, perplaukti jūras, kopti į kalnus, keliauti. Giedrius nori ramiai gyventi gyventi kokioje nors šalyje. Pagal planą turėtume kažkur apsistoti gyvenimui, užsidirbti pinigu. Tuomet aš turėčiau kažkur vėl iškeliauti, o jis likti gyventi. Kaip bus – nežinia…

Išvažiuojame minimaliai pusei metu, metams ar daugiau su dviračiais pakeliauti. Prieš visus startus dar bus keletas žygelių ir Lietuvoje pasitikrinti įrangai, pažiūrėti ar nieko nepamirštame… Vienas iš tu „techninių” pasivažinėjimų.

Šį kartą buvome Dzukijos krašte trims dienoms ir žemiau Giedriaus aprašymas.

Šią kelionę sugalvojom vien dėl technikos patikrinimo, ekstremaliomis sąlygomis.

Pirma diena.

Ryte sėdom su Justu į traukinį, važiuojantį iki Vievio. Ten turėjo prisijungti dar du asmenys, deja atvykus paaiškėjo, kad vyksim vieni. Oras buvo gaivus, debesuota. Keliavom žvyrkeliu, vietoje akmenų mėtėsi traiškytos varlės, kadangi Justas neturėjo žemėlapio važiavom pagal „pažįstamo“ ranka nurodyta kryptimi. Kelias vis prastėjo, kol pagaliau prasidėjo traktorių „magistralė“, molynai, balos, smėlio liūnai. Teko išsitraukti GPS, kuris visiškai negaudė palydovų, po dvidešimties minučių pavyko nustatyti buvimo vietą ir susirasti artimiausią kelią iki Trakų. Riedėjom greitai 30-35km/h su pilnai pakrautais dviračiais. Prie Trakų pilies išsivirėm maisto, Justas palaipiojo pilies gynybinėmis sienomis. Oras pasitaisė, saulutė pradėjo šildyti. Pradėjom dairytis vietos nakvynei, nusprendėm, kad nakvosim netolimais esančio Kerėplio ežero. Prasidėjo miškas, o ežero vis nerandam, GPS pagalba pavyko surasti, bet nukakti iki jo buvo sudėtinga, jokio privažiavimo, vien bruzgynai ir kemsynai. Ežeras buvo pelkėjantis, apsuptas miško. Pasistatėm palapines, išsivirėm valgyti ir nuėjom miegoti. Miegoti buvo šilta ir patogu – man 🙂

Antra diena.

Rytas, stipri rasa, gaivus oras, išsivirėm skanios arbatos su medumi, grikių košės su lašinukais, susirinkom savo daiktus, išsinešėm dviračius į žvyrkelį ir patraukėm link Rudiškių. Mašinų mažai, kelias buvo pagrinde žvyrkelis. Važiuojant pro seną kaimelį, buvo labai smėlta, tai ratai smegdavo, bobutė pamačiusi mus, „davė velnių“, kad kelią gadinam… Aplankėm keletą nuostabių piliakalnių, atodangų. Prie parduotuvės pirko Justas vandens butelį, prisikabino „savas“ etatinis girtuoklis su XB3 SSRS dviratuku, nelabai jam sekėsi pastatyti dviratį, tai Justas išmokino – iškart tapo draugais 🙂 Pašnekėjom rusiškai, lietuviškai, lenkiškai ir angliškai… Išlydėjo kaip savus…
Nakvynės vieta buvo vėl miškas. Vežiongirės miškas buvo gražus, puikios samanos, vietomis daug išknaisiotos – šernai išdraskę. Pasistatėm palapines, pasitikrinom meteo.lt, pavalgėm ir nuėjom miegoti.

Trečia diena.

Ryte pažadino pro medžių šakas brėkštanti saulutė ir nugaros skausmas… Pasirodo užmigau ant medžio šaknies, kuri išryškėjo geriau pasivoliojus. Nakty aplinkui palapines šėliojo šernai, o paskui juos medžiotojai su šunimis. Justas sakė, kad dar ir šaudė… Deja aš nieko negirdėjau, miegojau kaip užmuštas gryname ore. Pusryčiams pabandėm užsikurti mano primusą su samane, degė bet labai prastai, puodai tik aprūko, kuriuos vėliau teko šveisti į eglių šakas. Pavalgę patraukėm link Birštono, lėkėm geru keliu, deja buvo aktyvus eismas, teko nuolat girdėti pypinimus, arba stebėti pralekiančius „erelius“su WW keletą centimetrų nuo tavojo dviračio tašių… Šale Birštono slidinėjimo trasos buvo smagus, jaujai asfaltuotas kelias, su Justu užspaudėm 60km/h daugiau rizikuoti nenorėjom, nes posūkio metu, priekinės tašės praktiškai liečia kelio dangą. Nuvykom iki artimiausios „prieplaukos“ sunaikinom šprotų atsargas ir patraukėm link Kauno – miško keliukais. Neilgai važiavus teko lysti į mašinų kelią, eismas buvo siaubingai apkrautas, kelkraščiai baisūs, kelio danga prastesnė nei miško keliukai… Palankaus vėjuko guodžiami parsiradom namo.

Dviračiai atlaikė pilnas apkrovas, tiek duobėtais keliais, tiek molynais ar pievomis, grandines tepėm du kartus, nieko nevalėm ir netaisėm. Na tik aš kartą koregavau balnelio sėdėjimo kampą.

Tai tiek, dėkoju už kantrybę skaitant.

Nuoroda i musu blog’a, ten pat rasite ir nuorodas į foto albumus iš kelionių.