Nors ir neplanavau šiemet žiemą niekur važiuoti, juk tik ką iš Ispanijos grįžom, bet yra aplink mus tokių, kuriems namie nesisėdi, tai ir erzina su visokiais gundančiais pasiūlymais. Iš pradžių sako – nors į Varšuvą, bet šitas miestas manęs visai nevilioja, tačiau meškerė su masalu jau užmesta ir mano galvoje jau dėliojasi maršrutas – gal… jei gautųsi nors 4 dienom… galėtumėm palėkt, pavyzdžiui… iki kalėdinio Dresdeno…kol keliai geri…Sutariam sekti orus iki ketvirtadienio, o penktadienį per pietus išvažiuoti.
Mūsų draugai, tokie ekspromtu keliaujantys, beveik nieko neplanuojantys, žada, kad viešbučius pakeliui internetu per booking.com užsakysim, nes neaišku iki kur spėsim penktadienį nuvažiuoti – o norisi kuo toliau. Bet aš kitos nuomonės – padaryti namų darbai dar niekada nepamaišė, o ir patirties turiu pakankamai, kad paskaičiuoti kiek galime nuvažiuoti ir kiek kur užtruksim, todėl susirandu pirmai nakvynei 4 galimus variantus ir pasilieku nuorodas pašte, bei telefone – booking.com programėlėje. Kitas dvi nakvynes paskutinę dieną visgi įkalbinu užsakyti, nes kainos Dresdene savaitgalį kosminės – nuo 300 eur/keturiems, todėl jokio ekspromto čia negali būti, nes vos randame kažką įkandamo 40 km atstumu labai gražiame Bad Schandau kurortiniame miestelyje.
Orus sinoptikai žada saulėtus ir be kritulių, todėl penktadienį, nors Vilniuje sninga, apie pietus išvažiuojame ir gal valandą šliaužiame ties Alytumi 60 km/h greičiu mašinų kolonoje, nes kelias toks slidus, kad kitaip neįmanoma. Sakau, gal apsistojam pas draugus Lazdijuose – nueisim į pirtelę – bus mums turiningas savaitgalis 🙂 Bet ties pasieniu sniego nė kvapo, todėl lekiam į savo kelionės tikslą. Lėkėm neilgai, kol susimokėjom baudą, tiksliau kyšį, už kurį gavom perspėjimus kad iki Waršuvos šiandien reidai, nors buvo tų policininkų pilnos pakelės ir grįžtant. Ties Varšuva bandome ieškotis viešbučių, bet telefonuose nėra interneto, už 100 km vis dar nėra, kaip nebuvo ir visos kelionės metu, nors gavom žinutes, skelbiančias, kokias geras sąlygas ir kainas mums omnitelis suteikia užsienyje.
Ką ir reikėjo įrodyti – kelionei reikia ruoštis, kitaip prarasi daug laiko ir pinigų. Skambinu sūnui namo ir prašau iš mano pašto užsakyti viešbutį ir paskambinti, kad būsim po vidurnakčio. Gaunam žinute durų kodus ir prašymą pinigus palikti virtuvėje, nes užsakyme įvedėme pavardę ir kreditinės duomenis skirtingų žmonių – todėl jiems nenuskaitė pinigų 🙂 Apie 1 val mes nuostabiuose apartamentuose Sieradz mieste, kur net aliejaus ir visokių sausų maisto produktų palikta, todėl išsimiegoję kepame pusryčiams kiaušinienę, nes dar iš vakaro sutarėme, kad anksčiausiai atsikėlęs suvaikščios į Biedrionką produktų, kol kiti miega.

O nuo ryto šviečia saulė ir prasideda mūsų trumpos žiemiškos atostogos.
Kadangi Vokietijoje apartamentų registratūra (skambiai pasakyta apie žmogų atrakinusį duris ir paėmusį pinigus) dirba tik nuo 15 – 18 val., tai važiuojame pradžiai į kalnus. Pasirinkau seniai nužiūrėtą Pravčická brána, kuri yra netoliese, bet Čekijos teritorijoje, taip vadinamoje Čekijos Šveicarijoje ir labai jau viliojančiai atrodo.

Ji yra netoli nuostabaus Hrensko miestelio, kur norėjosi ilgiau pasivaikščioti, bet kai laiko taip ribotai, o žiemą, ir dar kalnuose, saulė nusileidžia labai greitai, tai teko juo tik per langą pasigrožėti.

Stojame pakelėje, nes tako pradžioje stovėjimo aikštelė uždaryta, todėl prie ir taip netrumpo 3 km ėjimo į kalną, prisidėjo 1,5 km atkarpa nuo automobilio. Dar tiek pat reikės grįžti, bet vaizdai nuo viršaus buvo verti to nelengvo kopimo, nes akmeninis takas paplautas vandens, akmenys išvartyti todėl turi pastoviai žiūrėti kur statai kojas, o juk ir aplink norisi apsidairyti.

Viršuje graži terasa, kurioje šiltuoju metu dirba kavinė, bet užtat nereikėjo nieko mokėti, o ir žmonių buvo iš viso gal kokie 15 – patinka man ne sezonas, kai nereikia minioje stumdytis.

Jei sugalvosite ten apsilankyti, tai pagooglinkit žemėlapy, nes yra ten dar viena aikštelė su kriokliuku, pirma nuo Hrensko ir galbūt iš jos taip pat galima pasiekti tikslą, bet iš antrosios tikrai arčiau, o mums ir tiek km pakako, be to reikėjo dar pasilikti jėgų Dresdenui 🙂
Beje, Bad Schandau miestelyje yra greičio matuoklis, kur mes prieš 10 metų nusifotkinom, nes ten greitis, pasirodo buvo 20km/h. – nepavyko jo išvengti ir dabar, nors greitis padidintas iki 30 :))
Važiuojame į apartamentus, bet prieš tai dar užsukame į parduotuvę, nes reikės gi kalėdinio pyrago lauktuvėms parvežti, o ir maisto pusryčiams, nes ryt sekmadienis – parduotuvės nedirbs. Ir tai buvo teisingas sprendimas, nes parduotuvėje 11 eur. kainuojanti kalėdinių saldumynų dėžė, vėliau mugėje pabrango iki 22 eur.!
Taigi, Drezdenas. Manau daugelis žino, jog miestas buvo visiškai sugriautas karo metu, tačiau atstatytas ir tikrai labai gražus, nors ir nematėme gal įspūdingiausio statinio – Zwingerio rūmų, tačiau paliko įspūdį ir tai ką pavyko tamsoje pamatyti.

Tik Kalėdinės mugės šiek tiek nuvylė – kažkokie išsisėmę, nuvargę mums tie vokiečiai pasirodė, kainos perdėtai išpūstos – jokio niekučio be 4 eur. nenusipirksi, dešros taip pat jau po 4 eur. kainuoja, vynas 3.5 eur., todėl tik simboliškai pasivaišinę, einame ieškoti šitos instaliacijos į Briulio terasą. Tačiau, nors ir porą kartų tuos turėklus iščiupinėjom, deja neradom. Gal žiemai ją nuima, o gal jau paseno ar sulūžo, nes visgi jau 10 metų kaip sukurta. Vyrai nuliūdo, nes patinka jiems tokie dalykai. Bet Dresdenas patiko, tik gal vasarą čia reiktų lankytis, pasivaikšiot po Zwingerio rūmų parką ir gerai, kad senamiestis labai kompaktiškas ir visos grožybės vienoje vietoje.

Sekmadienį ryte užsikeliame į dar vakar nužiūrėtą apžvalgos bokštą Bad Schandau ir apžvelgiame miestelį iš aukštai. Viršuje yra keli aptvarai su lūšimis, pėsčiųjų takeliai vedantys nežinia kur, bet mes nesidomėjom, nes laikas suplanuotas vos ne minutėmis. Nors tai yra populiarus kurortas, su daugybe pasivaikščiojimo takų, kriokliu, spa centrais, bet mums šį kartą tai tik nakvynės vieta, todėl neužtrukome.

Pravažiuodami užmetam akį į aukštai ant kalno stūksančią Königstein pilį, kuriai taip pat reikia nemažai laiko, bet žadu kažkada ir ją aplankyti.

Toliau važiuojame į Saksonijos Šveicariją, į Bastei, nes draugai ten nebuvę, bet tokiose vietose galima lankytis ne kartą, nes labai ten gražu, todėl mes su malonumu pasivaikščiosim dar kartą. Tik patenkame ne į tą upės pusę, o tokiu atveju reikės keltis keltu ir kopti į aukštą kalną, o kojos iš po vakar nebenori lipti.

Pastebėjau vieną dalyką, kad kai važiuoju ten, kur nebuvus, aš visada viską randu, nes atidžiau tam ruošiuosi, o kai čia viskas, atrodo, aišku, tai taip ir būna – užmečiau akį į žemėlapį, kad vienintelis miestelis šalia, kurį reikia įvesti į gps – Ratchen, o kad jis padalintas upės ir centras kitoj pusėj, tai nepažiūrėjau, o tiltai šiose apylinkėse tik du – Bad Schandau ir Pirnoje, taip, kad apvažiavome ratuką ir palikę mašiną einame pasidžiaugti vaizdais.

Mokėti papildomai, kaip sezono metu, vėl nereikia, todėl apžiūrime išlikusius gynybinės pilies likučius ir stebime, kaip keltas, naudodamas tik srovės jėgą, kelia per upę turistus. Gražu čia ir žiemą, o rudenį turėtų būti dar spalvingiau.

Grįždami stabtelėjame lauko kavinėje kavos ir nutariam ko nors užkąsti – pasiimu kažką, kas prasideda žodžiu Fisch…, nes dešrelių jau prisivalgiau ir kaip apsidžiaugiu, kai netikėtai gaunu sumuštinį su silke – reiktų žinoti kaip ji tiksliai vadinasi, nes man skaniausia dešra tai silkė 🙂

Toliau važiuojame į Wroclavą, kur apsigyvename pačiame centre, labai gražiuose apartamentuose, tik po 10 eur. Tiesa, savaitgalį kaina padvigubėja. Pasistatome mašiną mokamoje požeminėje viešbučio aikštelėje ir pasibaram su registratore, kuri liepia pasirašyti už tūkstantinėmis baudomis įkainuotus apartamentų baldus ir aksesuarus, jei kažką sugadintumėm. Klausiam kam tada kreditinės duomenys reikalingi, bet ką ten jiems išaiškinsi – tokia pas juos tvarka – už nakvynę moki 10 eur., bet jei sudaužysi plastikinę lempą iš IKEA – mokėsi 1000 zlotų. Nesuprantu, kaip kažkoks parašas gali būti svarbesnis garantas už kreditinę, juk aš bet ką nupiešti galiu ir kaip įrodys, kad tai mano parašas? Na, bet tiek to, nieko mes nesugadinsim, nors stiklinį staliuką dėl visa ko nuo praėjimo patraukiam :))
O tada išėjom į centrą – ir tai ką ten pamatėm užgožė Drezdeno kalėdinę mugę ir gal būt visas iki šiol matytas.

Nežinau kiek metų tokie renginiai Lenkijoj vyksta, gal jie dar pilni idėjų, o gal slaviškas kraujas švęsti labiau linkęs, bet jei kalėdinės mugės visuose Lenkijos miestuose taip vyksta, tai tikrai nėra ko važiuoti taip toli iki Vokietijos.
Pati aikštė tokia graži, kad nė ypatingų dekoracijų nereikia.

Prekių, bei maisto pasiūla tokia didelė ir nematyta, kad norisi viską iš eilės ragauti – maistas skanus, pavadinimai negirdėti, žaisliukai skoningi, mediniai, rankų darbo. Net kalėdiniai puodeliai karštiems gėrimams dekoruoti su šių metų eglutės ir kitais šventinės aikštės vaizdais.

Daugybė pramogų vaikams – judančiose prakartėlėse sekamos pasakos, vaikai laksto krentančio sniego didžiuliuose plastikiniuose burbuluose, supasi karuselėse, kalbasi su Kalėdų seneliu scenoje…
Sukame ratus aikštėje ir nenustojame žavėtis. O kur dar miesto nykštukų ieškojimas – smagu kaip vaikams.

Apžiūrime buvusią miesto skerdyklos gatvelę, kurioje dabar savotiškas paminklas gyvuliams – ir liūdna ir gražu.

Labai patiko – su malonumu grįžčiau ir jums rekomenduoju – kalėdinis Wroclavas jėga! Užsibuvom iki vėlumos.

Pirmadienis skirtas grįžimui namo, su trumpu sustojimu Varšuvos Blue City prekybos centre. Tai buvo draugų noras, nes reikia jiems sūnaus vestuvėms aprėdų verkiant. Aš pati esu labai skeptiška tuo klausimu, niekada nebuvau apsipirkti Lenkijoje, net mūsų Lidle lankiausi tik kartą, nes aš visko randu ir pas mus, žinau kainas ir tikrai nėra vieno pigiausio tinklo – yra tik apgalvota reklama, o aš jai atspari. Tačiau, kai lenkų vaistinėj pamačiau kainas, tai taip apėmė pyktis – dauguma vaistų per pus pigesni – kas per valstybė lobstanti iš žmonių bėdos? Čia mes ryškiai pirmaujame Europoje.
Bet nepasiduodame apėmusiam pykčiui, skaniai papietaujame, išgeriame nuostabios kavos, nusiperkame šio to skanaus ir pilni gerų įspūdžių grįžtame namo. Tikrai netikėjau Lenkijoje aptikti tai, kas rodos būdinga tik Vokietijoj ir Austrijoj, bet labai smagu, kad norint pasisemti Kalėdinės nuotaikos nebereikia taip toli keliauti, o ir Lietuvos miestai, nors ir mažais žingsneliais, bet juda į priekį – nes juk šventės, ypač tamsiuoju metų laiku, labai reikalingos – su daug lempučių ir šviesos, varpelių skambėjimu, su karšto vyno kvapu ir šventine nuotaika širdyje.
Su Šventėm !!!

9 thoughts on “Lenkija: Kalėdinis savaitgalis Drezdene – Vroclave su čekišku prieskoniu”
  1. Nomadai, seniai begirdėtas, beskaitytas. ) Su kokiu malonumu viską suskaičiau. Be galo patiko tas žvaigždės gyvenimas, kai pakreipaimas teisinga sau linkme )))

  2. Nu, jopšikmatj, kaip supavydėjau tokios kelionės. Savo pasivažinėjimų draugą dar prieš du metus įkalbinėjau važiuoti į Iraną, pernai kažkuriuo metu buvo labai nebrangių bilietų – neprikalbinau. Labai smagu skaityt, tik nemalonu sužinot, kad nors ir daug esam keliavę, kartais vis tiek pasiduodame nebuvusių tose šalyse pasakojimams. Labai gerai, kad atsirado šitas straipsnis. Sėkmės.

  3. Sveiki, Aruna ir Alvydai. Malonu sulaukti iš dėmėsio iš profesionalių keliautojų. Kada Jūs ir besuspėjate tiek keliauti ir tiek tekstų parašyti? Man rankos nusvyra, kol atsivežtus gigabaitus nuotraukų surūšiuoju, o nebaigti aprašymai dūlėja kompo užkaboriuose. Sekmės Jums ir iki.

  4. Rašyt reikia, na, nėra čia labai jau didelio skaitytojų rato, bet kažkas paskaito, atranda sau naudos, vieni daugiau, kiti mažiau. jeigu ne keliautojų pasakojimai, aš nebūčiau pamatęs labai daug įdomių vietų. O apie kai kurias nė nežinočiau. O ir šiaip, visada įdomu kaip kas tą ar kitą vietą mato. Taip, kad nėra ko ten tas savo mintis kompiuterio užkaboriuose dūlint.

  5. Nieko nespėjam, dar turiu iš senų kelionių nesudėliotų nuotraukų ))) Bet rašyti reikia, pritariu Alvydui, nes informacijos trūkumas gimtaja kalba labai didelis

  6. Wow, tiesiog wow. Puikus, nuoseklus ir labai įdomus pasakojimas. O ir šalis tokia iš retesnių. Žodžiu, vienas malonumas.

  7. Dėkui už tokį puikų ir naudingą straipsnį.Nuostabūs aprašymai.Kažkada keliavau į Maroką ir Stambulą,tai buvau atsispausdinusi Jūsų dienoraščius apie šias šalis,vadovavausi jais kaip gidais.O dabar spalio mėn važiuoju į Iraną,tai labai laukiu tęsinio,nes planuoju keliauti panašiu maršrutu,aišku,trumpesniu,nes turėsiu kelionei tik 10 dienų.Jūsų įspūdžiai,perteikiama atmosfera,patarimai man labai padės savarankiškai keliauti.Ačiū.
    Nekantraudama laukiu 2 dalies.

  8. Sveiki,

    Pirmas pastebėjimas, nes turiu nemažai draugų iš Irano – alkoholio ten yra, tikrai nemažai, o patys iraniečiai sėkmingai jį vartoja. Itin didelė juodoji rinka, kurią visi žino ir visi kuo puikiausiai vartoja namie, pradedant alumi baigiant Jack Daniels. Čia kaip lietuvoj su cigaretėmis iš Kaliningrado. Dabar mano klausimas. Esu JAV fanė, bet artimiausiu metu planuoju kelionę į Teheraną. Problema kyla, nes JAV vyriausybė įteisino normą, kad apsilankę Sirijoje, Irake, Irane ir Sudane (nebent dėl humanitarinių/žurnalistinių tikslų) nuo 2014 berods metų, nebegali naudotis visa waiver programa vykimui į JAV (kuri itin patogi ir nieko nekainuoja). Gal kas domėjotės, ar išvis apsilankius Irane bus sunku gauti JAV vizą, ar reikės papildomai kreiptis į ambasadą? Labai noriu aplankyti Iraną, bet taip nenoriu prarasti lengvos vizos į JAV.

  9. Taip,į JAV jau nebeįvažiuosi su elektronine ESTA.Aš buvau Sirijoje,bet 2010 metais,tai dar nesiskaitė,į JAV įleido be problemų.O dabar,grįžus iš Irano,neabejoju,kad nebeįsileis.Ką gi,teks atsisakyti svajonių šalies.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *