Ispanija: Į Europos pakraštį.2 dalis. Iš Portugalijos namų link

Palikus Portugaliją kelias driekėsi link JK priklausančios teritorijos – Gibraltaro. Gana keistas jausmas apėmė kai , įvažinėjant į Gibraltaro teritoriją , teko pasieniečiams duoti pasus. Senokai tai buvome patyrę. Pati šalis – miestas kažkiek priminė Monaką. Dėl vietos stokos daug aukštų pastatų, daug asfalto ir betono. Kadangi mes norėjome, kaip turbūt ir dauguma atvykstančių čia, pakilti ant Gibraltaro uolos, tai miestui laiko neskyrėme. Prisiskaitę apie kalne gyvenančių beždžionių pomėgį apiplėšinėti žmones, ėmėmės saugumo priemonių. Inga nusprendė neimti savo didžiojo fotoaparato, o aš užsidėjau atsarginius akinius, kurių būtų ne gaila, jei kokia beždžionėlė ir pasisavintų juos 🙂 Bet pakilus viršun pasirodė, kad būgštavome be reikalo. Gal todėl, kad jau vakarėjo, kalno gyventojų matėme tik kelias ,o ir tos pačios po eilinės dienos su turistais greičiausiai buvo nusikalusios ir ramiai sau snūduriavo medžiuose. O vaizdai nuo uolos „verti grieko“. Vienoje pusėje atsiveria panorama į miestą ir uostą, kitoje – tolumoje boluojantis Afrikos žemynas. Nusileidome žemyn paskutiniu lyno keltuvu kartu su visa linksmų darbuotojų pamaina. Vyrukai kirkino moteriškes, o šios linksmai ir garsiai kvatojo. Gerai, kad visiems taip linksma baigus darbą 🙂

Vakarėjo, todėl palikę Gibraltarą ir važiuodami A7 keliu link Malagos, pradėjome ieškotis nakvynės. Tik čia laukė šioks toks netikėtumas. Jei Portugalijoje važiavome apytuščiais keliais, tai čia buvome nuolatiniame mašinų sraute. Šalia kelio driekėsi ištisiniai viešbučių, vilų, poilsiaviečių kompleksai ir visur buvo tiršta nuo žmonių. Kai kuriose vietose pastebėjome rusiškus reklaminius stendus, kviečiančius į Kirkorovo ir kitų rusų estrados žvaigždžių koncertus. Pamąstėme, kad vilose vietų porai naktų turbūt negausime ir pradėjome ieškoti kempingo. Pavyko tik iš antro bandymo kažkur lyg ir Estepona miesto ribose, nes pastatai driekėsi visus maždaug 50km nuo Gibraltaro, tai nelabai suprasi, kur koks miestas baigiasi, o kur prasideda kitas. Kempinge mūsų laukė trys jauni katuliai 🙂

Statant palapinę sulūžo vienas strypas, tai šalia buvę kaimynai, pamatę, jog laužom galvas, galvodami kaip susitaisyti „namelį“, atskubėjo pagalbon. Kaip pasirodė vėliau, jų pasiūlytas sprendimas buvo genialiai paprastas – patrumpinti vieną iš strypų. Vieni kaimynai – portugalai atriedėjo gražuoliu, ant kurio norėjosi užsiropšti kaip mažam vaikui 🙂

Kitą dieną nusprendėm patysoti prie vandens – vylėmės, kad čia jau Viduržemio jūra, ir vanduo turėtų būti šiltesnis, nei Atlante. Ryte oras greitai įšilo ir buvome vieni pirmųjų užsiėmę gultus smagiame paplūdimyje „Sonora“. Visas aptarnaujantis personalas buvo „rastamaniškos“ išvaizdos, iš garsiakalbių sklido jamaikietiškų melodijų ritmai. Net ir šuo buvo atitinkamai papuoštas. Deja, vanduo ir vėl buvo kaip Baltijos jūroje, tinkamas trumpam atsigaivinimui.

Kadangi vienas mūsų bendrakeleivių glaudžiai susijęs su architektūra, tai planuojant kelionę buvau gavęs „įsakymą“ aplankyti arba Bilbao Gugenhaimo muziejų, arba Valensijos mokslo ir menų miestą „Ciudad de las artes y las ciencias“. Bilbao buvo truputį į šoną nuo maršruto, o Valencia tiesiog jame. Taigi, kitą rytą pajudėjome link pastarojo miesto. Kelias buvo gana tolimas, driekėsi sausomis, nelabai vaizdingomis vietomis, nes pasirinkome važiuoti nemokamais greitkeliais, kurie driekiasi toliau nuo pajūrio. Valensijoje mūsų numatytas aplankyti pastatų kompleksas atrodė tikrai įspūdingai.

Ten yra keli muziejai – mes pasirinkome okeanografijos. Įėjimas brangokas (apie 28Eur), bet viduje tikrai yra kur paganyti akis. Tiesa, po to, kai pamačiau 2010 dokumentinį filmą „Įlanka“ apie delfinų žudymą ir aplamai apie visą šio verslo industriją, tai labai skeptiškai žiūriu į šių žinduolių pasirodymus – jie nebekelia susižavėjimo, kai žinai kokiomis sąlygomis jie laikomi. Tiesa pasakius, nesmagu man buvo žiūrėti tą reginį. Įspūdingiausias buvo didysis akvariumas, virš kurio plaukioja rykliai, rajos ir visokios kitokios keistos bei pavojingos žuvys.

Pavažiavę už Valensijos apie 100km vėl atsidūrėme prie Viduržemio jūros, kurios pakrantė Ispanijoje labai urbanizuota ir pasižymi poilsiautojų gausa. Su ilgesiu prisiminėme Portugalijos pakrantę 🙂 Net nepamenu miesto pavadinimo, kuriame nakvojome. Prisimenu tik užeigoje valgytą neskanią ir sausą bocadillą su kiauliena. Kai užsisakinėjome, personalas angliškai nekalbėjo todėl taip išėjo, kad nusipirkau pusę sauso batono su perdžiūvusia kepinta šonine 🙂 Sekančią dieną mūsų laukė nykštukinė Andora. Ties Reus miestu išsukome iš autostrados, vedančios į Barseloną. Katalonijos sostinė aplankyta anksčiau, todėl šįkart jos nebuvo maršrute. Apie pietus pasiekėme Pirėnų kalnuose įsispraudusią valstybę. Čia atvykę turistai laikomi tikrais grynuoliais, nes kas jau atvyksta, vadinasi, atvyko specialiai į Andorą. Pravažiuojančiųjų nėra. Andoros kunigaikštystė yra maža valstybėlė, kurią iš visų pusių supa uolos ir kalnai. Andora žinoma ir kaip mokesčių rojus, nes jie arba labai maži, arba jų iš viso nėra. Tą iškart pastebėjome degalinėje. Kuras kainavo maždaug litu pigiau, nei likusioje Europoje. Aplamai, degalinės turbūt dažniausiai pasitaikantis statinys šalyje 🙂 Apsistojome iš akmenų sulipdytame viešbutyje prieš sostinę. Nusprendėme sočiai pavalgyti ir šią dieną skirti apsipirkimams, lauktuvėms ir pan. Moterys išmėgino ėriuko šonkaulius, vyrukai pasistiprinome jautienos steikais. Virtuvės šefas pats atnešdavo patiekalus, paklausdavo ar skanu. Žodžiu, buvome maloniai aptarnauti ir skaniai pavalgę. Ne taip kaip vakar Ispanijoje. Aišku, tokie malonumai brangiau ir kainavo 🙂 Sostinė priminė Alpių miestelius, nemažai pastatų iš akmens ir daug daug – labai daug parduotuvių. Mūsų moterims ten buvo ką veikti. Kitą dieną patraukėme link Prancūzijos, įveikdami Envalira perėją 2408 metrų aukštyje.

Kelionės planavimo stadijoje lyg ir planavau skirti dieną kalnų žygiui po Pirėnų kalnus, bet vėliau apsistojau ties mintimi pavaikštinėti vienoje gražioje Šveicarijos Alpių vietelėje. Kaip laikas vėliau parodė, reikėjo palaipioti čia, kur buvo nuostabus saulėtas oras.

Nusileidinėjant į Prancūziją, jau tolokai už pasienio punkto sustabdė muitininkai, paklausė ar nevežame neleistino kiekio alkoholio ir cigarečių. Atsakiau, kad ne. Nieko netikrinę ir turbūt supratę, kad nemelavau rankos mostu leido važiuoti toliau. O aš tikrai nemelavau.
Šiandien buvome numatę pasiekti Provanso regioną ir aplankyti porą miestelių. Pirmasis iš jų buvo Gordes. Viename straipsnyje buvau radęs tokį nepažįstamos moters Gordes aprašymą : „Siaurutės gatvelės, namukai, mūryti iš akmenų, mažytės suvenyrinės krautuvėlės, pilnos siuvinėtų staltiesėlių, raitytų kavinukų, įvairiausių interjero detalyčių, ir viskas kvepia. Kai jau galvojau, kad pamačiau tokį neapsakomą grožį, išvažiuodama išvydau tai, kas tiesiog sustingdė širdį. Tai tiesiog taip gražu, visas kalnas aplipdytas mažais nameliukais iš akmenų, su daug medžių ir gražių augalų ir horizonte pūpsančiomis kalvelėmis“. Tai pagalvojau, kad mūsų moterims tokie miestai nuotaikos tikrai nesugadins ir nuvežiau jas ten 🙂

Kitas miestukas buvo kažkada mano ir žmonos aplankytas Roussillon. Tad būtų buvusi nuodėmė neužsukti čia patiems ar neparodyti likusiems bendražygiams. Man asmeniškai labiau patiko Roussillon, nes spalvotesnis 🙂 Savotiško šarmo pridėjo gatvės muzikantai ir siauroje gatvelėje skambantis gražūs prancūziški dainos žodžiai. Dabar Provanso įspūdį sustiprino ne tik spalvos ir kvapai, bet ir garsai. Kaip didelį pliusą miestui užskaičiau ir pirmąsyk paragautus levandinius ledus 🙂

Po šių Provanso perlų patraukėme link Verdono tarpeklio. Vakarėjo, reikėjo ieškoti nakvynės. Viešbučių reklamos kvietė nakvoti maždaug po 30Eur žmogui. Bet šioms vilionėms lengvai nepasidavėme ir netrukus buvome apdovanoti – Apt mieste netyčia pataikėme į municipalinį kempingą, kurio kaina tikrai nustebino – naktis žmogui kaštavo 3,5 Euro 🙂 Kažkada Lenkijos/Čekijos pasienyje teko nakvoti už 2,5 Euro, bet čia juk Prancūzija – brangi šalis.
Sakoma, kad viešint Provanse būtina pamatyti žydinčius levandų laukus. Kadangi jos žydi maždaug iki liepos vidurio, tai nelabai tikėjomės juos pamatyti. Daugelyje vietų matėme nupjautų levandų laukus, bet vienoje vietoje ūkininkas matyt sirgo, nes buvo paliktas didžiulis žydinčių levandų plotas. Juo ir pasidžiaugėme 🙂

Neužilgo kelias susiaurėjo, artėjome prie Verdono upės kanjono. Pakilus aukščiau atsivėrė įsimenanti Lac de Sainte-Croix panorama.

Galiausiai atvykome į La Palud sur Verdon miestuką. Kai prieš kelis metus buvome šiose vietose, dar nepasitikėjau savo vairavimo įgūdžiais, todėl ne visur ryžausi važiuoti. Dabar baimės nebejutau, tai pavažinėjome ten, kur anąkart nebuvau. Vėliau, pažiūrėjus į nuotraukas padariau išvadą, kad Verdono tarpeklis yra nefotogeniškas. Jo nuotraukas vertinu prasčiausiai iš visos kelionės. Jose neatsispindi tas jausmas, kai matai gamtos milijonus metų kurtą vaizdinį ir suvoki, koks mažas ir trapus esi pats …

Kelionė ėjo į pabaigą. Kaip kalnų mėgėjams paskutinis akcentas ( vyšnaitė ant torto) buvo numatytas pasivaikščiojimas Šveicarijos Alpėse po ilgiausio Europoje ledyno Alečo apylinkes. Su ta mintimi atriedėjome į Monblano papėdėje įsikūrusį Chamonix kurortą. Kartą buvome čia jau gyvenę „Camping la Mer de Glace“. Man tai vienas labiausiai patikusių kempingų per visas buvusias keliones. Nes vietos palapinėms atskirtos gyvatvorėmis, daug medžių, žalumo, tokia jauki vieta. Be to, čia būna daug alpinistų, besiruošiančių Monblano šturmui. Įdomu stebėti kaip jie ruošiasi, vynioja tas savo virves, ruošia amuniciją ir pan. Kitą rytą pervažiavę kalnų perėją turėjome atsidurti Šveicarijoje ir apie 11h būti prie ledyno. Tai va, tik įsikūrėme šiame kempinge ir nelauktai (???) prasidėjo lietus. Padarėme klaidą per paskutines dienas visiškai užmiršę stebėti orų prognozę Alpėse. Nesitikėjome, kad atvažiavus iki jų nebebus prasmės kilti viršun. Situacija buvo tokia – kokias penkias dienas buvo numatomi labai prasti orai – stiprus lietus, rūkas ir pan. Tai malonumas menkas užkilus viršun nieko nematyti ir peršlapus grįžti žemyn. Mąstėme, gal kur nors kitoje Alpių vietoje nelyja – sinoptinis žemėlapis rodė, kad virš Alpių visose šalyse kybojo didžiulis ciklonas…Net apie Slovakijos Tatrus buvome pamąstę minutėlę, bet ir ten stipriai lijo. Tada prisiminiau, koks puikus oras buvo Andoroje… Nuliūdę sėdėjome, kol kažkuris ištarė „kokius orus rodo namie?“. O Lietuvoje tuomet buvo karštymetis ir Palangoje savaitę priekin prognozavo apie +30 su trupučiu. Vieningai nusprendėme vykti užbaigti atostogų namo, nes visa Vakarų ir Centrinė Europa buvo skendinti lietuje. Taip ir baigėsi mūsų kelionė ,lyg nutrūkusi kino juostelė. Desperatiškai dar buvome užsukę Į Berną, nes taip ir būtume Šveicariją pravažiavę matydami tik rūką ir lietų.

Bet nuotaika jau buvo nebe ta… Pirmąsyk šioje puikioje šalyje mums taip nepasisekė. O grįžus namo švietė saulė, buvo karšta ir gera. Ir Baltija atrodė šiltesnė už Atlantą 🙂
P.S. Nuvažiuota 9600km. Kelionės laikas – 15 dienų. Kelionės išlaidos asmeniui apie 3000Lt. Iš jų būtinosios (kuras, keliai) apie 1100Lt.