Jungtinė Karalystė: Londinium

Brexit, šmeksit

– Kas bus, kai UK išeis iš EU? – klausiu kolegų, gyvenančių UK.
– Tu mūsų klausi?

Niekas nieko nežino.

– O tai kas nubalsavo už išstojimą? – vėl klausiu.
– Tu mūsų klausi? Neteko dar sutikt nei vieno, kuris prisipažintų, kad balsavo už.

Visai, kaip Lietuvoj, galvoju. Kas išrinko debilus? Niekas. Turbūt patys save išsirinko. Arba Illuminati pasistengė.

Jei kartais skaitot mane, žinot, kad mano geroji pusė negali gyventi be kelionių. Tiksliau kelionių laukimo. Jai reikia turėti datą kalendoriuje ir laukti sekančios kelionės, kitaip ji nefunkcionuoja. Viena vėlų ir tamsų lapkričio sekmadienio vakarą sako:

– Žiū, bilietai į Londoną per Velykas pigūs. Kažin kodėl tokie pigūs?
– Mmmm…?
– Bilietai pigūs, sakau. Į Londoną. Supranti.
– Davai imam.
– Darbe reiktų paderint. Toli dar Velykos.
– Gal tu durnas. Ketvirtadienį išskrendam, pirmadienį grįžtam. Nieko nereikia derint su niekuo. Imam.
– O tai aš gi keisiu darbą. Aš ne prieš, netgi labai už. Londonas man – street photo meka. Bet per daug nežinomųjų.
– Nešu kortelę, užsakyk bilietus.

Užsakiau. Nežinomuosius spręsim, kai ateis laikas. Ir tikrai, penktadienis pas mus laisvas, kaip ir pirmadienis. Kodėl gi nesurizikavus.

– Vienok keista, kodėl tokie pigūs bilietai per Velykas. Paprastai būna labai brangu.

Po kiek laiko pradėjom suprasti. UK išstojimo data – kovo 29. Kažin, kaip čia bus. Gal apsuks mus, EU migrantus, oro uoste ir matysim Londoną, kaip savo ausis.

Teresei susitarti nepavyko ir kažin ar pavyks. Gal ir neapsuks mūsų atgal. Dėl visa ko žmona pasitikrino, kiek bilietai kainuoja likus porai mėnesių iki Velykų. Tris kartus daugiau kainuoja. Geras jausmas.

Tomas su Ieva peržiūrėjo visus Harrio Potterio filmus po kelis kartus. Mes su Carolina taip pat, nors ir ne tiek daug, kaip anie du. Vakarais skaitau vaikams Harrio Potterio knygas. Todėl nusprendėm, kad Warner Bros The Making of Harry Potter aplankyti privalom, nors ir nėra pigu (švelniai pasakyta). Mums keturiems – 140 svarų. Dar pribintavom ir sesę su jos sūnum, gavosi visi 218. Dviprasmiškas jausmas. Krūva pinigų, o ar bus įdomu? O gal ten šūdas sukomercintas? O gal dar blogiau? Ar atvirkščiai – labai gerai? Kas žino. Google reviews sako, kad gerai, nors yra ir neigiamų komentarų (visada juos pavartau). Pvz:

Universal Studios’ HP is better. Don’t go there if you’re not really fan of Harry Potter. Waste of money.

Arba:

If you’re a tourist with lots of money to waste, or you have kids who are begging to go, then this might be just the place for you. But for the rest of you – Beware! Absolute con!! The studio would be a nice place to visit if it wasn’t so overpriced. Certainly lots of interesting things to see with regards the making of the films. But £39.00 for a ticket, £30 to buy the very same wands that are sold on EBay for under £5, is a rip off. £2 for a bottle of water, and £10.90 for an overly fatty ice cream and a sickly butterbeer…? Consider that there were approximately 1000 people in the studios at the very same time, and you realise that Warner Studios are laughing all the way to the bank! – Over £50K for a few hours… Perhaps I should start up my own Harry Potter studio. But the piece de resistance is that once you exit one part of the studios to go to the Harry Potter shop near the exit, some dozy old mare won’t let you turn back to go in again!! – £39.00 for the privilege of being turned away! – What if I’d desperately needed the toilet at that side of the studios? Sort it out Warner Studios!

Kaip ten viskas iš tikrųjų, teks pasitikrint patiems. Patarimas. Jei nuspręsit keliauti, užsisakykit bilietus geroooookai iš anksto. Mes užsisakėm sausio mėn, t.y. daugiau, nei tris mėnesius prieš vizitą ir patogių laikų beveik nebuvo. Teko imti 17.30 vakare, kas reiškia, jog praktiškai visą dieną teks paskirti Hariui. Bet detaliau planuosim, kai laikas ateis.

Kovo mėnesį apsičiupinėjau, kad neturiu jokio warner bros patvirtinimo. Nei emailo, nei rezervacijos numerio – nieko. Bankas pinigus nuskaičiavo. Taigi turiu tik užsakymo datą, vardę ir pavardę. Susiskambinau su warner bros ir jie be jokių klausimų persiuntė užsakymo patvirtinimą. Uf. Akmuo nuo širdies.

Ne viena, tai kita. Beskaitydamas Warner bros web puslapyje tipsus, rada sekančią info:

If you are travelling by train please be aware that from 19-22 April and 4-6 May there will be no London Midwestern Trains between London Euston and Watford Junction and a reduced London Overground service. Visitors to the Studio Tour are advised to allow extra time for their journeys and expect alternative services to be busier than usual. Please check your route before travelling.

Dar vienas nežinomasis. Kaip važiuot? Su kuo važiuot? Kiek laiko pasilikt rezerve? Niekas neaišku. Londono oficialus transporto puslapis https://tfl.gov.uk/ sako, kad nusigauti galima, tik persėdimų daugiau ir nelabai aišku, ar važiuos traukiniai, ar teks baladotis autobusu. Jei autobusu, reikia pasilikti daugiau laiko. Gal vietiniai, kurie žino niuansus, sugeba orientuotis tame puslapyje. Aš – nelabai. Lyg ir aišku, bet 100% visvien nepasitikiu, nes informacijos ir alternatyvų daug. Kaimiečiui per daug…

Ilgoka tokia įžanga, matau, bet ir pati kelionė, nors ir trumpa, buvo dėliojama nuo pat lapkričio. Kai kurių esminių dalykų negaliu praleisti, nes vėliau nebus aišku, kas ir kaip.

Važiuojam

Nuo lapkričio 4, kai užsakiau bilietus į Londoną, nutekėjo daug vandens. Jau buvau padėjęs pareiškimą apie išėjimą iš darbo, bet dar oficialiai dirbau iki pat lapkričio galo. Pakeičiau darbą, pradėjau įsivažiuoti ir supratau, kad ne mano. Sukandęs dantis būčiau galėjęs dirbt ir toliau, bet žmogus gyvena vieną kartą, nėra laiko jo gaišti. Padėjau pareiškimą, turėdamas naują darbo sutarti, bet tris mėnesius teks atidirbti. Taigi, į Londoną važiuoju, likus nepilnam mėnesiui ”sename” darbe. Kas galėjo pagalvoti lapkričio mėnesį.

Kelionė į oro uostą visai neįdomi, negaišiu jūsų laiko. Tiesa, prieš pat kelionę apsičiupinėjau, kad nauja Ryanair bagažo tvarka (ne tokia ir nauja, pasakys dažniau keliaujantys) reiškia, jog net padorios kuprinės negali imt. Teko pridėt vieną priority, kad pasiimt su savim kiek didesnį bagažą būtiniausiems dalykams. Ne, nesibaru ant Ryanair. Kaip besuk, vistiek pigiau. Nesuprantu žmonių, kurie skundžiasi, kad bagažo reikalavimai – pasityčiojimas. Arba kai skundžiasi, kad Apple kalta, kai pats, žioplys, sudaužė laikrodį ir remontas kainuos beveik tiek pat, kiek naujas laikrodis. Visada turi pasirinkimą, žmogau. Neskrisk Ryanair. Skrisk SAS, Lufthansa, Norwegian galų gale. Nepirk Apple. Pirk iš aliexpress. Bus pigu ir gerai. Ar ne? Ryanair labai myliu ir gerbiu už tai, kad davė mums visiems galimybę pigiai keliauti. O info apie bagažo ribojimus nežinojimas, ne Ryanair problema, o mano. Susimokėjau ir viskas ok.

– Edvardas – tipinis lietuviškas vardas, – sako dėdė pasienietis prie pasų kontrolės langelio Gioteborge.
– Aha, sakau, tiksliai, – o pats galvoju, kažin pase perskaitė ar tikrai gerai dirba savo darbą ir iš vardo mato.

Pusantros valandos ore ir jau Boeing 737-800 ratai rieda Stansted asfaltu. Ir kodėl kai kurie žmonės niekada nemato nieko, tik save. Kam grūstis iš kėdės, jei neplanuoji judint šiknos iš lėktuvo? Jei jau lipi, tai lipk, o ne blokuok kelią kitiems. Tie patys žmonės nesupranta, kad last out iš lėktuvo, bus last in į autobusą, kuris jau stovi prie trapo, o taip pat first out iš autobuso. Neblokuotum praėjimo atsistojęs, matytum, jog autobusas laukia lauke. Turėtum laiko sudėt du plius du ir suprast, kad grūstis nėra reikalo.

Trumpas sustojimas prie pasų kontrolės ir lekiam ieškot autobuso į Stratford. Veža keletas kompanijų. Būčiau galėjęs užsisakyti bilietus iš anksto, bet to tyčia nedariau, mat nežinia, ar lėktuvas nevėluos. Nevėlavo, bet iš anksto to negali žinoti. Būdoje su bilietų kasomis iš karto sustabdė mergaitė ir primygtinai įsiūlė bilietus savo kompanijos autobusu. Ar brangiau, negu kiti, nežinau. Panašiai, kaip visi. Iš karto nusipirkom ir atgal su atvira data. Jei prigavo, tai nedaug. Bet paklausus, kada sekantis, atsakė, jog po 24 minučių. Po 24 nebuvo. Buvo po 54.

– Eik, pasakyk jai, ką galvoji.
– Ko čia dabar lakstyt. Sėdim, laukiam.
– O jei jo iš viso čia šiandien nebus?
– O jei nebus, iš kur tu žinai?
– Kodėl turėtų nebūt? Grafike parašyta.
– Bet tave prigavo su laiku, gal iš vis čia kažkokie dušmanai.
– Taigi oficialiai viskas. Negi dušmanai turėtų sužymėtas stoteles?
– Tada atsiimk pinigus.
– Pinigų reiks laukti savaitę, o ir į kitą prasmės pirkt jau nėra.
– Tai ką, stoty šitoj miegosim.
– Man ne pirmas kartas, kas čia tokio?
– Gal tu durnas?
– Bus tas autobusas, nusiramink ir imk riešutų.
– Net gert neturim…

Nuovargis. Jei nenorit, kad būtų, kaip man, pasirūpinkit informacija iš anksto ir neklausykit visokių mergaičių kasoje. Arba užduokit jom klausimus laiku. Nors lengva būti protingu po visko. Kai esi pavargęs, į nugarą kvėpuoja eilė, mažieji nori miego – nėra taip paprasta. Pats baisiausiai nekenčiu žmonių, kurie atsistoja prie kasos ir diskutuoja pusę valandos koks autobusas bus, ar yra vietos, kaip priduot ir atsiimt bagažą, o kaip čia su tuo atgaliniu bilietu, kas jei grįžtant bus per daug norinčių važiuot ir jiems neliks vietos, o tai prieš kiek laiko reikia būt vietoj, o kur stoja autobusas, o kaip vairuotojas matys, kad mes turim atgalinį bilietą ir t.t. Geri klausimai, tik ne prie kasos juos reikia užduot. Jei manot, kad aš durnas ir kaip tik prie kasos juos ir reikia užduot, esate ekstravertas. Aš – intravertas ir jums manes nesuprast. Aš savo klausimus užduodu googlui, man nereikia eiti į parduotuvę ir 30 minučių kalbėti su konsultantu, koks čia geriau dėklas telefonui man tiktų – atėjęs aš jau žinau, ko man reikia ir kiek tai kainuoja. O kad nesusigooglinau grafiko, tik mano problema. Mergaitė visada gali pasakyti, oj, suklydau, labai atleiskit.

Autobusas, žinoma, atvažiavo. O kur jis gali dingti. Chebra sumigo per tris sekundes. Vos pavyko prižadinti atvykus į Stratfordą. Ko tik nedariau – ir kutenau, ir nosį kimšau, ir dainavau. Niekaip. Plumpt galva į stiklą ir toliau knarkia.

Sekantis kelionės etapas, pasiekti Lauros (sesės) trobelę. Ji sugalvojo mums iškviesti Uber. Uber atvažiavo, bet kažkur kitur, o ne ten, kur mes laukėm. Tada iškvietė kitą, tas atvažiavo tinkamai. Labai patogus transporto būdas. Gaila, kad Švedijoj neveikia. Valstybė saugo vietines taksi firmas ir taksistų darbo vietas. Gal ir teisingai, vienok kenčia vartotojas.

Greita vakarienė ir miegot. Rytoj laukia ilga diena.

Harry Potter etc

Jėė, saulė šviečia, karšta iš pat ryto. Pakuojamės vaikus, daiktus, striukes į kuprines, kurių, kaip vėliau pasirodė, visai nereikėjo (bet iš kur viską gali žinot) ir traukiam link Canning Town metro stoties. Pakeliui praeinam gatvės turgelį. Ech, gyventi Londone nenorėčiau, bet atvažiuoti čia man labai patinka. Tiek freakų vienoj vietoj jokiam kitam mieste nemačiau. Plius viskas pagardinama kalnais šiukšlių visur, išmestai čiužiniais, foteliais ir dar biesas žino kuo, babajiškom parduotuvėm (babajus – spalvotas imigrantas; žodis vartojamas Londono lietuvių tarpe, kad ”babajai” nesuprastų, kada apie juos eina kalba; pvz. Švedijoje labiau paplitęs terminas ”kebabas” – tie, kas pagauna žodį kebabas, galvoja, jog jį ištaręs kalba apie švedišką nacionalinį maistą – kebabą arba kebab picą). Tiek visokio nematyto gėrio tose parduotuvėse, kad raibsta akys. Vaikai reikalauja Mountain Dew – prisižiūrėjo youtube. Lendam pas vieną iš babajų to gėrimo bei pasipildyt Oyster kortelių. Oyster, tai plastikinė transporto kortelė kelionėms Londono transportu apmokėti. Pasipildai norima suma ir keliauji viskuo, kas važiuoja. Nuskaičiuoja pagal nuriedėtas zonas ir pan. Gali įsigyti kiekvienas, palikęs 5 svarų depozitą. Labai patogu.

Važiuojam į centra pasivaikščioti kažkiek, vėliau trauksim link Warner Bros kur 17.30 turim bilietus. Gaila, bet Big Benas uždengtas paklodėmis remontui. Abu vaikai mate jį paveiksliukuose, matė ir gyvai prieš septynis metus, bet nepamena ir tiksliai neįsivaizduoja jo dydžio. Abu buvo sužavėti, nors matosi tik stelažai ir bokšto laikrodis. Turistų, kaip visada centre, milijonas. Prie turistų prisideda streikuojantys aktyvistai, blokuojantys gatves šūkiais ”There is no Planet B” ir pan. Aš juos suprantu, bet prisijungti nesiruošiu. Bent jau kol kas. Kovoti už Planet A reikia ir to mokyti vaikus. Bet paprasčiau gal būtų praeiti Canning Town gatvėmis is demonstratyviai surinkti šiukšles, o ne basiems blokuoti gatves? Čia tik šiaip, pamąstymui. Aš, kaip durnius, nešu nuorūką į šiukšliadėžę, kai visi aplink įpakavimus nuo sumuštinių meta tiesiai po kojomis. Nesu geresnis ar blogesnis, tiesiog manau, kad piketuoti tam, jog grįžti į akmens amžių nereikia, nuleidžiant ant žemės visus lėktuvus, sustabdant visus traukinius, atomines elektrines ir nustojant valgyti karves. Praėjom piketuotojus ir viskas vėl stojo į savo vietas. St. James parke pilna turistų (kažkodėl dominuoja ispanų kalba, gal kad jie aktyvesni už kitus – labiau girdisi), visi meta šiukšles, valgo mėsą, ledus (kuriuos šaldytuve šaldo freonas, pumpuojamas kompresoriaus, varomo elektra, garantuotai pagaminta deginant iškastinį kurą. Jei tikėt wiki, UK 2016 metais elektros buvo pagaminta 357 TWh. 40% – deginant dujas, 8,6% – anglį, 7,8% – naftą. Tai – daugiau, negu pusė. Gal grįžt ir nusimovus batus atsistot šalia piketuojančių?

Su oru pasisekė, todėl ištiesėm kojas parke ant žolės. Šiukšles susirinkom, jei ką.

Maždaug paskaičiavom, kad mums reikia atsirasti Waterloo stoty apie 14 val, kad spėt nuvažiuot iki Watford Junction stoties, o iš ten iki Warner Bros The Making of Harry Potter. Iš St. James parko pėsčiomis patraukėm link stoties. Šiaip netoli, apie vieną mylią (1,6 km), bet su vaikais, piketuotojais ir mase turistų, užkimšusių Westminsterio tiltą, kelionė užtrunka visas 45 minutes. Pakeliui Carolinai pasibaigė baterija – ašaros byra kaip pupos ir negali paaiškinti kodėl. Skubiai reikia kalorijų. Kažkokie ten argumentai, kad neva reikėjo valgyt pusryčius, neverk, tu jau didelė ir pan, neduoda jokios naudos. Kur eiti, kai vaikams baigiasi baterija ir ją reikia skubiai, efektyviai ir nebrangiai pakrauti taip, kad garantuotai?

– Ooo, žinau gerą itališką restoraną su puikiom picom ir jūros gėrybėm, eime, vyno paragausim.

Ne, neteisingas atsakymas.

– Reik paeit šiek tiek, ten ruošia puikiausią nacionalinį patiekalą “fish and chips” ir labai nebrangiai.

Neteisingas ir šitas.

– Davai parduotuvėj ką nors nusiperkam ant greičio, ką čia laiką ir pinigus gaišt.

Ir čia prašovėt. Su vaikais niekas neveikia taip efektyviai, kaip McDonalds. Greita, pigu, o svarbiausia jie viską valgo. 10 minučių stumdymosi eilėje (kodėl visi Mc Donalds neįsidiegia elektroninių užsakymo sistemų?) ir nuovargio kaip nebūta. Akyse euforija. Aš gaunu tik sūrio lazdelių, mat mėsos nevalgau. Nesakiau? Ne, ne gyvuliukų gaila, o šiaip. Išėjau parūkyt, grįžau, o vaikus lyg kažkas sukeitė. Dėdė McDonaldas paėmė maniškius, paremontavo, pakrovė baterijas ir atidavė atgal, lyg naujus, o gal net geresnius, nei buvo ryte. Galit ką norit galvot apie McDonalds, bet nieko geresnio mes dar neradom. Visokios itališkos pastos yra gerai. Šimta kartų geriau, bet visada yra rizika, kad vaikai tik paragaus, o dažnai tiesiog nusisuks, nes vaizdas ar kvapas nepatiks. Tinka, kai turi laiko ir noro eksperimentuot. On the go shit foot is da best.

Brūkšt Oyster’ius ir leidžiamės į tunelį bei riedam iki Bakerloo linijos galo – Harrow & Wealdstone. Tarp kitko, jei keliaujat su mažais vaikais, užtenka turėt vieną Oyster kortelę suaugusiam, o vaikas keliauja už dyką. Einate prie neįgaliems skirto praėjimo (aiškiai pažymėto), braukiat kortelę ir ramiai einat. Kokio amžius vaikas dar yra “mažas”, susiraskite patys. Aš sakiau, aš intravertas. Arba klauskite facebooke. Tik neverkite, kai nubaus, jei patikėsite Ugne ar Dovile, kad “mūsiškis buvo didesnis, bet mes ėjom ir niekas netikrino”.

Laikas pradeda spausti. Harrow & Wealdstone šiaip būtų galima sėsti į Overground (galima ir anksčiau) ir važiuoti iki Watford Junction. Bet šiandien čia Overground nevažiuoja. Jei pavyks pasigauti traukinį, ok. Jei teks važiuoti autobusu, su laiku nelabai kas. Stoty mus nukreipė į tinkamą peroną, iš kurio vienintelis traukinys važiuoja iki Watford. Ten sustabdė ir į beišvažiuojantį traukinį lipt neleido. Sekantis – už 30 minučių. Jei dar ir su Warner Bros autobusu tokia pat šikna (pavėluosim prieš nosį), ku kų mano 218 svarų už bilietus, plius šiandieninės išlaidos traukiniui. Turiu planą C – imti Uber. Bet kol kas jo garsiai neskelbiu. O laikas eina. Ir jo net Uber’iui jau, panašu, nelieka. Sesė gudri, pradeda googlinti (tos pačios obels obuoliai). Sugooglina, kad galima važiuot ir kitais traukiniais. Vat ir pasitikėk tu Ugnėm ir Dovilėm. Jei jūsų vardas netyčia sutapo, jūsų tikrai neturėjau omeny. Galėjo būti Džeimsas ar Captain Fantastic (jo, yra toks vardas), bet pasirinkau labiau lietuviškus. Sekantis traukinys – už devynių minučių. Bėgam ten. Kitas ”nukreipėjas” patvirtino, kad taip, galima. Oj reikėjo matyti mano sesę. Gerai, kad pirmas ”nukreipėjas” nepasimaišė po kojom, o ieškot nebuvo laiko. Įšokom į traukinį ir po 8 minučių išlipom, kur reikia. Kaip tik ir Warner Bros autobusas atvažiavo ir nors mes ir buvom paskutiniai, tilpom ir dar būtų tilpę keletas žioplių.

Bilietus tenka atsiimti langelyje. Tada trumpa turimo bagažo inspekcija, apčiupinėjimas ir mes jau viduje.

Spoiler alert. Paslapčių pasistengsiu neišduot, bet jei norite virgin patyrimo be jokio spoilerio, peršokite į priekį.

Jei jau skaitote, tai tęsiam. Kabantis drakonas ir keletas kostiumų daro įspūdį tik įėjus. Lendam pro juodą užuolaidą į turo pradžią. Paveikslai, nuotraukos, trumpi aprašymai prie kiekvieno. Sandėliuko po laiptais kopija su Harrio akiniais ant staliuko. Vaikai džiaugiasi, kad tėtis – Harris Potteris, mat akiniai tokie pat. Jiems antrina ir kambarėlį sauganti darbuotoja. Toliau vėl paveikslai. Ir dar paveikslai. Tiesą sakant, tikėjausi geriau… Tik neskubėkite šokti į priekį. Gal dar ne viskas prarasta.

Sustojome vienoje iš salių su visų Hario filmų anonsais. Toliau neleidžia, mat ten kita grupė. Sekančioj salėj gaunam instruktažą, kur galima fotografuot, kur ne, kaip elgtis, kaip nesielgt. Kai kuriems instrukcijos iš karto negalioja, bet nieko čia nepadarysi. Savęs žiūriu ir viskas gerai.

O tikri nuotykiai prasideda dar sekančioje salėje – kino.

It will blow your mind guys. Tikrai. Neįtikėtina ir nuostabu. Jei matėte filmus ar skaitėte knygas – must visit. Jei ne, bet nors kiek domitės kinu – must visit. Jei niekuo nesidomit, tik krepšiniu ar futbolu  – must visit (aš nesidomiu nei krepšiniu, nei futbolu – kolegos pasakoja savo draugams ir giminėms – žinot, turiu kolegą, kuris nesidomi krepšiniu, o juolab futbolu, galit patikėt; neeee, eik tu nx, taip nebūnaaaaa). Nereklamuoju ir atsakomybės, jei jums pasirodys “Waste of money”, neprisiimu. Taip, bilietai pigūs nėra. Taip, viskas kainuoja viduje. Ar buvo verta? Kiekvieno svaro. Pamatysite tikras dekoracijas, efektų filmavimo triukus, įdėto darbo kiekį, kaukes, robotus, visa Gringotts’o banką iš vidaus (laukia siurprizas), žinoma, pilį ir daug kitų dalykų. Keletas detalių matosi nuotraukose, bet jausmo perteikti neįmanoma. Jei matėt filmus, matėt viską ten, bet viena yra pamatyti filme, o visai kas kita – pasinerti į filmą pačiam.

Parduotuvėje po turo teko palengvint piniginę. Galima pykti, kad burtų lazdelės kainuoja 30 svarų, kai tokios pat ebay po 5. Bet kiek kainuoja džiaugsmas turėti lazdelę, kurią pats išsirinkai lazdelių parduotuvėje pas Ollivader’į iš krūvos visokiausių? Suaugęs mąsto racionaliai ir perka ebay. O vaikams reikia vaikystės. Ypač kai amžius dabar toks, kad 30 svarų vertę supranta ir žino, kad šūdniekis, su kuriuo nežais ir kuris dulkės lentynoje, bet taip norisi, kad negali praeit. Turėk sau, bus ką atsiminti. Ne, ne lazdelę. Patyrimus ir šiltą jausmą.

Traukinyje atgal vaikai, kaip partizanai, stovėjo visa kelią. Carolina sugebėjo, įrėmus galvą į stiklą ir prilaikoma tėvo, stovėdama pasnaust. Paskutinis kilometras pėstute neprailgo, mat pakeliui buvo sutarta užeiti į KFC. Pažadėjau Tomui, kad galės nusipirkti didžiausią kibirą vištienos, koks tik būna. Nežinojau, ką pažadėjau. Chebrą pasiunčiau į KFC, o pats užėjau pas babajų burbuliukų ir šiaip ko nors geriamo. Ne vandens, suprantama. Didžiausias kibiras KFC vištienos – 26 svarai. Tiksliau du kibirai, tazikas bulvių, kalnas majonezo, didelis butelis colos. 6 suaugusiems party mix’as kažkoks. Jėzus marija. Nors mėsos nevalgau, teko. Liko kitai dienai. Ir dar liko.

– Gal vištytės, Tomai?
– Jooooooo!

– Gal vištytės, Tomai?
– Jooooo!

– Gal vištytės, Tomai?
– Joo!

– Gal vištytės, Tomai?
– O yra ko nors kito?
– Ne.
– Nu gerai…

Sukritom visi, kaip lapai. Vištytė sapnavosi ant šluotos su burtų lazdele ir traukinys, bet kažkodėl ne Hogwartso ekspresas, o Virgin tarp – Harrow & Wealdstone ir Watford. Modernus toks. Su stora afro teta raudona maike, rėkiančia:

– Jums į trečią platformą!!! Ne!!! Nevažiuoja niekas daugiau!!! Move on, neužlaikyk eilės. Keleiviai į Londoną – antra platforma!!! Už 12 minučių!!! Niekas daugiau nevažiuoja, sakau!!!

Nulinis dienovidinis ir kita

Ką veikti su vaikais Londone, kur bet koks planas reikalauja daug laiko ir fizinių pastangų, kai vaikai tas jėgas išeikvojo išvakarėse? Ogi nieko. Į muziejus lįsti nesinori. Po miestą vaikščiot ir grožėtis architektūra jiems neįdomu.

– O tai ką, negalit savo vaikų priverst grožėtis architektūra?

Galima, bet o kam? Kad prisimintų Londoną su kraupu? Arba idiotus tėvus, kurie tik architektūra rūpinosi?

– O tai kam važiuoti į Londoną, jei nieko neveikti.

Na ne visai taip, nevarykit arklių. Nieko neveikti galima skirtingais neveikimo būdais, o ir termino apibrėžimas labai skirtingai suvokiamas. Štai man, gulėjimas prie baseino – nieko neveikimas, o Audronei, kuri nusipirko all inclusive – didelis darbas. Ji tik to ir važiavo – gulėti prie baseino savaitę. Taigi, mano „nieko neveikti“, reiškia nevaryti intensyviai savo tempu, o pritaikyti veiklą vaikams. Todėl, gal jau supratot, šiandien trauksim į Greenwich‘ą, o tiksliau parką, šalia Karališkosios Observatorijos. Oras geras, vaikų laikyt už rankos nereikia, Londono dangoraižiai matosi, vištytės su savim turim.

Važiuojam DLR – Docklands Light Railway – automatinis traukinukas. Vaikams – didesnė atrakcija, negu London Eye, nors kaip tik ten tyčia nėjome.

– Neverta, tėti, 27 svarai suaugusiam ir 22 vaikui – beveik 100 svarų mums visiems. Tikrai neverta, – sako Tomas.

Leidžiu jam nuspręsti. Aš buvau, Ieva irgi, o vaikai dar spės patys. Nebent Brexit reikalai susišiks tiek, kad kelio į UK mums daugiau nebus.

Kaip gali traukinys pats sau važiuot? Kaip koks žaislinis, tik ne tu su juo žaidi, o jis su tavim – tvarkingai sustoja, kur reikia, paslaugiai atidaro duris, viską ten. Vaikai euforijoj. Sodinkite juos priekyje. Fantazija dar veikia puikiai, tuoj pat pasijaus seno garvežio, gal net Hogwarts Ekspreso, mašinistais. Vėliau, kai baigs mokyklą ir fantazija bus nužudyta, nereaguos į tokias smagias smulkmenas.

– Nepiešk mėlyno medžio, Jonai. Medis – žalias.
– Ką tu čia nupiešei? Bitę? Čia man panašu į raudoną balioną. Bitė nebūna tokia.
– Kodėl nukirpai lėlei plaukus? Bandei pakeist šukuoseną? Ar tu durnas?
– Ką čia nulipdei? Namą? Čia labiau į grybą panašu.

Ir vėl visur tinka Oyster. Galėtų kas nors išrast vieną transporto kortelę, tinkančia daugelyje šalių, kaip visa ar master card. O dar geriau, virtualią į telefono wallet.

Kur Londone bepasisuksi, visur minimum valanda. Ir mums taip. Kol nusigavom iki Greenwich‘o, kol užlipom į observatorijos kalną, kol šį, kol aną, gerokai įdienojo. Palikau chebrą degintis iš tekinas pasileidau atgal į stotį susitikti su Saulium. Apie Saulių girdėjote. Parodą kartu rengėme. Pažadu, kad išgirsite dar.

Susitikimo su Saulium tikslas – smagiai paforografuoti mieste. Kaip sakiau, nemačiau kito miesto, kur būtų tiek kontrastų vienoje vietoje. Susitikom prie Piccadilly Circus stoties ir patraukėm į Soho. Iš ten į Chinatown. Tada ratais link Traffalgar Square ir per tiltą link Waterloo. Apsukom ratą aplink „akį“ ir išsiskirstėm. 5 valandos fotografavimo, pokalbių apie fotografiją ir ne tik, gerų įspūdžių ir krūva nuotraukų. Matote patys.

– Tu nenuleidi akių nuo žmonių, – anądien sako man sesė traukiny.
– Negaliu, pas jus visi skirtingi, kai namie visi vienodi.
– Aš matau, kaip tu visus stebi.

Ir tikrai skirtingi. Apsimyžę bomžai ir medžioklėn susiruošusios pricesės, girtos pamergės ir piketuotojai, šiukšlės ir rūkomos žolės kvapas, narkomanai ir žurnalų pardavėjai, barai ir restoranai, aikštės ir gatvės muzikantai, visos vaivorykštės spalvos tiesiogine ir perkeltine prasme – viskas dera ir viskas šalia. Nuostabus miestas gatvės fotogafams. Išieškotų peizažų, fotomodelių ar paukščiukų mano nuotraukose nerasit. Arba beveik nerasit. Arba rasit retai. Norit pamatyt realybę, welcome į mano blogą, flickr (tiesa, peizažų iš viršaus galit paieškot mano instagram). Ten rasit lietuvišką mišrainę iš visko, kas vyksta gatvėje, o Londono gatvėse, kaip sakiau, vyksta labai daug.

Liūdna buvo išsiskirt, bet susitarėm, kad sekantis kartas bus greičiau, negu po 7 metų. To sau ir palinkėjau, o ateitis parodys.

Apie pačią Greenwich observatoriją nepasakoju nieko, nes į muziejų nėjom. O ir dienovidinis savo vietą, tobulėjant matavimo metodams ir prietaisams, keitė keletą kartų, todėl visai neaišku, kur atsistot, kad viena koja būtų Rytuose, kita – Vakaruose, nes ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių. Žemė nėra apvali, o elipsoidas, masės centras nėra griežtai geometriniame centre, o ir geometrinis centras nelabai aišku tiksliai kur, o kur dar paklaidos. Taigi nulinis arba Grinvičo dienovidinis yra kažkur ten, kur mes buvom, bet ne ten, kur jis pažymėtas. Pasiimkit GPS ir pamatysit. Maždaug 102 metrais į rytus. 102 metrais ir 478 milimetrais į rytus.

Kiaušiniai ir kava

– Man reikia gražių gėlyčių arba žolynų, juk Velykos, kiaušinius reik puošt.
– Kur aš tau gausiu gėlyčių čia? – klausiu.
– Nu paieškok.

Radau vieną pienę, vieną sraigę ir vieną katę. Katė pabėgo, sraigė šiek tiek prieštaravo ir taip pat bandė pabėgti, tačiau aš buvau greitas. Ilgai kankinama nebuvo.

Velykų rytas, visi laimingi, vaikai ypač. Po sočių pusryčių (Tomai, gal vištytės? Neeeenoriu. Nu gerai, valgysiu) niekur toli nesiruošiam. Atrakcijos dėlei judam link ExCeL, parodų ir renginių centro. Ten yra Starbucks su nuostabiausia kava. Aš visokio saldaus marmalo nelabai. Man geriau espresso, bet youtube žiūrėtojai nori paragaut. Tegul ragauja. TV namie nežiūrim, TV aparatas, jei taip galima sakyt šiais laikais, ar, teisingiau, ekranas, naudojamas kitiems dalykams – žaidimams, streaminimui ir pan, bet tik ne TV. TV galima žiūrėt per seną kineskopą, o per 4K raiškos ekraną – ne. Per 4K raiškos ekraną reikia žiūrėti 4K raiškos turinį. Kitaip nėra prasmės pirkti 4K. Nebent norisi, kad kaimynas per langą matytų, jog pas tave didesnis. Nu, TV didesnis. Jei mes gyvenimo patirties sėmėmės iš vieno kanalo rusų kalba ir labanakt vaikučiai, kartais praskaidrindami nespalvotą televizoriaus Tauras ar Horizont projektuojamą vaizdą perfotografuotomis vokiškomis kortomis, kur buvo sunku įžiūrėti, ar moteriškė nesiskutus apačioj, ar čia koks sniego žmogus juodu trikampiu iš priekio, tai dabartinis jaunimas semiasi iš youtube. Ir nesakykit, kad anksčiau buvo geriau. Nebuvo! Niekas nebuvo. Net maistas nebuvo geresnis, tik mažiau žinojot, todėl atrodė, kad amoniaku ar žalmargės šūdu patręštos bulvės iš daržo ar vietinės bobutės sandėliuko, buvo skanesnės. Kad kolorado vabalai jas ėdė, o dabar ne, nereiškia, kad jos buvo skanesnės. Ir žuvis iš Baltijos nebuvo šviežesnė. Nebuvo ką ėst, tai ėdėm, kas buvo. O švinas ten silkėje ar radioaktyvūs grybai, svarbu nebuvo, ba nežinojom.

Starbucks kava buvo gera, kaip ir šalia esantys Karališkieji Dokai. Jei turėsit progą ir būsit šalia, rekomenduoju. Pamatysit, kad Londonas, tai ne vien kontrastai, o gali būti ir visai vienoda bei nyku. Tik šiukšlės primena, kur esi.

Keliaujam pakuotis ir ruoštis į Stansted‘ą. Autobusas iš Stratfordo, bilietus turim, nors sakoma, kad pirmumas teikiamas tiems, kas ne su open ticket, kaip mes. Pradėjau nervuotis, kad nespėsim, bet apdairiai pasilikom rezervo, kad visą laiką turėti planą B. Toliau be nuotykių iki pat namų. Jei ir buvo koks nuotykis, tai nublanko prisiminimuose, po poros labai turiningų ir intensyvių Velykinių dienų Londone. Dar dieną būtume galėję pabūti, bet protingiau pasilikti vieną dieną poilsiui namuose. Mums po atostogų visada reikia atostogų, todėl antra Velykų diena bus skirta tikram nieko neveikimui. All inclusive tokiam, kieme ant terasos arba prie TV aparato. Oj, ekrano.

Iki