Viską šioje kelionėje dėliojausi spontaniškai, nes prieš atostogas visiškai neturėjau laiko domėtis lankytinomis vietomis, maršrutais ar viešbučiais. Žinojau tik, kad noriu aplankyti Everglades Nacionalinį Parką. Per Kalėdas pas Natašą sėdėdama ant jaukios sofutės internete radau kelias įmones siūlančias ekologines išvykas po Everglades. Visos jos buvo organizuojamos parko vakarinėje dalyje, tad dar tik tebesiformuojančius planus dar kartą peminkiau, kaip kokią tešlą ir vizitą į Majamį pakeitė apsilankymas Meksikos įlankos pakrantėje. Mano šeimyna tai išgirdusi susirūpino, kad su mano polėkiu ir interneto pasiūlymais aš nukeliausiu iš vis neaišku kur ir ne tik kad nespėsiu grįžti pas juos Naujųjų švęsti bet ir į savo lėktuvą turintį mane grąžinti į Europą pavėluosiu. Kai kurias atvejais Amerika pasirodo besanti visai nedidelė – iš Fort Lauderdale iki Neapolio prie Meksikos įlankos nuvažiuoti pakanka poros valandų.
O beje, kas nors išvis žino, ką reiškia to nacionalinio parko pavadinimas? Man žodis „Everglades“ skamba gana svajingai ir šnabžda apie neišsenkančius įspūdžius. Iškenčiau iki dabar, bet daugiau negaliu ir metus savo prisiminimų rašymą čia pat internete ieškau paaiškinimo. O jis paprastas. Dalelė „ever“ paimta iš žodžio forever (visada) o „glades“ pasirodo yra senas angliškas žodis reiškiantis plačias atviras pievas. Tad labai norėdami tą pavadinimą galime sau lietuviškai išsiversti kaip „nesibaigiančios pievos“. Beveik nesuklysime. Beveik. Į Neapolį važiuodama 75-ąja autostrada aš viena ir temačiau – lygutėlį kraštą su nesibaigiančiomis pievomis. Beje, tokia ir buvo visa visutėlė Florida, iki tol, kol jon neatsikraustė ispanai.
Taigi, internetu užsisakiau dvi, deja pobranges išvykas po nacionalinį parką, ir abi tai pačiai dienai (aš deja ir teturėjau vienintelę pilną dieną tam parkui). Mane suviliojo žodeliukas“eko“ ir pažadai, kad gidas papasakos apie visus nacionalinio parko gyventojus įskaitant paukščius ir delfinus.
Pirmoji išvyka buvo suplanuota kitos dienos po atvykimo į Neapolį ryte. Turėjome išplaukti iš Marco salos, tai maždaug 30 min kelio iš Neapolio. Dar vakar daugmaž perpratau pagrindines Neapolio gatves, tad ryte iš miesto išmoviau be problemų ir beveik dainuodama iš laimės nuriedėjau iki Marco salos, kur sutartame punkte laukė gidas. Jis man pasirodė toks tipiškas užgrūdintas ir storžievis jūreivis, iš kurio jokių istorijų apie paukščius atrodo nevertėjo tikėtis. Tada pasirodė kiti mano bendrakeleiviai – azijietiškos kilmės šeima, bet prisistatė kaip amerikiečiai.
Čia dar nukrypsiu į lankas ir sugrįšiu prie savo pastebėjimų apie Ameriką. Man stebint suamerikonėjusius draugus ir šitą azijjietiškų bruožų šeimą, kurie prisistatė esantys berods iš Čikagos, kilo viena mintis, nors ji kitiems gali būti akivaizdi, nežinau. Aš pagalvojau, kad Amerikos kūrimo procesas nuo tada, kai ten buvo įkurtos jungtinės valstijos ir suplaukė visokio plauko imigrantai iš viso pasaulio, nesibaigė. Ten tebesiveržia laimės ieškotojai ir su naujais atvykėliais procesas tęsiasi toliau ir šalis adaptuojasi prie jų, taip kaip jie adaptuojasi šalyje. Į Ameriką visais laikais plaukė ir toliau plauks imigrantai, tik gal šalys, iš kurių atvykstama, keičiasi. Ir gal dėl to, kad naujai atvykstantys geresnio gyvenimo ieškotojai patenka į margiausią tautų mišinį, jie nesijaučia labai išsiskiriantys iš bendros masės ir taip staigiai tampa amerikiečiais? Jie atlapaširdiškai (labiau tiktų sakyti atlapaprotiškai) priima „amerikos tiesas ir laisves“, beje dėl kurių: dėl išsvajotos laisvės ir galimybių, čia juk važiavo! Kaip tie pirmieji naujakuriai prieš 500 metų. Kai taip pagalvoji, viskas dėliojasi į savo vietas, bet man vistiek buvo neįtikėtina klausytis ukrainiečio Pašos, vieno eilinio ginčo metu karštai pasakojančio Amerikos istoriją: „Tai mes prieš 500 metų bėgom nuo Europoje siautusių mokesčių ir atvykę į Ameriką kūrėm laisvą šalį ir laisvą rinką“… tarsi jis ten tikrai būtų gyvenęs tuos visus 500 metų.
Ai bet geriau grįžtu į Everglades. Gidas kapitonas sulaipina mus penkis į motorinę valtį, kur jau sukrautos kanojos. Galvoju, kad jau tuoj jungs variklį visu pajėgumu ir šaus tolyn link vandenyne tarpstančių mangrovių salų. Jei trumpai, tai Everglades Nacionalinis parkas yra viena didelė nesibaigianti pieva – gėlavandenė pelkė o vandenyno ir Meksikos įlankos priekrantės sūrūs vandenys pilni mangrovių sąžalynų ir salų. Šiaurinė Evarglades riba yra ir subtropinės augmenijos šiaurinė riba, todėl čia kraštovaizdis įdomus ir kaip dviejų klimato zonų augmenijos sandūros vieta.
Kapitonas niekur nešauna iš vietos kaip tikėjausi o įjungęs variklį mažiausiu pajėgumu pasistūmėja toliau nuo kranto, sustoja, išsitraukia maišą kriauklelių ir pradeda apie jas pasakoti! O kaip įdomu. Visokios margos ir gražios kriauklelės, kurias kartais matai tarp suvenyrų niekniekių parduotuvėse, pasirodo čia „gyvena“ ir čia jų galima prisirinkti. Išaiškėja, kad kai kurie tose kriauklelėse gyvenantys moliuskai yra labai nuodingi, tai yra gerokai nuodingesni už kokias nors Australijos gyvates ir tokio geriau neužminti. Nors gidas iškart nuramina, kad jie gyvena giliai dugne ir šansų ant jų užminti vistiek nėra. Dar pasakoja apie moliuskus su vienu dantuku, kurie užlipę ant kito moliusko kriauklės grežia mažytes apvalias skylutes ir per jas į moliusko kiautelį prileidžia savo skrandžio sulčių, kad jį suvirškintų ir vėliau išsiurbtų. Konkurencija, išmanumas ir galėtumei sakyti žiaurumas net tarp atrodo visai nekaltų moliuskėlių egzistuoja…
Pačiupinėjus kriaukreles norisi ir kokių didesnių bei gyvų gyvių pamatyti, tad sekantis sustojimas yra prie jūrinio poliaus, kelią laivams rodančio, ant kurio pūpso didelis lizdas o šalia jo tupi erelis žuvininkas. Tiksliau, jo patelė. Mums priplaukus ir sustojus niekur nesitraukia, tik perspėjančiai klykteli. Čia jau man gidas pradeda patikti, nes matosi nestokoja žinių ir pasakoja apie šią paukštę, kuri anot jo, dabar visus mausto ir vaizduoja, kad vaikus peri, nors anot jo lizdas yra tuščias. Jei ji lizde turėtų kiaušinių tai netupėtų sau ant šakos plunksneles purendama. Lizdą ji paliktų, nebent būtų puolama. Dar ne kartą vėliau toje išvykoje mačiau erelių žuvininkų lizdus ant tokių polių. Kaip pas mus gandrai suka lizdus ant elektros, taip čia ereliai ant tų kelrodžių stulpų. Kad ir nedidelės smegenėlės toje galvoje, bet supranta, kad čia saugiau nei saloje, nes joks meškėnas į vandenyje stovintį stulpą neįsikars ir kiaušinių neišvogs. O mangrovių salose taip nutinka, nes meškėnai plaukte iki jų nuplaukia ir sėkmingai gyvena. Der ten pasirodo ir lūšys gyvena, ir tos aišku pačios atplaukusios, nekitaip.
Pasisveikinę su žuvininku didinam greitį ir visai netrukus mums dar nenutuokiant, kokia laimė mūsų laukia, gidas sako, kad netoliese pastebėjo kelių laivelių sambūrį, kas greičiausiai reiškia, kad jie sustojo paspoksoti į delfinus.
Netrukus į juos, ramiai besiganančius tykiuose vandenyse tarp mangrovių, spoksome ir mes. Bandau fotiku pagauti vis išnyrančius ir panyrančius pelekus, o gidas vis kalba ir kalba. Aišku, kad apie delfinus. Apie jų įpročius čia maitintis rytais, apie gyvenimą bendruomenėse, apie jų protą ir apie mamą delfinę su mažyliu, kuris neturi vienos akies. Jis tos porelės jau kelios dienos nematė. Mum žinoma rūpi, kas dabar tą akį nelaimingam delfinukui iškrapštė, o gidas atsako, kad kitas delfinas, greičiausiai. Nenorime tikėti, nes kam dabar protingieji delfinai vieni kitus skriaustų, o gidas tuo naudojai ir ima griauti visus daugumos mūsų susikurtus romantiškus mitus apie delfinus. Aišku kad tą pasakoja visiems, norėdamas naivius turistėlius šokiruoti, bet nematau pagrinduo juo netikėti. Anot gido mes, žmonės, delfinus ant aukšto pjedestalo užkėlėm be reikalo ir be jokių rimtų priežasčių. Delfinai žinoma yra protingi padarai, bet protingi padarai, tokie kaip pvz. žmonės, kartais yra linkę vieni kitus žudyti. Taip jie gyvena bendrijomis, jie dažniausiai rūpinasi savo būrio nariais, kartu žvejoja ar ginasi. Bet tarp jų irgi būna konkurencijos kovų ir kitokių problemų. Ir apskritai, jie yra laukiniai padarai, tokie kaip vilkai, ar rykliai ar kas tik nori. Niekam nė į galvą nešautų miške prie vilko pulti ir jam letenėlę paspausti, nes na tai juk toks mielas žvėrelis. O va dauguma žmonių galvoja, kad delfinai yra mieli ir tokie protingi, kad skęstantį žmogų išgelbės, apgins nuo ryklio ir dar parplukdys namo, bei nusišypsos. Taip nebus. Laukinis delfinas žmogui netikėtai prisiartinus išsigąs ir gindamasis gali pulti, kaip bet kuris kitas laukinis gyvis. Ir tikrai nesišypsos ir nebendraus su žmonėmis mojuojančiais jam iš laivo. Ir iš vis, jie nesišypso, jų burna tiesiog yra tokios formos!!
Savaime aišku, kad nelaisvėje užaugę delfinai yra kitokie, jie dresiruojami ir mokomi bendrauti su žmonėmis. Laisvėje delfinai dauginasi gana nesunkiai, todėl dabar daugybėje vandens parkų galima paplaukioti su delfinais. Bet juos nelaisvėje gimusius ir užaugusius jau beveik galima būtų laikyti atskira rūšimi.
Liūdi mūsų širdys griūvant visiems tiems mitams. Gidas dar pasisukiojęs aplink ima didinti greitį ir liepia mums atsigręžti į galą ir žiūrėti, kas bus. Ten mes pamatom artėjančias delfinų uodegas o visai netrukus jie pradeda dūkti, šokinėti virš vandens ir priartėja tiek, kad rodos tuoj laivan įšoks. Sekundei vėl patikim savo mitais, kad čia delfinai sumanė mus palinksminti. Ir jie išties linksminasi, bet savo o ne mūsų malonumui. Pasirodo, laivui plaukiant farvateryje susiformuoja vandens sūkūriai, kurie delfinus savotiškai „tempia“ paskui laivą. Taip jie išvysto didelį greitį ir iš pasimėgavimo pradeda šuoliuoti paviršiumi. Va kodėl taip dažnai delfinai sekioja laivus.
Kai visi mitai sužlugdyti ir delfinai nei iš šio nei iš to prapuola, mes plaukiam naujų pramogų ieškoti. Dabar jau į tankesnį mangrovių salyną, kur siaurame užutekyje sustojam, gidas meta inkarą į vandenį ir mes persėdam iš laivelio į kanojas. Plauksim kriauklelių rinkti.
Pakeliui aišku prisispoksom į gražuolius garnius, didžiąsias bei sniegines egretes ir lenktasnapius ibius. Noras paukščius pažinti manyje nėra numiręs, ir vos kokį naują pamačius iškart klausiamai žiūriu į gidą. Jis man padeda ir paukščių pavadinimus vardija tol, kol pamatom mažą rudą paukštį tupintį ant vandenyje kėpsančios šakos. Aš jau kanojoje, plaukiu link jo, kad labiau bruožus įžiūrėčiau, o gidas man sako: a, tai „mažas rudas paukštis“! Jo smulkmė nevilioja ir visus tokius nedidelius paukščius jis sutrumpintai vadina „MRP“. Na, čia jau neteisybė, man ir tokie yra įdomūs.
Kitas sustojimas – baltas smėlio paplūdimys mangrovių saloje. Rinksim kriaukleles. Bet iki jo dar pairkluoti šiek tiek reikia. Dabar atoslūgio metas, vanduo slūgdamas teka ton pusėn, kur mums ir reikia, todėl iki nedidelio paplūdimio atsiiriam visai nesunkiai, kai kur tiesą sakant vos neįklimpdami smėlyje (čia visur labai negilu). Išlipę mes šukuojam paplūdimį ieškodami ko nors įdomaus, bet pačias gražiausias kriaukleles pamato patyrusi gido akis. Jis jas mums padalija, bet ir patys dar sočiai prisirenkam.
Tada trumpam stabtelim pakirkinti mažutėlių krabų, kurie smėlyje rausia miniatiūrinius urvelius. Krabiukai tokie vaiduokliniai – jie smėlio spalvos ir juda greitai, tad paties neveik nesimato, tik jo šešėlis. Pastebėjus tuos skraidančius šešėlius sekundei pasimečiau, bet greit susivokiau, kas čia per reikalas.
Krabukai pasirodo ir buvo paskutinė išvykos linksmybė. Kanojomis parsyrę iki savo valties, sulipam į ją ir kapitonas iškart didina greitį ir skraidina mus atgal į uostą. Man labai gaila, norėtūsi dar kur nors sustot ir išlipti. Bet gido mums skirtos trys valandos eina į pabaigą. Nesupratau, kaip tos trys valandos taip greit prabėgo…
Antroji išvyka po pietų buvo panaši bet kartu ir kitokia. Pirmiausia reikėjo nuvažiuoti į Everglades miestelį, pakeliui sustojant keliuose įdomiuose punktuose. Ten susitikimas buvo paskirtas prie įmonės kontoros. Jei kada kam prireiks, jos pavadinimas yra „Evarglades Area Tours“ ir ją labai rekomenduoju. Biuras ir miniatiūrinė suvenyrų parduotuvėlė įkurta nedideliam mažam namelyje, papuoštame visokiom senienom, kriaukrelėmis, jaukiais staliukais, kėdem ir gėlėm. Taip jauku, jauku, net atrodo esi Europoje. Labiausiai mano manymu tą vietą puošia atviroje verandoje tingiai snaudžiantys kokie keturi katinai. Aš viską metus puolu juos glostyti, nes vistiek mes laukiam savo gidės. Šalia mano bendrakeleiviai iš Merilendo valstijos – vyresnio amžiaus bet jaunatviška pora. Laukan išėjęs vienas darbuotojų garsiai rikteli „tinginiai katinai, kelkitės, darykit ką nors“. Riktelėjimas toks, kad aš iš netikėtumo beveik pašoku, o katinai vos akį pramerkia ir tik vienas ausį krypteli, išsiduodamas, kad kažką išgirdo.
Bet kas čia grožėsis katinais, jei jau sodina mus gidė į elektrinį golfo vežimaitį ir veža į uostelį už poros šimtų metrų. Ten žvejai darinėja žuvis o vandenyje iš jų kąsnio laukia senas pelikanas. Mūsų vakarinė išvyka vadinasi „sunset and dolphin tour“.
Čia irgi nuo kranto atsiplėšiam lengvai ir plaukiam lėtai nes tokios taisyklės – gerbiama pakrantėje gyvenančių gyventojų teisė į ramybę ir tylą. Kuo toliau, tuo vis daugiau mangrovių salų, jos daug tankesnės nei ten, prie Marco salos. Mangrovės ir bus pagrindinė šio žygelio tema. Potvyniui slūgstant tai šen tai ten pasimato iškylančios seklumos, kurios po kažkiek metų pataps mangrovių sąžalynais. Tada ir užduodam gidei savo klausimą, kaip tie sąžalynai susidaro. Mangrovės dauginasi įdomiu būdu, į vandenį „klajoti“ paleisdamos savo „vaikus“, tai yra iš sėklų ant motininio augalo susiformavusius mažus bet savarankiškus augalėlius. Dar pirmoje savo kelionės dalyje besimaudydama Atlante, prie Jensen vis mačiau keistokos formos „lazdeles“ plaukiojančias aplink, bet nenutuokiau kam ir iš kur jos. O tai pasirodo mangrovių „vaikai“. Tokiai ataugai įsmigus seklumoje, gana greit ji pradeda leisti šaknis ir ten užauga pirmoji mangrovė. Salas dažniausiai prededa formuoti raudonosios mangrovės. Jos yra žemesnės ir auga seklumų pakraščiuose. Šios mangrovės turi labai stiprias šaknis kurios įsitvirtina dugne bet kartu ir suformuoja tvirtą tinklą virš vandens, tokiu būdu sugebėdamos pasisavinti deguonį iš oro. Raudonosioms mangrovėms suformavus pagrindą ten „atsikrausto“ ir baltosios bei juodosios mangrovės. Laikui bėgant potvyniai suneša vis daugiau smėlio ir dumblo, taip formuodami tvirtą pagrindą kitai augalijai ir visiems kitiems gyventojams, ypač paukščiams, meškėnams ir žiurkėms.
Mes savo gidės pasakojimų klasydami plaukiam tarp gana tankiai susiformavusių salų, bet aplink matosi dar daugiau seklumų, kur formuojasi nauji sąžalynai. Greičiausiai čia vieną dieną tie salynai taps dar tankesniais.
Beplepant, fotografuojant paukštelius ir mangroves pamažu atplaukiam ir iki saulėlydžio. Tai yra laikas jam ateina, saulė lėtai grimzta į drumzliną horizontą, o mes to vaizdo stebėti išplaukiam į šiek tiek atviresnius vandenis. Ten jau kalbėtis noro nebelieka, savo mintyse paskendę ir fotoaparatų mygtukus spaudydami palydim saulę kiton žemės pusėn.
Grįžus į ofisą aplink visia tamsu, ten būriuojasi dienos žygius baigę kiti gidai. Atsisveikindama savo gidei arbatpinigių palieku eurų, nes dolerių kišeniuje neturiu. Aplink kyla sambrūzdis, amerikiečiai puola dalintis visom savo žiniomis apie eurą ir Europą, o gidė sako, kad laikys tą pinigą atminimui, neneš jo į banką keisti.
Tada dar persimetam keliais žodeliais apie kitas jų siūlomas išvykas. Turi jie specialių paukščių mylėtojams, fotografavimo gerbėjams, daugiadienes keliones baidarėmis per mangrovių džiungles, ir išvykas su nakvynėmis salose. Man tik liūdna darosi viso to klausantis, nes žinau kad dabar tikrai neturiu tam laiko ir mintyse kartoju kad reiks čia grįžti. Kaip ir į daugybę kitų nuostabių vietų. Tik kada? Bene kitame gyvenime…
Bet vistiek prisižadu dar juos aplankyti, atsisveikinam ir tamsoje riedu atgal į savo amerikietišką Neapolį.
Išaušus sausio 31 d. mano dienos planas yra visai nekuklus. Pirmiausia noriu į paplūdimį ir jūrą, tada reikia parvažiuoti į Fort Lauderdale dar pasimėgaujant Everglades parku, atiduoti mašiną, lipti į lėktuvą ir skristi atgal į Jacksonville, kad su savo jau išsiilgtais draugais Naujuosius sutikčiau.
Viešbučio registratūroje išsideru pusvalandžiu vėlesnį išvykimo laiką, tada suvalgau jų puikiame kieme deja nepuikius amerikietiškus pusryčius ir įsispraudus į maudymosi kostiumą dumiu prie jūros. Dar nėra dešimtos, o poilsiautojai jau renkasi į paplūdimį, lyg į darbą. Tokia mintis man kyla matant šeimas sueinančias su didžiausiais krepšiais paplūdimio reikmių, kėdžių, kibirėlių ir pripučiamų gelbėjimo ratų. Vyras stato skėtį, mama rikiuoja kėdes, o vaikai gainioja kirus. Gal ir geras yra gyvenimas, kai naujųjų išvakares gali sau tingiai praleisti paplūdimyje. O manęs tas jausmas, kad jau paskutinė metų diena, nelanko niekaip. Aš tropikuose, visur šilta ir šviesu, jokio sniego, kokie dar gali būt nauji metai. Ir dėl to, kam nors vis palinkėjus laimingų naujųjų metų aš vis pasimetu..
Išsimaudžiau kartu su pelikanais, nes poilsiautojams vanduo tokią valandą atrodė per šaltas. Man sau plūduriuojant vis už nugaros išgirsdavau plumtelint kažką didelio. Pelikanai pusryčiavo gana įspūdingai. Pakilę virš vandens jie užmatydavo žuvį ir suskliaudę sparnus kaip strėlės, stambokos tokios, smigdavo vandenin. Šalia žemyn smigdavo ir po įkyrų kažką rėkiantį kirą. Jei kirai taip tikėjosi atimti pelikano grobį tai jie buvo labai juokingi ir naivūs, nes pelikanai į tuos rėksnius nekreipė jokio dėmesio.
Atgal į rytinę Floridos pakrantę patraukiau Tamiami keliu – tai ne autostrada, bet normalus dviejų juostų žavingas kelias per Everglades nacionalinį parką ir Big Cypres nacionalinį rezervatą (Big Cypres National Preserve), kuris ribojasi su parku. Turint laiko tame kelyje galima praleisti net kelias dienas. Savo kelionę galėčiau palyginti su rožinio šaukštasnapio šmirinėjimu po balą ieškant ko nors skanaus.
Aptikau jį (šaukštasnapį) viename savo trumpų žygelių tą dieną. Tas rožinis kaip flamingas (nes irgi minta moliuskais bei vėžiagyviais) paukštis valgo visai įdomiu būdu. Turėdamas šaukšto formos snapą jis tiesiog brenda sau ir švytuodamas savo šaukštsnapiu po vandeniu į visas puses, čepsėdamas filtruoja juo vandenį ir nuryja viską, ką pagavęs. Tokiu būdu jam net matyti nereikia, kur jo maistas plaukioja, jis tiesiog šukuoja tuo savo šaukštu viską aplink. Taip ir aš važiavau Tamiami keliu – žvalgydamasi į abi puses ir sustodama kaskart pamačiusi užrašą „trail“ arba „boardwalk“, kiekvienu pasivaikščiodama ir atmintin besidėdama gražiausius perliukus: paukščius, gigantiškus medžius, orchidėjas ir aišku krokodilus arba aligatorius.
Pažintinių takų prasidedančių Tamiami kelyje ir vedžiojančių po parką yra labai daug. Vieni ilgesni, kiti trumpesni. „Boardwalks“ tai mediniai takai iškelti ant polių ir taip saugantys apačioje esančią augmeniją bei leidžiantys visokioms gyvatėms ir krokodilams šliaužioti kur patinka. O tokių ten buvo daug. Per visus savo sustojimus ir pasivaikščiojimus aš suskaičiavau 5 mažesnius ir didesnius krokodilus.
Dauguma buvo maži o vienas riebus ir storas. Tasai tysojo „Big Cypres“ rezervate visai netoli apžvalginės aikštelės kuria užsibaigia vienas pažintinių takų. Aplink tą krokodilą žvejojo kelios egretės ir garniai todėl turistai kone kvapą sulaikę laukė, kol tas riebusis stvers kurį vieną. Bet krokodilas ryškiai buvo neseniai pasisotinęs ir aplink varlinėjančiais paukščiais visai nesidomėjo.
Jei rašyčiau čia apie kiekvieną savo sustojimų tai negreit šitą savo tekstą baigčiau. Pasakysiu tik tiek, kad jei lankysit kada Everglades, tai ten būtinai sustokite pasivaikščioti šiais takais, nes tai greitas ir labai paprastas būdas bent trumpam pasimėgauti nuostabiais laukinės Floridos tvariniais. Big cypres rezervatas mane sužavėjo ne mažiau nei Everglades. Kadangi lankiausi ten žiemą (labai norisi tą žodį rašyti kabutėse – kokia dar žiema, kai lauke 30 laipsnių šilumos?), dauguma tų kiparisinių šeimos medžių visiškai negirdėtu pavadinimu: ‚dvieilis taksodis‘ lietuviškai arba ‚bald cypres‘ angliškai, buvo visai pliki ir tuo savo pilkumu savotiškai puošė šiaip jau žalią kraštovaizdį. Aš įsivaizduoju kaip nuostabiai tos vietos turėtų atrodyti pavasarį, sužaliavus medžiams ir žydint visoms toms parko orchidėjoms…
Tame kelyje su krokodilų ir šaukštasnapių lankymais užtrukau apie keturias valandas ir į šurmuliuojantį Fort Lauderdale atvažiavau pusvalandžiu anksčiau nei reikėjo. Laiko negaišdama nubraukiau tiesiai į paplūdimį, nes norėjosi jį palyginti su Jensen paplūdimiu. Atvažiavau, palyginau ir supratau, kad Jensen buvo daug daug geriau, nes paplūdimys, t.y. visa ta siaura juosta skirianti vandenyną ir marias yra gana žalia ir jauki, su minimaliais bet pakankamais patogumais: dušai, tualetai ir panašiai. Fort Lauderdale aišku viskas yra užstatyta viešbučiais ir daugiabučiais, iki paplūdimio privažiuoti sunku, mašinų aikštelė kainuoja brangiai o paplūdimys yra perpildytas. Toks nebuvo kai aš atvažiavau, nes tuo metu lijo. Nenoriu net pagalvoti, kaip atrodo Majamio paplūdimiai.
Va taip va užbaigiau savo trijų dienų „odisėją“ Floridos pietuse ir iš paplūdimio išdūmiau tiesiai į oro uostą, dar net smėliui gerai nuo kojų nenubyrėjus. Devintą vakaro jau buvau Jacksonvilyje, kur aišku buvo labai labai šalta (19 laipsnių). Po tokios dienos dar buvau nusiteikus ir naujuosius rimtai atšvęsti bet mano šeimynėlė tam jokio noro nerodė. Na nešvenčia jie naujųjų, kalėdų jiems pakanka. Kaip ten bebūtų, mes lauke susikūrėm laužą ir pasėdėjom prie jo iki dvylikos. Po taurę šampano net išgėrėm, bet viso butelio įveikti nepavyko.
Sausio pirmą dieną po tingaus ryto suvirtom visi į mašiną ir išdūmėm į Vašingtono ažuolų parką (Washington Oaks Garden State Park) pasivaikščioti. Tas parkas ir jo ąžuolai, kerpėm ir paparčiais apaugę mane labai ir labai sužavėjo, nors atrodė po Everglades parko daugiau nieko gražaus Floridoje nepamatysiu. Vakare šiaip ne taip suspraudžiau į lagaminą visus daiktus, lauktuves ir kriaukleles, o kitą dieną dideliam mano liūdesiui teko skristi atgal į lietingą Briuselį.
Kavagne 
Aruna 
pirmas