Yellowstone buvo mano svajonė. Net tada, kai JAV dar tik buvo mano svajonių lentelėje pavadinimu „gal kada nors“. Kai atskridome į Niujorką, nusipirkome namą ant ratų, reikėjo pasirinkti kryptį, kur važiuosim. Laikas mūsų neribojo, labiau orientavomės į oro sąlygas, t.y. vasarą labiau norėjome praleisti šiaurėje, kol ten šilta, kad žiemą nusileisti piečiau. Taigi turėjome tik pagrindinę kryptį. Ir tik vienintelė vieta man buvo geidžiamiausia ir prie jos reikėjo planuoti kelionę išsamiau, nes ta vieta yra aukštai kalnuose (Rocky Mountains), šiaurėje, taigi ten jau rugsėjo pabaigoje gali būti tiek užsnigti pravažiavimai, kad kelionės gali tekti atsisakyti. Tai buvo Yellowstone‘as. Į jį žūtbūt reikėjo patekti ne vėliau, negu rugsėjo pradžioje.
Spėjome. Oro sąlygos buvo puikios, Yellowstone‘as buvo nuostabus. Toks nuostabus, kad peržiūrint nuotraukas, viduje net kažkas susispaudžia, kaip norisi vėl ten grįžti. Keistesnės ir nuostabesnės gamtos nesu mačiusi. Tiek spalvų, faktūrų, neįtikėtinų formų… viskas aplink burbuliuoja, raibuliuoja, garuoja ir švokščia, viskas gyva… Deja, čia turiu pasidalinti didžiuliu sielvartu – per klaidą išsitryniau VISĄ filmuotą medžiagą apie šį parką. Visas 3 dienas filmavau kiekvieną kauburėlį, visos mano emocijos buvo sudėtos į tuos video, ir praradau TIK juos, visi kiti vietoje. Laikysiu tai ženklu, kad turiu pakartoti. Nuotraukos to neperduoda nei iš tolo. Bandysiu bent jau papasakoti. (Tiesa, yra du trumpi vyro telefonu filmuoti video, kuriuos įdėsiu savo filmo pabaigoje, jie nors kiek perteiks, apie ką aš čia).
Yellowstone‘as yra pirmasis pasaulyje įkurtas (net 1872 metais) nacionalinis parkas. Jis išsidėstęs pagrinde Vajomingo valstijoje, nors liečia šiek tiek Montanos ir Aidaho. Jis milžiniškas (8983 km2). Ir visas šis grožis išsidėstęs… ant supervulkano! Tai milžiniškas vulkanas, didžiausias visame žemyne. Tai – aktyvus vulkanas. Per paskutinius du milijonus metų jis išsiveržė kelis kartus, išsiveržimai buvo labai galingi. Teoriškai, jis gali išsiveržti bet kada, ir pasekmės būtų katastrofiškos… Bet kol kas tai – nuostabaus grožio įvairiaspalviai baseinai, burbuliuojantys ir garuojantys tvenkiniai, išsiveržiantys geizeriai, laiptuotos terasos.
Čia sutelkta pusė viso pasaulio geoterminių darinių, maitinamų supervulkano. Beje, parko teritorijoje kasmet užfiksuojama tūkstančius nedidelių žemės drebėjimų, bet jie būna tokie silpni, kad žmonės jų dažniausiai nepajaučia. Nepaisant to, labai keistas jausmas vaikščioti virš karščiu alsuojančios ir burbuliuojančios žemės, žinant, kad bet kurią minutę visa tai gali sprogti. Kartais drebėjimai būna ir didesni. Paskutinis įvyko 1959 m. ir siekė 7,5 balo, jo metu susidariusiame žemės plyšyje susiformavo naujasis ežeras, o 1975-aisiais įvyko 6,1 balų drebėjimas, o šviežiausias – 4,8 balų 2014-aisiais.
Parko pavadinimas kilęs iš jame tekančios to paties pavadinimo upės. O upė taip pavadinta tikriausiai dėl to, kad ji išgraužė milžinišką gražų kanjoną, kurio sienos mirguliuoja įvairiausiais geltonos atspalviais, nuo beveik baltos iki rudos.
Parke gyvena daug įvairių gyvūnų. Visur įspėjimai – saugokitės bizonų ir grizlių. Ir jeigu bizonai atrodo ne tokie baisūs, kaip juos piešia, ir rodos, reikia būti pakankamai aktyviu bepročiu, kad jis tave užpultų (jie nebijo žmonių, vaikšto kempinguose, reindžeriai su automobilių signalais nuveja ištisas kaimenes nuo kelio, nes jie sudaro spūstis), tai susitikimai su meškomis atrodo kur kas labiau gąsdinanti perspektyva. Išmokome garsiai dainuoti, eidami atokiau miške 🙂 Jie nelinkę šiaip sau pulti, ir jie net nėra medžiotojai, bet išsigandusi meška, ypač jeigu tai patelė su jaunikliais, gali pulti, jei pastebės tave per vėlai. Žinant, kad ji sveria 200-300 kg ir yra greita ir dideliais nagais, perspektyva nedžiugina. Siūloma garsiai kalbėtis, kad ji tave pastebėtų iš tolo, jeigu jau puls, apsimesti negyvu… ai, geriau apie tai negalvoti! 🙂 Bet meškas rasti nėra taip lengva, matėme tik vieną nedidelę juodąją mešką (ne grizlį) iš toli ant medžio, skinančią kankorėžius. Beje, nemažai turistų vaikštinėja skambaliuodami 🙂 Prie kuprinių prisiriša mažus varpelius, kaip karvės 🙂 Nežinau, kiek tai padeda. O dar prekyboje gan populiari prekė yra antimeškinės dujos. Faktiškai, tai pipirų milteliai, kuriuos siūloma naudotis, jeigu jau teks sukovoti su grizliu. Kažin, kiek būtų šansų… Bet pankuoti nereikia, jos nevaikšto ten, kur žmonių minios. Todėl tiesiog nereikia vienam tyliai vaikštinėti toli miškuose.
Man labiausiai patiko du dalykai – spalvoti baseinai ir geizeriai. Baseinai yra gilūs ir karšti, vanduo tai akvamarininės mėlynos, tai turkio ar net skaisčiai žalios spalvos. Tai rodo, kad vanduo sterilus. Tačiau iš kraštų, kur liečiasi su žemės paviršiumi, jau matosi geltoni, balti, oranžiniai, rudi „apvadai“. Ten jau gyvena bakterijos ir šitaip nudažo uolienas.
O geizeriai yra įvairūs, maži ir dideli, nuspėjami ir ne. Pvz., didžiausias „įžymybė“ Old Faithful (Senas ir ištikimas) išsiveržia kas 91 minutę (yra apie 5 min. paklaida), ir išsiveržimas trunka iki 5 minučių. Jis aukštas ir galingas, fontanas pakyla iki 32 metrų ir matosi iš toli. Žmonės susirenka aplink kaip į spektaklį. Vaizdas įspūdingas, gaila, kad netekau video… O kiti, atvirkščiai, išsiveržia kada nori, ir pamatyti išsiveržimą galima nebent atsitiktinai.
O šiaip… linkiu kiekvienam tai pamatyti… Ta vieta į nieką daugiau nepanaši. Jautiesi kaip kitoje planetoje, taip viskas aplinkui keista ir neįprasta. Aš ir pati labai-labai noriu grįžti ten vėl, nors buvau vos prieš 2,5 mėnesio…
Įdedu nuorodą į savo sumontuotą video. Iš to, kas liko – nufilmuotas įvažiavimas į parką ir peizažai, atsiveriantys jo pradžioje; nuotraukų koliažas bei du video, nufilmuoti mano vyro telefonu, vienas labai gražaus burbuliuojančio baseino, o kitas – geizerio.
Kavagne 
Aruna 
pirmas
Na, nors straipsnis ir labai trumpas, tai bent jau už nuotraukas ačiū. Aš Turkijoj buvau kelis kartus ir nemažai, o štai Stambule tik 3 dienas. Tai velnioniškai mažai, tikrai labai įdomus miestas, norėčiau dar sugrįžt. To linkiu ir pačiam, man pasirodė, kad vien miesto turguose galėčiau praleisti ne vieną dieną.
Už nuotraukas prašome, labai jau norėjosi pasidalinti 🙂 o štai įspūdžiams surašyti kol kas vis dar trūksta įkvėpimo 🙁
Gražųs Stambulo rakursai. Mano galva ten reikia tik savarankiškai klajoti )))
Visiškai pritariu Arūnai, smagiausiai Stambula atradinėti savarankiškai, žingsnis po žingsnio, ieškant ir atrandant 🙂
O ko čia pykti, jūs trumpai, bet pasakėte beveik viską :))
Tik ką grįžau iš Stambulo, paskaitinėjau kas ką rašė, kad labai nesikartoti, tai beveik nebeturiu ką rašyti 🙂
Iš šitos pastraipos, sutinku su kiekvienu jūsų žodžiu:
,,Mano manymu viešint Stambule būtina:
– apsilankyti Grand bazar ir Egipto – prieskonių turguose, pasiderėti, apsipirkti, pajausti kuo miestas gyvas;
– paplaukioti Bosforo sąsiauriu, pasigrožėti pakarančių vilomis, suprasti strateginę miesto reikšmę;
– pasigrožėti naktiniu miestu Sultanahmet aikštėje ir Galato tilto prieigose;
– aplankyti Topkapi ir Dolmabache rūmus, nusileisti į Bazilikos vandens saugyklas, užeiti į pribloškianti Šv. Sofijos soborą, pajausti islamo dvasią Mėlynojoje (Sultan Ahmed) mečetėje;
– pasigrožėti miestu rekomenduočiau nuo Galato bokšto ar Suleimano mečetės, gražus vaizdas į Bosforo sąsiauri atsiveria iš Topkapi rūmų parkelio, visiškai kitu rakursu atsiveria plaukiant laiveliu…”