Kelionė kitaip. Bavarija-Lietuva-Bavarija. I dalis (Lenkija).

Kelionės… mažos ir didelės, ilgos ir trumpos… visokios jos visada – atgaiva. Šiemet keliavome kiek kitaip. Keliavome į Lietuvą! Pasiilgtą… Žinoma, per Lenkiją. O kaip kaip kitaip? Esu ne kartą skaičiusi, kad Lenkiją reikia pralėkti, kad tam kraštui gaila atostogų laiko. Nesutinku. Na, nebent ta Lenkija jau išmaišyta iki paskutinio kampelio. Mes ją tik atrandame. Tad atleiskite man už pasakojimus apie Lenkiją. Taigi pirmoji nakynė pakeliui į Lietuvą – Poznanė. Kai kas sako, kad ten nėra ką žiūrėti. Mums Poznanė labai patiko. Nelyginsiu nė su vienu kitu miestu, nes kiekvienas miestas savitas. Su savais gražiais išpuoselėtais ir su savais apdergtais kampais. Visur tokių yra.
Išvažiuojame anksti, kad nuvažiavę beveik 900 kilometrų dar turėtume laiko bent kiek išbėgti į miestą. Apsistojome senamiesty, o tai, kaip žinia, visada sunku su mašinos parkavimu. Kur, kas, kaip? Maniškis įsijungęs avarinį lieka mašinoje, o mane siunčia aiškintis, kur gyvensim ir kur statysim mašiną. Moteriškė kalba tik lenkiškai. Aš žinau tik pavienius žodžius. Bet kažkaip susikalbam. Ji išvažiuos ir toje vietoje, kur dabar stovi jos mašina, galime statyti savąją. Čia taip ji rezervavo mums vietą mašinai. Puiku. Vakaras, temsta. Jos mašiniukas mažytis. Mūsų irgi nedidelis, bet… gerokai didesnis. Žiūrime, kad tik įsitekti tarp medžio, gatvės ir gatvės ženklo ir, kad nenugarmėti laiptais į kažkokį rūsį. Lyg ir įsitaisom.
Bute viskas yra: vonia, miegamasis, maža virtuvėlė. Aukštos lubos. Sename pastate, durys, toks jausmas, kad 3 metrų aukščio. Raktas didžiulis. Ant durų iškaba „Loftas“ ir dar ten kažkas lenkiškai. Nesigilinam. Einam pasižvalgyti po vakarinę Poznanę.

Atsipalaidavę grįžtame namo (į butą) ir še tau, kiaule spygliuota – už mūsų mašinos valytuvų lapelis, kuriame mes už parkavimąsi išvadinami avinais (raštelis ranka rašytas – lenkiškai)… Žinoma, nesuprantam, kodėl… apeinam aplink mašiną. Lyg viskas gerai… Naktį sapnuoju košmarus, kaip kažkas daužo mūsų mašiną. Niekis – niekas nedaužė. Ir ryte supratom, kodėl esam avinai… mat tie laiptai, kuriais bijojom nugarmėti buvo laiptai į kažkokią krautuvėlę rusy… Ryte mašiną gražiai pusmetrį pavarėm atgal. Dagiau neradom jokio lapelio…
O tada mes patys atradom! Ne avinus, o ožiukus… koziolky… Poznanės simbolį.

Kiekvienas miestas turi bent nedidelį jauką turistams. Poznanė turi savo ožiukus. Tikriausiai girdėjote apie juos. Na, o jei kas negirdėjo, papasakosiu. Jie jau šimtmečius lakioja po miesto rotušę. Esą 1551 metais turėjusi būti didelė šventė, mat tais metais rotušės bokšte įtaisytas laikrodis. O svečiams vaišinti ruošiamos puikios vaišės – stirniena. Bet virtuvėje nutiko negeri dalykai – stirnienos nebus. Ką daryti, ką daryti? Išeitis buvo du ožiukai. Bet šie (tikri ožiukai) nujausdami, kas jų laukia laiptais bėgo viršun – ten, kur laikrodis ir pasirodė ten būtent tada, kai laikrodis pirmą kartą mušė valandas svečiams. Visi buvo sužavėti spektakliu. Visi manė, kad taip ir turi būti. Ir puiku! Taip yra iki dabar! 12:00 du ožiukai suriame ragus. Rodos, nieko įpatingo, bet smagu stebėti aplink rotušę besirenkančius žmones. Vien dėl tų medinių ožiukų? Dėl tradicijos? Dėl..? Na, dėl to, kad gražu… Graži ta Poznanės rotušė. Dabar ten įsikūręs istorijos muziejus. Pavilioti išorės, nusprendžiame apžiūrėti ir muziejų. Juo labiau, kad ir kainos nesikandžioja.

Poznanė patiko savo spalvomis. Tais spalvingais nemeliais šalia rotušės. Norėjosi į tą aikštę (Senojo turgaus aikštę) vis grižti ir grįžti… net pusryčiauti ten panorom. Juk ryte viskas atrodo kitaip, nei vakare. Ar ne tiesa?

Ir dar su dideliu puodeliu kapučino kavos… Kavinukės padavėja paklausė: didelį ar mažą? Na, gal didelį… Kai pamačiau tą didelį, supratau, kad ir mažo man per akis būtų buvę… mažiausiai litras… tikrai tos dvi aselės reikalingos! Oi, atsigėriau aš Poznanėj kapučino… skani buvo!

O vėliau ir bulvinį blyną su grybu padažu suvalgiau…

o kažkada dar ir „pierogi“… tik čia man grietinės per mažai buvo…

Poznanėje nakvojome dvi naktis. Ir laiko viskam – nepakako… neapžiūrėjome Citadelės parko, nebuvom prie Maltos ežero (Jezioro Maltańskie). Gal kitą kartą? Nes sugrįžti čia norisi.
Na, o dabar – mūsų pamatyta Poznanė. Pirmoji Lenkijos katedra (Tumski saloje).

Buvusi Jėzuitų kolegija su nuostabia bažnyčia – Šv.Stanislovo (dar vadinama Fara). Nuostabus barokas. O pasigriebtas lankstinukas dar pasakoja, kad šios bažnyčios rūsiuose XX a. buvo laikomas vynas! Dėl tinkamų vynui sąlygų, žinoma. Ne Šv.Mišių vynas. Nors kas ten juos žino?

Pasisukiojame ir aplink naujausius (jauniausius) Europoje karališkuosius rumus (Zamek Cesarski w Poznaniu).

Nueiname iki universiteto.

Dar vienų rūmų (Zamek Przemysła)

Pasidžiaugiame parku su operos teatro pastatu fone.

Ir gražiais Poznanės fontanais.

Pyte rakiname duris, raktą metame į laiškų dėžutę. Iki Poznane – labas Vilniau… bet iki jo dar keli šimtai kolometrų…