Cha cha, tai lyja, tai sninga, tai iš vis nesuprasi kas vyksta. Kaip eskimai turi krūvą išsireiškimų apibūdinti sniegui, taip mums reikia naujų išsireiškimų, žodžių, apibūdinti lietui, lietui su sniegu (šlapdriba, sakysit ir aš sutiksiu, bet šlapdriba šiais laikais būną bent kelių rūšių, su atspalviais tokia; būna tokia, kur tiesiog, būna, kur labai nervuoja, nes nieko nematai vairuodamas, būna, kad lipdo akis, nes drebia horizontaliai), sniegui su lietumi ir taip toliau.
Bet istorija ne apie sniegą. Šlapdribos porūšių klasifikacija užsiimsim po savaitės, o tuo tarpu skrendam ten, kur klasifikuosim Atlanto vandenų atspalvius, kepto sūrio ataskonius, žuvų rūšis, ugnikalnių tipus, Žemės plutos storį ir turistus. Skrendam į Lanzarotę. Ne Ispaniją, kaip gali pasirodyti. Pagal popierius, taip, Ispaniją. Bet geografiškai – tikrai ne. Kas tik per Kanarų salas nėjo. Visi ėjo, išskyrus Vytautą. Ir visi turėjo ten interesų. Kol vienas piktas dėdė neuždėjo savo letenos. Jei gyvi būtų guančiai, galėtų pareikalauti nepriklausomybės ir gautų ją greičiau, negu kokie nors katalonai ar žemaičiai. Bet jų gyvų nėra. O jei yra, tai kur nors Pietų Amerikoje ir jiems ugnikalnių sukurta dyka protėvių Žemė nelabai įdomi.
Bet ji įdomi mums. Tai ketvirta iš eilės Kanarų sala, ketvirtą žiemą iš eilės. Buvo Gran Canaria, buvo Tenerifė, pernai buvo Fuerteventura, na ir pagaliau atėjo Lanzarotės eilė.
Nebandysiu bėgti prieky traukinio – viskam ateis laikas ir apie viską iš eilės. Ruošėmės kelionei prastai, plano, kaip visada nėra. Yra eskizai kurlink traukti. Sala nedidelė, didelio plano ir nereikia. Skirtingi šaltiniai rašo, jog apvažiuoti salą užtenka vienos dienos, o daugiau “ten” žiūrėti nėra ko. Baltarusiams Akropoly dienos neužtenka, kaip gali užtekti Lanzarotėje? Aš nesiruošdamas ypatingai sumečiau į google maps 49 taškus. Dabar neklauskit, kas ten. Kokie šeši – must see trip adviser ir t.t. Visi kiti, ne pagal trip adviser, o nuotrupom, spėjimais, intuicija pagrįsti. Ir pusės neaplankysim. Bet tai visai nesvarbu. Svarbu – nusibrėžti eskizą, kryptį, geografinį pajautimą. O vietoj žiūrėsim pagal aplinkybes.
Kol svarstau, kapitonas ekipažo prašo paruošti lėktuvą nusileidimui. Ot tai lėtas galvotojas, sakysit. Galvoti neturėjau laiko labai. Kol vaikai žaidė, piešė, filmus žiūrėjo aš skaičiau. O ir ką čia daug galvoti – galva tuščia po intensyvių mėnesių. Po to, kai Fuertėje pernai su Ieva gėrėm šampaną už naujus abiejų karjeros vingius, gyvenimas pasileido rollercoaster’iu – namai, darbai, pareigos, pasikeitimai, vėl pasikeitimai. Apie darbą nepasakosiu, nes užmigsit. O miegot nebus kada – visa savaitė prieš akis!
Vakaras prabėgo labai greitai. Šiek tiek maudynių, šiek tiek maisto, šio bei to. Įvykdėm draugų paliktą užduotį surasti žalią draugystės juostelę, užrištą ant tvoros grandinės ir nesakant kur. Radom. Jei ir jūs rasit, žinosit, kad ten buvo Inga su šeima, o po to mes.
Ką veiksim rytoj, nežinau. Rytoj ir spręsim.
Sausio 13
Akį pramerkiau, kaip į darbą. Kažkur pasąmonės kamputy lyg ir buvo aišku, kad kažkas negerai – lyg ne darbo diena, o gal atostogos, o gal baigėsi visas pasaulio laikas ir keltis šiandien nereikia, o gal zombių ataka ir darbdaviams ne iki darbuotojų. Bet smegenys tuoj pat suvokė, kad ne zombiai čia kalti, o atostogos. Caro taip pat prabudo, kaip pagal žadintuvą ir atsliūkino patikrint ar mes miegam. Ją irgi zombiai prižadino. Ieva ėmėsi gelbėt miegančius ir išnešdino Caro, beigi, išsinešdino pati. Tačiau man ne iki miego. Ne, ne zombiai kalti ir ne darbas. Kaltos smegenys, įjungę gps režimą ir maršrutų planavimą šiandienai. Nusprendžiau – važiuosim į pietus.
Kur žmonės važiuoja Lanzarotėje, kai važiuoja į pietus? Nežinau… Dauguma važiuoja į parduotuves ir pavalgyt. Labiau keliaujantys būtinai važiuoja į Costa de Papagayo. Tenlink sukam ir mes.
Kanarų salas myliu dėl logistikos paprastumo. Neįmanoma pasiklysti, netoli važiuoti, jeigu nori. Arba netoli grįžti, jeigu nori. Ta prasme, gali važiuoti įvairiai, šunkeliais ir visvien iki namų nebus toli. Patogiausia – Gran Canaria. Autostrada nuo namu juosia beveik visą salą, bet norint, galima smagiai pasiklysti kalnuose. Tenerifė ir Fuertė – kiek prasčiau, bet irgi viskas pasiekiama. Lanzarotė, panašu, ne išimtis.
Prisiminiau “neįmanoma pasiklysti” mūsų pirmąjį kartą Kretoje. Nuomodamasis auto būtinai prašiau gps. Viešbučio personalas užsakė auto, autonuoma atvarė ir aš atsisakiau, mat nebuvo gps. Tuomet išėjom auto ieškoti patys. Ir radom. Suomis ar estas, sėdintis nuomoje, į mano klausimą – ar gausiu gps, atsakė nuoširdžiu juoku. – Kam tau čia gps, čia juk niekur nepasiklysi, sala juk. Ir man tada pasidarė taip gėda, kad nuo to laiko gps kelionėse naudojamas tik krypčiai, kaip koks kompasas. Net jei ir įvedamas taškas, tai jis orientacinis, bet jokiu būdu ne galutinis. Keliaukite, lyg būtumėte mažoje saloje, kur pasiklysti neįmanoma ir atrasite, ko turistai paprastai nemato.
Pakeliui link Playa del Papagayo sustokite Playa Quemada. Turistų nesutiksite arba beveik nesutiksite. Mažas žvejų miestelis. Besileidžiant į jį – nuostabus vaizdas. Ne must see, bet tikrai verta užsukti. Pakeliui Ieva manęs klausia – žiū, kas čia prie kelio ir kam obuolių pripylė? Negali būti, sakau. Kam pilti obuolius ant čia, šitoje juodoje dykynėje?
Grįždami sustojome. Ne obuoliai ten, o patys tikriausi gražiai žaliuojantys moliūgai. Tik obuolio dydžio. Neaišku, ar jie tokie turi būti, ar jie tiesiog dar neužaugo. Bet keletą nusiskynėme. Vaikams tai – nauji geriausi draugai, kurie būtinai važiuos namo su mumis.
Playa del Papagayo jums kainuos 3 eurus. O gal ir nekainuos. Mums tiek kainavo. Jei eisite pėsčiomis ar dviračiu minsite, gal ir nekainuos. Bet vieta tikrai verta tų trijų pinigėlių. Užuovėja, ramybė – nesinori niekur skubėti. Vaikus palikęs su Ieva užsiropščiau aukščiau apsižvalgyti. Keletas šalia esančių paplūdimių tikrai verti aplankyti. Vieta fotogeniška. Matosi Fuertė. Vanduo, nors ir ne “arbata”, visai tinkamas maudynėms. Vaikai prasitaškė geras dvi valandas.
Geriausiai išleisti 3 eurai so far.
Castillo de las Colorada arba dar El Castillo O Torre Del Aguila. Tiesiog gynybinis bokštas. Specialiai važiuoti neverta, bet jei važiuosite pro šalį, kodėl ne. Vienintelis toks statinys salos pietuose, saugojęs nuo piratų ir šiaip niekadėjų. Vaizdas į Fuertę – nuostabus.
Žinau, kad išvadas daryti pirmą dieną yra ankstoka, bet Lanzarotė man, bent jau kol kas, visiškai kitokia, lyginant su kitom salom. Jei laukinė gamta, tai laukinė visiškai. Jei gyvenama teritorija, viskas per daug sterilu ir vienoda. Tokio pojūčio kitose salose nebuvo. Ten – žmonės tvirtinosi ir grobė teritoriją iš gamtos po milimetrą. Čia grobė metrais – viskas vienoda ir nuobodu. Nesupraskite klaidingai. Čia įdomu ne mažiau, nei kitose salose. Bet vietomis – nuobodžiai, steriliai vienoda. Toks – visas miestelis Playa Blanca.
Planavom nevažiuot. Arba tiksliau neplanavom važiuot. Link Los Charcones apleisto viešbučio su natūraliais baseinais pajūryje. Internetai rekomenduoja keliauti pėsčiomis. Mes privažiavome prie pat viešbučio. Jei važiuosit atsargiai, padangų nepramušit.
Ir vėl aplanko jausmas, jog žmogaus koja čia nedažnai mina takus. Va ten, toli, baltuoja namai. Ten – civilizacija. O čia, keleto kvadratinių kilometrų plote, neauga niekas, išskyrus keletą juodu dagių. Nesuvokiama, kaip tokie plotai gali būti visiškai negyvi.
Baseinuose nesimaudėme dėl bangų. O ir išsimaudė jau šiandien vaikai. Viešbutis, panašu, lankoma vieta. Ne mes vieni čia radom kelią šiandien.
Aš dar važiuočiau kur nors, bet dauguma nubalsavo, kad laikas važiuoti namo ir eiti maudytis. Labai nesipriešinu. Duoklę juk reikia atiduoti.
Pakeliui sustojome Lidl. Šiek tiek maisto, šiek tiek vyno, arklio dydžio krevečių, daržvovių ir t.t. Jei tokios spalvos granato vaisius rastumėt namie, nepirktumėt, galvodami, jog žali. Pomidorai, mandarinai, svogūnai ir t.t. Nežinau, kas užauginta čia, o kas importuota, bet importuoja čionai iš kažkur kitur – viskas taip, kaip turi būti, o ne tualetinio popieriaus skonio. Alkani prisipirkom visko pilną vežimą. Nežinia, kada suvalgysim. Bet tai koks skirtumas, juk atostogos.
Likusias valandas praleidom prie baseino arba terasoje. La Mancha Libertario, karpačio su alyvuogių aliejum ir granatų sėklom, pelėsinis sūris – vakarieniaut šiendien neisim. Eisim sapnuot rytdienos. O rytoj juk sekmadienis.
Sausio 14
O ką padorūs žmonės veikia sekmadieniais? Jau esu sakęs – eina į turgų pasižmonėti. O koks geriausias turgus saloje? Teguise, sekmadieniais. Visas miestelis pavirsta turgumi. Turbūt nežinote, jog Teguise – senoji Lanzarotės sostinė. Ja buvo nuo 15 a iki pat 1852. Vienas seniausių miestų Kanarų salyne. Puikiai išsilaikiusi architektūra ir atmosfera, apsupta nuostabių peizažų. Čia mano vakar minėtų standartinių, vienodų, baltų dėžučių nepamatysite. Bet čia verta atvažiuoti pajausti. Bet būkite nusiteikę susidurti su komercija. Jus nuo pat įvažiavimo vilios vietiniai į savo aikštelę parkuotis. Nesukite, nebūkite, kaip naivūs vokiečiai. Važiuokite iki pat “plytos” ir ten parkuokitės. Iš jūsų paprašys eurą aštuoniasdešimt, pajuokaus ispaniškai, draugiškai pakalbins vaikus. Pirkti nieko nesiūlau. Jei pirksite, neskubėkite. Afrikiečiai jums pasiūlys rankinių kopijų, “autentiškų” statulėlių, “puikios kokybės” odos dirbinių. Pradinė kaina už mažą rankinę – 15 eurų. Kai pasisuksite šonu, kaina nukris iki 10. Kai nugara – iki 7. Kitoj vietoj Ieva paklausė, kiek už odinį diržą. 15, nemirktelėjęs atsakė afrikietis. Kai paklausiau, kiek jis nori už 2, atsakė, kad kaip mums, už 20. Nusipirkom pas vietinį du už 5. Pardavinėjo jis ir vieną diržą už 10, kupranugario odos. Netikiu nei per nago juodymą kupranugariais, bet suprantu, gyvent iš kažko reikia. O iš ko dar gyvensi, jei ne iš turistų. Aš derėtis nemoku. Ieva moka, bet nemoka angliškai. Gal ir gerai, kad nemoka, nes tektų bėgti nuo afrikiečių. Kažkada Turkijoje su turku derėjosi, tai tas prarado savitvardą. Dabar gi visas Ievos derybų užmačias man tenka priimti ant savo pečių, dėl ko pradedam kariauti. Ji nori visko ir jaučia, kad galėtų pigiai nusipirkt. Azartas gimdo adrenaliną ir mano žilus plaukus, nes man tenka tarpininkauti. Nemoku derėtis, net jei tik tarpininkauju.
– Мама, мама, смотри, шанель, – sako jauna rusaitė, prie mažos širdutės glausdama rankinės kopiją.
– Я без шанель никуда не пойду!
Prieš važiuodamas į Lanzarotę googlinau visaip – spooky museum, strange artist ir visaip kitaip. Ir neradau jokios tikslios info. Tačiau atvažiuovus į Teguise nusišypsojo laimė – prisiparkavome prie pat ieškoto objekto. Nepraleiskite, jei būsite čia. Googlinkit Museo Mara Mao ir rasit. Dėl visa ko, tikslios koordinatės – 29°03’28.8″N 13°33’45.3″W (29.058005, -13.562570). Viena nuotrauka – geriau už tūkstantį žodžių. Jausmas tikrai keistas.
Po smagaus pasivaikščiojimo ir smulkių pirkinių pasukom link ant šalia esančio ugnikalnio kraterio krašto stovinčios tvirtovės Castillo Santa Barbara Teguise. Ieva tuoj pat pastebi, kad Santa Barbara stovi ir Alikantėje. Ir pastebi teisingai. Ieškodami google pridėkite Teguise, nes rasite ne tą tvirtovę ir be reikalo keiksite mane.
Kiek savo gyvenime esate aplankę tvirtovių, stovinčių ant ugnikalnių kraterių? Taigi.
Suaugusiam 3 eurai, vaikams nemokamai. Verta, jei nors kiek domitės istorija. Ar architektūra. Jei nesidomit, leiskitės į kraterį. Mes patingėjom. Mums užteko išlandžioti tvirtovės užkaborius.
Sekanti taškas – Cueva de los Verdes. Google’as mielai vestų greitesniu keliu ir net perklausė, ar aš esu tikras savo pasirinkimu, juk galėčiau sutaupyti 10 minučių. Atsakiau, shut up and drive us as told. Šiaip pasirinkčiau greitesnį kelią, bet atostogos – tas laikas, kai kelią verta mesti dėl takelio. Ir nuvedė mus google’as link Haria nuostabiu serpentinu. Jei važiuosite, kaip mes, nuo Teguise, galėsite sustoti Los Helechos restorane pasižvalgyti į nepakartojamus peizažus. Mes nestojom. Mes stojom kiek žemiau vienoje iš kilpų. Gaudykit koordinates 29°07’54.2″N 13°30’49.1″W (29.131732, -13.513631). Paklausysit manęs ir čia sustosit, nesigailėsit. Pažadu.
Traukiam toliau. Peizažas kardinaliai pasikeitė. Kaltininkas matomas iš tolo – ugnikalnis La Corona.
– Kiek?! 9.5 euro vienam? – klausia brolis lietuvis pas savo sukeliautinę. Toks turbūt būtų pavadinimas tos, kuri su juo keliauja – yra juk sugyventinė, turi būti ir sukeliautinė, ar ne?. Teisingas lietuvių kalbos žodis “pakeleivė” čia visai netinka, mat reiškia keliaujanti pakeliui. Aš keliauju, o ji šalia. Kažkaip antifeministiška. Todėl siūlau sukeliautinė – t.y. keliaujanti lygiomis teisėmis. Tačiau Armani marškinėlius dėvintis brolis į tokius feministinius išvedžiojimus nesidavė, o tik suglaudė ausis, kai pasakiau:
– Eikit, tikrai verta.
Jo sukeliautinė iš šoko nieko nesugebėjo išlement, tik nusišypsojo, o akys sakė:
– Ačiū, tau, broli, kad mano sukeliautinį perkalbėjai, ne viskas armani marškinėliais matuojama.
– Gal dar ne viskas prarasta, gal dar galima bus jo pagalba nusiderėti tą rankinę, – perskaičiau mano brangios sukeliautinės akyse.
Kaip suprantat, atsakymus iš akių galėjau perskaityti ir neteisingai, todėl neimkite visko už gryną pinigą.
Kaip pastebėjot, aš ne feministas, aš už lygias teises. Sukeliautiniai – lygūs.
– Cha, – sakysit, feminizmas kovoja už lygias moterų teises.
Mano galva terminas paseno, kaip paseno “pakeleivė”.
Užbėgau už akių. Brolius sutikom jau išlindę iš lavos tunelio. Cuevas de los Verdes yra ne kas kita, kaip magmos dujų suformuotas tunelis po žeme (todėl magmos, o ne lavos, kaip pamenat ir mokyklos). Apžiūrėjome apie kilometrą tunelio, nors iš viso jis apie septynis, bet gilyn turistų neleidžia. Pasak gidės, tunelis tęsiasi iki La Corona kraterio, bet ten mokslininkai užsiima vulkaninio aktyvumo stebėjimais, todėl mums kelio nėra. O gaila. Tačiau apžiūrėjome keletą galerijų, įskaitant koncertų salę. Taip, 40 metrų gylyje vyksta koncertai. Akustika labai gerai, be jokio aido. Taip pat gidė parodė mums ir paslaptį, apie kurią visi pažadėjome nepasakoti. Tiksliau jos neišduoti. Todėl neišduosiu, tik priminsiu, jog čia atvykti privaloma. Nesigailėsit. Tarp kitko, temperatūra apačioje apie 20 laipsnių. Spėju, kad dėl plonos plutos ir sąlyginai neseno ugnikalnio aktyvumo. Jei esat lindę po žeme, žinote, kad 40 metrų gylyje temperatūra būna žemesnė. Nors gal ir klystu. Eikit patys ir patikrinkit.
Kodėl neužsukome į Jameos del Aqua paklausit? Todėl kad taip nusprendėm ir nuriedėjom ieško pietų. Nuvažiavom į Punta Mujeres, kurį turistai paprastai pralekia nestodami. O sustoti verta. Visų pirma iš arti pamatysite, kas atsitinka, kai karšta lava (jau ne magma) teka į vandenyną. Antra, pamatysite, kaip gyvena vietiniai. Trečia, rasite puikių restoranėlių su puikiu aptarnavimu. Mes sustojome Sol y Luna (saulė ir mėnulis). Marinuotas tunas su pomidorais be žuvies rinkinys (irgi pasenęs žodis, fish mix – kažkaip aiškiau). Recommended.
Dabar jau namo, maudytis. Tiesiu taikymu, nemetant kelio, dėl takelio. Cha. Patikėjot. Sustojom 29°03’24.0″N 13°30’10.3″W (29.056653, -13.502849) prie keistų, vėjo nugairintų, akmenų. Važiuosit pro šalį, sustokit pasiusiot. Juokauju. Nors pasiusiot tikrai rasit kur pasislėpę. Specialiai nevažiuočiau, bet vieta mistiškesnė už kokius nors Pobiti Kamani Bulgarijoj.
Baseinas ir vakarienė iš to, ką aukščiausias davė. O davė jis visokių vietinių skanumynų, įskaitant ir butelį kataloniško puikaus Vespral graN reserva.
Ir vėl sakysit:
– Cha, kas geria katalonišką vyną Lanzarotėje?!
– Cha, atsakysiu, kas geria anykščių vyną, būdamas Anykščiuose?
Yra tokių, tikrai yra. Bet tai išimtis labiau. Nors vietinio vyno dar paragausim, pažadu.
Rytoj pirmadienis, o ką čia veikti pirmadieniais, neturiu menkiausio supratimo.
Sausio 15
Šopintis važiuoja žmonės tais pirmadieniais, kai iš ryto pila lietus, kaip iš kibiro. O ką dar veikt. Galima būtų, žinoma, apsimesti, kad trū keliautojams nesvarbus lietus ir vėjas, ir pasigalandus nagus lipt į kokį kalną, bet aš per senas apsimetinėt.
Privažiuoti Arrecife’ę neparilgo, bet bandymai privažiuoti arčiau ieškomų parduotuvių baigėsi niekuo. Visur vienos krypties eismas, google’as pasimetęs, aš važiuoju pagal nuojautą ir maždaug kryptį. Taip jau nutiko, kad sustojome parkinge, kurį buvau numatęs dar namie. Strategiškai patogioje vietoje, netoli centro ir vandens. Jei norite paklaidžioti siauromis gatvelėmis, kartokite mano klaidą. Jei taupote laiką, stokite čia 28°57’42.4″N 13°32’35.3″W (28.961766, -13.543135) ir eikite. Nors tai, ką pamatėm klaidžiodami, mums patiko – jokio išlaižyto sterilumo, viskas taip, kaip gavosi savaime lipdant aukštą po aukšto, gatvę po gatvės.
Arrecife’ė didelio įspūdžio nepaliko. Administracinis centras ir sintetinė sostinė. Nesakau, kad blogai. Viskas ten gerai. Bet vakarykštėj senojoj sostinėj yra dvasia, o čia kažkaip ne. Kaip kokia “miesto tipo gyvenvietė – kolūkio centras”, kur kasoje išduodavo po 5 rublius po mokyklinio bulviakasio. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad sostinės ir kitose Kanarų salose labai panašios. Lyti nustojo, bet pradėjo pūsti. Tačiau vėjas, ne lietus. Bekariaudami su Tomu, kuris staiga užsigeidė slush’o, patraukėm link Castillo de San Gabriel. Castillio gal kiek drąsoka. Labiau castillo yra ant Gedimino kalno. Čia – šiaip įtvirtinimas. Bet vieta graži, pasivaikščioti smagu. Aplankyti verta.
Vienas klausimas man vis neduoda ramybės. Reiks pas vietinius klaust, arba googlint. Salas visą laiką puldinėjo piratai, o įtvirtinimai gana menki. Labai menki. Statybinės medžiagos, t.y. lavos šlako ir akmens, prūdus tvenk. Laiko, panašu, čia žmonės turėjo daug (žiemos dienos ilgos, sniego nėra). Kodėl įtvirtinimų nepasistatė, kaip reikiant? Tvoromis miestus galėjo apjuost. Sostines bent.
Prieš paliekant Arrecife’ę turiu dar vieną vietą aplankyt. Googlinkit Barco Telamon (nuo 1969 iki mirties) arba Temple Hall MV (pavadinimas nuo gimimo 1954 iki 1969) – krovininio laivo liekanos. Užplaukė ant seklumos 1981, ten ir tebestovi. Ieva pastebėjo, kad laivas užplaukė ant seklumos prie pat kranto, kad reikia būti aklu, kad taip užplaukti. Ir aš su ja sutinku. Matyt per brangu buvo numarint natūralia mirtimi. Užplukdė ant kranto ir gavo draudimą. Vis pliusas.
Gaila, kad uraganiškai vėjuota. Neišdrįsau kelti drono. Ieva vėl pastebėjo:
– Kai norėsi droną pasikeist, tada leisk per tokį vėją. Nuskris ir negrįž, sakyk oops, man reikia naujo drono.
Gerai mane pažįsta per tuos niolika metų. Nors tyčia tai neskraidinčiau mirtin. Bet faktas, kad kai daiktas baigia savo dienas, daraisi mažiau atsargus, pradedi nepaisyt vėjo… Kaip tas Barco Telamon…
Traukiam į salos vakarus aplankyti keleto pasižymėtų taškų. Tyčia suku LZ-30 keliu pro Masdache link La Geria ir tolyn link Uga. Pravažiuokite čia ir suprasite, ką turėjau omeny, kad salos gyventojai turėjo laiko pasistatyt įtvirtinimus. Augina jie čia vyną, bet derlingos žemės beveik nėr, plius amžinas vėjas. Ką jie sugalvojo? Kasa lavos laukuose duobutes, į kurias sodina vynuoges. Viena duobė – viena vynuogė. Dar apdeda akmenukais nuo vėjo, kad mažiau pustytų. Ir taip iki horizonto ir iki kalnų beveik viršūnių, kur užlipt sunku, o aukščiau jau neįmanoma. Įsivaizduokite, kad sodinate bulves pas mamą. Kasate 3 metrų skersmens duobę vienai bulvei, saugote nuo vėjo, lavos šlakas kaupia drėgmę, bet rezultatas visvien šūdinas. Bet ne dėl rezultato jie čia dirba, o iš bėdos. Kažką daryt reikia, kai norisi išgert. Tai ir darė. Vietoj to, kad įtvirtinimus statyt. Šiais laikais jau kaip ir nereikėtų, mat čia, salose, alkoholikų ir prijaučiančių meka. Alkoholis pigus, pigus. Jei sunkiai susilaikote, nevažiuokit. Arba imkit su savim vairuotoją. Bet vynuoges jie vis dar augina. Vynuogynai duobutėse patapo Lanzarotės vizitine kortele, kaip ir parkas Timanfaya, kurį dar turim “must see” sąraše.
Droną pakėliau, bet vos nuleidau. Ir daugiau šiandien jau nekelsiu, mat jį devynios. Gal prasuksiu kokią kitą dieną čia, mat vynuogynai labai fotogeniški.
Suku savo išnuomotą Ibiza link Salinas de Janubio. Aha, šį kartą gavom Seat Ibiza už 88 Eurus savaitei. Suprantat kainą?! Paskutinį kartą Lietuvoj už 3 dienas su vaikiškom kėdėm sumokėjau beveik 300. Pasiimant Ieva apžiūrėjo keletą įlenkimų šen bei ten. Don’t worry, it is full insured, – atsakė teta ir palinkėjo gero kelio. I love this island! Taigi, Salinas. Jei nematėt ankščiau, kaip iš jūros vandens išgaunama druska natūraliu būdu, atvažiuokite ir pažiūrėkite. Galėsit ir nusipirkt. Galiu pasiūlyt pigesnį būdą. Susiraskit akmenuotą pajūrį, kur per potvynius ir audras pripilama vandens, bet šiaip vandenynas nepasiekia. Kai vanduo išgaruoja, lieka druska. Kai ciklas nuolat kartojasi – sūrus vanduo, saulė išgarina H2O, vėl sūrus vanduo ir t.t., lieka graži, balta, jūros druska. Nebijokit bakterijų, jos tokiame druskos kiekyje nesugeba išgyventi. O jei kokia sugeba, ji jums nepavojinga.
Mes net nestojom, mat pafotografuot dėl vėjo nepavyks, o gavybos procesą mes jau matėm daug kartų.
Kur važiuoti Lanzarotėje, kai vėjas pučia, kaip velnias? Yes, Los Hervideros. Tai, ką matote lavos laukuose, nėra lava. Tai šlakas. Lava, t.y. tai, kas buvo lava – išsilydęs akmuo, yra žemiau ir normaliai nesimato. Matosi kokiose nors anomalijų vietose, kaip antai ši, kur lava tekėjo į vandenyną, paviršiuje liko šlakas, o giliau matosi kieta uoliena. Čia vandenynas išgraužė uolienoje ertmes, kuriose smagiai žaidžia bangos. Žaidžia su tokia jėga, kad akimirksniu pasijunti dulke. Įkristum ir taptum faršu maitinti rykliams – jiems net kramtyti nereikėtų. Jei būtų rami, graži vasaros diena, spėju daug džiaugsmo Los Hervideros nesuteiktų. Tačiau šiandien, kai atmosferon dronai nekyla… Čia tikra pragaro virtuvė. Ir faršo rykliams mėsmalė. Gerai, kad vaikai ir vokiečiai atsargūs.
Na ir paskutinis taškas, kol toliau į šiaurę vakarine pakrante neįmanoma važiuoti dėl Timanfaya – El Golfo. Pervertintas žalių dumblių pilnas ežeriukas Atlanto pakrantėje, kur važiuoja visi salos lankytojai. Čia kaip kokie aušros vartai lenkams Vilniuje – nenori, bet privalai. Ar važiuočiau vėl? Taip. Ar verta važiuoti? Ne. O gal ir verta. Spręskite patys.
Ėėėėst! Sako liaudis. O aš ką. Aš gi ne prieš. Tik El Golfo, kur vokiečiai, nepavirtę ryklių faršu mojuoja eurais, brangu. Garantuotai. Todėl važiuojam kažkiek link namų ir stojam pirmam kaime Yaiza. Restaurante Los Remedos krito burtai šiandien mums tiekti tapas dviems, kiaulienos kepsnius Tomui, bulves Caro. Niam niam už 35 eurus. Nebrangu, bet gerai. Kaimiškai gerai. Jei skaitot Užkalnį, sakysit, cha, reik eit valgyt į brangius restoranus, o ne pas kaimo bobas. Ir aš su jumis sutiksiu. Bet Yaiza gyventijai Michelin restoranuose nevalgo. Jie savaitgaliais valgo Los Remedos. Nerekomenduoju čia užsukti, ba čia tik kaimo kavinė, kur vietiniai ant plastikinių staltiesių švenčia vestuves, krikštynas, laidotuves. Ar stočiau čia vėl? Stočiau.
Dabar jau tikrai namo, bet prieš tai į Lidl, kaip A.Sabonis. Nieko ypatingo nereikia, bet vynas į pabaigą ir Ievos Cava irgi. Tulga Joven 2016 ir Vespral Reserva 2013 keliauja namo.
Caro buvo žadėta aplankyti kids dance. Laukėm, kaip kokių naujų metų. Nuėjom, kai turėjo prasidėt, bet visi all inclusive dar vakarieniavo, todėl grįžom atgal. Todėl pavėlavom į pradžią. Ir prasidėjo viskas Caro nusivylimu gyvenimu, suaugusiais, Lanzarote. Ir iš viso, gyvenimas baigėsi ir pasaulis gali sustoti suktis – taip mergaitė jautėsi. Asaros byrejo kaip pupos. Nepadėjo, kad tėvas ant scenos sėdėjo ir bandė įtikint. Nepadėjo, kai tėvas išėjo “break the ice” ir iš savo nesekmėm linksmino auditoriją. Padėjo tik bendras tėvų ir vaikų šokis. Nors nedaug. Hello Kitty kokteilis nei kiek nesušvelnino nusivylimo. Teks kita dieną kartoti. Pažadėjau savo mažąjį dešinės rankos pirštelį, kad ryt ateisim anksčiau ir lauksim pradžios. Visiems bus geriau, jei pažado nelaužysiu.
Caro nuovargis nugalėjo ir Ieva ją parvedė miegot, o mes su T tęsėm vakaro šou “Afrika” peržiūrą. Trys juodi jaunuoliai rodė visokius cirkus. Žmonai patiko jaunuoliai, mums su T šou. Nors gal ir nepatiko jai. Supaisysi moteris. Dauguma jų plojo ir šaukė smarkiau, negu vyrai. Ar joms labiau patiko šou, ar dar kas, tingiu aiškintis, o googlas neatsakys.
Antradienis ryt. JAU ANTRADIENIS..! Norisi verkti, kaip greitai lekia laikas.
Sausio 15
Šiandien nelyja, bet pučia smarkiau, negu vakar. Maudytis vandenyne nepavyks, o ir didelio noro nėra. 19 laipsnių namie būtų visai komfortiška, bet čia norisi daugiau. Važiuojam ten, kur šilta. Kur karšta. Velniškai karšta. Kur taip karšta, kad net simbolis – “El Diablo”. Važiuojam į nacionalinį parką Timanfaya, salos vizitinę kortelę, su vienu vis dar aktyviu ugnikalniu. Visi gidai rekomenduoja važiuoti arba anksti, arba vėlai. Mes važiuojam anksti ir aš jau bijau, kad vėluojam ir teks stovėti kilometrinėj eilėj. Bet mums šiandien sekasi, mat turistai dar kerta pusryčius ir aktyvus tik tokie, kaip mes. Bilietas suaugusiam 10, vaikui pusė kainos. Iki 7 visai nemokamai. Suskaičiavot, kad mums keturiems – 25 eurai. Po visko galiu drąsiai teigti, jog vieta yra must see ir verta netgi daugiau. Ta prasme, kad esam matę mažiau vertingo š… už brangiau. Tik nevažiuokit čia pirmą atostogų dieną, nes viską būsit jau matę.
Parko personalas dirba greitai ir efektyviai. Nežiūrint į uraganinį vėją ir kurčius, po autobusais lendančius, turistus. Į bilieto kainą įeina ekskursija autobusu, todėl nuo jo ir pradedam. Mums sekasi antrą kartą – mes eilėje į autobusą pirmi, todėl užsiėmėm pirmą eilę su geriausia apžvalga. Tuoj pat paaiškėjo, kad bilietus palikom Ibizoj (toj, ant keturių ratų) ir aš jau puoliau bėgt, bet vairuotojas numojo ranka. Nusiteikiau, kad nuotraukų nebus, mat langas murzinokas ir atspindi vokiečių raudonas bei geltonas striukes. O 100 šūdinos kokybės nuotraukų “pažiūrėk, va ten krateris, šalia to geltono vokiečio striukės klecko” man nereikia. Kameros net netraukiau, išsitraukiau telefoną. Pirma eilė gera dėl dviejų dalykų – vaizdas nepakartojamas, ypač, kai autobusas vingiuoja kraterių šlaitais ir vairuotojas maloniai pasisiūlo padaryti keletą nuotraukų strateginėse vietose per atidarą savo langelį (man tokias padarė dvi neprašytas, už ką užsidirbo eurą). Minusas vienas – jei bijote aukščio, kaip bijo Ieva, sėskite toliau. Arba nesėskite. Ilgiau atsiminsite tą didybę, o ne vokiečio geltoną striukę.
Žemėje slypinti galia – protu nesuvokiama. Po paskutinio išsiveržimo 1730 – 1736 (taip, lava čia tekėjo 6 metus) praėjus beveik 300 metų kur nekur vienas kitas krūmelis ar žolytė bando atkovoti vieną kitą milimetrą iš ugnikalnių stichijos. Epizodinis išsiveržimas buvo ir 1824. Lavos laukuose kaip liniuote užbrėžta riba tarp senųjų ir paskutinio išsiveržimų. Pastarasis rimtas (primenu, 300 metų senumo) paliko juodą 51 kvadratinio kilometro lavos šlako plotą. Išsiveržimo mastelis buvo nesuvokiamas – 2 milijardai kubinių metrų lavos iš 100 kraterių. Net jei matėte lavos laukus Sicilijoje, Fuerteventuroje ar Tenerifėje – nieko dar nematėte. Nebent jums svarbiau namie užuolaidos ar šaukštai, o ne ugnikalniai, tada gal nekelkite didelių lūkesčių, nes čia užuolaidų nėra. Čia net žolė – didelis gyvosios gamtos pasiekimas prieš negyvąją.
P.S. man užuolaidos bei šaukštai nėra nesvarbu, bet jei reikėtų rinktis, šaukštai pralaimėtų.
Cirkas grįžus irgi vertas pamatyti. Įkiš prie jūsų į skylę žemėje kūlį dagiu ir tas po keleto sekundžių užsidegs. Supils į kitą skylę kibirą vandens ir tas po dviejų sekundžių geizeriu iššaus. Restorane jus pavaišins ant žemės gelmių karščio kepta vištiena ar triušiena. O dabar susimąstykite. Jau 13 metrų gylyje temperatūra siekia 600 laipsnių. Turbūt nepamenat, jog magmos temperatūra yra 700-1300 laipsnių. Aš irgi nepamenu, bet yra googlas. Taigi, čia 13 metrų gylyje temperatūra yra tik 100 laipsnių žemesnė už magmos temperatūrą. Kokiame gylyje yra magma, spręskite patys. Juolab, kad vietomis vos 10 cm gylyje temperatūra siekia 277 laipsnius. Tiksinti bomba, kuri vieną kartą vėl driokstels. Skubėkite pamatyti.
Šiandien perskaičiau du naujus faktus. Pasirodo vynuogių duobės turi dar vieną funkciją. Įgilinimai leidžia vynuogių šaknims pasiekti derlingą, pelenais užklotą, žemę. O restorano grilis turi dvi funkcijas. Pirma – akivaizdi: kepti turistams pietus. Antra – originali: aušinti restorano pamatą. Vaikštinėdami aplink pačiupinėkit raudoną gruntą. Jei turite lazerinį termometrą, pamatuokite grunto temperatūrą. Įdomu baisiai, ar kiaušinis iškeptų, ar ne. Tuo pačiu suprasite, kam reikia aušinti restorano pamatą.
Kartojuosi, bet čia privaloma atvažiuoti, jei esate saloje. Verta, net jei esate Fuerteventuroje ir į Lanzarotę specialiai neplanuojate.
Po ugnikalnių tęsiam kelionę ir sukam link Tenesar kaimo – taško, pasižymėto namie analizuojant google earth. Kaimas beveik miręs. Nėra net elektros. Gyventojų matėm tik vieną, o gal ir tas ne vietinis, o kokio nors vietinio pusbrolis. Kad čia šiomis dienomis galima atvažiuoti pailsėti – aišku. Bet neaišku, ką čia žmonės veikė iki prieinamos komercinės aviacijos atsiradimo ir turistų srautų. Abu su Ieva pastebėjome, jog čia pirmas kaimelis, kuriame nėra nei vienos kavinės. Rekomenduoju nuvykti. Taip pat rekomenduoju pasivaikščioti pajūriu į rytus (netoli, galite ir nuvairuoti, kelias neblogas) iki juodos uolos, į kurią tokią audringą dieną, kaip šiandien, bangos muša su tokia jėga, kad vanduo pakyla 20 metrų (aukščio tiksliai, kaip suprantat, nematavau). Pučia taip, kad mūsų Ibizą užpylė druska. Automobiliukas dabar surūdis dvigubai greičiau. Kelias šiaip iki pat Tenesar labai geras. Vertinčiau, kaip must see, tačiau ir vėl prisiminkite užuolaidas. Viešbučių čia nebus, patogumų čia nebus, parduotuvių čia nebus, architektūros paminklų irgi nebus. Nebus ir vienodų, pagal tą patį projektą statytų, baltų dėžučių. Dėl to čia ir važiavom.
Pekeliui atgal prie T formos sankryžos su stop ženklu sukame ne atgal į civilizaciją į kairę, o žvyrkeliu. Koks būtų žvyrkelio atitikmuo, jei jis ne agrarinėje šalelėje, kur žvyras yra bene vienintelė naudinga iškasena ir juo padengti visi neasfaltuoti keliai, išskyrus kelis, padengtus smėliu Dzūkijoje? Kelias padengtas ne žvyru o tuo, kas čia buvo po ranka. Pamatysit patys. Kelias geras ir juo pravažiuoti verta iki galo. Protu suvokti žemės gelmių šposus vis dar sunku – viskas aplink, kiek užmato akys, juoda. Vietomis nedidelės salelės, kurias lava aplenkė. Jos taip ir vadinasi “islote”. Nuo galutinio taško Playa de La Madera galite 12 kilometrų pasivaikščioti iki El Golfo (žr. vakar dieną) per patį dviejų stichijų 6 metus trukusio karo frontą, t.y. palei vandenyną. Gerų batų, maisto ir vandens reikės tikrai. Ir transporto anoje pusėje, nes abejoju, ar labai norėsis pėdinti tiek pat atgal. Mums užteko ir taip.
Pakeliui atgalios dar pasukau link Caldera Blanca ugnikalnio. Kraterio diametras apie vieną km, aukštis – 458 metrai. Paskutiniam festivaly šitas nedalyvavo, bet dalyvavo prieš maždaug 5000 metų. Jei jau matėte kraterius Timanfaya, galite įsivaizduoti, ką šitas pridarė, būdamas toks didelis. Tačiau greitai teko apsisukti. Pirma – nežinia ar privažiuoti pavyks, o eiti toli tikrai neisim. Antra – net jei privažiuosim, kas lips tuos 458 metrus stačiu šlaitu? Aš gal ir lipčiau, bet tokią kelionę reikia planuoti ir jai ruoštis, kad nelipti žemyn, tik užlipus, o apeiti kraterio perimetrą, kuris yra diametras padaugintas iš Pi.
Laikas jau link pietų, bet prieš tai dar noriu pasižiūrėti į šalia Club La Santa (sportininkų rojų, pasak viešbučio web puslapio) iš kosmoso pasirodžiusias keistas architektūrines struktūras. Važiuoti iš kito salos galo specialiai – neverta. Įlankėlė graži ir gražią dieną vaikams net būtų galima leist čia išsimaudyt. Bet ne šiandien.
Dabar jau tikrai sukam link pietų ir link namų. Važiuojant per eilinį kaimą Ieva pasiūlė patarimo paklaust pas trip adviser. Sustojau, kelionių patarėjas pasiūlė “Bar Meson Tiagua” su gana geru (labai geru) reitingu už 450 metrų. Itališka užeiga su keliais stalais, ranka rašytu dienos meniu ir standartinių picų bei šio bei to meniu. Užsisakėm bulvių, picą, guliašą ir pupelių sriubos. Ploju atsistojęs, kaip sako supermamos. Kelionių patarėjas nemelavo. Super maistas, super personalas (savininkai), super kaina. Čia verta atvažiuoti pavalgyti ir iš kito salos galo. Tikrai.
Dabar jau tikrai namo.
Neee, dar ne. Dar reikia į Zarą priduoti vieną rūbą. Atgavau 8 eurus, o išleidau 128. Balansas niekaip nesueina.
Šiandien nestojam net jokioj parduotuvėj. Gana bus to, ko dievas davė anksčiau.
Nuotaika kiek sugedo, kai paaiškėjau, kad tax free kelionei namo jau nepriimami. Bet vėl pasitaisė atsikimšus alaus.
P.S. restoranas buvo kaime Tiagua, bet gal jau supratot patys.
Sausio 16
Šeima vos nepramigo pusryčių. Jau pradėjau garsiai komentuot ir dūsaut visaip. Kiek galima kirmyt, kai saulė už lango ritinėjasi. Na gera, nesiritinėja dar, bet jau šviesu. Tačiau pailsėjus šeima įjungė turbo režimą ir jau po devynių išdūmėm į šiaurę. Kadangi šiandien pučia mažiau, gal pavyks kur koją įmerkt.
Kol rytas ankstyvas ir kol pakeliui, sustojome vėl prie skenduolio. Bandysiu droną pakelt. Pakėliau ir sėkmingai nuleidau. Kol antras Mavic’as neišėjo, šitas dar reikalingas. Laivas įspūdingas, tik niekaip negaliu suprasti, kaip galima buvo taip netyčia užplaukti ant kranto. Galu. Čia kaip tas kur ant peilio pats netyčia trisdešimt tris kartus nukrito. Draudimas, ne kitaip. Kai jau europą užkariaus teslos, reiks važiuot su savo dyzeliu į Ukrainą, pastatyt kur nors centre ir nerakint. Irgi netyčia juk…
Nors aš ne toks. Miegosiu prastai. Sakysit durnas, bet va gavau Ibizą su pilnu baku, nors popieriuose parašyta, kad su puse. Galėčiau grąžinti su puse, visą savaitę naktim nemiegu – svarstau. Nepraturtėsiu dėl to pusės bako, o miegosiu ramiau ir karma gal švaresnė bus. Ar kokia ji ten būna, karma.
Aš tyčia anksčiau neminėjau, o jūs ir neklausėt, bet jau laikas. Be Timanfaya sala turi dar vieną vizitinę kortelę – garsų architektą, menininką César Manrique. Jo kūrinių čia, saloje, galite pamatyti visur ir nemokamai. Pvz. jis įtakojo vietinę valdžią neleisti statyti viešbučių-gigantų. Įžvelgė salos turizmo potencialą. Važiuojam šiandien pasižiūrėti architekto namo-muziejaus. Mane, visada besižavėjusiam architektūra, muziejus-namas užbūrė. Jei galėčiau šiandien rinktis, gyvenčiau dideliame fabriko ceche su viena, bendra erdve, aukštomis lubomis, aukštai langais ir betoninėmis sienomis. Jokių tapetų, tik betonas, stiklas ir nerūdijantis plienas. Jaukumą galima sukurti baldais ir augalais, o taip pat šviesa. Bet šiandien rinktis negaliu. Todėl César Manrique sugebėjimas lavos lauke išnaudoti reljefą savo naudai tikrai žavi. Beveik idealus namas.
Apsidairykite aplink ir pastebėsite keletą kitų įspūdingų namų šalimais.
Gal spjaut į viską ir stot į architektūrą?…
Toliau – lagūna pačioje salos šiaurėje šalia Orzola miestelio, iš kurio laiveliai plukdo į gretimą salelę. Vaikai į vandenį nedrįso lįsti, mat po dviejų dienų audros vanduo ne pats šilčiausias net lagūnoje. Bet prisitaškė iki valiai. Aš pagainiojau droną, Ieva iš megztinio nelindo. Šiltesniu oru, kokį balandžio mėnesį, čia galima praleisti visą dieną. Ir aš jums rekomenduoju taip padaryti.
Su pietumis trip adviseris šiandien pavedė. Sustojom kaime ant kalno – Ye. Nemeluoju, taip ir vadinasi. Beje, jei čia, šiaurėje, dar nebuvote, pastebėsite, kaip skiriasi landšaftas nuo viso kito, ką jau matėte. Volcan de La Corona vadinasi restoranas. Važiuokite, jei mėgstate daug pavalgyti. T-bone steikas dydžiu tikrai vertas pagarbos. Bet niekuo kitkuo. Aš paprašiau t-bone rare ir gavau viską nuo rare iki well done. Well done, žinoma, neįkandama ir nesukramtoma. Rare skanu, bet tik koks trečdalis iš tų 700 gramų. Ieva paprašė medium rare entrecote. Ir gavo labiau rare. Nesiginčijom, prarijom, kiek tilpo ir į kelią. Ne laikas kaime aiškinti, koks turi būti rare ir medium rare. Aš ne ekspertas, bet pirmą kartą entrecote skaniau iškepiau. Kaip kainos, paklausite. Entrecote – 12.50, t-bone – 16. Vaikai pasitenkino bulvėmis.
Jei jau esate šiaurėje, tai nepraleiskite Mirador del Rio – apžvalgos aikštelės, suprojektuotos garsiojo architekto. Ar norite eiti vidun, spręskite patys. Mes nėjom. Sustojom už poros šimtų metrų žemyn keliu nuo Mirador del Rio link Hoya de la Pila. Rekomenduoju sustoti Mirador de Guinate (koordinatės dėl visa ko – 29°11’04.9″N 13°30’04.0″W, 29.184706, -13.501122).
Pamenate serpentiną, kurį rekomendavau anksčiau? Visai šalia yra puiki, slapta vieta, kuri retai kur skelbiama. Mirador de El Risco, koordinatės pagalbai 29°07’33.9″N 13°31’24.6″W (29.126083, -13.523506). Jei jums atrodys, kad važiuojate per kolūkio laukus ir turbūt ne ten, važiuokit vistiek. Privažiuosit, kaip toj pasakoj, sankryžą su trim pasirinkimais ir google navigacija navigacija tylės, žinokite, kad teisingas kelias yra į dešinę. Bet nebaisu, jei nuvažiuosite tiesiai. Vaizdas irgi puikus.
Tik po to grįžkite ir sukite teisingai. Ir pasilikite ten bent valandai. Puiki vieta piknikui, su griliu, su sūpynėmis vaikams ir svarbiausia – peizažais. Secret Lanzarote jums atskleidžiau. Turistų prie Mirador del Rio – 100. Čia – 6, ir 2 iš jų – niekur neskubantys ispanai, nukabinę kojas nuo skardžio. Kur juos radom, ten ir palikom. Must visit.
Paskutinis dienos must visit – Lidl. Be šio bei to namo keliauja butelis Baron del Cega ir dar kažkokio rytdienai, bet tingiu dabar keltis iš kėdės mūsų terasoje prie baseino ir eiti patikrinti. Ryt parašysiu, jei nepamiršiu. Nors ar išlauks iki ryt, nepažadu. Baronas del Cega – vertas nuodėmės. Ieva gurkšnoja Cava (nepainioti su pupelių kava). Jau sakiau, kad čia – alkoholikų Meka? (Teatleidžia man musulmonai už tokią paralelę).
Sausio 18
Šiandienos planas, nieko neveikti. Bent jau toks planas buvo vakar vakare. Nieko neveikti pagal mus – nereiškia gulėti ant gulto įsmeigus akis į senos švedės užpakalį. Tuoj pat gimė to do sąrašas:
- Priduoti netikusią zarą.
- Nusipirkti pigių gėrimų.
- Apkirpti Tomą.
- Surasti draugų Ingos ir Arūno paliktą užduotį – kažkur prie tvoros paliktus peliukus.
- Užsipilti benzino.
- Praskristi virš vynuogynų.
- Paragauti vietinio vyno.
Čia iki pietų, maždaug. Visi punktai to do sąraše įvykdyti, ant stalo butelis La Geria Tinta Joven raudono vyno, kuris nevertas 8 eurų (arba 12, jei ieškoti internete). Bet tai ne joks ne siurprizas, o tik check to do sąraše, kad nesakytumėt, “kaip tu gali sakyti, kad ten vynas – šūdas, jei tu jo net neragavai”. Nors galite sakyti “nesupranti tu nieko, ba ragavai tik vieną ir patį prasčiausią; reikėjo ragauti baltą šviečiant jaunam mėnuliui – va ten tai vynas, mmmm…”. Tačiau nuomonės aš nepakeisiu. Negali vynas būti super ten, kur vynuogės auga skursdamos. Jau sakiau, kad ir Anykščiuose pagamintą alkoholinį gėrimą galima vadinti vynu, tačiau tai savęs apgaudinėjimas ir gerti jį galima tik dėl kompanijos, šposo ar vienkartinio patyrimo ir daugiau negerti. Galima dar iš bėdos, kai nėra nieko kito geriamo, o troškulys mirtinai kankina. Tada pateisinama – juk viskas dėl sveikatos. Bet taip mąstant ir iki klijų gėrimo galima nusiristi, todėl nerekomenduojama.
Peliukų ėjom ieškoti su Caro, kol Ieva kirpo Tomą. Vienišas, beveik 40-ties nesiskutęs tėtis su maža dukra yra žiaurus pussy magnet. Visos sutiktos tetos šypsosi ir merkia akį, net kai aš su akiniais nuo saulės, t.y. jos nemato, kad mano akys irgi šypsosi. Matytų, neatsiginčiau. Jei jums reikia primagnetint kokią ispanę ar negražią anglę, galėčiau netgi pasvarstyti padirbėti pilnu etatu už duoną su daktariška dešra ir vyną. Jei gražią, dėl mokesčio tarsimės atskirai. Dar ir Caro reikės kažką duoti.
Jei skaitėte įdėmiai, jums turėjo iškilti klausimas, o kaip gi Ieva, nekalbanti angliškai, nuvedė kirpt Tomą. Paprastai. Lietuviškai. “Ar imate korteles” sako ji rodydama kortelę. Yes, atsako kirpėja. Kai abi pusės kosmopolitiškos ir išprusę bei nori susikalbėti, problemų nekyla. Jei pusės nenori susikalbėti, nesusikalba net ta pačia kalba. Gerbiu savo žmoną už šitą bruožą. Man jo trūksta. Aš – intravertas, todėl išmokau išsisukti kitaip. Pvz išmokdamas kalbą.
Man pasyvus poilsis kenkia sveikatai. Uždaviau Ievai klausimą, kokiu tikslu Dievas sukūre Instagram’ą. Ji man paaiškino. Vėliau keletą valandų praleidau googlindamas, kam ir kaip jis naudojamas ir nutariau paeksperimentuoti. Todėl jūs jau man atleiskite už spamą, pradėkite mane sekti ir laikinkit visus mano postus. Taip sulauksit daugiau nuotraukų ir, galbūt, panašių aprašymų.
Po pietų ir po butelio vyno jau tikrai niekur nevažiuosim. Užtai einam maudytis per visus viešbučio baseinus, kokius tik randam. Maudėmės, kol daugiau nebebuvo jėgų, mat maudėmės ne kaip kokie girti suomiai, o visą laiką full speed. Vakarienės likom viešbuty. Cinco Plazas mumis rūpinosi savaitę, maitino pusryčiais ir šildė baseinus. Pusryčius užsisakėm namie ir labai tuo džiaugėmės. Labai gerai, kad baseinai šildomi – vaikai galėjo kasdien maudytis. Ne Hilton, bet labai komfortiškai praleidom savaitę. Net gultų prie baseino ieškoti nereikėjo, mat nuo mūsų terasos iki baseino, kokie 5 metrai. Ir vakarienė šiandien nenuvylė.
Atostogos, kaip ir viskas gyvenime, būna tokios, kokiomis jas pasidarai. Mums šį kartą vėl buvo labai geros. Daug naujų potyrių, daug pamatyta ir paragauta. Namo visai nesinori. Jeigu kas nors teleportuotų čia gyvenimą iš šiaurės, mielai pasilikčiau. Bent jau keletui metų. Tai pasidaryk, sakysit. Gal ir tiesa, tačiau aš jau per senas tokioms didelėms pastangoms, kaip kalbos mokymasis ir t.t. Taigi, kol kas patogiau čarteriu teleportuotis į šiaurę.
– Oi, mums tai patinka žiema, – sakysit.
Sausio 19
Patinka ir man žiema, bet man patinka ŽIEMA, o ne tas oras, kai ryte lyja, o vakare šąla. Kai sninga ir jau eini traukti rogių, o kol ateini, viskas ištirpę. Kai braidyti tenka kas rytą per košę. Kai vaikų kombinezonus reikia skalbti kiekvieną dieną. Ne, tai ne žiema, tai kažkas kito.
– Tai kraustykis į šiaurę, – sakysit.
Na ne, ne iki tiek man patinka žiema, kad pusę metų nematyti saulės.
– Tai kraustykis į pietus, – sakysit.
Galbūt. Kada nors. Neradau dar idealios vietos, kad dienos būtų žiemą ilgos (Kanarų salos visai tiktų), kad kalnai su snieguotom viršūnėm būtų kelių valandų atstumu (šiaurės Italija visai tiktų), bet nebūtų vasarą per karšta, kad darbas būtų šalia ir vaikai turėtų ateitį.
– Tai čia sapaliones kažkokias svajoji, taip nebūna, – sakysit.
Tai todėl ir nesikraustom niekur kol kas. Bet paieškas tęsiam. O ir svajoti niekas neuždraus.
Visą rytą Ieva man vardino kryptis ir kainas – Maljorka, Zadaras, Malta (vėl važiuotume), Gran Canaria (vėl važiuotume), o aš skaičiuoju kilometrus ir nakvynes, jei važiuoti savo transportu. Nežinau, kokią kryptį pasirinksim, bet kai krypčių tiek daug, pasirinkti nebus sunku. Jau minėjau kažkada, kad planuoti yra taip pat smagu, kaip ir keliauti.
Autoreisen autonuoma vėl nenuvylė. Viskas smooth ir be nuotykių. Užpyliau pilną baką, dėl ko nustebo ir padėkojo.
Čekinas irgi nuobodus ir greitas, ko iš ispanų nesitikėjau. Paprastai randa, ko paklaust. Gal kad penktadienis šiandien? Neiprikibo nei prie drono, nei prie jo baterijų, nei prie laidų kūšio, be kurio niekaip neišsiversi niekur. Tas, kas pirmas unifikuos laidus arba dar geriau – leis jų atsikratyti, taps milijardierium labai greitai. Daugiausia vietos ir svorio užima laidai ir visokie pakrovėjai. Jau aš ir taip stengiuosi optimizuoti imdamas kuo mažiau. Netgi prieš kelionę svarsčiau ar neįsigijus vieno su keletu usb liszdų, kad vietą ir svorį taupyt, bet nusprendžiau, kad bereikalingas pirkinys. Juk patogiau pasijungti devaisą, ten kur pats esi, pvz lovoje.
Kol šeima šopinasi, aš turiu laiko pasvajoti.
Jei reikėtų surikiuoti mūsų lankytas Kanarų salas pagal reitingą, pirmą vietą jame užimtų Gran Canaria. O gal Tenerifė. Tam, kad patikrint, teks į Gran Canarią važiuoti dar kartą. Trečioje, kaip nekeista – Fuerteventura. Ir ketvirtoje lieka Lanazarotė. Abi pastarosios man labai panašios (Timanfaya paliekam šone kol kas), bet Fuerteventuroje visko daugiau (turiu omeny gamtą, ne parduotuves ar viešbučius) ir mastelis kitas. Ji labiau natūrali ir labiau laukinė. Gal tai subektyvu, sutinku. Tačiau į Lanzarotę atvažiuoti vertėjo, bet užtenks vieno karto. Nebent ateityje desperatiškai reikėtų atostogų ar papultų labai pigi kelionė. Į Gran Canarią važiuočiau, į Tenerifę irgi, o čia – ne. Viskas su sala gerai, bet gana vieno karto. Kaip kokie Suvalkai – užtenka vieno karto. Na gerai, Suvalkai neverti ir vieno karto, o Lanzarotė verta.
Sakysit, kad pats sau prieštarauju, juk tik vakar sakiau, kad atostogos – puikios. Taip ir yra, jos buvo puikios. Tik būna atostogos, kurios būna puikios, bet daug maž viską spėji pamatyt (Lanzarotė, Suvalkai) ir grįžti neplanuoji, kai tiek dar visko nematyta. Būna, kad viską spėji pamatyt, bet potyriai tokie, kad norisi kartot ir kartot (Norvegijos kalnai, Dolomitai, Toskana). Būna, kad praleidi viešbutyje prie baseino ir tada tas pats, kur gulėjai – Lanzarotėje, Fuerteventuroje, Maltoje ar Birštone. Nors mums taip po Turkijos nebūna.
Kažkaip taip.
Daugiau kelionių sillwio.wordpress.com
Daugiau nuotraukų https://www.instagram.com/sillwio/
Kavagne 
Aruna 
pirmas