Kelionių agentūros dabar vėl kviečia atrasti Tunisą, todėl, pasikuitusi savo archyvuose, radau greitomis sulipdytus įspūdžius. Kad Tunisas man nepatiko, tai tik mano kaltė, nes aš net nepabandžiau šios šalies pamatyti, pažiūrėti. Tačiau ir beveik visiems ten buvusiems mano pažįstamiems tas kraštas gerų prisiminimų nepaliko.

Pirmiausia, apie pačią kelionę. Gerai, kad paskutinį vakarą paskambino iš agentūros ir perspėjo, jog lėktuvai jau nebemaitina savo keleivių, tai dar spėjom sumuštinių prisidėti. O būtų tekę pirktis tai, ką jie siūlo – sausos bulkos gabalą už 13 Lt., nes valgyt lėktuve norisi, smagu. Šį kartą skridome su visų išgirtu Novaturu. Nežinau, kodėl jį taip giria. Gana daug laiko sugaišome oro uoste, kol užpildėme registracijos korteles, nors tą puikiausiai buvo galima padaryti per 4 skrydžio valandas lėktuve, kaip buvo skrendant į Egiptą. Novaturo atstovė mus pasitiko oro uoste ir pasakė autobuso numerį – tuo jos pareigos ir pasibaigė. Iki viešbučių niekas mūsų nelydėjo. Maloni mergina maloniai pasakė, kad mūsų atskrido 200 žmonių, o jos čia Tunise tik dvi, – kaip gi jos mus lydės. Tikrai pirmą kartą toks atvejis. Mums tai vienodai, ne pirmą kartą skrendame, bet juk gali būti žmonių, kuriems čia pirmoji kelionė, kurie nemoka kalbos; atsitinka, kad ir kambarių laisvų nebūna ir žmones tenka perkelti į kitą viešbutį. Į mūsų bilietų kainas, aš manau, yra įkalkuliuotas ir užmokestis tokioms “atstovėms”.
Mes išlipome praktiškai paskutiniai, kelionė buvo netrumpa, apie pusantros valandos, tai prisižiūrėjom komiškų situacijų. Autobusas sustoja prie kažkokio viešbučio ir visi šoka prie langų, bandydami įžiūrėti, perskaityti, suprasti viešbučio pavadinimą. Vairuotojas visos kelionės metu nepratarė nė žodžio, mūsų “novaturė” buvo įdėjusi CD paklausymui su, anot jos, naudinga informacija. Pusė viso CD – nesibaigiančios liaupsės Novaturui.
Išvykimo dieną, kai mūsų lietuvišką kompaniją akiplėšiškai viešbutyje apvogė, taip pat bandėme prisiskambinti savo mergaitei. Aišku, be reikalo skambinome. Ji dabar Suse, toli nuo mūsų, oro uoste susitiksim, tada ir pasikalbėsim. Įdomu, o ką tada kalbėtis? Tikrai, oro uoste pasitiko (iš viešbučių mus vėl surinko gal tas, o gal kitas, bet toks pat bežadis vairuotojas) ir palinkėjo gero skrydžio. Fantastiškas darbas! Mūsų panevėžietė bendrakeleivė (tai ją apvogė registratūroje) buvo pasiryžusi, tik grįžus, iš karto eiti į Novaturo atstovybę, sukelti didelį skandalą, reikalauti žalos atlyginimo ir t.t. Kažin, kaip jai sekėsi?

Kurortas. Mes gyvenome Jasmin Hamamete. Specialiai rinkausi būtent šį kurortą, ir kodėl aš taip neprotingai pasielgiau? Tai iš tikrųjų pats naujausias, gražiausias, prabangiausias kurortas. Čia nėra senų, mažų, nušiurusių viešbutėlių, vien 4-5-žvaigždžiai, net ne viešbučiai, o tikri sultonų rūmai išmūryti; na, ko gero, be viešbučių ir restoranų čia iš viso daugiau nieko nėra. Labai graži promenada, jachtų prieplauka – į daug daug jactų vienoje vietoje man visada gera žiūrėti. Padaryta dirbtinė sala, tokia a la Venecija – ten irgi žavu. Bet visa tai absoliučiai negyva ir netikra, ten visai neverda gyvenimas. Tiesa, yra Jasmin Hamamete medina (medinos – tai jų senamiesčiai, storom mūrinėm sienom aptverti), bet ji irgi netikra, neautentiška, o pastatyta specialiai turistams. Pasigavę taksi, nuvažiavome į Hamametą apžiūrėti tikrąją istorinę mediną. Man patiko, bet vietiniai čiabuviai neleido nei grožėtis, nei pasivaikščioti.
Mūsų viešbutis buvo kurorto pakraštyje, iki centro, kur prieplauka, promenada ir kt. – tikrai pakankamas gabaliukas kelio. Kelis kartus ėjome tenai vidury dienos; į priekį dar nueidavome, o jau atgal – vaikai reikalaudavo Tuk tuko, kurio kaina priklauso nuo to, kaip pavyksta susitarti. Bet jis nėra visai pigus, už tą kainą galima su taksu nuvažiuoti į penkis kart toliau esantį Hamametą. Vieną vakarą nusprendėme apžiūrėti vakarinį miestą ir po vakarienės išsiruošėme link centro. Pusę kelio nuėjome, užsukome į dirbtinę mediną, apsisukome ir vėl tomis pačiomis tuščiomis, tamsiomis, tyliomis, nykiomis gatvėmis, beveik nesutinkant praeivių, grįžome atgal. Man norisi to nepakartojamo rytietiško šurmulio, šviesų, garsų, kvapų – čia buvo nyku ir net nejauku. Medinoje tai vyko prekyba, veikė restoranėliai – bet ko tai viskas buvo ne taip.
Tiesa, dar yra atrakcionų parkas, ganėtinai brangus, niekas iš mūsų juo nesusiviliojo.
Tie, kas Tunise jau buvę, labai rekomenduoja Port el Kantaujį. Ir pats kurortas, sako, labai gražus, gyvas, romantiškas, irgi yra jachtų prieplauka, vaikams – pramogų ir vandens parkai, o nuo 20 val. ten visi renkasi ir grožisi muzikiniais fontanais.
Ir Susas – nors ir nudrengtas, nušiuręs – bet jis įdomus, tikras, jame yra ką apžiūrėti, kur pabūti.

Viešbutis. “Vinnci Taj Sultan” – priklausantis garsiai viešbučių grandinei, 5 žvaigždžių, populiariausias ir geriausias iš Novaturo siūlomų Hamamete. Kol visus mus išbarstė po viešbučius, prisižiūrėjom tokių klaikių, kad sunku patikėti, jog žmonės galėjo juos rinktis poilsiui. Draugė su savo dvylikmete dukra už mūsų sėdėjo, tai girdėjau, kaip jos ten šiurpo. Mergaitė kuždėjo mamai, kad jeigu ir mūsų toks bus, ji geriau eis gyventi po medžiu kur nors. Tačiau mūsų viešbutis gražus, gražiai mus pasitiko, tik atvykus, pasiūlė po kokteilį atsigaivinti, labai greitai ir apgyvendino. Labai erdvūs kambariai, pro balkono kampą matėme jūrą, didelė teritorija, ant pat jūros kranto ir t.t. – su tuo viskas tvarkoje. Girdėjau, kiti peikė maistą, man jo užteko per akis, dieną buvo skaniau, kitą dieną – ne taip, bet maitinimui tikrai jokių pretenzijų aš neturiu.
Nežiūrint to, kad viskas su viešbučiu tarsi ir gerai, nors penkių žvaigždžių netraukia nė už ką – jis vis tiek tik blankus atspindys to, ką gali gauti Turkijoje ir kuklesniame viešbutyje. Net Egipte trijų žvaigždučių viešbutuky gyventi buvo smagiau ir įdomiau. Čia buvo nyku – taip vienu žodžiu galima apibūdinti gyvenimą jame. Animatoriai tarsi ir buvo, restorane valgančius mačiau, bet iš tikrųjų jų nesijautė. Labai tikėjausi mankštos baseine, galvojau, sustingusiems kaulams bus į naudą, būčiau lindus ir į ledinį vandenį. Bet ir mankšta vieną kartą dienoje lyg tarp kitko, 15 minučių atsainiai pamosikuodavo kuris nors ranka koja, paskui visus versdavo ant kranto strėlytes mėtyti.
Nykiausia būdavo vakarais. Kažkaip jau įprasta, kad vakare visi renginiai vyksta lauke. To ir tikėjomės, aplėkėm visą teritoriją, ieškodami kokios vaikiškos diskotekos ar kokio nors šou. Pirmus du vakarus nieko neradę, laiką leidome ant gultų prie baseino: gurkšnojom atsivežtą sidrą, kalbėjomės. Visur tamsu, vos vos apšviestas baseinas, nė vieno žmogaus, taip tylu, net ausyse spengia. Norėjom pasėdėti pie jūros – paplūdimys irgi toks tamsus, kad nesmagu jame būti. Galima nuo 21 val. vakaro jau ramiai sau parpti – joks garselis nepasigirs, nepažadins.
Trečią vakarą pagaliau supratome, kad renginiai vyksta viduje, salėje. Ir ten viskas daroma labai nesistengiant, tarp kitko: ir vaikiškos diskotekos, ir vakariniai pasirodymai. Neužkabino, plius salėje tvanku, rūkoma, sėdimų vietų nelabai daug.
Buvo atskiras piano baras, kur kas antrą vakarą grodavo gyva muzika – mūsų Rašytoja tai įvertino prastai, mes nebuvome. Skridome kartu su garsia, mano mylimiausia vaikų literatūros rašytoja. Jau paskutinę savaitę prieš kelionę kalbėjomės abi telefonu ir netyčiom išsiaiškinom, kad kartu skrendam į tą pačią šalį, tą patį kurortą, tą patį viešbutį, tuo pačiu laiku ir tam pačiam laikui. Kokie keisti sutapimai kartais nutinka. Lėktuve, skrendant į Tunisą, draugė su dukra sėdėjo kartu su Rašytoja!
Mes jau seniai pažįstamos, bendraujam, ne tik darbo klausimais. Bet truputėlį su nerimu žiūrėjau į mūsų gyvenimą gretimais svetimoje šalyje, bandžiau susimodeliuoti visą savo veiklą ir elgseną. Tačiau viskas buvo gražiai, natūraliai ir smagiai. Mes labai stengėmės neįkyrėti, tačiau su malonumu priimdavome Rašytojos draugiją, kai ji pati to pageidaudavo. Po vakarienės kelias valandas praleisdavome kartu, buvome maurų kavinėje parūkyti kaljano, daug juokdavomės, klausydavomės jos pasakojamų istorijų, o pasakoti tai jau tikrai moka ir mėgsta. Abu su mano vyru pakaitomis skaldydavo anekdotus.
Kaip vis tiktai gerai, kad mūsų buvo nemaža grupelė: mes penkiese, Rašytoja, panevėžietė moteris su dukra ir dar retsykiais prisijungdavo buvusi Vilniaus modelių namų direktorė su vyru. Kokia įspūdinga, stulbinančio grožio moteris, nežiūrint to, kad jai jau 72 metai! Ji, be abejo, tą žino, ir koketuodama kiekvieno sutikto prašydavo atspėti jos amžių.
Aš esu trokšte ištroškusi vienatvės, man to trūksta kaip oro – pabūti vienai su savimi, nors dienelę – kokia nepasiekiama prabanga. Bet važiuot kur nors ilsėtis yra n kartų smagiau su kompanija, net nesvarbu ar su savais, ar su tik ką sutiktais žmonėmis. Svarbu, kad būnant drauge galėtum gerai jaustis. Jeigu Tunise mes būtume buvę tik trys, kaip mums bebūtų gera kartu – būtume užsikaukę iš nuobodulio.

Išvykimo dieną mus bandė apšvarinti: draugė grįžus po pusryčių kambaryje už rankos sučiupo kambarinę, besirausiančią po jos rankinuką. Kraustė rankinę net labai nesislėpdama, prie atdarų durų. Matyt, žinojo, kad nubausta nebus, tokie dalykai ten tikriausiai praktikuojami ir toleruojami. Draugė dar bandė nutempti ją į registratūrą, ši pasimuistė ir pabėgo. Ir niekas į tai nesureagavo
O panevėžietė pamiršo registratūroje piniginę, grįžus po kokių 15-20 minučių piniginę rado, o 100 dolerių – ne. Registratorė dar pasityčiojo, maždaug, iš kur pas tave gali būti tokie pinigai. Ten stebėjimo kameros visur įtaisytos, paprašėme, kad mums parodytų įrašą, bet buvo pasakyta, kad jos neveikia. Taip ir išvažiavome: pasijautę labai bjauriai, niekieno neapginti, beteisiai.
Ir tai įvyko penkių žvaigždučių viešbutyje!?

Oras. Kam pasakoju, niekas netiki, juo labiau tie, kurie žino mano fobiją šalčiui. Bet iš tikrųjų, atskridus, pirmas tris dienas buvo nekaršta, vakarais labai džiaugiausi savo šilta striuke ir stora egiptietiška skara, o vanduo buvo ledinis visą laiką tiek baseine, tiek jūroje. Pirmąsias dienas buvo nepaprastai vėjuota, labai audringa jūra, nors šiaip – labai gražu tos didžiulės bangos, jų mūša…. Ten vėjai pučia maždaug visą laiką, kai karšta – tai gerai, atvėsina. Bet kai oras vėsus, dar plius vėjas, kažkokie skersvėjai visur – na, jau atsiprašau tokią Afriką…
Pirmomis dienomis tiek jūroje, tiek baseine maudėsi tik mūsų vienų vaikai, paplūdimys buvo tuštutėlis. Su siaubu žiūrėjau, kaip snargliuojantis Martynas lindo į šaltą vandenį ir tupėdavo ten, kol pamėlynuodavo. Tada jau įkišdavau jį į apsišilti uždarą baseiną, kur vanduo šildomas. Ir, būtų keista, jei būtų buvę kitaip, prie bėgančios nosies dar prisidėjo kosulys.
Po trijų dienų truputį aprimo vėjas, sušilo oras, bet vanduo ir liko toks pat šaltas, kojas geldavo. Aš pati, jūrą ir baseiną kartu sudėjus, į vandenį buvau įlipus kokius penkis kartus, ne daugiau. Jokio malonumo nėra, kada šalta visur – vandeny, ore, brrr… Ir vanduo nėra švarus, drumstas, neskaidrus, rytais pakrantė būdavo nusėta dumbliais. Čia nuo smėlio taip yra, matyt. Ten, kur dugnas akmenuotas – jūros smaragdinės.
Vienintelis dalykas čia yra vienareikšmiškai puikus – krantas. Smėliukas auksinis, labai švarus, jūra – kaip ir mūsų: gali toli toli nueiti, o vis dar negilu.

Žmonės. Va, kur leisiu savo emocijoms laisvai lietis – šlykštesnių nesu sutikusi niekur! Buvo retos malonios išimtys: eidavom šviežių apelsinų sulčių gerti į netoli viešbučio esančią kavinukę, jos savininkai tikrai labai mieli žmonės, Martyną vis juokindavo. Bet ir juos užgožė likusi masė.
Nė vienoje musulmoniškoje šalyje manęs taip nenervino tie prekeiviai. Tunise jie kažkokie agresyvūs, įžūlūs; stovi vidury siaurutės gatvelės rankomis praėjimą užtvėrę, tik pabandyk pas juos neužsukti. Vyrą visur vadino Rembo; tai gerai, kad savo kompanijoje mes turėjome nors vieną vyrą, ir tą patį ne kokį nupiepėlį.
Bendradarbė pasakojo, kaip jų nemažą kompaniją visai padoriai atrodantis tunisietis nusiviliojo į atokią gatvelę, iš pašalių išlindo daugiau vietinių, užstojo kelią ir reikalavo pinigų. Tunise tikrai nenorėčiau vaikščioti miestų gatvėmis viena.
Ši tauta kažkokia išsigimus: pabuvo prancūzų globoje ir dabar nei jie musulmonai, nei jie europiečiai. Kad ir tos vagystės viešbutyje, galvojau, tik mūsų viešbutyje ilgapirščiai darbavosi, pasirodo pilnas internetas perspėjimų apie Tuniso viešbučius: tik saugokitės vagysčių.
Vyras restorane Rašytoją gelbėdavo nuo mauro padavėjo priekabiavimų ir ultimatumų. Tie veikėjai puola prie visų vienišų, brangiai atrodančių moterų, tikėdamiesi, kad jos dosniai atvers tokiems princams savo pinigines. Tai kai tik pamatydavome, kad mauras prie Rašytojos staliuko sukasi, vyras eidavo pas ją sėstis – maurą kaip vėjas iš karto nupūsdavo.
Mano draugę irgi padavėjas kabino. Žodžiu, ten mezgėsi visokiausi romaniukai, turėdavome apie ką vakarais plepėti.

Pinigai ir kainos. Neturi jokios reikšmės, kokią valiutą vešiesi, eurus ar dolerius, vis tiek vienas dinaras kainuos maždaug du litus. Iškeičiant daugiau valiutos, reikia saugoti keitimo čekį, kuris bus būtinas, jei norėsi dinarus atsikeisti atgal į savo atsivežtą valiutą. Galima atsiskaitinėti ir valiuta, bet išeis brangiau, todėl verta ir apsimoka ją keistis į dinarus.
Šiaip viskas, išskyrus bananus ir alkoholinius gėrimus, labai pigu. Bananai kainuoja apie 7 litus, nes jie pas juos neauga, o stiprieji alkoholiniai gėrimai – iš viso kosmosas. Kaip mes pragyvename toje savo Lietuvoje su astronominėmis kainomis viskam, neįsivaizduoju. Nors ir pasirinkimas pas mus, pavyzdžiui, maisto – šimteriopai platesnis, įvairesnis. Ten valstybinėse maisto parduotuvėse dešra gal trijų rūšių ir viskas. Ne valstybinėse parduotuvėse kaina, aišku, priklauso nuo tavo sugebėjimo nusiderėti. Kadangi čiabuviai man buvo antipatiški, joks derėjimasis su jais ar bet koks kontaktavimas buvo neįmanomas, todėl beveik viską pirkausi vadiškose parduotuvėse, kur visai maloniai aptarnaudavo, ir į akis niekas nelindo. Vyras pirko sau didelį kaljaną, su tabaku ir kuru ar kuo ten viskas kainavo 24 Lt. Lygiai tokį patį Vilniuje mačiau parduodamą (be tabako) po 99 Lt. Sau parsivežiau, ir visiems kas žinojo, ir kas prašė, parvežiau visiškai natūralų jų šampūną su moliu – pusės litro butelis tik 4 Lt. Žinoma, plaukai nuo jo neatauga, bet skirtumas tikrai juntamas. Pigūs odos dirbiniai: diržai, rankinukai; labai kokybiškas jų trikotažas, bet jis jau kainuoja panašiai ir kaip pas mus.

Išvykos. Viena iš mūsų “mamų klubo” mamų pernai buvo Tunise, o rašyti ji mėgsta dar labiau nei aš, todėl prieš išvykstant turėjau tiek info, kad jau galėjau ir nebeskristi, viską žinojau, lyg ten pabuvusi.
Tunisą pirkau vien dėl Sacharos ir buvau tvirtai įsitikinus, kad visi ten vyksime, būtinai. Pasiskaičius pažįstamos įspūdžius, jau persigalvojau, nutarėm Martyno nevežti, palikti su panelėm, nes draugė su dukra ir nesiruošė ten vykti, joms per brangu.
Kelionės į Sacharą metu sukari virš 1000 kilometrų, praktiškai didžiąją laiko dalį praleidi autobuse, retsykiais išlipant trumpuose sustojimuose. Man tai gerai, aš mėgstu važiuoti, žiūrėt pro langą, svajoti, bet vaikams – nuovargis, patiriamas sąlyginis malonumas to neatperka. Vida kelis kartus vis pasidžiaugė, kad jie nesivežė į Sacharą vaikų, o jos bachūrai – vienas metais, kitas trim vyresni už mūsiškį. Antrą kelionės dieną apie ketvirtą valandą ryto jau išveža pasitikti saulės. Veža džipais, čia ta kelionė už papildomą mokestį po gražiausias oazes, tiems, kas nori. Tik neaišku ką daryti nenorintiems, nes niekas tavęs paimti atgal nebegrįžta. O kelionės metu patirti įspūdžiai jau priklauso nuo požiūrio kampo. Vida – romantikė, svajotoja, – matė dykumos, oazių, patekančios saulės grožį, jos vyras – statybų kranus, asfaltuotus kelius, nė ženklo tikrosios dykumos…
Jei atvažiuoji 14-ai dienų, į Sacharą tiesiog būtina vykti, nes kitaip nupuši tame viešbutyje besivoliojant. Tačiau kai atskrendi savaitei, net ne savaitei, o geroms penkioms dienoms, reikia gerai pasverti, ką pasirinkti. Pirmą dieną, kol pasiekėme viešbutį, mūsų laiku jau buvo 21 val. Dvi valandas išlošėme dėl laiko skirtumo, bet vis tiek pirmos dienos jau nebėra. Paskutinę dieną apie 13 valandą jau išveža į oro uostą – ir paskutinės dienos nėr. Šeštadienį vakare atskrendi, o naktį iš sekmadienio į pirmadienį, praktiškai kitą dieną, jau turi išvažiuoti į Sacharą. Per greitai viskas, nespėji apsiprasti, įsigyventi ir pirmyn į varginantį turą, po to pora dienų – ir namo?

Na, negulėjo širdis nei tai šaliai, nei jos grožybėms, todėl mano suvalkietiška esybė pagailėjo pinigų Sacharai. Tiesa, jokių vietinių rimtų turizmo agentūrų bent jau Jasmin Hamamete neradom, siūlantys kelių valandų keliones džipais ar laivais nesiskaito. Taksistas pašnibždom siūlė nuvežti į sostinę, bet kas gi gali jais pasitikėti. Todėl ten jau tenka naudotis kraugerio Novaturo paslaugomis arba patiems važinėti vietiniais traukiniais. Mums dviem su vyru Sachara būtų kainavusi 900 litų, o kur dar gėrimai, visokie niekniekiai. Gal ir labai fainas tas turas, sako, įspūdingiausia, ką gali išvysti Tunise, bet vis tiek nutariau, kad tokių pinigų jis nevertas.
Galutinai apsispręsti padėjo sirguliuojantis Martynas. Po jo maudynių lediniame vandenyje buvau beveik garantuota, kad naktį pradės karščiuoti – kaip gi palikti sergantį vaiką?

Dar viena istorinė-pažintinė vienos dienos kelionė – į sostinę Tunisą, Kartaginą. Čia galvojau važiuoti viena, bet irgi neišvažiavau. Nelabai save suprantu: negi tikrai nenorėjau, manęs tikrai nedomino, nežiūrint, kad Rašytoja primygtinai rekomendavo važiuoti vien dėl mozaikų muziejaus Tunise? Tas mozaikų muziejus, sako, nerealus. Bet net ir šiandien manęs visai negraužia širdperša, kad nemačiau aš anei tų mozaikų, anei senovės griuvėsių. Į šią kelionę vaikus irgi nebūtina tempti.

Ir trečia atrakcija iš “gausios” pasiūlos – zoosodas ir afrikietiškas vakaras. Gyvenant Hamameto rajone, jei nenori afrikietiško vakaro, visai pigiai į zoologijos sodą galima nuvažiuoti su taksu, be Novaturo, bilietai nebrangūs. Bet mes pirkom pilną paketą, norėjome to vakaro. Zoosodas – Kauno neprastesnis, tik tiek, kad Frigia sode gyvūnai gyvena erdviau, laisviau, daugiau panašumo į natūralią aplinką, na, ir Kaunas neturi dramblių. O mums pasisekė – matėm tuos storulius visai iš arti, atėjo prie mūsų nusimaudyti. Dar rožiniai flamingai įspūdingi, mangustos tokios juokingos. Vaikams tai jau labai patiko.
O afrikietiškas vakaras buvo super! Aišku, autentikos ten irgi nė kvapo, komercija juoda, truputis afrikietiškų šokių, o paskui – grynių gryniausia aerobika, bet vis tiek buvo fainai, užvedė. Ir tas restoranas egzotiškas, ir drabužiai, labai skanus maistas, vyno galėjai gerti, kiek telpa. Tik mums padavėjas “padėjo” vynelį patvarkyti. Kai pirmą taurę susipylė į save, mes net nesupratome, ką tai reiškia. O jis po to, pamanęs, kad mes nieko prieš, tik apsidairo ar šefas nemato, prilekia, prisipila ir makt…Nepaprastai skanūs buvo brikai – toks jų nacionalinis patiekalas, į čeburekus kažkas panašaus. Aš viešbutyje buvau pasiėmus, tai vos prarijau kąsnį, toks jis man šlykštus pasirodė. O tame vakare – mmm, dabar seilės tįsta…
Mūsų stalas audringiausiai reagavo į pasirodymą, mes ir būgnus mušėm, paskui sušokom ant scenos, prisiglamonėjom su artistais, draugė choreografiją baigusi, tai ji jiems rodė klasę.

Išvados. Nereikia važiuoti ten, kur tavęs niekada netraukė. O jeigu jau nuvažiavai, tai nereikia su niekuo lyginti. Yra kaip yra. Kai pradedi lyginti, pradedi gailėtis. Ir kuo labiau artėjo ta kelionė, tuo labiau nenorėjau ten skristi, tik kad jau nebuvo kur dėtis. Susiruošiau kaip į darbą, tarsi kažkokią pareigą atlikti.
Šita kelionė – pirmoji ir kol kas vienintelė, kuri nepaliko absoliučiai nieko nei širdyje, nei mintyse, nei kūne, nei sieloje – niekur nieko, nė šešėlio jokio prisiminimo, jokio jausmo. Net kelias nuotraukas, ir tas pasidariau tik po gero mėnesio; pasidariau, ir net neperžiūrėjau. Pirmą kartą į Italiją važiavau prieš daugiau kaip 10 metų – gal neprisimenu pavadinimų, objektų, gatvių, bet iki šiol jaučiu tą palaimą buvimo ten, kvapus prisimenu.
Truputį gaila išleistų pinigų, o labiausiai gaila to, kad Tunisas man ganėtinai stipriai atmušė norą keliauti apskritai. Aš gi tuo degiau, gyvenau, o dabar – tarsi karvė liežuviu būtų nulaižiusi…Ten būnant aš mąsčiau, kad visi važinėjimai iš tikro yra bereikalingas pinigų švaistymas. Pirmą kartą toks pojūtis.

Buvo ir fainų dalykų. Pirmiausia, Martynas prisimaudė. Jam nei vanduo buvo šaltas, nei sloga trukdė, jis buvo laimingas, labiau neįsisirgo ir labai nenorėjo namo. Tai gal ne taip jau ir veltui išmesti pinigai.
Antra, nuo darbo vis tiktai per tą savaitę atsijungiau ir jį pamiršau, ko niekada nebūtų pavykę būnant namie. Mėgavomės tarpusavio bendravimu.
Ir trečia: draugė su dukra keliavo pirmą kartą. Joms tai buvo ne tik pirmoji kelionė, bet ir pirmas skrydis lėktuvu, pirmas užsienis, pirmas viešbutis ir t.t. Jei būtų nusivylusios, man būtų baisiai apmaudu, nesmagu ir gaila. Tačiau jos buvo laimingos, jos iki šiol laimingos, joms ta kelionė buvo ideali! Jos “užsikabino” ir dabar jau svajoja…
Tik gal ne tiek Tunisas “kaltas” dėl jų laimės, o jų abiejų būdas, joms ir Balbieriškyje būtų gerai. Ilgai pagalvojus, gal ir prisiminčiau, bet šiuo metu, greitosiomis, tikrai nežinau, nepažįstu daugiau tokių žmonių, kurie sugebėtų taip džiaugtis kiekvienu mažmožiu, kiekviena diena. Šitaip nelengvai jos verčiasi, bet tokia šviesa spinduliuoja.
O pats fainiausias dalykas buvo grįžus namo. Kol parsiradom iš oro uosto, buvo vos ne vidurnaktis. Jos abi pas mus nakvojo, vaikus suguldėm, prisikepėm bulvių, nes daugiau nieko valgomo namie nebuvo ir sėdėjom iki ryto, rūkėm kaljaną, išgėrėm visą lauktuvėm parsivežtą vynelį, sprendėm globalines problemas, verkėm ir juokėmės … Šitą naktį prisiminsiu….

Ir ketvirta: reikia vis tiktai viską vertinti objektyviai ir negalima sakyti, kad nepatiko šalis, jei tu jos paprasčiausiai nematei. Viešbučiai – jie daugiau mažiau vienodi visur, o kadangi mes praktiškai niekur nevažinėjom, tai ir atrodo, kad niekur ir nebuvome. Todėl ir irzau, ir pykau – kad pasmerkiau save leisti laiką prie baseino; šimtas metų man tas baseinas, ar ta jūra, ir dar šalta… man reikia eiti, lipti, važiuoti, matyti, neišsimiegoti, pavargti… Nors gal jau ir to nebereikia, nes galvoju, kad visai su malonumu prisidėčiau pilną lagaminą knygų, gulėčiau po skėčiu nesvarbu kur: n šalies n viešbutyje, Martynas mirktų baseine, o aš skaityčiau, skaityčiau, skaityčiau… Kad tik būtų šilta ir valgyt duotų…

Kas dar nustebino – Tunisas pakankamai žalias, įsivaizdavau negyvus smėlynus, o mačiau žaliuojančius laukus, alyvmedžių giraites. Ir tie balti namukai mėlynom langinėm gražu.

2009 06 06 – 06 13

3 thoughts on “Kelionė iš serijos „Nepatiko” – Tunisas”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *