SIRIJA. LIBANAS … 1 dalis baigėsi traukinyje Alepo – Damaskas. Dėl to, kad nemaišyti šalių, dabar užbėgsiu pora dienų į priekį ir papasakosiu apie mūsų keliones po Libaną, kuris vis dar neturėjo prezidento ir neatrodė ypatingai taikus. Kitoje dalyje tęsiu apie Damaską ir kitas vietas Sirijoje.
8 diena. Damaskas – Beirutas Atsikėlus buvo dar silpnoka, bet čia jau nekreipiau dėmesio ir susirinkę kuprines palikome Damaską. Palikti jį nebuvo paprasta. Pėsčiomis nuėjome iki autobusų stoties, iš kurios turi eiti autobusai į Beirutą. Deja, vietoj „Lonely planet“ nurodytos stoties plytėjo dykynė. Velnias, ar mes čia kvaili, ar stoties nebėra. Pradžiugome, kad pasitvirtino antrasis variantas ir pradžiugę pradėjom klausinėti žmonių, kaip gi mums nukakti į Beirutą. Kokie niolika nesuvokė, net ko norim. Bet dar sekantis niolika+1 vaikinas lyg ir pradėjo „kibti“. Norim į Libaną, sakom, vaizduojam autobusą, kartojam Beirūt Beirūt, kaip papūgos ir matom, kad šitas nuovokesnis papuolė. Ne tik nuovokesnis, bet tikras stebuklas. Pradėjo stabdyti mikriukus vieną po kito ir su visais aiškintis. Kodėl gi jie negali rašyti kur važiuoja, nereiktų kiekvienąkart stoti ir atsakinėti. Na, bet ne mums jų verslo vingrybes suprasti. Iš kokio 5 karto pataikė ir liepė lipti, ne tik vairuotojui pasakęs kur vežti, bet ir už mus sumokėjęs. Superinis jaunuolis. Mūsų stotis išsikėlus gana toli. Netgi už miesto. Iš ten vyksta transportas į Jordaniją ir Libaną. Tik išlipus iš mikriuko, mus apspinta krūva senių ir vienas už kitą garsiau pradeda bliauti: Aman, Aman. Ne Aman sakau, o Beirūt. Priekinis sluoksnis senių atkrenta, o tie galiniai neišgirdę, braunasi prie mūsų ir vėl bliauna: Aman. Beirūt, vėl aiškinu. Ir taip dar porą kartų. Staiga pastebime, kad mes likome vieni. Ką, niekas į Beirutą nesiūlo? Nu, ne. Tapome niekam nereikalingi. Pėdiname vieniši link kažkokio mikriuko, į Beirutą norim, sakom. Moja ranka kažkur tolyn: eikit ten. Einame, link kažkokio pastatėlio, kur yra kita stoties dalis, daug panašesnė į kažkokią priemiestinę, kur vietiniai buriasi. O tada tai jau prasidėjo. Sužinoję, kad mes į Beirutą, pasiuto. Už rankų tempia, kiekvieną iš mūsų į skirtingas puses, lyg mes kiekvienas ruoštumėmės imti skirtingą transportą. Gerai, kad jau esam pamatę Sirijos, nes pvz, tiesiai iš Lietuvos atvykus, būtų tikrai šokas…
Daugiau rasite mano bloge: http://nj109.blogas.lt
Kavagne 
Aruna 
pirmas