LEMŪRIJA – OPTIMISTIŠKAI SU PESIMISTINĖMIS PRIEMAIŠOMIS I

LEMŪRIJA – OPTIMISTIŠKAI SU PESIMISTINĖMIS PRIEMAIŠOMIS – I

(Antananaryvas, Andasibė, Antananaryvas, Ancirabė, Morondava, Baobabų alėja, Bekopaka, Kirindi, Morondava, Ancirabė, Tana)

UTOPINIS IR NEREALUS…

Nors internetas ir beveik šimtas matytų šalių žemės rutulį padarė šiek tiek mažesniu, Madagaskaras retai iškildavo iš pasąmonės voratinklių ir dėl informacijos stokos, ir dėl „nekošerinių“ bilietų kainų. Pagaliau kainose įvyko šiokių tokių pakitimų. Tačiau lietuviai į paslaptingąją salą nepuolė. Jie ir toliau judėjo patikrintu maršrutu – Egipto, Ispanijos link. Todėl teko sėstis prie interneto, kad užlopyčiau šitos vietos pažinimo spragas.

Priimta manyti, jog tai yra Afrika, tačiau pagal daugelį sudedamųjų – atskiras pasaulis. Smalsiam, aprūpintam pinigais (kitokie čia nevažiuoja) keliautojui, Madagaskaras yra tarsi septintas kontinentas. Jame yra užgesusių vulkanų ir aukštų kalnų, lygumų ir upių, tropinių miškų ir pusdykumių. Madagaskare viešbučių (su šlepetėmis ir baltais chalatais spintose) mažai, nes ši vieta skirta tiems – kurie ieško naujų įspūdžių ir egzotikos, – rašo salą aplankyti kviečiančios agentūros.

Gyventojų pagrindą, nuo senų laikų, sudarė išeiviai iš pietryčių Azijos. Maždaug septintajame amžiuje, kolonizacijos pradžioje, čia atplaukė anglai, prancūzai. Jiems iš paskos ir norvegai. Pastarieji puolė įsisavinti aukštikalnių. Tikriausiai vėsus oras jiems priminė gimtuosius kraštus. Atsibeldę arabai apsigyveno šiaurės rytiniame krante, o ten kur dar šilčiau, apsistojo išeiviai iš Pietų Afrikos. Visas šitas kultūrų mišinys ligi pat šios dienos ir sudaro unikalią šitos šalies visumą.

Dar labiau unikali ir savita yra šito krašto gamta. Per kelis milijonus metų ji vystėsi atskirai, nepriklausomai nuo Afrikos. Įdomu tai, jog plėšrūnai, kažkokiu tai būdu išnyko, o visokia kitokia gyvastis – suklestėjo ir pasidaugino. Užtat šiandien čia knibžda daugybė rūšių, kurių negalima sutikti niekur pasaulyje.

Beveik visas Madagaskaras apaugęs miškais, – vienas už kitą įtaigiau kalba turistiniai straipsniai,- sausiausioje dalyje – tropinės pusdykumės, vakarinėje pakrantėje veši mangrovės, rytinėje – kokospalmių giraitės. Yra derlingų raudonžemių. Ir niekur kitur pasaulyje nerasit tiek daug endeminių augalų, žodžiu – rojus. Vien baobabų čia auga net šešios rūšys.

(Prisiminiau vieną herojų, kuris vis sukdavo galvą, kaip gi vietiniai nuo jo (baobabo) nudiria žievę ir skaldo jį malkoms. (Nors, pasirodo, ten ir skaldyti nėra ką, nes šito medžio viduje ne mediena, o vanduo). Įsivaizduokite, kad jūsų kolektyviniame sode išdygo toks. Praktiškai, sodui ir nameliui – galas, o kai jau visai užaugtų – tai vietos neliktų ir jums, ir jūsų vaikams. Reikėtų kažkaip “susitvarkyti”)…

Prisiskaitę tiek daug pagyrimų, kelionę pradėjome planuoti anksti. Daugiau pasidomėjus darėsi aišku, jog apie mažai kainuosiančią „ekskursiją“ reikės pamiršti. Lenkų dėka, su bilietais mums pasisekė. Nors Prancūzijos ar Danijos piliečiai šitą vietą pasiekia pigiau.

Prasidėjo pats sunkiausias namų darbas – susiplanuoti maršrutą salos viduje. Svarbiausia – nuskristi, maniau, o apie visa kita pagalvosime vietoje. Tačiau šitame didžiuliame kamuolyje norėjosi surasti siūlo galą – neilgą pasivažinėjimą, pasiplaukiojimą ar pasivaikščiojimą, bet pasirodė, kad tai ne taip paprasta. 

Vytas pažintį su Madagaskaru norėjo pradėti nuo baobabų. Tie medžiai jam buvo svarbiausi. Mane jų vaizdai baidė. Pilnas internetas tų baobabų su šalia vaikščiojančiais vokiečiais, prancūzais, olandais ir švedais… Jokių netikėtumų, tik foto aparatų spragsėjimai. Todėl siūliau sukti į salos pietus, kur mažiau žmonių ir daugiau žalumos. Pasikivirčiję, ant grindų metėme eurą. Raitelis pasufleravo pirmąsias kelionės dienas praleisti Antananaryve.

Paskui sudėjome savo norus įvieną vietą, kai ką išmetėm, kai ką sutrumpinom. Ir išėjo visai neblogas antrasis – dvylikos dienų kelionės gabalas. Liko susirasti TĄ, kuris mus du „pavėžėtų“ į rytus, vakarus, šiaurę – maždaug 2500 kilometrų. Ir radom. Pagal rusų keliautojų atsiliepimus – kvalifikuotą, patyrusį, sąžiningą automobilių nuomos savininką ir gidą.

IŠVYKOM

Kelionės pradžioje teko apsistoti prie pat Marijampolės. Pas mano seserį. Dažniausiai mūsų maršrutų pirmosios nakvynės būna Vilniuje, bet kartais ir čia. Taigi, šį sykį gegužės aštuntosios vakaras ir naktis buvo praleisti pamarijampolyje. Bona (mano trečioji mažoji šunytė, kas dar nežino), tokiu greičiu laigė po didelį kiemą, jog net raibo akys.

Paskui buvo Sangate viešbutis Varšuvos oro uoste. Negalvojau, jog susisiekimas su mūsų kaimynais yra toks blogas, vežančios firmos neteisingai nurodo atvykimo į Varšuvą laikus, jei dirbtų tvarkingai, būtume išvengę dar vienos nebūtinos nakvynės.

Prieš trisdešimt keturiasdešimt metų čia lankydavausi dažnai. Tais laikais, su kava Lietuvoje buvo ne kas. Lenkijoje – atvirkščiai, „kaviarnės“ klestėjo ant kiekvieno kampo. Ir kiekvienoje nuostabus gėrimas. Niekas nepasikeitė. Nuostabią kavą lenkai gamina iki šiandienos. Išgėrėme, pakilome į kambarį. Už sienos dainavo stiuardesės. Prie įėjimo ant laiptų keikėsi du lietuviai.

Gulėdami lenkiškose lovose, gal dėl tų už sienos skambančių dainų, prisiminėme kai kurias lietuvių moteris: Prunskienę – „šliosą“ dešros įkainavusią darbininko mėnesio atlygiu, Andrikienę – pasukusią laiką taip, jog temdavo iškart po pietų, Ruokytę – ryjančią paskutines autentiškos mūsų abėcėlės raides. Kur tokio uolumo šaknys?

Paryžių pasiekėme per porą valandų. Per trečiąją susiradome terminalą, iš kurio kelias vedė į Antananaryvą. Jei tu esi „tranzitinis“, šitoje vietoje surasti kitą terminalą ar kokią kontorą būna nelengva. Kai kurios Šarlio de Golio oro uosto salės yra nuostabios, tačiau visko girti tikrai negaliu. Dėl keistų nutikimų. Ir dėl klaidumo taip pat.

Lėktuvo ekipažo irgi negirsiu. Stiuardesės  – susiraukšlėjusios ir surūgusios. Kartais net prisišaukti sunku. Surasti – taip pat, nors keleivių salonas – ne aerodromas.

Į Antananaryvą atskridome punktualiai. Labai nepavargau, nes salone turėjau didelius patogumus. Sėdėjome centre, ir nors keleivių buvo daug, mano kairėje, o Vyto dešinėje, kėpsojo po tuščią krėslą. Tikriausiai suprantate, jog prasimaniau šiokią tokią lovą, ir didesniąją skrydžio dalį gulėjau. Maistas buvo neblogas. Keleiviai – margi.

Pasienio ir vizų „įklijavimo“ formalumus praėjome be keblumų. Tiems kas ruošiasi čia vykti – mėnesio viza oro uoste kainuoja trisdešimt penkis eurus. Ir jokių problemų.

Pasikeitėme pinigus ir tapome gumelėmis perrištų milijonų valdytojais. Pasitiko į filipinietį panašus kelionių organizatoriaus Džonatano firmelės vyrukas, nuvežė į iš anksto mūsų pasirinktą viešbutį. Nuotraukoje namas atrodė kur kas geriau. O realybėje pasirodė niūrus, kitoje gatvės pusėje pilkavo betoninė tvora su spygliuotomis vielomis. Nė iš tolo nepanašu į sostinės centrą. Ir tamsu baisiausiai. Pasitikslinau, ar mūsų nakvynvietė tikrai yra miesto centre. Vaikinas pasakė „taip“.

Pasivijo nuovargis. Jokių piniginių reikalų su „filipiniečiu“ tą vakarą netvarkėme, viską palikdami išvažiavimo iš sostinės dienai.

Kambarys nuteikė kur kas maloniau, šviesios sienos, dvi plačios lovos, televizorius (kurio niekad nežiūrime), kondicionierius, dušas, rankšluosčiai, modernios spintos, o prie įėjimo į sanitarinę zoną – dvi kriauklės, rozetė. Sakyčiau, tokia nedidelė, patogi virtuvėlė. Pasinaudojau tualetu, nuleidau vandenį. Unitazas pradėjo taip garsiai kaukti, jog atrodė, jog mūsų numeryje į orą kyla karinis lėktuvas.

Spintoje uždarytas seifas vertybėms prajuokino. Gerbiantis save vagis be didesnių vargų išsineštų jį su savimi, prigriebdamas kartu ir lentyną. Mūsų jaunasis gidas, su kuriuo teks praleisti dvylika dienų, pasakė, kad tamsųjį paros laiką geriausia praleisti viešbutyje, nes gatvėje apstu plėšikų. Na, tokiose tamsiose gatvėse tik ir plėšikauti, pamaniau, o garsiai pasakiau, jog vaikščiosime po miestą tiktai tuomet, kai jų vagys ilsėsis. Vadinasi, maždaug nuo šeštos ryto, iki penktos vakaro. Dar po valandos čia jau būna tamsu.

KITA DIENA

Naujojoje vietoje prabudau septintą. Pasivarčiau, tačiau miegas jau neėmė. Kėlėmės. Priėjau prie lango. Plati į kalną kylančio miesto panorama, tačiau vaizdas nė koks. Matėsi keletas bažnyčių, bet akys neužkliuvo nė už vieno gražesnio namo. Žalumos taip pat nesimatė. Papusryčiavom, susiruošėm į gatves.

Išėję pro duris, pasukome į dešinę. Kaip visada, pirmiausiai norėjome surasti turgų. Pasiekę parką, su kažkada čia stovėjusiomis pavėsinėmis, pajutome, kad jis jau kažkur čia pat. Prekyvietė buvo milžiniška ir užėmė kvartalą. Tačiau nepatraukė. Sostinės žmonių apranga ir krautuvių vitrinos nežavėjo. Indijoje akis paganai žiūrėdamas į nacionalinius aprėdus, o čia – vien tik europinis „second handas“. Kiekviename žingsnyje.

Žemės ūkio padargai įdomūs, tačiau ilgai netyrinėsi. Stebino prekeiviai, pardavinėjantysįvairiausių dydžių maišus. Daugiausiai – sintetinius, iš propileno. Niekada vienoje vietoje neregėjautiek daug vien tik maišais prekiaujančių žmonių.

Bjauriu kvapu trenkiantį mėsos skyrių apėjome ratu. Jūros gėrybės traukė, tačiau nepakeliama smarvė varė šalin. Tai vienur tai kitur, vyrai ir moterys godžiai į save siurbė austrių geldelių turinį. Pilna džiovintos žuvies, dar daugiau riebių zvimbiančių musių. Nelabai mielas vaizdas mus pasitiko ir prie daržovių bei vaisių. Gal turgus ne tas? Gal sezonas?

Oro uoste girdėjome zvimbiant uodus. Čia jų nebuvo. Ir ačiū dievui. Aplink sklido tiktai baisūs kvapai ir tarsi bombonešiai zvimbė musės. Dar bjauresnių gyvių neišvydome. Antananaryvo apylinkės yra maliaringos, reikėtų vartoti tabletes. Geltonojo drugio čia jau nebėra, maro sostinėje pasigauti taip pat nesitikėjome, bet atsargumas saugo.

Turgaus tarpuvartės pilnos suvalgymui suvežtų vištų, kalakutų, ančių, žąsų. Visomis kryptimis važinėja seni trantai, kuriuos vadinti automobiliais, reikštų pataikauti vietos transporto ministerijai. Dievulėli, tokių kledarų man dar neteko matyti.

Kur nepravažiuoja automobiliai, rieda žmonių traukiami dviračiai vežimai. Suvalkijoje panašius „bėdomis“ vadindavo. Juos traukiančius vyrus laimingais nepavadinčiau; užskurdę, mažiukai, purvini, užgesusiomis akimis, kurios vargu ar dar geba šypsotis.

Antananaryvas išsimėtęs ant kalvų. Leistis žemyn malonu, kilti – ne kas. O dar tokiame karštyje, sausu pasiekti kalniuko viršūnę neišeina. Grįžome į viešbutį, pavalgėme, pailsėjome ir vėl išėjome. Tikėjomės patekti prie ežero, tačiau atsidūrėme kitame to paties turgaus krašte. Pasikeikėm. Vėl grįžom, tačiau apsukę ratą vėl atsiradom ten pat. Dar pasikeikėm ir pasukom visiškai priešinga kryptimi.

Didžiai nuostabai, už šimto metrų atsidūrėme miesto centre –„Nepriklausomybės“ aikštėje. Visose pasaulio šalyse politikai pagrindines aikštes vadina „Nepriklausomybės“ arba „Laisvės“ vardais. Kartais nusipelniusių veikėjų, rečiau rašytojų ar menininkų.

Reprezentaciniai pastatai gražūs, po medžiais šimtai sėdinčių malagasių, čia irgi turgus, tik truputį švaresnis, ramesnis, prekiaujama cukrašvendrių sultimis, kokoso pienu, prieskoniais: juodaisiais ir raudonaisiais pipirais, cinamonu, vanile. Išvengti prekeivių nesisekė, nors stengėmės. Viešbučio darbuotojas sakė, jog prekės čia prastos, o brangieji akmenys vakarinėje aikštės pusėje – klastotės.

Apžiūrėję turistų informavimo centrą ir plačiais laiptais nuriedėję žemyn, aptikome trečią turgų. Pilną vaisių. Čia buvo ir mokyklinių prekių. Mokslas Madagaskare nemokamas, tačiau išmokslinti vaikus daugeliui vis tiek kainuoja nepakeliamai brangiai. Turguje daug smulkių valgyklėlių, tačiau valgyti nesiryžome. Gal vėliau, o gal – niekada.

Vakarėjo, aplink virė triukšmingas afrikietiškas gyvenimas. Žmonės mus kalbino. Prancūziškai. Šalyje daugiausiai šnekama būtent šita kalba, dar – malagasiškai. Pilna išmaldos prašytojų, jų tarpe – vaikai. Padalinau saldainių. Atsivežiau čia ne vieną kilogramą. Mane kaip mat apsupo minia naujų prašytojų. Nemalonus jausmas, kai norisi padaryti malonumą, tačiau neišeina.

Triukšmas, triukšmas, triukšmas. Pro šalį pravažiuojantys „automobiliai“ atsiduoda blogu benzinu. Pagrindinė šalies nelaimė, kažkokia pusiau socialistinė orientacija. Tačiau prie Tanos, taip vietiniai vadina savo sostinę, greitai pradėjome priprasti. Centrinės gatvės triukšmingos, šiek tiek tolimesnės –ramesnės. Kai kas primena Kubą, tačiau Havana – buvusi pasaulio gražuolė, o Antananaryvas tokiu nebuvo niekada. Verkiant reikėtų daugiau tvarkos, rūpesčio savo miestui. Tačiau, kas karštyje nori dirbti?

Vaikų mirtingumas pastaruoju laiku čia žymiai sumažėjęs, bet badaujančiųvis tiek daug. Gerai, kad jau bent kits kito nežudo. O visko čia būta. Norėdami pasislėpti nuo pardavėjų, įsmukome į kavinę. Nepadėjo. Keli sustojo prie įėjimo ir šaukė prieskonių ir muzikos instrumentų kainas. Jos vis mažėjo, tačiau mes buvome kantresni ir išėjome tiktai sutemus.

Pasirodo, kad nusileidus saulei, gyvenimas mieste nesustoja. Žmonės susikuria laužiukus ir gamina maistą. Virpančios švieselės apšviečia kioskelių sienas ir pardavėjus. Virš galvos šviečia Pietų kryžiaus žvaigždynas ir tūkstančiai kitų šviesulių. Antananaryvo dangus ryškus ir vaiskus.

Rikšos išvežinėjo užsivakarojusius antananaryškius namo.

Grįžome į viešbutį ir mes. Uždarėme langus.Nuo uodų. Paruošiau stiprios kavos, šnekėjomės. Visada taip.

Tą dieną mums labiausiai patiko „banguotos“ miesto gatvės, kuriose apstu kiemų, mokyklų, kavinių, kepyklėlių, skalbinių ir linksmų gyventojų. Iki pietų šalies sostinė glumino, po pietų – jau domino. Rytoj ir poryt apeisime turistines vietas, ir zooparką taip pat. Tačiau jaučiu, kad šitame mieste ne jie man paliks geriausius prisiminimus, o centras, aukštyn žemyn vedantys laiptai, prekių lentynos prie sienų, kuriose – čirviniai blynai, pyragaičiai, spurgos. Dar Pietų kryžiaus žvaigždynas ir purvini vaikai. Ir smalsūs kolonijinio senamiesčio seniai. Jie kažkuo traukia. Gal amžiumi, gal akių giluma, gal azijietiško veido paprastumu. Tuos senus veidus aš gerai įsidėmėjau, tačiau prakutusių malagasių fizionomijose, Tanos senamiesčio žmonių bruožų aptikti nepavyko.

DVYLIKOS DIENŲ PASIVAŽINĖJIMAS (PASIŽIŪRINĖJIMAI, PASIPLAUKIOJIMAI, PASIVAIKŠČIOJIMAI)

Trys dienos Antananaryve praėjo greitai. Kaip sakiau, taip ir atsitiko. Labiausiai mums Tanoje patiko seni kvartalai. Ketvirtosios dienos ryte atvažiavo baltas Ford Focus ir išsivežė mus dvylikos dienų turui natūralios gamtos, toje gamtoje gyvenančių gyvūnų, ir civilizacijos nesugadintos žmonių buities pažiūrėti. Pirmasis sustojimas Andasibėje, ten trys parkai, du privatūs ir vienas valstybinis. Kelio, atrodo, buvo ne taip jau daug, tačiau važiavome beveik visą dieną.

Riedėjome pagrindine šalies magistrale, bėgančia į uostamiestį. Pro langus matėme daug furų, tris apsivertusias grioviuose, kriokiančius ir dūminančius automobilius, skaičiuojančius nežinia kelintus gyvenimo metus, teko sutikti ir Madagaskare pagamintą lengvąją mašiną – panašesnė į karui skirtą šarvuotį, nei į šeimai derantį automobilį.

Miestelius paįvairina šimtai rikšų. Jie tempia savo vežėčias tarsi likimą. Tos, kurios traukiamos vyrų jėgos – neišvaizdžios, pilkos, minamos dviračio pedalais – spalvotos, ryškios. Gidas sako, jog tai kiniečių išmislas, jie gamina, o malagasiai perka ir daro kapeikėlę, kad pramaitintų šeimas.

Vakare pasiekiame pirmąjį sustojimą– privatų parką– lemūrus, chameleonus, gekonus ir varles. Daro įspūdį. Šios dienos žvėreliai– dviejų rūšių sifakos, paprastos ir Kokverelio. Jos turi pailgą snukutį ir stveriamąsias galūnes, truputį baukštokos, grakščios, šoklios, primenančios chuliganiškas senutes. Tačiau puikiai žinančios iš ko galima gauti skanumynų.

Vytas paklausė mus vedžiojusį vyrą, ar šitame miške yra orchidėjų? Iš kur, nustebo vyriškis, juk tai visai jaunas miškas, pasodintas maždaug šešiasdešimtaisiais praėjusio šimtmečio metais. O dauguma jo medžių – Australijos eukaliptai. Juos čia sodina dėl dviejų priežasčių – todėl, kad sparčiai auga ir labai tinka pelkėtoms vietoms, mat gausiai garina vandenį.

Chameleonų paviljoną apžiūrėjau su dideliu malonumu. Keisti gyvūnai tie chameleonai, „krūtesni“ net už žmones, akyse mainosi, stebina, tačiau ir tie iš žmogaus laukia pakišos – vabzdžio ar gabalėlio mėsytės. Varlės manęs nedomina, žvilgtelėjau į vieną kitą ir nuėjau apžiūrinėt augalų. Tik nepatyrusiam turistui gali pasirodyti, kad žaluma beveik tokia kaip pas mus. Deja, čia nieko panašaus į mūsų medžius nėra, viskas čia kitoniška, viskas kitaip. Įbridau į žalsvai rusvą pievą, prilindusių į kelnes „adatėlių“ nepajėgiau išvalyti per tris dienas. Vis badydavo ir badydavo.

Rezervate laikas praėjo greitai, dar pusantros valandos automobilyje, ir mes viešbučio namelyje (bungale). Aplinkui miškas, tačiau iš kažkur atlekia ir skaudus vėjas. Kambaryje ieškome rozečių. Šiap taip randame. Jei mano namuose būtų taip baisiai išvedžiota elektra, tvarką prižiūrintys vyrukai ją išjungtų kaip mat. Ir dar paskirtų baudą. Sėdžiu ant lovos, virš galvos priešuodiniai tinklai, valgau pakelėje pirktas nežinomas uogas ir džiaugiuosi. Skanu, be to, ir pailsėti galima.

Vakarienė viešbučio restorane nenuvylė. Garsusis vietos patiekalas „zebu“ (mūsiškai – troškinta jautiena) buvo minkštas, sultingas, su aromatu. Ne veltui šitą maistą giria turistai, kaip beje ir visus kitus, pagamintus iš gamtoje bėgiojančių gyvūnų ir paukščių. Sriuba nustebino. Švariame vandenyje, karštame, plaukiojo keli mums nežinomos žolės lapai. Paragavome, skonio jokio. Įsidėjome druskos – pasidarė sūru. Ir viskas. Pusę šiaip ne taip suvalgiau, vis tiktai viralas.

Paskui pasivaikščiojome apylinkėse, vargsta čia žmonės, vargas į akis krenta pats. Tačiau vargsta kažkaip kitaip, jie laimingesni savo skurde, nei mes pritekliuje. Gal kada nors kas nors išves laimės formulę, arba bent pasakys kodėl mes, regis jau visko turėdami, esame tokie bambekliai.

Sienomis pradėjo bėgioti vorai. Klozete pasigirdo šiurpūs bulbsėjimai. Po tokių garsų amerikonų siaubo filmuose iš kriauklių ir unitazų pradeda lįsti siaubūnai. Už bungalo sienos pašėlusiai griežė svirpliai, griovyje kurkė varlės. Atsigulėm.

NACIONALINIS LIETAUS MIŠKAS IR PRIVATŪS LEMŪRAI

Anksti gulę, anksti ir atsikėlėm. Išsimiegojau puikiai.

Gretimame bungale dvi čekės šnekėjosi apie gyvenimą ir vyrus. Irgi mat atrado vietą, galvojau, įveikė tūkstančius kilometrų, kad svetimuose miškuose aptarinėtų šlitinėjančius savo būties pamatus. Prie restorano kampo šeimininkas surišo vištoms kojas ir numetė jas prie sienos. Kojeles suveržė tampriai, kad virvelė neatsileistų. Vištos truputį paspurdėjo, paskui nurimo. Nežino vargšelės, kad paskutinįjį kartą regi mėlyną dangų.

Valstybei priklausančiame lietaus miške vaikščiojome keturias valandas. Pasisekė pradžioje ir pabaigoj. Netoli girdėjosi lemūrų balsai, tačiau mes, kažkodėl, pasukome į priešingą pusę. Tik paskui supratau, jog tai kito gido leidžiamas magnetofoninis lemūrų triukšmas. Kad prisiviliotų tikrus.

Mūsų vadovas buvo atkaklus, brovėsi ir brovėsi per brūzgynus, tačiau arba nematėme nieko, arba matėme labai aukštai, ar toli. Pagaliau jis neiškentė ir taip pat įjungė grotuvą. Nepagelbėjo. O gal kaip tik pagelbėjo, nes už kelių šimtų metrų išvydome Indri Indri. Puolėm artyn. Lemūrai tikriausiai buvo po pusryčių, arba visai nenusiteikę judėti, siūbavo medžių viršūnėse ir tiek.

Paskui netikėtai sujudo, puolė šokinėt nuo šakos ant šakos, kažką rankiojo, kažką mėtė, pradėjo vaikyti vienas kitą ir staiga, nelauktai, sukėlė tokį triukšmą, jog jį galėjo girdėti visa apylinkė. Prie mūsų prilėkė daugiau užsieniečių ir visi išsižioję klausėsi.

Tarp kitko, niekur nemačiau tokių nemandagių ir nekultūringų vakariečių, tik Madagaskaro miškuose. Dalis jų transo būsenoje, dėl geresnės nuotraukos, patrauklesnio peizažo, jie gali tau ne tik ant kojos, bet ir ant galvos užsilipti. Net nemanydami atsiprašyti. Čia viskas vyksta kaip Lietuvos keliuose, tik pas mus kuo „krūtesnė“ mašina, tuo chamiškesnis vairuotojas, tenai – kuo suktesnis foto aparatas, tuo labiau pasiutęs jo savininkas.

Indri Indri koncertas pasibaigė taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Pašėlusiai graži „muzika“, čia jums laukinė gamta griežia ir dainuoja, ne koks ten Pūko radijas.

Regis sukome link namų. Juokavau, jog būtų buvę paprasčiau nelandžioti po brūzgynus, o atsisėdus ant pagrindinio tako palaukti. Nejaugi niekas nepasirodytų? Ant mano žodžių kelią perbėgo du lemūrai – sifakos, paskui dar du. Ir pasislėpė tankumyne. Mes turistai, mūsų pareiga kuo greičiau lėkti iš paskos.

Endemines sifakas radome netoliese. Pievelėje. Jos taip žavingai vartėsi miško paklotėje, jog norėjosi atsigulti šalia. Ir būčiau, ko gero, atsigulęs, bet vėl tie turistai. Kaip vaiduokliai pradėjo iš visų pusiųšliaužti į mūsų aikštelę. Žvėreliųšėlsmas tęsėsi ilgai, pasižiūrėdavo į mus kreiva akimi, ir vėl imdavo voliotis, vartytis, kandžiotis. Ir jokių šauksmų, tik vos girdimas inkščiojimas. Priėjau taip arti, jog galėjau paliesti. Gražu. Labai gražu žiūrėti į mielus ir juokingus gyvūnus, žaismingus ir nebailius. Malonumas buvo dar didesnis dėl to, kad jos „tikros“, laukinės, neprijaukintos, netarnauja dėl gabalėlio banano ar šaukštelio medaus.

Po pietų atsidūrėme privačiame lemūrų parke, patiko tačiau nenustebino. Buvau prisiskaitęs daug straipsnių, viską taip ir įsivaizdavau. Akį džiugino teritorija, padalinta iškastomis „upėmis“, jos apaugęžolėmis, krūmais ir atrodo labai natūraliai. Tos „upės“ vagoja visą plotą. Tai lemūrų tvoros. Per tikras jie perliptų, ar paprasčiausiai peršoktų. Dažno lemūro šuolis siekia septynis metrus, o vanduo juos sustabdo.

Šits privatus parkas, tai septynių skirtingų rūšių lemūrai: rudasis, juodasis, varis, raudonasis varis, karūnuotasis ir katiniai (lemūrai katos). Katos – gražuoliai, su prašmatniomis žieduotomis uodegomis, baisiai smalsiais snukučiais, labai šoklūs ir vikrūs. Tačiau labiausiai patiko tas, kuris nesiartino prie žmonių, o sėdėjo ant nuvirtusio stuobrio ir žaidė su savo uodega. Kiti keturi vis šokinėjo į mūsų valtį, lipo ant pečių, kraustėsi ant galvos ir kaulino bananų.

Tiesa, visko vos nesugadino vietinis gidas, jo eisena buvo tokia išskirtinė, tokia šokiruojanti, jog kurį laiką tik didelių pastangų dėka pavyko susikoncentruot į lemūrus.

Įsimylėjau bambukinius. Ir jau visai sužavėjo dar nesubrendę jų vaikai, prisiartina ir žiūri tiesiai į akis, o paskui, skleidžia tokius garsus, tarsi lemūrų kalba tau aiškindami, jog be gabalėlio banano jie yra patys nelaimingiausi padarai pasaulyje. Labai norėčiau tokio. Tai duotųsi po butą, tai šokinėtų, užuolaidų neliktų jau pirmąją dieną.

Apžiūrėjome visus čia gyvenančius. Taigi, pridėjus pirmame parke, Antananaryvo zoosoduose regėtus ir naktinukus, susidedanemažas skaičius – veik visos vietinės rūšys.

Dvi programos per dieną – nuvargino, o dar laukė trečioji – vėlai vakare. Grįžtant kaime nusipirkome kažkokių vaisių, skanūs. Prieš akis vis iškildavo bambukinių vaikai – apvalūs vilnos kamuoliai su nuostabiomis galvytėmis, kuriose įstatyta pora smalsių akelių. Tiesa, vienas įkando kai užsimaniau jį paglostyti, bet argi kas nors taip kanda? Toks įkandimas tai – koketavimas.

Andasibės miškuose pasislėpė saulė. Pasibaigė penktoji mūsų diena saloje. Europiečių supratimu – rezervatas yra teritorija arba akvatorija, turinti tam tikrų gamtos turtų, gyvūnų, augalų, saugoma įstatymų, kad visa gyvūnija, augalai, ypatingi geologijos reiškiniai išlaikytų pirmykštę būseną. Madagaskare rezervatais vadina beveik kiekvieną vietą, kurioje gali veistis lemūrai. O turistai žiūri į juos už gabalėlį banano. Čia vyksta kažkas panašaus kaip Tailande. Tik tajai dar labiau išvystę infrastruktūrą, ir ten kiekviena „Kretinga“ turi savo „dramblyną“, „krokodilyną“, „vėžlyną“ ar kalną beždžionių. Turistai galvoja, kad vaikšto po natūralius ir senus miškus, tačiau tiems miškams yra trisdešimt keturiasdešimt metų. Maloni apgaulė? Nežinau.

Vakare galvoje ėmė kirbėti klaustukai. Įvairi keliautojų literatūra skelbia, kad į Madagaskarą vykstama dėl natūralios gamtos, toje natūralioje gamtoje laisvai gyvenančių gyvūnų, ir visokiausiomis technologijomis neapkrautos salos žmonių buities.

Ar reklama atitinka tikrovę? Ar pavyks natūralia gamta garsinamoje šalyje išvysti bent vieną seną ir tikrą mišką? Neprijaukintą žvėrį? Savo gudrumu išgyvenantį chameleoną ar gekoną?

Vargu, nes visi ar beveik visi miškai čia jau seniai antriniai, tretiniai, mūsų bungalai, beje, taip pat – virš galvos kietmedžio lentų lubos, tačiau sienos iškaltos virtuvine klijuote, santechnika baisi, elektros instaliacija grėsminga, ir darosi neaišku, kokio gyvenimo mes čia atvykome žiūrėti? Jei tas skurdas ir nepriteklius yra vadinamas šitos salos tikrove, tai, sakykite, kodėl už aukštos tvoros gyvenantis mūsų viešbučio savininkas vaikšto europietišku parketu, į pasaulį žiūri pro europietiškus langus ir valgo tiktai mūsišką maistą? Į ką kreipti dėmesį – vargšų nepriteklių, ar turtingųjų pasiekimus, netikrus miškus ir į zooparkus panašius draustinius, ar į pasibaisėtinai suniokotą salos gamtą?

B.d.