Šį kartą akis žemėlapyje užkliuvo už užrašo „Griovių geomorfologinis draustinis„. Jau anksčiau esu mynęs dviračiu šio draustinio pakaraščiu palei Nerį einančiu žvyrkeliu, taip pat slidinėjęs jo teritorija Snaigės žygių metu. Ir visada man čia patiko. Tad dalinuosi čia numinto trumpo dviračio žygio trumpu aprašymu su Jumis.
Žygelį pradėjau Lazdynuose, Erfurto g. Užkilau Neste Oil degalinės dešinėje esančia gatve ant naujojo aplinkkelio tunelio viršaus.
Toliau Gudelių ir K. Petrausko gatvėmis pro gražią individualių namų gyvenvietę kairėje ir gražią daugiabučių gyvenvietę dešinėje. Ties naujaisiais daugiabučiais suku kairėn ir leidžiuosi nuo kalno žvyrkeliu link Sudervės upelio, palei kurį žiemą eina Snaigės žygio trasa. Toliau riedu nelygiu žvyrkeliu, kairėje teka Neris, o už jos burzgia Vilniaus vandens valymo įrengimai.
Kertu bevardį (bent man nepavyko žemėlapiuose rasti jo vardo) upelį, kuriuo teka aplinkinių pelkių vanduo.
Už upelio pirmajame rimtesniame keliuke suku į dešinę. Pro kelias sodybas einančiu smėlėtu keliu priartėju prie to paties bevardžio upelio. Palei jį kylu iki Pasienių malūno tvenkinio.
Ir toliau kylu palei bevardį upelį. Privažiuoju dar vieną tvenkinuką. Tada dešiniau link Pilaitės, kur užkilus į kalvą vėl susikerta mano ir Snaigės žygio trasos. Ties n žvyrkelių susikirtimo vieta važiuoju į šiaurę (kairiau) pro naujai statomą individualių namų gyvenvietę. Vilkeliškėse, Salotės, Rantavo ir Kriaučiūnų gatvių (žvyrkelių) sankryžoje suku į dešinę ir Salotės gatve važiuoju iki Gelūžės ežerėlio.
Toliau važiuoju tiesiai Salotės g. iki sankryžos su Taurupės g.
Suku į dešinę ir važiuoju Taurupės gatve. Už 365 metrų suku į kairę, į asfaltuotą gatvę, vedančią į Karoliniškes. Palei šią gatvę, miške dešinėje eina dar viena Snaigės žygio trasos atkarpa (kažin ar bevyks Snaigės žygis šiais (2012-2013) metais Karoliniškėse, kadangi vykstant aplinkkelio statyboms, privažiavimas prie senosios žygio starto vietos sunkiai įmanomas).
Privažiuoju aplinkkelį ir suku į dešinę. Važiuoju aplinkkeliu (tiksliau – jo užuomazgomis).
Galiausiai pasiekiu tunelį, kurio viršumi važiavau žygio pradžioje.
Temsta. Tolumoje šviečia Neste Oil degalinė Erfurto gatvėje. Čia ir baigiu trumpą žygį Griovių geomorfologiniu draustiniu bei jo apylinkėmis.
Daugiau žygių po Vilnių idėjų povilniu.popo.lt. Bendraukime ir fecebook.
pirmas 
Kavagne 
Aruna
Eičiau ir eičiau tais takeliais…. :))))
Labai gražu, o labiausiai patiko tos tuščios gatvelės – tie vaizdai tikrai nebūtų tokie žavūs, jei į juos žiūrėtumėte per turistų galvas :). Taip supratau čia buvote spalį?
Tiesa, beskaitant prisiminiau, kad turiu seniai įsigytą ir dar nepanaudotą knygą vokiečių kalba su 117 gražiausių šiaurinės Italijos pėsčiųjų maršrutų. Neparduodu 🙂 Bet jei ką domina – rašykite – pasidalinsiu.
Ačiū.
Gatvelės buvo iš ties tuščios. Keliautoją sutikdavome kada ne kada. Gal tik apie Lenno buvo daugiau.
Linosa, ačiū, knyga tikrai domintų, tik kad su vokiečių kalba nedraugauju. Gal būt kažką anglų k. bandyčiau užrasti? Nors dabar pietinės Italijos maršrutai labiau vilioja. Vieną kelią jau nužiūrėjau. Tik laukti iki jo ooooi, dar daug. 🙂
As kaip Aruna, iseiciau as ten ir klajociau. Dekui kad pasidalijot tokia pukia informacija ir vaizdais!
Sakykit o šiuo keliu įmanoma važiuoti dviračiu ar tik pėsčiomis? Gatvelės akmenukais grįstos ar lygios, pastoviai veda į virus ar kaip? Ačiū
Jei atvirai, tai ir nežinau, kaip dėl dviračių. Nemačiau nei vieno šia trasa važiuojančio dviračiu. Jų oficialiame tinklapyje rašoma, kad „a walk to discover amazing landscapes”. Manau, vis tik subalansuota ėjimui.
Gatvelės ir akmenuotos, ir lygios. Tai kyla, tai leidžiasi. Yra ir laiptelių. Galima į kelią patekti iš skirtingų vietų. Iš esmės dviračiu pravažiuotum, bet tai nėra takas dviratininkams ir vietomis būtų diskomforto.
Dviračiais ten visi važinėja gatvėmis, kur ir automobiliai.