Latvija: Pasivaikščiojimai po Siguldą ir ne tik

Netikėtai-neplanuotai atsirado reikalas nuvažiuoti į Siguldą, pasak apkalbų, vieną iš gražiausių „braliukų“ latvių kurortų. Kadangi pro šalį esame važiavę, o pačioj Siguldoj nebuvę, tai tas reikalas pasirodė visai laiku ir vietoj. Taip prasidėjo pernykštės kelionės aprašymas. Praėjo daugiau kaip metai, o aprašymas nepasistūmėjo iš mirties taško, tačiau per tą laiką įvyko dar viena, šį kartą jau planuota kelionė į tą pačią Siguldą su nukrypimais į dar keletą lankomų objektų, todėl kompo gilybėse susiradęs tuos porą pernykščių sakinių nutariau visgi papasakoti savo ispūdžius apie, manau, daugelio lankytas ir tikrai lankytinas vietas.
Kadangi pagrindinė vasaros kelionė dar visai už kalnų, o galva baigia užvirti nuo pavasarinių darbų maratono, kilo mintis ją šiek tiek pravėdinti. Iš Ingos pusės sulaukiau tik džiaugsmingų pritarimo šūksnių, todėl ilgai negalvojęs „užsibookinau“ (labai juokingas parašytas šis žodis) pernykštį viešbuti „Hotel Pils“ pačiame Siguldos centre. Emilija važiuoti atsisakė, todėl šiemet važiuosim dviese, kad būtų dar įdomiau, važiavimui pasirinkom prasiilgintą Joninių savaitgalį , bus galimybė stebėti garsųjį LYGO šventimą.
Šį kartą kelionė neilga todėl išvažiuojam normaliai išsimiegoję šeštadienį, birželio 23 d rytą. Nors pagal kalendorių jau seniai vasara, dangus apsiniaukęs, karts nuo karto palynoja, pučia gana žvarbus vėjas, bet mums visą tai nė motais, juk nors ir trumpos , bet parsideda atostogos. Visiškai netoli sienos pravažiuojam nuo šlaito nusiritusią ir degančią latvišką fūrą. Vaizdelis kraupokas, gaila vairuotojo, aiškiai užmigo vargšelis namo beskubėdamas.
Pirma stotelė – Biržų pilis. Šiemet buvom sau pasižadėję, kad nors kažkiek ir Lietuvos apžiūrėti, o tai kažkaip gėda kartais; Romoj buvau, Kaire buvau, o Biržuose nebuvau (aš visgi Biržuose buvau kokiais 1980 m, bet pilies tebuvo tik griuvėsiai). Šį kartą važiuojam pliki –basi, neturim ne tik GPS, bet net ir menkiausio žemėlapio, todėl tenka pasikliauti kelio ženklais ir nuorodomis, kurios tvarkingai mus nuveda prie reikiamo objekto.

Šventinio šeštadienio rytas, parkinge tik pora mašinų, žmonių irgi tik vienas kitas vaikštinėja. Pagrindinis pilies pastatas gražiai restauruotas,

šalia atstatinėjamas dar vienas, lygtai buvusios arklidės. Visgi Biržų pilis buvo skirta ne princesėm gyventi, o greičiau fortas, ne veltui tokie taisyklingi keturkampės žvaigždės apsauginiai pylimai ir griovys aplink. Mūsų didžiam džiaugsmui net ir muziejus veikia. Gal kažkur užsienyje būtume ir nėję į vidų, bet čia būtinai apsilankysim. Visgi įdomu kur tie kazokai anot „Silva Rerum“ iš parketo ir baldų laužus kūreno. Ekspozicija – nieko įpatingo, gal tik rūsiai su savo išlikusiom orginaliom sienų dalim daro įspūdį. Iš tetos kasininkės iškauliju vienintelį vitrinoje esantį ženkliuką su Biržų herbu, dar galim gauti nemokamos žolelių arbatos kažkokia vietine proga. Pasidomiu, kodėl Biržuose, ir arbatos, o ne alaus, išgaunu pažadą, kad apie tai pagalvos. Užtrukom gal kokią valandą, bet vistiek smagu, dar apeinam aplink pilį tuo pylimu, patikrinam, ar tikrai negalima įsipjauti piršto į šlaito kampą, toks jau jis dailiai smailiai aštrus pasirodo.
Ką gi pirmas objektas yra, visi patenkinti lekiam į Rundalę. Kadangi, kaip jau minėjau, neturim jokio vedlio, tai vadovaudamasis krypties nuojauta Latvijon pasuku ne tuo keliu. Nieko baisaus, dar arčiau pagal atstumą tik keliukas labai jau menkas. Sieną kertam ties Skaistkalne pervažiavę kažkokią upę, kurios žemėlapyje surasti nepavyko. Toliau Bauskos link. Baigiasi miestelis, baigiasi ir asfaltas. Senokai nevažinėjau žvyrkeliais, bet visai neblogas pasitaikė, bet manau, kad būtent jo dėka prasikiurdžiau duslintuvą. Labai juokiausi, kai kažkurioj vietoj iš šalutinio žvyrkelio įvažiavau į Pagrindinį žvyrkeli. Netrukus ir Bauska, teko grįžti truputį atgal, kad pataikyčiau į Rundalės kelią. Jau artėjan prie Bauskos pasirodė pirmieji Lygo požymiai, tai visokiuose pagroiviuose ir priepelkėse sustojusios mašinos, o šalia įvairiausias žoles ir gėles skinančios latvės. Bauskoj jau pilna tautiniais rūbais apsirengusių žmonių, o su vainikais, tai galima sakyti visos. Nors dar tik šiek tiek po vidurdienio žmonės jau šniūrais traukia link pilies, kur, matyt, vakare bus pagrindinis veiksmas.
Rundalė pasirodo, visiškai šalia. Parkingas nemokamas, tai jau geras ženklas, mašinų yra, bet ne sausakimšai, be to pusė su lietuviškais numeriais. O ko norėt, jei iki sienos koks 20 km tėra. Rūmai dideli ir įspūdingi, net nesitiki, kad kažkokiam užkampy, gali tokią vietą rasti.

Tiesa, bilietai pakankamai brangūs, o ir laiko nėra perdaug, todėl pasitenkinam bilietais į parką, kurie po 2 latus žmogui.

Daug kur jau rašyta ir apie parką, ir apie rūmus, todėl nesikartosiu,

bet rožynai fantastiški, tiek daug gėlių turbūt nebuvau gyvenime matęs, nors didžioji dauguma vijoklinių rožių dar tik ruošėsi žydėti. Pasivaikščiojom labirintais prisisuostėm nuostabaus rožių aromato,

kuris tiesiog tvyro ore, niekaip negalėjom išeiti, tai ten dar norisi, tai ten, ir visur gražu, spalvota ir kvepia.

Sunkiai įsivaizduoju, kiek reikia žmonių visą tai sutvarkyti ir prižiūrėti, o iš apylinkių matosi, kad parkas dar plėsis. Kažkaip liūdnai pajuokavom, kad latviai, matyt, vogti neišmoko, todėl viskas taip ir yra. Tiesą sakant tas liūdnas juokelis buvo visos 3 dienų kelionės leitmotyvas. Galima būtų pasvarstyti, kodėl taip, bet gal ne čia, o čia reikia tik džiaugtis, kad visai netoliese tokie dalykai dedasi.

Pramaklinėjom tam parke gerokai, dar būtume ir daugiau, bet dar važiuoti geroką gabaliuką, o viešbučio rezervacija po valandos kaip ir baigiasi, teko pasiskambinti ir patvirtinti, kad atvažiuojam, tik užtrukom. Buvo dar mintis važiuoti per Jelgavą, bet atsisakėm to sumanymo, grįžom į Bauską, toliau link Rygos ir pro Salaspilį į Siguldą. Bauskoj žolėmis ir vainikais apsikaišiusių žmonių smarkiai padaugėjo, pakelėse iš mašinų pardavinėja ąžuolų vainikus ir pynes, pievų gėlių vainikus ir visokią kitokią žalią masę. Kas įdomiausia, kad ne tik žmokės, bet ir automobiliai apkabinėti vainikais ir girliandom, o jei kas nesuspėjo ar nesugebėjo, tai nors šieno kuškį už valytuvo užsikišęs važiuoja, gerai, kad nelyja, nes juokinga būtų.
Į Siguldą atvažiavom jau po 19 val. Kadangi viskas puikiausiai pažįstama nuo pernykštės kelionės, į viešbutį atvažiuojam kaip į savo kiemą. Šalia esančiame turgelyje iš bobulės už 2 latus nuperku Ingai vainiką, kad neišsiskirtų iš minios. Pasirodo, visai tinka. Tada atsimenam, kad ir pavalgyti būtų neblogai. Miestukas visiškai tuščias, aplink esantys restoranėkai, panašu, kad nedirba, o mūsų „Hotel Pils“ skelbiasi turintis restoraną, ir netgi su veitine tradicine virtuve. Kaip parašyta taip ir yra, paspėliokim, gaunam po mažytę porcijytę kažkokio, manau, kad mikrobanginėj pašildyto, maisto už solidžią kainą, kava atnešama dar prieš patiekalus, o alus pilstomas iš butelių, lygis v.ž. Padavėjos labai malonios ir paslaugios, viskas kaip ir gerai, bet tik ne valgyti ten. Pernai mes to ir nedarėm, nebedarysim daugiau ir šiemet. Po „sočių pietų“ dar kambary užkremtam savo dešrytės, šilčiau apsirengiam ir einam ieškoti kokio veiksmo vietos.
Nuojauta kužda, kad viskas turėtų vykti aikštėje netoli Gaujos (tokia upė), nes kitų tinkamų vietų kažkaip nepastebėjau. Ir tikrai, aplink aikštę sukrauti dideli laužai,

scenoje dainuojamos liaudiškos ir panašios dainos,

po truputį renkasi žmonės,

kartu vyksta ir šiokia tokia mugė, ir alaus keletas paviljonų dalyvauja linksminime. Viena bėda, kad gana šalta ir stiprus vėjas. Norėjau pamatyti degant tuos laužus, bet iki to dar gana daug laiko, o mes jau viską apėjom ir apžiūrėjom, dainų pasiklausėm ir net papuošalą dukrai nupirkom už paskutinius 5 latus (reiks bankomato ieškoti), todėl nutarėm, kad iš principo viskas aišku ir reikia eiti žiūrėti futbolo (taip jau dažniausiai vyksta, kad mūsų kelionės sutampa su kokiu nors dideliu sportiniu įvykiu, kurį reikia stebėti). Čia laukė dar vienas nusivylimas, kambary futbolo nerodė, ir apskritai, iš turimų rodyti 20 kanalų rodė tik tris. Šiaip taip pavyko išprašyti, kad budinti administratorė sutvarkytų vėjo nupūstą anteną (Latvijoj televizija skaitmeninė), pirmą kėlinį pažiūrėjau, po to dingo garsas, o dar vėliau ir vaizdas pasidarė nebežiūrimas, nepaisant to viešbučio lauko terasoje ir bare tv rodė puikiausiai. Tiesa, kondicionierius taip pat neveikė, tiksliau jo pultas, o langų negalima buvo atidaryti dėl daugybės uodų. Kitą dieną pasikeitus pultą, jis taip ūžė, kad nežinia kas buvo geriau, neveikiantis ar ūžiantis, todėl pernai komentaruose išgirtą viešbutį šiemet turėjau šiek tiek nuleisti reitingų lentelėse.
Sekmadienis skirtas apylinkių lankymui, t.y. smarkiam vaikščiojimui. Jau iš vakaro susiplanuojam maršrutus pagal gautą žemėlapį. Tiesa, maršrutai ten yra sužymėti ir pėsčiųjų, ir dviratininkų, ir net vandeniu keliaujantiems (šitie keletos dienų ilgio), bet mes pasidarom mix‘ą iš pirmųjų dviejų. Kadangi dauguma objektų jau matyti praeitos kelionės metu, tai pagrindinis tikslas yra gerai pasivaikščioti gražiomis vietomis, o gal dar ir ką nors naujo atrasim – ir atradom, bet apie viską iš eilės.
Po pusryčių apie 9.00 išeinam į trasą. Mieste absoliučiai nė gyvos dvasios, atrodo, kad išmirė visi, tik šiukslių kiek daugiau negu paprastai, ir daugumoje tuščia tara. Visgi net apie 4.00 ryto girdėjom grįžtančius iš aikštės su dainomis. Šventimo vieta tvarkoma, scena jau išrinkta, o laužai dar teberusena.

Link Gaujos leidžiamės miškingu šlaitu, vis apžiūrėdami virš galvų kabančius atrakcijonų parko „Tarzanija“ įrenginius. Atrodo įspūdingai, bet tokiomis atrakcijomis neužsiiminėjam.

Kadangi oras visiškai neblogas, nešalta, ir saulutė retkarčiais išlenda, bandom eiti dviračių maršrutu paupiu. Takelis labai siauras ir tikrai dviračiams nepritaikytas, bet mes pėsčiom, mums vietos daug nereikia…po penkių minučių ėjimo sukamės ir kiek kojos neša, lekiam link asfaltuoto kelio, o priežastis – uodai. Jų tose krūmais apaugusiose pakrantėse tiek, kad net ūžia, nepadeda jokie purškalai, todėl geriausia išeitis – pabėgti. Kadangi maršrutas pakoreguotas ir pėsčiųjų tilto per upę nepasieksim, traukiam link Turaidos pilies. Pakeliui dar gaunam didelio ir stipraus lietaus iš mažo, bet juodo debesėlio.
Aiškumo dėlei padarysiu mažutį pririšimą prie vietovės: Taigi, Siguldos miestelis, o kartu ir Siguldos senoji ir naujoji pilys yra kairiajame Gaujos upės krante ant gana aukšto kalno, tiksliau pasakius, upė teka giliame slėnyje. Gal tai būtų galima vadinti kanjonu, bet kažkaip nelimpa šis žodis mūsų kraštams. Kitoje upės pusėje, taip pat ant aukšto kalno yra Krimuldos pilis, tiksliau tai , kas iš jos liko, nedideli sienų fragmentai apauge mišku.

Iki jos galima nusigauti lyniniu keltuvu

per Gaujos upę, ką mes sėkmingai padarėm praeitais metais,

todėl šiemet tos atrakcijos nekartojom, nors vaizdeliai tikrai verti dėmesio. Šiek tiek toliau, irgi ant kalno, dešiniąjame Gaujos krante yra ir Turaidos pilis. Atrodytu keista, kad taip šalia stovėjo trys pilys, bet visa razinka yra tame, kad dešinysis krantas priklausė Rygos vyskupui, o kairysis – Livonijos ordinui, ir nors jie atvirai ir nekariavo, bet, matyt, nelabai mėgo vieni kitus.
Turaidos pilis žymi savo 40 m aukščio apvaliu bokštu iškilusiu virš Gaujos slėnio,

yra ir šiokia tokia ekspozicija, kurią aplankėm pernai (į bokštą ir šiemet užsikorėm), be to už tą patį bilietėlį galima pasivaikščioti tokiose mažose latviškose Rumšiškėse, t.y. Turaidos dvaro teritorijoje su atrestauruotais senais statiniais ir akmeninių skulptūrų parku. Kadangi pasirodė saulutė, nutarėm neskubėdami viską apeiti. Skultūrų parko paskirties nesupratom. Toks jausmas, kad iš visos Latvijos suvežė visokius akmeninius balvonus, kas kam atliko, ir sustatė čia, nesamonė kažkokia didelėje gražioje pievoje.

Iš įdomesnių objektų galima paminėti senovišką pirtį, visą prikabinėtą įvairiausių žolelių. Kvapas viduje dieviškas, nesinori niekur eiti, tik uosti ir uosti. O taip pat žuvų namus,

kur specialiuose talpyklose buvo gyvos laikomos tvenkiniuose pagautos žuvys, čia pat darinėjamos ant specialių stalų, ir čia pat rūkomos specialioje rūkykloje. Labai patiko vamzdis su skirtingų dydžių tinkleliais, skirtas iš aukščiau esančio tvenkinio nuleisti vandenį į žemiau esantį, o tuo pačiu pagauti ir pagal dydį išrūšiuoti aukštesniajame gyvenusias žuvis. Vienu žodžiu tikrai graži, įdomi ir lankytina vieta.
Grįždami, nusileidę nuo kalno pakeliui dar užsukome į garsiąją Gūdmanio olą, ją irgi jau buvome aplankę pernai , todėl dabar tik atsižymėjome, kadangi buvo pakeliui. Sekdami pėsčiųjų tako nuorodomis, pasukome iš kelio link takelio, bet nuorodos buvo senos ir nebegaliojančios, todėl baigėsi vidury miško ir mums beliko tik labai stačiu molingu šlaitu ropštis į kalną.

Jei ne lazdos, turbūt nebūtume užlipę, bet jos ir tinkama avalynė pilnai atliko savo darbą, todėl atsidūrėme senojoje Siguldos pilyje.

Kai lankėmės pernai, galėjom ją stabėti tik iš tolo, nes viskas buvo uždaryta ir restauruojama,

dabar gi dalis darbų jau atlikta,

galima pasikelti į bokštą (net liftas yra),

veikia šiokia-tokia ekspozicija, panašu, kad pilies kieme vyksta koncertai, na ir, žinoma, vaizdai į Gaujos slėnį ir naująją pilį. Išeidami sužinojom, kad įėjimui į pilį reikia pirkti bilietus, bet, kadangi mes ją paėmėm šturmu iš kitos pusės, tai tuos 6-8 latus sutaupėm.
Naujosios Siguldos pilies pirmame aukšte veikia restoranas,

o kas yra aukščiau, neteko patirti. Dar galima aplankyti nedidukę dailią liuteronų bažnyčią

ir lazdų parką,

o turint bet pusdienį laisvo laiko, tiesiog būtina nuvažiuoti į visiškai netoliese esantį Cesis miestelį su jo įspūdinga viduramžių pilimi.

Nors jau kaip ir vasara, bet visi Siguldos centre esantys restoranėliai nerodė jokių gyvybės ženklų. Staliukai lyg ir padengti, durys pradarytos, bet per dvi dienas nė viename nematėme nė vieno žmogaus, todėl papietauti patraukėm į prie įvažiavimo į miestelį esančiame prekybos centre įsikūrusią lietuvišką piceriją, gal tam įtakos turėjo ir nekokia vakarykščio maitinimosi patirtis. Vakare dar buvom susiplanavę viešbutyje išsinuomoti dviračius, bet po pusdieninio pasivaikščiojimo raižyta vietove ir dar kokių 6 km pirmyn-atgal pietauti, kojas kaip ranka atėmė, todėl nutarėm, kad laikas pailsėti, savo nusimatytą programą įvykdėm, o be to, daugiau kaip ir nebėra ką gaudyti. Kadangi, kaip jau minėjau, kambaryje televizorius tik vaidino veikiantį, tai futbolo čempionato rungtynes Anglija-Italija žiūrėjau lauko kavinėje didžiuliame ekrane. Viskas kaip ir normalu, bet baras veikia iki 23 val., o aš vienas išdidžiai žiūriu futbolą dar ir su pratesimu iki pat 24 val, o gal ir dar ilgiau, ir tik nebandykit išjungti.
Pirmadienis mums dar laisva diena, gerai išsimiegoję ruošiamės namo. Pakeliui užsipilam benzino, bet taip ir nesuskaičiavau, pigesnis jis čia ar Lietuvoje. Gal ir pigesnis, bet labai nežymiai, nes visur kainos su 4 skaičiais po kablelio, o dar ir kursas, taip pat, tai mintinai ir nesuskaičiuosi, o kalkuliatorių traukti tingiu. Kadangi kelias nėra tolimas, tai reikia užgriebti dar keletą vietelių. Prieš pat Bauską suku į dešinę ir už kokių 10 km atsirandam prie Mežotnės rūmų.

Pastatas didelis gražus ir pilnai atrestauruotas. Aplink agliško stiliaus parkas (nesu šito žinovas, bet, atrodo, kad taip vadinasi gražiai nušienauta pieva su lyg ir savaime, be jokios griežtos tvarkos augančiais medžiais),

šiek tiek gėlių, fontanas, už kokio šimto metrų matosi kažkoks vandes telkinys su tilteliu skersai.

Absoliuti ramybė. Net keista, kad kažkokiame kaimelyje galima užtikti tokį grožį. Apeinam rūmus aplink. Pirmame aukšte veikia restoranas. Iš tuščios alaus taurės ant lauke esančio staliuko galima spręsti, kad kažkokia gyvybė viduje yra. Centrinis įėjimas mums papasakoja, kad Mežotnės rūmai yra 4* viešbutis. Įsidrąsinę įeiname į vidų. Pasirodo, viešbutis užima tik vieną, atrodo, pirmąjį aukštą, o antrą aukštą galima apžiūrėti, ant batų apsiavus vienkartinius maišelius, ir už pinigėlį, žinoma. Kadangi jau atėjom, tai ir apsilankėm. Jokios specialios ekspozicijos nėra, tik nuotraukos, keletas baldų, ir, žinoma, patys kambariai, puošnūs, gražūs, prabangūs su vaizdais į parką.

Gražiai gyveno tie buržuinai.
Paskutinis sustojimas – Bauskos pilis.

Begalę kartų važiuota pro šalį, daug kartų skaityta kitų keliauninkų pasakojimuose, o net neįsivaizduoju, nei kur ji yra, nei kaip atrodo, todėl šitokios geros progos praleisti nevalia. Važiuojam pagal nuorodas, stojam pustuštėj stovėjimo aikštelėj, pirmadienio rytas visgi, o pirmadieniais, kaip žinia, normalūs muziejai neveikia. Išimčių pasirodo būna, viskas atidaryta ir veikia. Pilis labai gražioj vietoj, ant aukšto kalno, tarp dveijų upių, keista, kad jos nuo kelio nesimato. Viena dalis, naujesnė 16 a baltai tinkuota su bokšteliais, pilnai atrestauruota.

Joje veikia muziejus su trim skirtingom ekspozicijom, norimas pažiūrėti, galima rinktis, nuo to priklauso ir bilieto kaina. Mes pasirinkom pilną, bet tiesą sakant, tai žiūrėti nėra į ką, keletas muškietų, keletas kalavijų, keletas maketų ir keletas kostiumų, viskas, išskyrus gal kostiumus, daug kartų visur matyta, tai ir nebeįdomu.

Tolimesnė pilies dalis – senoji, 13-14 a. Likę tik griuvėsiai, bet galima užliptį į bokštą pasižvalgyti

ir poroj vietų užsikarti ant sienų.

Pirmadienio rytas, žmonių visiškai nėra, bet matosi , kad kartais ir kažkoks veiksmas vyksta, yra ir šaudykla,

tolėliau matosi lauko scena. Eilinį kartą gražu aplink.
Tokia tai gavosi kelionė per du metus į vieną vietą. Pasirodo ir visiškai netoliese galima aplankyti ir pilis, ir gražiausius rūmus su parkais, ir dar daug įdomių vietų.