Spalio 1-oji – tai Kinijos Liaudies Respublikos paskelbimo diena ir visa šalis šią valstybinę šventę švenčia pasididžiuodami (o kur gi ne – jei nešvęsi, tai iš darbo išvarys 😉 )
Taipogi, tai taip vadinamas „auksinės savaitės” (golden week) laikotarpis, kada dauguma kiniečių gauna savaitines atostogas, kurias praleidžia keliaudami po savo milžinišką šalį.
Dar būdamas Kirgizijoje apie visa tai žinojau. Žinojau ir tai, kad tuo metu bent savaitei bus uždaryti pasienio postai, todėl iš Kirgizijos suspėjau išsinešdinti paskutinę rugsėjo darbo dieną ir laimingas per kalnus atitranzavau į Kashgar’ą.
Kashgar’as – tai senas šilko kelio miestas oazėje, uigurų kultūros centras su labai populiariu „bazaaru” (turgumi). Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, jis vis labiau virsta į dar vieną pilką naujosios kiniečių architektūros miestą.
Čia atvykau penktadienį ir, apsistojęs pas couchsurfing.com narę, laukiau sekmadieninio turgaus bei pirmadienį prasidėsiančios valstybinės šventės.
Tačiau…. Šeštadienį, man besėdint aikštėje šalia pagrindinės mečetės, prie manęs priėjo neaiški, kostiumu vilkinti ir laužyta anglų kalba šnekanti persona! Prisistatęs Maralbishi rajono reikalų su užsieniu padalinio darbuotoju, pradėjo mane kviesti į apie kažkur už kelių šimtų kilometrų nuo Kashgar’o esančiame Maralbishi mieste organizuojamą turizmo ir verslo propagavimo festivalį, truksiantį 5 dienas. Man visa tai pasirodė neįtikinama, ypač jam pareiškus, kad visą transportą, nakvynę, maitinimą, ekskursijas apmoka jie!
Aš, visu tuo netikėdamas, jo atsiprašiau ir atsisakiau tokios kelionės, tačiau šis biurokratas nenuleido rankų. Jam vis pasakojant, kaip bus viskas gerai organizuota, linksma ir ypač SKANU, be to, jam dar pasikvietus mane tą vakarą vakarienės, aš nusileidau ir sutikau būti vienu iš festivalio svečių. Man tai reiškė, kad teks atsisakyti kelionės planų palei užmirštą pietinį šilko kelią ir tolimesnei kelionei rinktis labiau nukeliautą šiaurinį, bei praleisti apsilankymą sekmadieniniame turguje. Ehhh, na ką gi, kažką išloši, kažką praloši 😉
Taigi, sekmadienio rytą dar nubėgęs ir šiaip ne taip (dėl savo ūgio) įsigijęs naujas kelnes, kad padoriau atrodyčiau (senąsias jau buvau išmetęs pakeliui į Kashgarą), atvykau į sutartą vietą prie Tadžikijos verslo atstovybės. Beje, jau prieš tai žinojau, kad būsiu su tadžikų ir pakistaniečių verslininkais ir labai apsidžiaugiau, kad nebūsiu vienas tarp angliškai nešnekančių kiniečių ir galėsiu lengvai bendrauti su tadžikais rusiškai. Teko susipažinti ir su humoro nestokojančiu tadžikų verslo konsulu, kuris labiau priminė vietinį kaimo ūkininką nei diplomatą.
Taigi, po beveik trijų valandų kelionės nauju keliu per dykumą mes pasiekėme nė iš kur išdygusį miestą keistu uigurišku pavadinimu – Maralbishi, kurio kinietiškas vardas kažkodėl – Bashu.
Iškart buvome nuvežti į viešbutį, kuris nepadarė didelio įspūdžio nei man, nei tadžikams, tačiau kai už tai nieko nemoki, tada užmerki akis ir tyli 😉 Nuėję į kinietišką restoraną ir pavakarieniavę, pradėjome laukti rytojaus šventes.
Kitą rytą buvome anksti prabudinti, susodinti į autobusą ir nuvežti sočių pusryčių. Po jų prasidėjo programa ir visos netikėtos „linksmybės”!
Vėl susodinti į autobusą ir pavėžėti kelis šimtus metrų atvykome į pagrindinę aikštę, kur tūkstantinė minia laukė programos. Visa aikštė buvo pririkiuota tautiniais drabužiais dėvinčių ir po gyvą balandį rankose laikančių uigurų, vaikų su plastikinėmis gėlėmis rankose ir šiaip – tūkstančių susirinkusių miestelėnų. Mums išlipus iš autobuso ir gavus policijos palydą, per garsiakalbius pasigirdo kinietiška kalba, smarkūs tautiškai apsirėdžiusiųjų plojimai, o mums einant pro salį į savąsias užsienio svečių vietas, vaikai mojavo savo plastikinėmis gėlėmis ir visa tai mane vertė jaustis tikrai nejaukiai!
Koks gi iš manęs VIP’as – nežinantis net dėl ko čia buvo pakviestas, skylėtomis kojinėmis, o be to dar dėvintis Birmoje iš mašinos padangos išpjautais sandalais ;-D
Kaip mačiau, net tadžikams visa tai atrodė netikėta, tačiau jie, jaunystės dienas praleidę sovietų laikais, prie tokių paradų įpratę, o man, prie „brežnevinių” ceremonijų nelabai gyvenusiam jaunam lietuviui, visa tai atrodė baisiai linksma ir gluminančiai.
Ką gi… pasodinti į užsienio svečiams skirtas vietas gavome po VIP ID kortelę ant kaklo ir po raudoną dirbtinę rožę prisisegti prie krūtines. Tada prasidėjo programa…..
Daug šnekėjimo, šokių, dainų, grojimo tradiciniais instrumentais, balandžių į orą paleidimo, karnavalinio parado ir šiaip – visko, visko, visko ….
Išlydint mus iš mūsų svečių vietų ir vėl tie patys plojimai, vaikų mosikavimai gėlėmis ir sovietinių laikų prisiminimai.
Tada, po ilgo ir intensyvaus ryto vėl laukė skanūs kinietiški pietūs restorane. Popiet vietoje pažadėto poilsio viešbutyje buvome nuvežti į spaudos konferenciją. Turėjome klausytis vietinių politinių vadovų kliedesių žurnalistų ir fotoreporterių akivaizdoje. Aišku, viskas buvo uigurų arba kiniečių kalbomis, taigi mes likome beveik nieko nesupratę.
Tada prasidėjo parodomoji kultūrinė programa.
Iš spaudos konferencijos visi buvome vėl nuvežti į centrinę aikštę, į masines uigurų vedybas. Tai apie 200 porų, sustatytų ratu su labiau laidotuvėms nei vedyboms tinkančiomis veido išraiškomis. Buvo labai panašu, kad jie čia suvaryti prievarta, o tikrai ne savo noru.
Ir vėl, po įnirtingų politinių kalbų visoms poroms buvo įteikti santuokos liudijimai, sušoktas šokis ir palinkėta šeimyninės laimės. Bent jau taip visą šį farsą būtų galima trumpai apibūdinti.
Po to ir vėl kelias minutes buvome vežami autobusu (niekur neteko eiti pėsčiomis) į iš anksto paruoštą uigurų tradicinę sodybą vestuvių šventimui ir tradicinėms vaišėms. Aišku, man (kaip ir tadžikams) iš visų šių ceremonijų, kaip nieko kinietiškai nesuprantančiam, labiausiai patikdavo vaišės 😉 )
Tada atėjo laikas tam, ko tikrai nesitikėjau! Buvome nuvežti į netoli miesto esančią sodybą, kur ir vėl – vaišės!! Tačiau ne tik!
Tai buvo festivaliui, o labiau vietiniams žurnalistams ir fotografams skirtas reginys – vieša dviejų 13-os, gal 14 metų berniukų apipjaustymo ceremonija! Tai kvaila, baisu daryti iš to spektaklį, tačiau fotografams, girdintiems klykiančius vaikus ir bandantiems iš kuo arčiau nufotografuoti visą ceremoniją, taip neatrodė 🙁
Čia ilgai neužsibuvome ir, greitai susodinti atgal i autobusus, grįžome į miestą. Jau buvo praėjusi didžioji dienos dalis, tad atvykome į oficialų spalio 1-sios dienos miesto balių. Kruopščiai papuoštoje salėje – apie 20 didelių serviruotų stalų, prie vieno kurių ir prisėdome kartu su tadžikais. Prasidėjo puota!! Geriausias kinietiškas maistas nešamas be perstojo, užgeriamas gal ir ne tokiu jau kokybišku vietiniu raudonu vynu. Žuvis, kepta tiesiog lauke ant žarijų (fotografai tikrai turėjo gerų kadrų tai įamžinant) ir didžiulė staigmena…. Turbūt 2 metrų dydžio jautis, keptas visiškai nepjaustytas didžiulėje specialiai tam statytoje krosnyje. Uodega ir galva – viskas vietoje – atrodė STULBINANČIAI!!
Negana to, mums vis dar buvo nešami įvairūs mėsos, žuvies patiekalai, kurių daugelio nei aš, nei tadžikai taip ir nesugebėjome įveikti!!! Aišku, vyno pilnų taurių tikrai nepalikome ;-D
Po šios puotos visi vėl buvome nuvežti į centrinę aikštę, kur buvo rengiamas vakarinis koncertas. Ir vėl buvome pasodinti į VIP vietas priešais sceną. Netgi einant i tualetą gaudavome policijos palydą, kad „prastumdytų” mums nuo kelio susigrūdusius vietinius ;-D
Koncertas, o tuo pačiu ir ši diena pasibaigė fejerverku, kuris man tikrai nebepadarė didelio įspūdžio.
Visa ši šventė turėjo tęstis 5 dienas, tačiau kiniečiai, turbūt supratę, kad iš „kolchozo” tipo tadžikų verslininkų bei manęs naudos neturės, nusprendė paprašyti užsimokėti bent jau už viešbutį 😉 )
Kaina pasirodė ne tokia ir didelė (30 juanių už naktį žmogui), pagalvojus, kiek už visa tai atgauni.
Tačiau tadžikai nusprendė nebešvaistyti laiko ir rūpintis savo verslo reikalais, o aš labiau iš principo (juk buvau pakviestas „all inclusive”) nusprendžiau, kad užteks mums „švęsti” ir laikas traukti į kelią!
Tai buvo labai keista diena, diena, kokios niekada prieš tai nebuvau turėjęs, nesirūpinant niekuo – nei transportu, nei nakvyne, nei maistu!
Teko suprasti, kad šis VIP gyvenimo stilius nors ir geras, tačiau tikrai NE MAN! Vienai, dviem dienom gal ir sveika atitrūkti nuo realaus pasaulio, bet daugiau…. Ne, DĖKUI !!!
Taigi, po viso šio nuotykio „pasikrovęs” naujos energijos, pradėjau savo kelionę autostopu per visą Kiniją!!
Kavagne 
Aruna 
pirmas