Kenija: Tai kas buvo prieš, per ir po Kenijos arba Afrika keičia

PRIEŠ TAI..

Mūsų (keliavome dviese) pagrindinės priežastys, kurios traukė į egzotišką Keniją buvo gyvūnija, paplūdimys ir vietinių gyvenimas. Taigi negalvodami pasitaikius progai gauti pigesnius bilietus iškart juos griebėme. Kadangi keliauti nusprendėm neprisirišdami prie jokios agentūros, namų darbus turėjom atlikti patys. Pradėjom nuo skiepų, kad spėtų susidaryti imunitetas. Privalomų skiepų Kenijoje nėra, tačiau pasidarėme visus rekomenduojamus, nors rizika užsikrėsti nėra didelė, visgi neplanavome sėdėti tik turistinėse vietose, kaip sakant pasidarydami skiepus, įsigijome ramybę keliaujant, tuolab tikimės, kad tai bus mūsų ne vienintelė šalis už Europos sienų.

Skiepai, kuriuos pasidarėm (atnaujinom):

• Geltonasis drugys,
• hepatitai A ir B,
• vidurių šiltinė,
• difterija, stabligė, poliomielitas.

Po skiepų jokių šalutinių poveikių nebuvo, nors girdėjau, jog geltonojo drugio skiepas sunkiau pernešamas, tačiau, net man, jautruolei, nieko nepasijautė.

Kalbant apie maliariją, net nuo mažens man ši liga buvo vos ne sinonimas Afrikai, todėl sužinoję, kad nuo šios ligos skiepo nėra, ištiko mini šokas, tačiau buvom informuoti, kad prevencijai nuo užsikrėtimo (maliariją perneša uodai) reikia gerti tabletes Malarone vieną dieną prieš kelionę, kelionės metu ir septynias dienas po jos. Tabletės nėra pigios, nuo jų gali būti šalutiniai poveikiai (mum beveik nebuvo), o ir alkoholis nėra patartinas. Aišku teko girdėti, kad dvi ponios iš Lietuvos taupymo sumetimais jau kažkokias kitokias tabletes pirko Kenijoje, kurių kaina 7 USD, palyginimui mum abiem tabletės Lietuvoje kainavo 140 Eur.

Kitas svarbus dalykas susipirkti reikiamą aprangą, daiktus ir juos susidėti taip, kad gebėtumėt paeiti. Mano manymu ‘must have’ daiktai keliaujant į Afriką:

• 50 SPF kremas nuo saulės,
• labai geri žiūronai safariams,
• fotoaparatas su geru optiniu priartinimu (mums spaudė širdį, kad neturėjom, bet aišku guodėmės,kad kas geriau fotografuoja įspūdžius, jei ne akys..),
• prožektorius,
• keniška SIM kortelė (nusipirkom oro uoste),
• purškalas nuo uodų (nusipirkom oro uoste, lietuviškas per silpnas),
• vaistinėlė ir įvairūs vaistai (ha, bet ypač nuo viduriavimo, na tikrai, 70 proc. sutiktiems lietuviams jų prireikė),
• specialus adapteris (kištukas) elektros lizdams – 220/240V.

Taip pat svarbu yra susidėlioti maršrutą, pasidomėti vietovėm, kurias trokštama aplankyti ir pasiskirstyti laiką. Mes beveik viską susiplanavom Lietuvoje, pasidomėjom apgyvendinamais ir keliavimo būdais. Nors Afrika yra Afrika, jei toks būtų, puikiai tiktų šis posakis- turistai planuoja, o Afrika juokiasi. Šitą mes žinojom, bet vis dėl to, rizikavom ir be kelių niuansų viskas klostėsi tikrai neblogai.

PER TAI..

Atskridę į Nairobio oro uostą vizas pirkome vietoje iš tiesų dėl tingėjimo pildyti formas dar Lietuvoje. Eilės turintiems e-vizas ir norintiems įsigyti labai smarkiai nesiskyrė, todėl iš esmės didelio skirtumo nėra, formas susipildai stovėdamas eilėje, o ir gaunasi 10 USD pigiau (oro uoste 50 USD, internetu 60 USD).

Pirmą kartą žengus ant Afrikos žemyno kilo įvairūs jausmai, pasirodo kultūrinis šokas yra realus dalykas. Nors dauguma vietinių kalba angliškai (Kenija yra buvusi Anglijos kolonija), tačiau pas kai kuriuos tai tarsi svahili ir anglų kalbos burbėjimo mišinys, pradžioj buvo sunku suprasti, vėliau kaip ir prie viso kito, pripranti. Bendrai afrikiečiai palyginus lėtesni ir ramesni žmonės, miestuose situacija šiek tiek kitokia, tačiau vis tiek tai ne mum būdingas tempas, kai lekiam nežinia ko vejami. Faktas, kad jų protas mažiau „užterštas“ šiuolaikinio pasaulio informacija, netgi retas namuose turi televizorių. Nors tik atvykus europietiška inercija kažkur vis liepė skubėti, bet galiausiai neliko nieko kito, tik atsipalaiduoti ir bent trumpam pakeisti savo įprastą ritmą, o tai padėjo padaryti draugiška ir visada su šypsenom Kenijos tauta, kurie praeinant nepamiršta šūktelėti visiems puikiai žinomo melodingo pasisveikino – Jambo.

Pirma diena buvo praleista Nairobyje (Kenijos sostinė). Šis miestas turi ir prabangos, ir skurdo, o ir gyvenimas čia nepasirodė, kad būtų labai pigesnis nei Lietuvoje (ypač turistams, Kenijoje vyrauja ‘resident/non resident’ kainų politika). Tačiau pamatyti čia tikrai yra ką. Kalbant apie keliavimo būdus, galite visai įdomiai persigabenti su vietiniais autobusiukais Matatu ar Tuc Tuc’ais, tačiau tikėtina pakliūsite i transporto chaosą, kokio dar neregėjot Europoje. Saugiausias keliavimo būdas turistams yra Uberiu ar Boltais. Beje, teko skaityti, kad Kenijoe 80 proc kelių nėra asfaltuoti. Kai dabar pagalvoji, tiek kiek mum teko važinėtis visos kelionės metu, statistika tikrai panaši. Labai nenukrypstant, štai mūsų rekomenduojamos vietos Nairobyje, kurias vertėtų aplankyti:

• Drambliukų prieglauda – joje glaudžiasi našlaičiai, vienaip ar kitaip netekę mamų. Jie užauginami ir paleidžiami į laisvę gyventi jiems skirto gyvenimo. Tik turėkit omeny, kad lankytojai yra įleidžiami kartą per dieną – 11h. Na o jei kokį drambliuką labai įsimylėsite, galite netgi tapti jo ‘tėveliais’, ten egzistuoja įdramblinimo procedūra. Galėsite su juo pasifotografuoti, pabendrauti, o ir išvažiavę į savo gimtinę toliau gausite informaciją apie jį.
• Žirafų centras – puiki proga pabūti kiek įmanoma arčiau žirafų, lankytojai gauna žirafinių sausainukų ir gali juos sumaitinti ilgiesiems draugams.
• Kenyatta international conference centre – visai faina vieta pamatyti Nairobį iš aukštai, nors pastate pilna apsauginių su AK-47 (visgi pasirodo jų pilna visoje Kenijoje) bei prieš pakylant susirenka pasus, tačiau nepaisant biurokratijos, rekomenduoju.
• Kibera lūšnynas – mes asmeniškai nebuvome dėl laiko stokos (išsižioję apžiūrėjom pravažiuojant), tačiau tai didžiausias Afrikos lūšnynas esantis Nairobyje, ką domina pamatyt daugiau mums neįprasto gyvenimo, manau verta, į šią vietą organizuojamos ekskursijos, todėl dėl saugumo nereikės jaudintis. Pasiskaitykite internete plačiau apie jį, tikrai daug įdomių faktų, kurie traukia ten žengti žingsnį.

Kitas penkias dienas buvom paskyrę tam, dėl ko čia mus pagrinde ir atvijo – safariai (keliavome su agentūra Heritage of African jungles, pasitaikė nuostabus vairuotojas Francis). Kenijos įspūdingiems safariams konkurentų mano manymu nėra daug. Čia galima rasti visą sąrašą per televizoriaus ekraną sekmadienio rytais matytus gyvūnus, tiek didįjį penketą (dramblys, liūtas, leopardas, raganosis, bizonas), žirafas, begemotus, krokodilus, antilopes gnu ir daug kitų, didesnių bei mažesnių, netgi paukščiukai čia prikausto dėmesį savo ryškiomis spalvomis. Gyvūnai Kenijoje yra labai saugomi nuo įvairių pavojų, o ypač brakonierių, todėl jie nejaučia baimės žmonėms, o riedėdamas su safariniu džipu jautiesi tarsi šios gamtos dalimi, nes pro tave gyvūnai eina kaip pro eilinį krūmelį. Aišku keliauti į safarius savarankiškai tikriausiai nepavyks, visų pirmą nemanau, kad gautųsi pigiau, o visų antrą safaristų bendruomenė turi racijas, todėl užmačiusieji gyvūnų scenas, kviečia likusius privažiuoti ir pamatyti šiuos gyvūnų spektaklius. Iš čia išplaukia šioks toks minusas – susidaro džipų ir mikroautobusų safario kamščiai, o kokiam liūtui pajudėjus du žingsnius, visi patyliukais parieda link jų, netgi užstatydami vieni kitiems kelią. Na bet tikėkimės gyvūnams nei šilta, nei šalta dėl to, todėl tokie ‘nepatogumai’ užsimiršta. Ir visų trečią, kai kur keliai nėra Dievo dovanėlė, palijus užstrigti rizika tikrai didelė, faktas vienas, gauti milžiniški pinigai už safarius tikrai neinvestuojami į jų infrastruktūrą, bet kitas klausimas ar to reikia, visgi smagiau įsijausti ir mėgautis gamtos grožiu kai į ją žmogus įkiša kuo mažiau rankų. Kenijoje nacionalinių parkų yra labai daug, bet šiek tiek pasiskaitinėję nusprendėme aplankyti tris:

• Amboseli nacionalinis parkas – lyginant su kitais parkais gyvūnų čia gal ir mažiau (aišku sąlyginai, Lietuvoje ir su žiburiu tiek ‘mažiau’ nepamatysi) , bet verta keliauti dėl Tanzanijoje esančio Kilimandžaro kalno. Kadangi parkas yra kalno papėdėje, o jis pilnai atsiveriantis, stebėti gyvūnus su tokia snieguoto kalno panorama tiesiog atima žadą. Nesakykit, tikrai smagu savo telefone turėti dramblių šeimynos nuotraukų su legendiniu milžinu fone (aukštis 5895m).
• Lake Nakuru parkas – tai nedidelis parkas aplink ežerą, tačiau tikrai nesusileidžiantis gyvūnų gausa. Gamta čia turtingesnė, todėl ir medžių daugiau, vadinasi yra galimybė pamatyti įspūdingą reginį – liūtus besikarstančius šakomis. Taip pat daugiausia šansų išvysti raganosius yra būtent čia. Vis dėl to ežeras su laiku patvino, todėl nebėra beribių rožinių pulkų – flamingų. Kalbama, kad jie numigravo prie ežero Bogoria.
• Masai Mara nacionalinis parkas – tai Kenijos safarių lyderis. Šis parkas yra Tanzanijos Serengeti parko dalis, todėl gyvūnai laisvai gali migruoti iš ten. Būtent Didžioji gyvūnų Migracija vyksta nuo liepos mėnesio pradžios iki pat spalio pabaigos. Įdomus faktas, kad norint pasiekti Masai Mara parką, gyvūnai turi perbristi upę, kurioje tyko ne visada draugiški krokodilai. Šiame parke mes praleidome daugiausia laiko, dvi dienas. Jei vis dėl to sugalvosite laiko ir pinigų taupymo sumetimais aplankyti tik vieną safarį, jau žinote kurį rinktis.

Taip pat noriu paminėti, kad prie Masai Mara nacionalinio parko yra Maasai Mara kaimelis, kurį galima aplankyti ir pabendrauti su vietiniais gentainiais. Masajai yra be galo įdomūs ir spalvingi, jų gyvenimas nesikeičia ilgus šimtmečius, todėl iš dalies gali jaustis lyg su laiko mašina persikėlęs į praeitį. Jų gyvenimas vis dar priklauso nuo saulėtekio ir saulėlydžio, jie geria vandenį iš upės, namus stato moterys iš šakų, žolių ir karvių mėšlo, o pats netikėčiausias faktas yra apie paauglius berniukus, kurie sulaukę 15 metų turi palikti savo namus ir penkeriems metams iškeliauti į mišką. Jų tikslas išgyventi miškuose ir sumedžioti liūtą, kurio galvą išdidžiai parneša į kaimelį. Taip, tai tikrai kitokie (o gal mes kitokie) žmonės, kuriems nauji telefonai, automobiliai ir kitos prabangos tikrai nesukeltų jokių emocijų, skirtingai nei mums, europiečiams, tačiau tai puikiai priminė, kad vis dažniau nuklystame nuo savo pirmųjų namų – gamtos. Beje, patekimas į kaimelį gali kainuoti net 20 USD, nebent paprašysite nuvežti į nesukomercintą genties dalį. Nors genties vadas mus patikino, kad pinigai iškeliauja kilniam tikslui – mokyklai. Kalbant apie mažuosius masajus, nepamirškit, kad dovanėlės turi stiprią koreliaciją su jų šypsenomis.

Sekantis planas buvo kelti sparnus ir vykti arčiau Indijos vandenyno (vietiniai skrydžiai yra labai gerai išvysti per visą Keniją). Kad ir kokia kelionė bebūtų, visada gerai turėti laiko ramiam poilsiui ir mėgstamai knygai. Tai mum turėjo suteikti legendom apipintas Diani paplūdimys. Bet prieš tai turėjom dar vieną misiją – Shimba Hills nacionalinį parką ir jame esantį viešbutį. Šis parkas yra vienas iš trijų Kenijoje esančių ‘rain forest’, o jame stūksantis medinis viešbutis, apsuptas pelkių ir džiunglių, su babūnais registratūroje, voverėm restorane ir nuliniu ryšiu su išoriniu pasauliu, buvo viena įspūdingiausių vietų, kurioje teko nakvoti. Aišku dalintis kambariu teko su driežiukais ant sienų, todėl suprantama, ši patirtis tiks ne visiems. Taip pat reindžeriai kiekvieną rytą organizuoja žygius prie nuostabaus grožio krioklio. Turint omeny, kad šiame parke taip pat yra nuodingų gyvačių ir leopardų, reindžeris tuo metu atrodė geriausias tavo draugas, nors jis mus patikino, jog gyvūnai retai lenda prie žmonių, kaip sakė, taip ir buvo, niekam nepasimaišėme kelyje. Vienareikšmiškai, šią vietą rekomenduoju 100 proc., įspūdžiais dalinsitės dar ilgai ilgai..

Palikę Shimba Hills nacionalinį parką, atgavę ryšį ir atlaikę artimųjų nerimo žinutes (todėl prieš ten vykdami perspėkite apie trumpą ryšio praradimą, žinant, kad esi Afrikoje, tokie dingimai tikrai gali atrodyti nejaukiai), nukeliavome iki Diani paplūdimio. Nieko keisto, kad ši vieta kaip magnetas traukia turistus, žydras vanduo su baltai puriu smėliu atrodo lyg sapno iškilęs vaizdinys. Šioje net 17 km besitęsiančioje kranto linijoje pilna aktyvaus laisvalaikio pramogų – nardymas, plaukiojimas kateriu, banglenčių sportas ir kt., o puikų egzotikos prieskonį prideda beždžionėlių gausa, kurios pastoviai mėgsta tikrinti turistų budrumą ir prižiūrėti jų tinkamą dietą, neleisdami persivalgyti. Sugalvoję prasieiti paplūdimiu apsišarvuokite saulės kremais ir kantrybe. Dėl saulės kremo kaip ir viskas aišku, pusiaujo saulė negailestinga mūsų europietiškai odai, o kantrybės prireiks bandant atsiginti nuo vietinių, vis siūlančių suvenyrus ar ekskursijas, bet kai pagalvoji juk sukas kaip gali, darbais čia juk nesimėto. Na o mūsų pasivaikščiojimo tikslas buvo Colobus Conservation – beždžionėlių prieglauda, tačiau šį kartą rezultatas buvo 1:0, saulės naudai, nusukom nuo paplūdimio pasigaudami taksi likusiai kelionės daliai. Taip pat labai įdomus reiškinys vykstantis šiame pasaulio kampelyje yra potvyniai ir atoslūgiai, tad vakare vanduo gali pakilti net iki palmių, o vat ryte gali drąsiai eiti patyrinėti likusias po atoslūgio vandenyno gėrybes. Ir visgi, negaliu nepaminėti vietos, kurioje teko apsistoti – tai Stilts Backpackers. Gyvenom suręstam namelyje apsupti beždžionėlių ir ‘bushbabies’, o kadangi savininkui (kuris beje yra be galo bendraujantis kietas kaituotojas kanadietis) priklauso ir 4* Flamboyant viešbutis, turėjom galimybę naudotis jo privalumais. Na kai prisimeni, rojus, ne gyvenimas. Nors trumpasis lietaus sezonas prasidėjo šiek tiek anksčiau (įprastai spalį – lapkritį), tai tikrai neapkartino atostogų, poilsis nuo žudikės saulės buvo į naudą.

Su perpintom emocijom atėjo laikas pradėti kelionę link namų. Iš Diani paplūdimio į Nairobį šį kartą neskridom, o pasirinkom keliauti kinų pastatytu Mombasos traukiniu. Kol kas tai labai tvarkingai atrodantis traukinys, tarsi dalelė Kinijos, tikiuos vietiniams pavyks tai išlaikyti. Keliaujant į traukinių stotį teks pasinaudoti Mombasos keltu, todėl ta proga, galima aplankyti antrą pagal gyventojų skaičių miestą – Mombasą. Viena pagrindinių lankytinų vietų – Fortas Jesus, kuris mena laikus kai Mombasa buvo vergų prekybos centras. 

Vis dėl to kelionės pabaigoje turėjau ‘Afrikos sindromą’, kai keistos emocijos niekieno neprašomos prasiveržia. Priežastys įvairios – kultūriniai skirtumai, nesaugumo jausmas, nešvara, o gal tiesiog jau gimtinė šaukėsi ir prisišaukė..

PO TO..

Kenija yra pirmoji mūsų aplankyta Afrikos šalis, kuri leido susipažinti su šiuo Juoduoju žemynu įvairiapusiškai. Nors tikrai visi žinom kas yra toji Afrika ir kokių pliusų bei minusų ji savyje turi, tačiau tik čia atvykę supratom, jog anksčiau mažai ką tesupratom… Gamta, gyvūnai, skurdas, gentys, papročiai, lūšnynai – tai sukels milijoną emocijų, kurias parsivešite namo ir dėliosite į stalčiukus, bet tai juk ne dokumentiniai filmai per televizoriaus ekraną, tai realybė, kuri vilioja, užburia ir lieka širdyje. Kenijoje galima pamatyti viską kas iškyla galvoje ištarus žodį Afrika, čia puikiai susipina primityvi praeitis ir civilizuota dabartis. Tad nepraleiskit progos čia būdami pakeliauti bent kelias dienas savarankiškai ir susirinkti tai, ką duoda Afrika. Tikiu, jog po kelionių mažiau ar daugiau žmonės keičiasi, bet po šios noris keisti ir kitus. .

Hakuna matata – tai ne tik žodžiai, tai gyvenimo būdas.