Aštunta diena – Messina iš trečio karto
Rytas tradicinis, todėl nepasakosiu. Pradėsiu nuo to, kad bepusryčiaudami nutarėme važiuoti į Messiną. Vakar vakare begrįžtant iš kelionės per kalnus šis miestas mums labai patiko. Išdėstytas ant kalnų. Daug daugiaaukščių. Viskas gražiai apšviesta.
Kas neturite savo vaikų, tolimesnį šios dienos pasakojimą gali praleisti 🙂 Kas turi, supras, kaip su vaikais kartais griūna visi planai. Panašiai, kaip su italais. Jei skaitysite, nesakykite, kad neperspėjau.
Žodžiu, pakeliui Tomui pradėjo skaudėti pilvą ir jis vis grasinosi „ant didelio”. „Noriu kokoti” – vis sakė. Kelis kartus stojau ir vis be rezultatų. Sauskelnių jau nededam, taigi prikrovė į kelnes. Messinoje, kaip tyčia, ilgokai ieškome kur prisiparkuoti. Radęs vietą bėgu per visas parduotuves ieškot parkavimosi bilietų. Per tą laiką mama sutvarko mažąjį. Taigi, niekas nebetrukdo keliauti per miestą, kraunam Tomą į vežimą ir keliaujam. Pirmiausia, kas pasitaiko mums pakeliui, tai žuvies turgus. Tokių sutvėrimų dar nebuvau matęs. Žmogus vienareikšmiai yra maitinimosi viršūnėje. Ėda viską, kas kruta ir net nebūtinai. Tomas staiga pradeda drebėti kaip lapas. Kol mes trypčiojame, prieina savo parduotuvėlę palikęs senas italas, kažką ilgai murma panosėje, matuoja Tomui ranka temperatūrą ir siūlo duoti vaikui acqua. Tą suprantam ir mes. Tomas perkaito. Dreba, kaip epušė. Na ką, kelionė baigta. Kraunamės savo mantą atgal į Pandą ir šiaušiam namo. Pakeliui namo Tomas nueina į kelnes „ant didelio” antrą kartą. O švenčiausias. Mano silpniems nervams ir jautriems uoslės receptoriams, to jau daugoka. Nešu vaiką iš mašinos į viešbutį kaip kokį žaislinį. Prie savęs glaust bijau. O vaikis, vienok, išsikrovė, kiek atvėso ir visai atsigavo. Nė velnio jis jau neserga ir miego nebenori. Nori valgyt. O švenčiausi visi italų šventieji 🙂 Einam valgyt. Mama, susirūpinusi vaiko sveikata, reikalauja sriubytės. Einam ieškot sriubytės. Randam. Mums maloningai italas siūlo ir sriubą, ir ką tik norim. Sėdam. Oi kentės, jaučiu, mano piniginė… Užsakėm sriubos, kurios finale Tomas nevalgė, vištienos kepsnį ir žuvies asorti ant grilio. Buvo skanu… Už 50 eurų turi būt skanu. Ypač žinant, kad kavinukėj kitoj gatvėj, tą patį gautume už 15 eurų 🙂 Ai, atostogaujam gi. Be to, vaiko sveikata gi svarbiau už pinigus. Einam viešbutin, kur mažasis gulasi siestos, o mes pakaitom apačioj mėgaujamės internetu (aš tai tikrai turiu priklausomybę).
Jei manot, kad nuotykiai baigėsi, labai klystat. Po pietų planuojam šturmuoti Messiną antrą kartą. Bet prieš tai privalom išsimaudyti. Taip ir darom.
Messina. Sukam link centro, žygiuojam pajūriu ir štai mažasis vėl prašosi. Šį kartą „ant mažo”. Tuo pačiu suvaikšto ir „ant didelio”. Parke. Po palme. Miesto centre. Sakysit baisu? Sutinku. Man irgi baisu. Visada buvo baisu apsimyžę ir apsišikę svetimi vaikai. Dabar, kai turiu savo, suprantu tuos gailesčio prašančius tėvų žvilgsnius (nors svetimų apsišikusių vaikų mylėti labiau nepradėjau). Ačiū dievui, tyliai sakau sau, kad šį kartą ne į kelnes. Kur tau. Lygiai po 10 minučių Tomas nueina „ant didelio” tiesiai į kelnes dar nespėjus išeiti iš parko. Ketvirtą kartą šiandien. Viskas, dedam sauskelnes. Jei dar kartą apsiš…, nereikės bėgt ir slėptis už krūmo parke, kur pasislėpt iš principo neįmanoma. Va taip smagiai mes pasivaikščiojom po Messiną. Landšaftas nuostabus. Miestas ant kalvų ir uolų, bet šiukšlynas. Žiaurus šiukšlynas. Catania stoties rajone taip pat šiukšlynas, bet tas šiukšlynas kažkoks jaukus. Anoje betvarkėje yra kažkokia tvarka. Visai, kaip ant mano darbo stalo. O čia šiukšlynas – tiesiog šiukšlynas. Vaikų apšiktais kampais. Mes prie to irgi prisidėjom. Keturis kartus 😀 Na, po teisybei, ne taip baisiai, bet netoli to. Važiuojam namo kažkiek nusivylę, kad nieko gero nepamatėm. Iš kitos pusės, smagu pažinti ir suprasti, kaip skiriasi skirtingi miestai. Netgi miestai toje pačioje saloje.
Grįžus – tradiciškai pavairuoti ferrari, nusipirkti picos, vyno, šio bei to ir gult. Labanakt.
Išlaidos:
Messina – ledai ir parkingas – 2 + 1,80 euro.
Pietūs – 50 Eurų
Benzinas – 50 Eurų
Vakarienei picos – 4,70 Euro
Vynas ir šis bei tas – 12 Eurų.
Devinta diena – paskutinė auto nuomos diena
Teoriškai, galima būtų prasitęsti. Praktiškai, artėja savaitgalis ir vėl daugėja žmonių. Nėra jokio noro ieškoti vietos prisiparkavimui po valandą ar daugiau.
Taigi, diena paskutinė, o Tomas, lyg tyčia vis dar nenulipa nuo puodo. Matyt bus pasigavęs kažkokią žarnyno bakteriją su maistu ar vandeniu. Žodžiu, nieko gero. Tikėsimės vaikis greitai atsistos ant kojų. Tuo tarpu aš gaunu leidimą važiuoti vienas. Dilema. Kur čia nuvažiavus, kai viskas, kas šalia, daug maž apvažiuota. Sugalvojau, kad važiuosiu dar labiau vingiuotu serpentinu Etnos šiauriniu šlaitu. Tą kelią buvau pasilikęs kaip atsarginį maršrutą, kai važinėjomės šeštą dieną. Tada anksčiau nusukom namo, nes jau vakarėjo, taigi šiandien bus pats tas.
Kelias iki Linguaglossa žinomas. Vieną kartą pro čia važiavom. Nuo Linguaglossa suku į vakarus – ženklai rodo Etna nord. Kaip galutinio tikslo orientyras galėtų būti vietovė pavadinimu Mareneve (nei miesto, nei kaimo aš ten nemačiau). Taigi, serpentinas gražus, vingiuotas. Visas žalias, kas nelabai įprasta Sicilijoje, bet čia paaiškinama – juk tai šiaurinis kalno šlaitas. Beveik įpusėjęs maršrutą jau buvau bepradedąs abejoti, ar tik nesuklydau pasirinkdamas maršrutą. Pro medžius nieko nesimato, o kas matosi, jau matyta. Fotografuoti visiškai nematau ką. Jau svarsčiau, kuriuo čia keliu sukti namo, kai staiga miškas baigėsi ir aš išvažiavau į upės vagą. Lavos upės. Miškas palaidotas po lavos, šlako ir pelenų sluoksniu. Aukštis virš jūros lygio – 1500 metrų. Tolumoje debesyje rūsčiai snaudžia Etna. Šen bei ten iš šlako sluoksnio kyšo nusvilę medžiai. Nepakartojama. Kad jau taip pasisuko reikalai, suku paskui mane aplenkusį automobilį keliu, kuriuo sukti neplanavau, nes pagal google, ten akligatvis, o ir pažymėtas jis kaip šunkelis. Klydau. Tai pakilimas iki lynkelio, kuriuo kelia į Etnos viršūnę. Kelias baigiasi maždaug ties 1800 metrų virš jūros lygio atžyma. Jei Etnos viršūnė nebūtų skendėjusi debesyse, būčiau nusipirkęs bilietą į viršų.
(nuotraukos bus šiek tiek vėliau)
Kadangi laiko turiu nedaug, vienaip ar kitaip negaluojantis mažasis paliktas su žmona viešbutyje, suku link namų, tik kitu keliu. Leidžiuosi serpentinais link Fornazzo. Vaizdai tokie pat nepakartojami ir leidžiantis žemyn. Sutinku keletą šunkelių, vedančių iš pagrindinio kelio į kalno pusę. Turėsite laiko, būtinai pasukite. Aš neturėjau, tai tik užmečiau akį pro automobilio langą.
Tęsiu kelionę žemyn pagal ženklus, vedančius link autostrados. Ne pats įdomiausias kelias, bet užtai greitai grįšiu.
Tomas jaučiasi jau geriau, taigi nusiperkam pietums picos, bandelę su dešrele ir arancini, užkandam ir lekiam visai netoli – į pilį ant kalno šalia Calatabiano miestelio. Bilietas kainuoja 7 eurus, bet užtai koks servisas. Į viršų kelia stiklinis funikulierius (gana aukštai; tokiam karštyje lipti pėsčiomis būtų beprotybė). Beje, viduje kondicionuojamas. Viršuje padaryti puikūs takeliai neįgaliems ir vaikų vežimėliams. Žodžiu, kažkoks visai ne sicilietiškas servisas 🙂
Pilis vadinasi Il castello di Calatabiano. Arabai, savo viešnagės Sicilijoje metu vadino pilį Kalaat – al Bian, bet yra žinių, kad pilis jau egzistavo dar graikų laikais, t.y. III amžiuje prieš mūsų erą. Tai gal labiau tvirtovė, negu pilis. Vaizdas iš viršaus nerealus. Iš vienos pusės Giardini Naxos įlanka, Taormina (kurią dar būtinai aplankysime). Iš kitos Alcantara upės slėnis ir kalnai. Skirtingos tvirtovės dalys statytos skirtingu metu. Čia pabuvojo visi – tvirtovėje sudėta visa Viduržemio jūros regiono istorija. Smagiai pasivaikščiojome.
(nuotraukos bus šiek tiek vėliau)
Lekiam namo, pakeliui užsukdami į parduotuvę. Reikia nusipirkti šio bei to likusiai atostogų daliai (tipo vyno ir vandens, grapos, vyno ir kitų smulkmenų namo). Auto juk jau neturėsime. Grįžę metame daiktus ir lekiam maudytis. Po maudynių greita vakarienė ir gult. Valgome šiandien lazaniją su špinatais ir kumpiu. Niam.
Išlaidos:
Pietūs – 4,30 Euro,
Parduotuvė – 37 Eurai,
Vakarienė – 11 Eurų.
10 diena – atostogos prasideda iš naujo. Šį kartą pasyvios
Praleidžiant rytinius ritualus, per kuriuos Tomas jau visiškai atsisako valgyti ką nors, dėl ko mama labai stresuoja, turiu galvos skausmą, nes aš ilsėtis nieko neveikdamas nemoku. Žmona mano irgi tokia pati, bet ji turi labai rimtų ketinimų per šias atostogas įdegti, todėl ją pasyvus poilsis šį kartą šiek tiek džiugina. Ypač pasyvus poilsis džiugina Tomą. „Maudotis, eisim maudotis” kvaksi iš pačio ryto. Apie devynias slenkam link jūros. Karštis šiandien nesvietiškas. O gal tik man taip atrodo, nes manęs kažkodėl šiandien nebežavi nei jūra, nei karštis.
Jūra smagi, kaip niekad. Kaip tyčia. Nuotaika po truputį taisosi. Kaip tyčia 🙂 Yra laiko neskubant padūkti su mažuoju neklaužada. Yra laiko pasideginti, nors gulėjimas nejudant man kenkia sveikatai. Aš kaip ryklys, turiu plaukti, kitaip dūstu. Dėl to guliu mažomis porcijomis. Vėliau gulėjimą visai metu iš galvos ir mieliau tuo metu, kol Tomas kepa bandeles iš smėlio, o Ieva jas puošia, o po to abu draugiškai jas ragauja, neriu pasidairyti gilyn tarp akmenų. Nardymas galėtų mane įtraukti. Metu mintis apie nardymą iš galvos, nes gana man jau hobių. Be to, nardymas būtų iš tų brangiųjų. Juk bala šalia namų greitai nusibostų. Ne, jokio rimto nardymo. Tfu. Pavojinga galvoti nardant. Galima nuskęsti pamiršus kvėpuoti 🙂 Geriau pasiduosiu instinktams ir mėgausiuos tuo, ką matau. Juk visi mes kažkada išlipome iš vandens. O mėgautis tikrai yra kuo. Nors ir sakoma, kad Viduržemio jūra labai skurdi. Vien dugnas ko vertas. Įsivaizduokite akmens (turbūt lavos) luitus, styrančius iš dugno 45 laipsnių kampu. Tikiuosi, mano povandeninės foto pavyks. Bijau, nes tokia povandenine muiline niekada nefotkinau. Ant akmenų, tarp jų, plyšiuose – aibė gyvūnijos. Reikia tik ramiai stebėti. Viskas knibžda. Kaifas, bet plaukiu į krantą, kur mažasis jau ištiesęs kaklą dairosi „ryklio“. Ryklys, garsiai burbuliuodamas, artėja prie Tomo. Abu apturim daug džiaugsmo, lyg būtume nesimatę savaitę. Per šias atostogas Tomas labai prie manęs prisirišo. Nepaleidžia manęs nei per žingsnį. „Tėtis, tėčiui, tėti, kur tėtis, tėtis nori”. Šiandien jis jaučiasi puikiai. Vakarykščių negalavimų, kaip nebuvę.
Traukiam pietų ką nors perkasti ir pasisiestint. Pietums šiandien kažkoks keistas patiekalas (pavadinimo nepamenu). Kažkas panašaus į lazaniją, tik sluoksniais daržovės ir baklažanai. Labai skanu. Tomas eina pasnaust, o mes pakaitom prie interneto, nes čia gali visai atitrūkt nuo pasaulio. Nežinom nei kas vyksta, nei koks namie oras. Greit nieko nebežinosim. Iš 40 telekanalų, 40 itališkai (šiek tiek perlenkiu, mat daugelis kartojasi, bet tikrai visi itališkai). Nepalyginsi su Švedija, kur viskas originalo kalba. Nei BBC, nei CNN. Nieko. Vakuumas 🙂 Gal ir gerai. Išsivalo trumpalaikė atmintis totaliai. Grįžti namo, žmogus, švarus, kaip baltas popieriaus lapas.
Pasitikrinu paštą, forumus. Ogi nieko nepraleidau. Tas pats šūdas visur, kaip ir buvo vakar. Pasaulis kraustosi iš proto. Ypač tai jaučiasi, kai atostogaudamas nutrūksti nuo naujienų ir „civilizuoto” pasaulio.
Po pietų scenarijus panašus į rytinį. Skirtumas tik tas, kad nėra taip karšta. Dar grąžiname Marijai Pandos raktus. Tarėmės dvyliktą, o ji atrūko pusvalandžiu anksčiau. Iš vienos pusės, liūdna bus be Pandos. Iš kitos – džiaugiuosi, kad ekstremalaus vairavimo savaitinę mokyklą baigiau su pagyrimu, t.y. be jokių nuotykių.
Apgaunu save (ir žmoną), kad man pasyvus poilsis pradeda patikti ir einam prie jūros. Nesuprantu, kaip galima pragulėti 2 savaites išvykus į Italiją ar Graikiją. Bet kur. Nusigraužčiau nagus iki alkūnių nuo noro sužinoti, pamatyti, užuosti, išgirsti. Bet dabar ne apie tai 🙂 Nusipirkau nardymo kaukę su vamzdeliu, mat turėjau atsivežęs tik akinius, kurie puikiai tinka nardymui sūriame vandenyje, bet visai netinka dugno floros ir faunos studijavimui. Įkvepi, niurkteli, paguli kažkiek ramiai, kol žuvys pradeda lįsti iš plyšių ir jau tenka įkvėpti. Žuvys vėl pasislepia kelioms minutėms. Su kauke ir vamzdeliu, leidžiančiu kvėpuoti visą laiką, tokios problemos nėra. Svarbiausia nesimakaluot rankom ir kojom, o ramiai plūduriuot sulig bangavimu ir pamatysite, ko nematę. Žinoma, tie kas nardo, visa tai žino, bet aš šitai atradau pats, todėl labai džiaugiuosi 🙂 Jausmas panašus, kaip išmokus važiuoti dviračiu, tik smagesnis, nes keliai sveiki.
Plaukiu atgal į krantą, nes jau laikas vėl apsimesti rykliu… Pliuškenamės gerą pusvalandį, kol mažasis sušąla. Brendam į krantą, kur mažasis pasodinamas ant rankšluosčio. Vyksta diskusija, tarp mamos ir drebančio sūnaus pamėlusiom lūpom:
– As noju naldyti gyliai.
– Neik,- sako mama- tavo gi lūpos mėlynos ir tu visas drebi.
Tomas pradeda tampyti pirštu lūpas.
– Ką čia darai? – klausia mama.
– Dajau zalias lūpas, kad galėčiau eiti maudotis.
Einam prie molo gaudyti krabų. Mažasis, kaip ir aš, negali būti be tikslo. Sėdėti ir tai reikia su tikslu, bet taip ilgai vienoje vietoje išlaikyti nepavyksta. Krabų nėra. Vakaras, sakau, ir jie slepiasi urveliuose tarp akmenų. Atsakymas mažylį patenkina, mat urvelių lavos akmenyse, iš kurių pastatytas molas, apstu. Saulė jau slepiasi už viešbučių ir darosi šaltoka po tokių dienos karščių (kokie +28°C), taigi traukiam namo. Nusiprausim ir trauksim savo tradicinį ratą aplink miestelį. „Veiluoti Fellali”, tada picos, tada dar gal ką nors ir namo.
Jei rytoj nieko įdomaus nenutiks, papasakosiu jums apie vieną tokį lenką ir apie mūsų aplankytas italų kapines Sirakūzuose, apie kurias vis neprisiruošiu papasakoti. Dar kurią dieną paskirsiu odei apie sicilietiškus ledus. Galbūt benardydamas dar kažką nepapasakoto prisiminsiu, na o šiandien labos nakties.
Dienos išlaidos:
Pietūs – 11 Eurų,
Nardymo kaukė – 12 Eurų,
Vakarienė iš keleto patiekalų skirtingose vietose (2 gabalai picos ir 2 kebabai) – apie 9 Eurus.
11 diena – liko 3 dienos
Šiandien ryte atrodė, kad atostogų liko dar daug, o po piet kažkaip pasijuto, kad nieko nebeliko. Kas tos trys menkos dienelės. Ypač, kai kuriami planai dar aplankyt Taorminą, sekmadienį kažkokiu būdu pasižiūrėt formulę 1 ir krūva kitų smulkių reikalų. Na, bet apie viską iš eilės.
Eilė nėra labai didelė, mat kartojasi pasyviųjų atostogų scenarijus – keliamės, ėdam, maudomės, ėdam, miegam, ėdam arba maudomės, maudomės arba ėdam, vėl ėdam ir einam miegot. Tarpuose tarp viso šito dar papildomai ėdam, jei norisi. Kartais įsijungiam kokį internetą ir dar paėdam. Košmaras kažkoks, bet organizmas neįtikėtinai greitai prie to pripranta. Kaip ir prie vyno. Pradžioj litras vyno mums dviems ilgai grodavo. Dabar išgeriam pusantro ir dar norisi. Nusipirkom aną dieną šešis litrus vyno, planuodami po litrą kasdien. Dabar va atsidariau ir liko vienas. Žaviuosi žmonėmis, kurie gali praėsti savaitę all included, nuvažiuodami į kokią vieną kitą ekskursiją. Man tai ne atostogos, o laiko marinavimas. Taip pat sėkmingai galėčiau ilgint dieną namuose pasiėmęs į rankas glaistymo mentę. Dabar, va, sėdžiu viešbutyje ganėtinai ramiai, nes žinau, kas ana va už to kalno, buvau ten, buvau ana va ten užlipęs. Jei turėčiau gulėti viešbutyje visko aplink nepamatęs, balandžiai ir krabai tąsytų po smėlį mano ištaškytus smegenis. Gailiuosi truputį, kad nepasiekėm Palermo šį kartą, bet tai būtų buvę Tomui per sunku. Norisi, kad ir jam būtų šiokios tokios atostogos, nes su tokiais tėvais, tai jos visos galėtų praeiti esant pririštam auto kėdutėje įsikandus nugraužtą picos kampą. Ne, nenuskriaustas mūsų mažasis ir gauna visko, ko tik nori. Tiesiog jo prioritetai kiti – „vaziuosim ieskot pilies ir katino” norėdamas įtikti mums sako jis. Tikiuosi pavyks išauginti ieškotoją. Jei reikės, panaudosiu net lengvą prievartą 🙂
Va du mūsų švedai giriasi administratoriui, kad vakar buvo ekskursijoj (patikslinimas – už 50 eurų žmogui), kur skynė nuo medžio citrinas ir jiems leido po kelias pasiimti. Palinksėjau tyliai galva prisimindamas, kaip Ieva įsibridus į dagius vogė apelsinus.
Papasakosiu, kaip žadėjau, apie vieną tokį italą-lenką-lietuvį, gyvenantį mūsų viešbutyje. Jis atlieka pagalbinius darbus, kurių italai daryt nenori. Neišsiduoda, gyvatė, kad jis lenkas, bet tikrai lenkas. Na, dar galėtų būti lietuvis, bet jo itališkoje kalboje labai aiškiai girdisi „dzien dobry”. Neturiu nieko prieš lenkus. Dauguma jų, puikūs žmonės. Darbštūs. Darbštesni už lietuvius, kuriems lengviau sugalvot, kaip kažką pavogt, nei naudingo ką nuveikt. Ale šitas lenkas kažkoks baikštus ir keistas. Eina tam tikra kryptim, pamato žmogų ir lekia į priešingą pusę. Ypač pamatęs mus. Mes einam pusryčiaut ir sutinkam jį kakta į kaktą. Neįmanoma net labas rytas spėt pasakyt, pėdos jau būna ataušę. Visi mes kažkuo keisti, bet šitas kažkoks asocialus 🙂 Nors praėjus maždaug savaitei, pradėjo nebėgt į šalį, kaip paklaikęs. Praeina pasieniu prisiglaudęs. Kartais net kažką panašaus į bongiorno / dzien dobry burbteli. Tomas šiandien ryte papusryčiavęs pradėjo vaikštinėti ir staiga parlekia rėkdamas – „ten lenkas tupi prie durų ir į mane žiūri”, „lenkas nekanda?” Šiuo metu Tomas viską skirto į kanda ir nekanda, o jei nekanda, tada į galima ir negalima „jamti y janka” (imti į ranką). „Mama, vamzdis nekanda?” „Nekanda balandis, tik daro dziub dziub. Kumpis nekanda, gajima gjostyti. O va, kalokutas kanda“.
Taigi, apie lenką. Žiū po kokio mėnesio pavyktų susidraugaut. Va, vakar pats prišokęs padėjo vežimą laiptais užnešt. Aš net šoką gavau nuo tokio jo akibrokšto 🙂
Ne apie lenkus čia, brangieji, eina kalba, kaip supratot. Kalba eina apie mus, užsikompleksavusius postsovietinio kaimo vaikus 🙂 Skiriamės mes nuo europiečių ir mūsų nesuartins nei armani, nei volkswagen ar brangūs butai. Ant kaktų mums parašyta, kas mes ir iš kur. Gėda ir juokinga, kai du naujai atvykę į Švediją lietuvaičiai pilnomis kišenėmis keliauja pro kasą ir vienas kitą raminą – „nebijok, necyps, ne pirmas kartas”, įsivaizduodami, kad tie du nusmurgėliai atrodo, kaip normalūs pirkėjai. Ne drabužiai juos išduoda, kaip žinia. Pagyvens jie čia (jei neatsisės su kitais likimo broliais pailsėt), pradės iš ansikto (ansikt – švediškai veidas; mes tarpusavyje naudojam šį žodį, kai nesinori viešai vartoti žodžio „snukis“) atskirt ne tik, kad rytų europietį, bet ir lietuvį nuo lenko.
Kad prailgint atostogas ir kad jų pabaiga nebūtų tokia nuobodi, ryt kelsiuos prieš švintant ir keliausiu su fotiku po miestelį pasižvalgyt. Pažiūrėsim, kas vyksta, kai turistai dar (jau) miega.
Labanakt.
Kam įdomu, dienos išlaidos:
Pietūs – 12 eurų,
Ledai ir kava po Tomo siestos, po to dar ledai ir vienas, kitas menkas suvenyras – apie 10 Eurų,
Vakarienė – 11 Eurų.
12 diena – išsiveržia Etna
O aš jau bijojau, kad bus kaip tam „buvau Romoj, Vatikano nemačiau”. Etna ėmė šiandien ir išsiveržė. Nematėm, nepastebėjom ir nieko negirdėjom. Vakare per žinias užmatėm, kad į Catania pusę skrenda debesis pelenų. Žmonės vaikšto užsidengę galvas. Iš to kiek supratom itališkai ir iš matomų vaizdų buvo aišku – išsiveržė Etna. Buvau terasoje pasižiūrėti. Tikrai, matosi nuo kalno viršūnės tenkanti lava (nuo mūsų iki Etnos gerų 30 km). Įdomu ar dėl to neužsitęs mūsų atostogos. Matysim vėliau. Iki išvykimo dar 2 dienos. Jei parodys per lietuviškas žinias, tėvai išsikraustys iš proto 🙂
Diena labai panaši į vakar dieną. Galėčiau papasakoti viską kokiam nors feisbuke, jei turėčiau accountą, maždaug trim žodžiais ir 2 nuotraukom 🙂 Skirtumas vienas – ryte atsikėliau penktą, kai dar buvo visiškai tamsu ir išvilkau savo senus kaulus į fotomedžioklę. Matyt vakarykštis vynas buvo nelabai, o gal aš ne ta koja išlipau, nes ėjau gana apatiškai ir nieko doro neįžvelgdamas. Labiau fotografavau akimis bundantį miestą, kuriame dar kai kas net akių užmerkęs nebuvo. Keletas kabakų dar aptarnauja paskutinius klientus. Paskutiniai klientai dairosi į rytus, kur gana greitai brėkšta. Tuo tarpu miestas jau ruošiasi naujai dienai. Pasirodo šlavėjai. Paskui juos šiukšlių vežėjai. Kur ne kur moteriškės balkonuose laisto gėles (prieš šešias ryte!). Žuvies parduotuvytėse ir šalia jų verda aistros – darinėjamas ir ruošiamas prekybai rytinis laimikis. Pakrantėje bunda ant kartonų ar palapinėse miegoję valkatos ir šiaip visokie nelaimėliai. Vėlyvi žvejai, panašu mėgėjai, lipa į valtis. Įdomu. Nupėdinau per visą miestelį iki kito galo, iki molo, kai patekėjo saulė. Tada lygiagrečiomis gatvelėmis iš lėto atgalios. Pafotkinau nedaug, bet buvo smagu.
(nuotraukos bus šiek tiek vėliau)
Siestos priguliau kartu su Tomu, nes kėliausi anksti. Kol mes pūtėm į akį, Ieva išrado naują deginimosi būdą – terasoje nuoga. Kol vyrai miega, moteriškė visam gražume kaitinasi ir gurkšnoja vynelį. Įdomus vaizdelis turėtų būti. Mane visada žavėjo moterų sugebėjimas įdegti tokias vietas, kur natūraliai saulė nešviečia. Gaila, kad tokiam įdegimui naudojamų pozų niekad neteko matyti, o drąsos į nudistų pliažą neiti man trūksta. Šiandien pozas taip pat pramiegojau.
Tęsiu Giardini Naxos įlankos ichtiologinius tyrimus. Keisčiausių augalų ir gyvūnų rūšių esama. Tą pastebi ne iš karto, nes daugelis iš jų labai gerai prisitaikę savo formomis ir spalvomis prie aplinkos. Pradžioj matydavau tik bangų mūšoje siūbuojančias žoles. Dabar matau, kad ten siūbuoja ne vien žolės. Kitiems metams reiks įsigyt padorų povandeninį fotoaparatą.
Vakare miestelis mus nudžiugino nuostabiu fejerverku. Vyksta šventė su gatvės prekyba, vaikų koncertais ir panašiai. Mes matėm nedaug, nes mūsų, o ypač mažojo, organizmai nėra pritaikyti linksmintis išeiti 9 vakare. Mes namo – italai į lauką 🙂
Tik ką patikrinau naujienas. Visi sėkmingai tyli apie išsiveržimą, tik keletas psichų internete džiaugiasi, kad galės pafotografuot 🙂 Tikėsimės, kad viskas pirstelėjimu ir pasibaigs, o tai namo norisi nesvietiškai. Virtų bulvių su silkute, naminių kotletų, ant grilio bet ko 🙂
Išlaidos:
Pietūs – 4 Eurai,
Kava ir ledai- 6 Eurai,
Vakarienė – 7 Eurai,
Smulkmenos parduotuvėje – 4 Eurai.
13 diena – nuobodu…
Nevyksta absoliučiai nieko. Etna pirstelėjo ir, panašu, nurimo. Galvojau šiandien iš viso nieko nerašyti, nes viskas jau aprašyta anksčiau, bet žmona sako, rašyk. Tegu diena bus trumpa. Papasakok apie ledus. Papasakok apie kapines. Na, kadangi žadėjau, papasakosiu keliais žodžiais.
Jei būsite Sicilijoj, būtinai sustokite kapinėse. Mes ilgai po kapines nevaikščiojome. Kažkaip nesinorėjo trikdyti čia reziduojančių ramybės, bet pasižvalgyti laiko užteko. Reginys nepakartojamas. Kapines kur laidojama žemėje, kaip pas mus, matėme tik vienoje vietoje ir tai nebuvo paprastų mirtingųjų kapinės, o, sakyčiau, kokių nors karo aukų, nes per daug viskas amerikietiškai tvarkinga ir simetriška. Čia laidojama kiek kitaip. Turtingos šeimos statosi savo atskirus kapus (namukus tokius rakinamus; tinkamo termino nežinau, nes ritualinės paslaugos kol kas ypatingai nedomina), kuriose laidojama visa šeima. Ne tokios turtingos laidoja savo gimines bendroje sienoje, kur kapai išdėstyti vertikaliai, vienas virš kito. Kartais tam, kad pasieki savo artimojo kapą, reikia pasilikti ant kopėčių. Ne bėda, jų čia užtektinai. Kapas uždengiamas balto marmuro plokšte, kurioje įrašoma, kas už jos (panašiai, kaip ir pas mus). Įdomu tai, kad nemačiau kapo, ant kurio nebūtų šviežių gėlių. Ant paminklinių akmenų galima pamatyti velioniui matyt svarbių dalykų. Pvz. automobilių, motociklų nuotraukų ir panašiai.
Apie sicilietiškus ledus būtų galima kurti eiles. Tikiu, kad tokių esama 🙂 Kažkas nepakartojamo (vis kartoju šį žodį; kartais jau pačiam skamba banaliai, bet kitas apibūdinimas netinka). Skoniai, kokius tik galite sugalvoti. Braškių, vyšnių, žemuogių, juodo šokolado, kavos, balto šokolado, kapučino kavos, citrinų, moliūgų, pistacijų ir t.t. O kur dar variacijos. Jei ragauji žemuoginių, tai atrodo, jog valgytum žemuoges. Skonis toks stiprus ir tikras. Ne, tai ne sušaldytos sultys. Konsistencija, kaip geriausių grietininių ledų – t.y. jokių ledo kristalų tarp dantų (nepakenčiu girgždančio tarp dantų ledo). Porcija ledų kainuoja pusantro, du eurus. Rodos brangoka, bet porcijos tikrai didelės. Patogiau imti kaušelyje, ne vaflyje. Vaflyje ledai pradeda labai greitai tirpti ir tekėti per pirštus. Siciliečiai valgo ledus dar kitaip. Imama bandelė, įpjaunama per vidurį ir prikemšama ledų. Jeigu valgomas šerbetas, bandelė laužoma ir mirkoma į šerbetą. Rekomenduoju paragauti visaip. Man asmeniškai skaniausia tradiciškai. Net va dabar seilės per smakrą teka prisiminus žemuoginius. Kaip mamos uogienė, tik geriau, nes tai ledai, o ne uogienė.
Na štai lyg ir viskas. Visa kita kartojasi, taigi jums nebūtų įdomu skaityti tą patį.
Išlaidos:
Pietūs – 8 Eurai,
Vakarienė – 4 Eurai,
Ledai – 4 Eurai.
Labanakt. Rytoj paskutinė diena šiame puikiame krašte. Planuoju aplankyti graikų teatrą Taorminoje.
14 – paskutinė dviejų savaičių atostogų diena
Šiandien turim laiko paskutinį kartą pasimėgauti visais malonumais ir krautis daiktus. Ryt ryte išvažiuojam. Kelionių agentūra patvirtino, kad autobusas mus paims iš viešbučio. Catania oro uostas atidarytas. Etna kol kas tyli.
Tomas iš ryto kažkoks nesavas, taigi lieka su Ieva viešbutyje, o aš visuomeniniu transportu bandysiu pasiekti Taorminą. Autobusas, berods, turėtų būti 8.25. Aš stotelėje 8.15. Jau ir 8.25, 8.30, 8.35 – nematyti. Atvažiuoja 8.45 ir nežinia, ar čia vėluojantis 8.25, ar skubantis 8.55. Giliai neimu į plaučius, nes čia Sicilija. Keista būtų, jei autobusai važinėtų taip, kaip parašyta – netiktų prie bendros betvarkės. Lipu paskui vietinius, perku bilietą iki Taorminos autobusų stoties. Palieku 1,70 euro už bilietą į vieną pusę. Niekas, žinoma, nekalba angliškai, bet vėl susikalbame. Kelionė neilga. Iki Taorminos ranka paduot. Būtų galima nupėdint, jei nereikėtų lipti į kalną. Bet jie čia ir vairuoja. Nepaliauju žavėtis. Jis su autobusu serpentinais lipa greičiau, negu aš su mažyte Panda. Skirtumas dar ir tas, kad aš visą laiką žiūriu į kelią, o jis visą laiką atsisukęs kalbasi su už jo sėdinčiomis italėmis. Va čia tai vairuotojas 🙂
Mano programa minimum šiandien – aplankyti graikų-romėnų teatrą, pastatytą 3 amžiuje prieš mūsų erą. Už bilietą atiduodu 8 eurus ir lekiu pirmas, norėdamas aplenkti žioplių minią (čia traukia bent keli šimtai turistų su gidais – tryps viską ir maišysis po kojomis). Teatro vaizdas užgniaužia kvapą. Nors teatras Sirakūzuose didesnis, šitas gražesnis, mat jis ant kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabūs vaizdai tiek į jūrą, į mūsų Naxos įlanką, tiek į miestelį, Etną ir kalnus. Ne veltui Taormina vadinama antikiniu Viduržemio jūros perlu. Dabar šiek tiek gailiuosi, kad viso to grožio nemato mano žmona. Galėjom juk aplankyti Taorminą ne vieną kartą – važiuoti 5 minutes. Na nieko, bus tikslas sugrįžti. Apibėgęs teatrą pasiduodu masinei įtakai ir traukiu su žmonių srautu. Žmonių pilna, nors šiandien pirmadienis. Įsivaizduoju, kas čia darosi savaitgalį, kai pasijungia vietiniai. Srautas mane išneša į nuostabaus grožio centrinę miesto aikštę, iš kurios vėl mėgaujuosi nuostabiais peizažais. Toliau vadovaujuosi mūsų kelionių agentūros atstovo rekomendacijomis, duotomis autobuse atvykstant – sukite iš pagrindinės gatvės ir pasiklyskite. Taip darau niekieno neraginamas bet kuriame mieste. Tokia taktika pasiteisina ir čia. Tuoj pat padvelkia visiškai kitokia atmosfera. Vietiniai labiau atsipalaidavę. Į mane žiūri ne į kaip turistą su stora pinigine iš Amerikos, o kaip į vietinį. Daugelis netgi džiugiai šaukia bongiorno. Sukinėdamasis gatvelėmis matau nuorodas Castello di Taormina. Sprendžiant iš nuorodos ir Taorminos panoramos, matytos iš mūsų Giardini Naxos, tai pilis gana aukštai ant kalno. Sugalvojau palypėti aukštyn. Pasižiūrėti kas ten. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau partizanų. Ir čia taip. Kuo aukščiau, tuo gražiau. Štai ir graikų-romėnų teatras, štai visa Taormina, kaip ant delno, štai Giardini Naxos, štai didingoji Etna, alsuojanti ugnimi pusę milijono metų (kažkur taip perskaičiau, o dabar norėčiau pasitikslinti, bet nerandu). Viskas telpa į vieną kadrą. Neįtikėtina. Būčiau senovės graikas ar romėnas – tikrai būčiau statęs miestą čia.
Tfu tą kalną ir mano idėją lipti į viršų. Įsivaizduokite keliolikos vingių laiptuotą serpentiną pėstiesiems pietrytiniame kalno šlaite (iš vienos pusės kaitina saulė, iš kitos įkaitęs kalnas) ir kopimą į jį gerą pusę valandos esant 36 laipsniams pavėsyje. Primenu, aš lipu kepamas saulės, taigi temperatūra siekia bijau spėti kiek. Maniau padvėsiu. Nuoširdžiai. Lipantys žemyn, tokie pailsėję ir besišaipantys, kažkodėl labai nervuoja. Šiaip taip užsikabarojau iki aikštelės beveik pačiame viršuje su iškištu liežuviu (iki jos galima užvažiuoti automobiliu iš kitos kalno pusės). Čia stovi nedidelis kioskelis. Prieinu ir kol kaupiu paskutines jėgas išlementi acqua, senelis pats paklausia – acqua? Sakau, si. Už mažą buteliuką nulupo, rupūžė, 1 eurą. Už tiek apačioj prekybos centre tris butelius po 1,5 litro galima rasti. Vienok tokio skanaus vandens senokai negėriau 🙂 Liko paskutinis etapas iki viršaus – keletas serpentino vingių ir… Tai žinoma, čia gi Sicilija – ant vartų išdidžiai kabo spyna. Pamėlynavo man akyse iš pasiutimo. Ot rupūžės, visi belipantys žemyn. Nei vienas neperspėjo. Pasižvalgęs ir šiek tiek atgavęs jėgas tuo pačiu keliu leidžiuosi žemyn (aplink gerokai toliau). Kaip ir visi besileidžiantys nutaisau baisingai laimingą veido išraišką, lyg būčiau matęs dangaus vartus, ir linksmai sveikinuosi bongiorno su lipančiais į viršų. Apgailėtinas vaizdelis – šlapi nuo prakaito, iškištais liežuviais, bekeikiantys mintyse kiekvieną prakeiktą laiptelį. Garsiai keiktis labai neišeina, nes pirma – tam išeikvojama labai daug organizmo resursų, o jų gali pritrūkti belipant į viršų tokią dieną, antra – ant kiekvieno serpentino vingio stovi šventųjų bareljefai, matyt ne šiaip sau čia pastatyti 🙂 Kai matai visai tai, o ypač išbandai ant savo kailio, supranti, kodėl siciliečiai ir bendrai pietiečiai niekur neskuba. Skubėdamas čia ilgai netempsi ir visvien daugiau nepadarysi. Žodžiu, apačion nusileidžiu pasišvilpaudamas. Laikas link pietų, namie laukia šeimyna. Be to, ilgiau aš šitam karštyje neišbūsiu net ir norėdamas, taigi suku link stoties ir vėl už 1,70 euro lekiu autobusu žemyn. Sakau iki, Taormina. Būsim sveiki ir drūti, tikrai čia sugrįšim.
Tomas numigęs ir atsigavęs, taigi atsargiai kišam nosis lauk papietauti. Šiandien paskutiniai pietūs čia, Sicilijoje, taigi leidžiam sau pasimėgauti steiku, kardžuvės kepsniu ir pomidorų sriuba su jūros gėrybėmis. Žadėjau nerašyti apie maistą, bet neišeina. Sriuboje sudėta visa Sicilija – viskas, pradedant jūra ir baigiant chaosu gatvėse. Skonis užkabina ir iškelia pastarųjų dviejų savaičių prisiminimus – prieš akis pradeda spontaniškai dygti matyti vaizdai. Sirakūzai, Castiglio di Sicilia, Agrigento, Etna ir t.t. Dešimt balų. Sriubą giria net mano žmona, kuri visokių iš lėkštės į ją žiūrinčių gyvių kūno dalių netoleruoja. Ir Tomui patinka, kuris klausia, kodėl tėčio sriuba su kojomis.
Po pietų paskutinį kartą per šias atostogas mėgaujamės siesta, jūra, vairuojam ferrari, užkandam picos, šlamščiam ledus, gurkštelim kavos. Pora žodžių apie itališka kavą. Visą laiką gėrėme kapučino pusryčiams, o vėliau espresso – taip, kaip daro italai. Šiandien vakare paprašiau viešbutyje du kavos. Jis manęs klausia – mažą puodelį, ar didelį. Pagalvojau, kad tuoj gult, o ryt sunki diena, taigi reikia išsimiegot ir sakau – didelį. Paėmė didelius du puodelius ir įvarvino mums kavos. Vietoj įprasto arbatinio šaukštelio espresso… pusantro arbatinio šaukštelio espresso. Kol kava varvėjo iš aparato, jis su manim juokavo – mes, italai, geriam labai stiprią kavą; tokios, kaip tau darau, mes negeriam. Mano pati, lipdama laiptais pro šalį, sako – paimk vandens po stiklinę, nes gert bus neįmanoma. Sakau – nesinervuok, žmon, paprašiau mums po diiiiidelį kavos. Kai atnešiau jai kavą, ji natūraliai paklausė – kam jis ėmė didelius puodelius, jei įpylė tiek pat 🙂 Taigi, gauti čia mums įprastą kibirą kavos su pienu nėra paprasta, nes italai nesupranta tokių gėrimų. Jų kava, tai kaip mažas Etnos išsiveržimas. Negeriu kavos su cukrumi, bet čia į tą mažytį puodelį espresso pradėjau dėti šaukštelį cukraus. Nepakartojama.
Na ką, sakysiu jau labanakt ir trauksiu link lovos. Iki kitų kelionių 🙂
Išlaidos, kaip visada:
Kelionė į Taorminą ten ir atgal – 3,40 Euro,
Teatras – 8 Eurai.
Vanduo – 2 Eurai
Pietūs – 51 Euras,
Vakarienė – 6,30 Euro,
Ledai, kava – 9 Eurai.
15 diena – kelionė namo
Be nuotykių ir už tai ačiū aukščiausiam bei švediškam mentalitetui. Įsėdus į lėktuvą stiuardas atsiprašinėja, kad mums tenka sėdėti lėktuve ir laukti pakilimo – „jie labai gudrūs susodint keleivius greitai, bet nemoka greitai sukrauti bagažo, maisto ir visa kita…“. Taip, susižvalgome abu su Ieva, „jie“ tikrai tokie. Nemoka, bet tai ir žavi savotiškai. Atostogas užskaitom 100%. Visas tas chaosas, abejingumas smulkmenoms, draugiškumas, maistas, gamta, architektūra, vairavimas įstrigs giliai į atmintį. Taip giliai, kad tikrai norėsis sugrįžti.
Iki kitų kelionių!
pirmas 
Kavagne 
Aruna