Ispanija: Costa Blanca

Prologas

Hola brangieji! Dažnai pagalvoju, jog kelionių laukti smagiau, negu keliauti. Na ne, nevisai. Tačiau arti tiesos. Mes nesame iš tų, kurie planuoja smarkiai. Dažniausiai susimetam daiktus, prabėgom permetam akim forumus, įsirašom kokį nors app‘ą ir važiuojam. Svarbiausia nepamiršt pasų, pinigų ir vaikų, o visa kita galima spręsti vietoj. Vaikai, žinoma, pirmoj vietoj.

Sakau dažniausiai, nes prie šios kelionės praleidau daugiausiai laiko, o ką veiksim, žinau mažiausiai. Neturiu paaiškinimo, kodėl. Bet kuriai kitai kelionės krypčiai internete pilna informacijos. Galima rasti koncentruotų temų internete, galima rasti gerų offline kelionės gidų. Galima rasti nuotraukų per google earth. Apie Costa Blanca gi nieko to nėra. Tiksliau yra, bet taip „atskiesta“, jog kažką konkretaus išskirti labai sunku. Perskaičiau visus kelionės aprašymus, kiek radau lietuviškai. Perverčiau krūvą puslapių internete. Vieni rekomenduoja Alicantę, kaip vieną gražiausių vietų. Kiti gi tai paneigia ir sako, kad laiko gaišt neverta. Treti rekomenduoja lįst gilyn nuo jūros, tačiau jokių konkrečių vietų nenurodo. Kažkur aptikau, jog „kiekvienam kaime yra po pilį ir bažnyčią – negaiškit laiko, nes jei matėt vieną, reiškia matėt visas“. Taigi numojau vieną vakarą ranka – spręsim vietoj. Kryptys aiškios – pakrantė nuo Malagos iki Valencijos (nors nemanau, kad pasieksim nors vieną) ir tolyn nuo turistų. Žodžiu, skrendam į Alicantę.

Lėktuvo bilietus nusipirkom tik grįžę iš Kretos, kad laukti būtų ko. Kaip sakiau, laukti yra labai smagu – artėjanti kelionė smagiai kutena. Vėl skrendam Ryanair‘u. Ryanair‘as darosi vis labiau civilizuota kompanija. Jeigu anksčiau imdavo pinigą už viską, tai dabar šiek tiek sušvelnino savo politiką. Pirkdamas bilietus kažkokiu būdu pražiopsojau, jog sūnaus pavardės galas nukirptas. Blogiausia, kad tai pražiopsojau ir registruodamas mus skrydžiui. Ryanair interneto puslapis nudžiugino, jog pavardės keitimas kainuoja krūvą pinigų ir yra įmanomas tik iki registracijos. Shit… Susirašiau su Ryanair kontora per čatą ir pranešiau, kad kažkokiu būdu įsivėlė klaida. Po minutės gavau patvirtinimą, jog klaida ištaisyta ir viskas, ką turiu padaryti, tai užregistruoti sūnų iš naujo. Aplodismentai Ryanair‘ui.

Gyvenamą plotą Condado de Alhama – golfo klubą su krūva apartamentų, kurie nuomojami turistams, tokiems kaip mes – išsinuomojom irgi gana greitai. Mums jūra nėra svarbiausiais kriterijus, mat prie jos gulim valandą, kitą per dieną. Svarbiau yra kaina ir vieta. Viską, ką sutaupai, gali išleisti kitaip, pvz. vietos pažinimui, benzinui, maistui ir t.t. Dar svarbu – gauti apartamentus, kuriuose gali būti pats sau šeimininkas, su savo pusryčiais, su savo grafiku, su savo terasa lauke. Keliaujant vasarą labai svarbu baseinas. Na ir wi-fi, bet be šito apsieti galima. Užsakinėjau per www.novasol.com. Du kartus jų paslaugomis jau teko naudotis (Italijoje ir Norvegijoje) ir abu kartus viskas buvo labai gerai, nebrangiai, be nuotykių. Kainos geros, paieška sutvarkyta idealiai, filtrų milijonas (pvz. galima išfiltruoti apartamentus, turinčius skalbimo mašiną ir valtį), pagal kriterijus, kainą, žemėlapį, reitingą. Jei ieškote apartamentų, vilos ar panašiai, tikrai rekomenduoju.

Dėl automobilio nuomos apsispręsti buvo sunku. Situacija panaši, kaip ir su turistiniais gidais – daug informacijos, bet ji tokia skirtinga, jog išvadas daryti sunku. Visokie AVIS, Europcar ir panašiai – brangu be proto. Plius visi bando prigauti su draudimais: „galite nusipirkti pilną draudimą vietoj“ – kas reiškia – „oj kainuos jums tas malonumas…“. Visokie spekuliantai siūlo geras sąlygas ir nuosavą draudimą, bet spekulianto draudimas nėra nuomos kompanijos draudimas. Tai reiškia papildomus rūpesčius, jei nutiktų kas. Tai taip pat reiškia nemažą depozitą, o aš kažkam palikti 1000 eurų labai nemyliu, nors tie pinigai ir vėliau grąžinami. Kad negaišti jūsų laiko, pasakas apie forumų analizę, reitingus, bėdas su draudimais – praleisiu. Subjektyviai nusprendžiau, jog nuomotis noriu iš vietinių ispanų, o ne kokių nors AVIS ir prisiminiau Gauso skirstinį, t.y. atmečiau pigiausius (mat mama ir ekonomikos dėstytojas mokė, jog nemokamo sūrio nebūna, net jei vienai, kitai pelei tokį ir pavyksta nugvelbti) ir brangiausius (mat pigiausia kaina tikrai negarantuoja kokybės, o didžiausia kaina garantuoja kokybę ne visada).

Kriterijų atitiko Centauro Rent a Car. Ford Focus Trend or similar su pilnu draudimu – 285 Eurai 7 dienoms. Buvo pigesnių, bet mūsų vaikai jau paaugę ir jiems reikia vietos, kad alkūnėmis vienas kito nepasiektų, nes kitaip erzelis beigi muštynės bus dažnos. Tiesa, vaikų kėdes vežamės patys. Nuomotis iš kompanijos kainuoja +/-80 Eurų savaitei. Už tiek galima nusipirkti naujas vietoje ir išvažiuojant išmesti. Bėda tik, kad kėdžių oro uosto neparduoda. Tenka vežtis savo.

Kelionė į oro uostą nuobodi, kaip visada. Didžiausias nuotykis – koks nors lietuvis su X5, lenkiantis visus ir galvojantis, kad jis bus pirmas. Oro uoste taip pat neįdomu. Kaip jau sakiau, Ryanair smarkiai atleido vadeles. Tiek smarkiai, kad jų elgesys beveik išveda iš pusiausvyros. Registracija – jokių klausimų. 5 rankiniai bagažai, plius Carolinos asmeninė rankinė su svarbiausiais gyvenime reikalais, t.y. žaisliniu telefonu, fotoaparatu ir lūpdažiu, o taip pat lėlė Elsa – jokių klausimų. Nors mes esam keturi ir rankinių tašių turim gerokai per daug. Neatpažįstu elgesio modelio. Ir tai labai džiugina.

Atostogos gerai tuo, jog alkoholinius gėrimus gali vartoti 24 valandas. Vartojimas ribojamas tik vairavimu. Man vairuoti dar negreit, todėl galima pradėti mėgautis, nors dar tik 10 ryto. Gineso bačka baigėsi per vidurį mano bokalo, todėl jo negavau. Užtai gavau pažadą, kad man jį tuoj atneš. Pažadas užtruko ir jau buvau bekylantis eiti išrašyti papeikimą, kai man pranešė, jog kažkokie bezdariai, bekeisdami bačką, nulaužė kraną ir paklausė, ar aš maloniai sutikčiau pasimėgauti kuo nors kitu. Aš, žinoma, neprieštarauju. Nulaužti bačkos kraną juk gali atsitikti bet kam. Negi pyksi. Juk atostogos. Plius geras priminimas, kad ginesui čia ne vieta. Ginesą reikia gerti gineso šaly, o ne čia.

Štai ir atvykom. Pilotas nudžiugino, kad temperatūra vietoje apie 30 laipsnių. Pats tas soft startui. Auto pasiėmėm labai gretai, kadangi imant su pilnu draudimu, atsiimant nereikia stovėti eilėse. Gavom visiškai naują (1580 km) Peugeot 308. Tiesa, bakas pilnas ir už jį privaloma palikti depozitą. Jei grąžintumėt ne su pilnu baku, skirtumą iki pilno bako iš jūsų atskaičiuotų, o likutį grąžintų. Daugiau jokių klausimų.

Po valandos atvykome į Condado de Alhama. Susirašiau su Gill, kuri gyvena su Cat ir kuri labai atsiprašė, kad jos vienintelė kalba – anglų. Maloniai man priminė, kur važiuoti, kaip važiuoti ir kaip nepasiklysti. Laukė prie vartų ir palydėjo iki apartamentų. Likau skolingas pinigų už tvarkymą ir panašiai, mat tiek neturėjau.

– Nepyksiu, jei vėliau atiduosi. Suprantu, kad reikia baką pasipildyti alumi ir panašiai, – sako.

Ačiū tau, geroji fėja Gill, už supratimą.

Baseinas po langu, taigi patys suprantat, kad atžalų išlaikyti niekaip nepavyks, nebent pririšt. Tiesa, įtikinom nuvažiuoti iki vietinės parduotuvės, kad papildyt maisto atsargas. Na ir kuro baką pagal Gill rekomendacijas.

Vakarienei griebėm bet ką. Kažkokias dešreles, kažkokius hamburgerius ir panašiai. Vanduo, arbūzas, vynas ir kiti privalomi rekvizitai irgi keliauja krepšin. Nėra labai brangu, bet ir nėra labai pigu. Klientų čia užtenka, prasmės nuleisti kainas jokios, mat parduotuvė viena. Nenori – nepirk.

Vanduo baseine beveik per šiltas. Lauke 30, bet vandeny šilčiau. Galit įsivaizduot. Dar vienas privalumas čia, ko dar neteko matyti tokiose vietose – paklausiau Gill, iki kada galima maudytis.

– Kol sutems, – atsakė Gill. – Net ir tamsoje vaikai maudosi, bet jei ateina apsauga, išvaro namo.

Šią minutę (21:48) baseine dar pilna vaikų ir suaugusių, nors jau visiškai tamsu.

Ką veikti rytoj, neturiu nei menkiausios idėjos. Gal Alicante. Gal kas nors dar. Rytoj ir nuspręsim.

Labanakt.

Pirma diena, rugpjūčio 6, šeštadienis

Naktis buvo sunki. Aklimatizacija. Karšta. Atsidarius langą girdisi kaimynai, pravažiuojančios mašinos. Užsidaryti langų neįmanoma. Karšta. Kažkaip išsimiegojom. Švinta vėliau, nei namie. Vaikai sukilo, kaip į mokyklą, t.y. 6, tačiau 6 dar tamsu, todėl stengėsi nerodyt, kad nemiega. Aš irgi nemiegojau, bet taip pat stengiausi nerodyt jokių gyvybės ženklų. Tomas pakilo apie 7, atsiklaupė lovoj ir pradėjo grožėtis apelsinų giraite. Pamatė kažkokį žvėrį ir kalbasi su savim, o gal su manim:

– Ten kažkokia stirna, o gal krokodilas. Jei būtų krokodilas, tai būtų žalias. Ne, ne krokodilas. Gal ten zuikis?
– Šuo gal ar katinas, – sakau neapsikentęs.
– Ne, šuo žinau kaip atrodo.

Tuoj prisistatė ir Carolina. Abu žiūri pro langą ir kažką mato. Tenka keltis ir man. Žingeidumas patikrint, krokodilas ten ar stirna, neleidžia miegot.

– Žiūrėk, tėti, ten, po tuo medžiu.
– Po palme?

Nieko nematau. Paskui pamatau kažką. Toli. Ne stirna ir ne krokodilas tikrai. Ne šuo ir ne katinas. Ne zuikis. Panašu į voverę, tačiau voverės apelsinų giraitėse kažin ar turi ką veikti. Kažkoks urvinis žvėrelis, matyt.

Keliamės.
– Kada į baseiną, kada į baseiną, kada į baseiną, kada į baseiną…
– 9.00!
– O kiek dabar?
– 7.15!
– Kiek liko, kiek liko, kiek liko….

Tenka eit maudytis. Atostogos juk. Lygiai 9.00 mes nebe pirmi. Sportininkai sulindę pirmi ir tada jau mes taškomės ir rėkiam ant viso kiemo. Ant 10 kiemų.

Po baseino pusryčiai, nors atžalos tokiam karšty nesimaitina beveik visai. Ruošiamės kur nors važiuoti, tik neaišku kur. Planas gimė per 1 minutę. Cartagena turgus ir pats miestas, kiek spėsim, tada Bateria de Castillitos ir pagaliau maudynės Playa de Bolnuevo, aplankant Gredas de Bolnuevo. Pakeliui teks kažkuo maitintis, bet spręsim vietoj ir pagal aplinkybes.

Taigi – vaikai, fotoaparatai ir maudymosi reikalai sukrauti. Judam link Cartagenos. Miestas senas. Įkurtas apie 227 metus prieš mūsų erą. Galima pamatyti daug ir visko, priklausomai nuo interesų. Čia ir uostas, ir senamiestis, ir amfiteatras. Kadangi mūsų tempas ir grafikas – reguliuojamas atžalų, uostą, amfiteatrą ir muziejus praleidžiam. Nori pažint vietovę – važiuok į turgų. Taigi ten pirmiausiai ir važiuojam – Mercado Santa Florentina.

Mieste orientuotis nesunku. Parkingą prie pat turgaus radom greitai (Paseo Alfonso XIII gatvėje). Stojam mėlynom linijom pažymėtoje zonoje. Pagal viską, turėtų būti nemokamai. Tačiau automatai stovi ir sako, jog valanda kainuoja 80 centų. Renku paskutinius skatikus (mat smegenys iš ryto nesuvokė į kišenę susiberti nuo praeitų kelionių likusių centų) ir sumetęs suprantu, jog stovėjimas savaitgalį nekainuoja, mat automatas už 20 centų man leidžia stovėti iki pirmadienio ryto. Taigi spaudžiu anular (atšaukti ispaniškai) ir tuo pat metu susilaukiu praeinančio ispano komentarų ispaniškai. Nieko nesuprantu, ką jis aiškina, bet iš gestų aišku, jog pinigų už stovėjimą šiandien mesti nereikia. Na ir gerai.

Keliaujam į turgų. Turgus po stogu. Nėra didelis. Tačiau puikiai atspindi, jog esame pietuose ir dar prie jūros. Daržovės, vaisiai, visokiausi pipirai, alyvuogės. Toliau kumpiai, mėsa. Dar toliau – žuvis.

– Eikim greičiau iš čia, čia šlykščiai smirda, – sako Carolina.

Tomas euforijoj pirštu bado į visokiausias nematytas žuvis, kalmarus, krevetes, moliuskus. Vietiniai laukia eilėse, skrupulingai renkasi savo šeštadienio pietų žuvį, dedasi į krepšį pedantiškai atrinktas daržoves. Prie visų įėjimų sėdi ir visokį šlamštą siūlo baisūs diedai ir keistos moteriškės. Klausiamais žvilgsniais mus palydi pastarųjų bendrai. Būsit čia, užeikit. Net jei nemėgstat pietietiškų kvapų, nespės nusibost, nes kaip sakiau, turgus nėra didelis.

Toliau traukiam apžiūrėti miesto. Kodėl su atžalom visada, arba tiksliau niekada negali atsipalaiduoti bent 10 minučių.

– Noriu gerti!
– Štai tau gerti.
– Noriu sysių!
– Einam sysiot.
– Noriu valgyt!
– Štai tau valgyt.
– Noriu kakų!
– Bėgam ieškot.
– Nebegaliu kentėt!!!
– ….
– Noriu valgyt!
– Noriu maudytis!
– Noriu važiuot namo!
– Noriu, noriu, noriu!

Pieną turėtų tėvams išduoti, o ne Ispanijoj autostradas statyti. Ir alkoholį vakarais nervams raminti.

Juokas juokais, bet infrastruktūra čia – aukščiausiam lygy. Nežinia, nuosavi pinigai ar Europietiški, tačiau bet kokiu atveju – pagarba. Tokių kelių galima tik pavydėti.

Kaip jau supratot, didžiausi prioritetai – ne koliziejai ir mauzoliejai, o valgyt ir gert. Tačiau taip ir turi būt, ir mes tam pasiruošę. Tuoj pat traukiam į pagrindinę pėsčiųjų gatvę, kur sėdam artimiausioj kavinėj. Vaikai visada užsisako tai, ko nevalgo. Jie valgo tai, ką užsisakom mes. Nauda abipusė – jie ragauja tai, ką mes norim, kad jie ragautų, o mes ragaujam tai, ko neragavę.

Užsisakėm krūva kažkokių kibinų (berniukas tepajėgė paaiškint, kad vienas su chicken ir vienas su beef), saldžių pyragėlių, gėrimų ir t.t. Ir tada aptikom abu su berniuku, kad jie neima kortelių, o mano gryni liko namie…

– Gal yra kur bankomatas, – klausiu.
– 300 metrų į tą pusę, tada į kairę ir iš karto pamatysi, – sako man jis.

Bėgu 300 metrų, tada į kairę. Tada dar 300 metrų, tada dar į kairę. Atgal ir aplink. Google žemėlapiai parodė 3 ATM ir du iš jų pamelavo. Bankomatas, kurį finale radau, buvo kitoje gatvės pusėje nuo nelemtos kavinės! Švedijoje, kur niekas niekada neturi grynų pinigų, tokie reikalai nesuvokiami, t.y. kavinė, kurioje neima kortelių ir net nežino, kur artimiausias bankomatas.

Dėl teisybės turiu pasakyti, kad ne vien Ispanijoje taip. Danijoje mums buvo panašiai.

Po maisto keliaujam link uosto, tačiau pakeliui ateina etapas „noriu kakų“, taigi lekiam kažkur, kaip akis išdegę, mat atsarginių drabužių nėr ir katastrofos sulaukti nesinori. Jau aplankytame turguje nieko panašaus nėra. Kažkokioj kavinėj yra, bet tada jau vaikui užeina etapas „noriu maudytis“. Tėčiui tenka paklysti šiek tiek, kad dar šiek tiek pamatyti miesto.

Kelionių gidai rekomenduoja šį-bei-tą, tačiau mes tam neturim laiko. Matau kažkokios pilies griuvėsius ant kalno, atrodo pasiekiamus ranka (El Castillo de los Moros, matau dabar, kai turiu didelį ekraną bei greitą internetą). Ten ir sukam.

Sukam, lengva pasakyt. Važiuojam ratais, vis artėdami. Tokiais ratais, kokius retas turistas pamato. Nežinau, kaip vadinasi rajonas šalia, bet jei rasit pilies griuvėsius žemėlapyje, aplink matysis ir tas rajonas. Toks vaizdas, kad nuo 17 amžiaus, kai pilis-tvirtovė buvo pastatyta, nedaug kas čia pasikeitė. Nelabai draugiški žvilgsniai į „pasiklydusius“ turistus neapleido visą laiką, kol iš ten neišsinešdinom. Prie all inclusive įpratę silpnesnių nervų keliautojai čia jau dėtų tašką ir skelbtų, jog „visa Ispanija – bomžynas“. Mums patiko. Patiko labai.

Toliau sukam maudytis, bet pakeliui reikia aplankyti dar vieną objektą. Negaliu sakyt kol kas, mat visi tiki, jog tiesiai maudytis. Tikslas – Bateria de Castillos. Vyrams – a must. Tikrai verta aplankyti. Moterims ne visoms, bet irgi tinka. Du penkiolikos colių pabūklai, galintys šaudyti 35 kilometrus – pagarbos vertas inžinerijos kūrinys. Visa infrastruktūra aplink verta dar didesnės pagarbos. Visi smagiai prasiėjome. Vėliau patraukėme link mašinos, bet mes su Tomu nebūtume mes – staigiai pakeitėm maršrutą ir nulindom į tunelius. Dešimtys (o gal šimtai) metrų visiškai tamsių tunelių, kuriais vežimėliais buvo gabenami sviediniai iki pabūklų, išėjimai iki gynybinių aikštelių snaiperiams ir kulkosvaidininkams. Ech… Reikėjo berniukams…

Moterys mūsų nuotykiais džiaugtis nepuolė, mat laukė mūsų 38 laipsnių karštyje, kol mes landžiojom smagiai vėsiais tuneliais. Būsit čia, lįskit į sviedinių saugyklas ir tunelius būtinai. Telefonai, šiais laikais, turi įmontuotus prožektorius. Nepasiklysit.

Dabar jau tikrai maudytis. Į Playa de Bolnuevo. Kodėl ten? Dėl nuostabaus paplūdimio ir dar gražesnių erodavusio smiltainio „grybų“. Ar verta? Vien dėl paplūdimio gal ir ne, bet dėl paplūdimio ir dėl grybų tikrai buvo verta. Vėjas buvo stiprus, todėl gavome neblogų bangų, nuo ko abu vaikai euforijoj. Pabandykit išlaikyt du aštuonkojus, suprasit, kiek tėvui teko paprakaituot.

Jėgų niekam beveik nėra. Vienok užtenka iki artmiausio Lidl‘o. Visokiausių žinomų ir nežinomų reikalų pilnas vežimas. Be viso to, jaunasis gurmanas sumanė, jog jis nori šviežios žuvies. Ne bet kokios, o auksaspalvio sparo (lot. Sparus Aurata arba ispaniškai Dorada). Tenko paimti ir vaikui iškepti. O šiaip vakarienei salotos, lazanija, keptos bulvės ir kroketai su kumpiu. Vynas nesiskaito. Tai ir taip savaime suprantama.

Turiu pripažinti, jog baseinas, atviras iki nakties – geriausias balzamas sielai. Ir pavargusiems vaikams… Jie ten pamiršta visą nuovargį ir gultis eina su euforija, jog rytoj vėl ten eis. Euforija, jog tai geriausios iki šiol buvę atostogos. Euforija, jog jie turi geriausius tėvus. Tomas nardo iki dugno, Carolė, kuriai 4, pradeda plaukti be pagalbos giliame baseine. Didžiuojuosi. Mano mergaitė. Mano mokykla.

Tolimesni nuotykiai – nelabai įdomūs. iPad‘ai, iPhone‘ai, ir panašiai. Aš laiką leidžiu prie šio teksto su alumi. Vynas, deja, pasibaigė.

Eisiu paplanuoti rytdienos ir ilsinti kaulų. Labanakt.

Antra diena, rugpjūčio 7, sekmadienis

Ką veikti sekmadienį Ispanijoj? Jei šeštadienį visi ispanai eina į turgų, tai sekmadienį visi ispanai eina į bažnyčią. Eisim ir mes, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Aš prabudau kaip pagal laikrodį į darbą – 5.55. Kadangi lauke visiškai tamsu, nesupratau, kur esu ir ką veikiu. Po vakarykščių įspūdžių užmigau tik atsigulęs ir miegojau, kaip užmuštas. Matyt todėl ir prabudau laiku, t.y. kai kūnas pailsėjo, davė signalą keltis.

Kol vaikai dar miega, turiu laiko suplanuoti artimiausias valandas. Kadangi baseinas pradeda veikti 9.00, o vaikai kelsis ne vėliau, negu 7.00, turėsiu laiko pabėgiot ir išbandyt naujus Vibram Five Fingers batus. Išbėgau. Išbandžiau. Ir supratau, kaip visokie paminkštinimai gadina kojas. Taip, su paminkštinimais galima bėgti šiek tiek greičiau. Taip, mažesnė tikimybė traumuot pvz pirštą, užkliuvus už kelio nelygumo. Tačiau paminkštinimai leidžia smegenims versti mus bėgti eikvojant mažiausiai energijos, bet papildomai apkrauti sąnarius, ypatingai kelio, bei visą skeletą. Five Fingers visiškai minimalistiniai batai be jokio paminkštinimo. Padas – apsauga nuo aštrių betonuoto šaligatvio kraštų, daugiau nieko. Todėl smegenys verčia pėdą statyti teisingai, t.y. pirmiausiai pirštus, o kulnas nusileidžia be smūgio, švelniai. Tačiau iš karto pajutau, kokių raumenų trūksta. Ne bėda, raumeny – greit pataisoma. Sąnariai, deja, ne. Turiu pridurti, kad be naudos sąnariams, toks bėgimas dar ir teikia malonumą. Gal jums malonumą teikia ir bėgimas su paminkštintais padais. Man ne.

P.S. jei bandysit, nepersistenkit. Vibram prideda aiškią instrukciją. Sekite nurodymus ir viskas bus tvarkoj.

P.P.S. bėgdamas sutikau bene 20 kolegų bėgikų. 90% pėdą stato neteisingai…

Šiek tiek daugiau, nei 5 kilometrai ir jaučiuosi užsidirbęs bliūdą arbūzo pusryčiams. Vaikai jau pavalgę ir laukia maudynių. Taigi negaišdami laiko keliaujam į baseiną.

Gerai baseinas ryte. Ypač po pabėgiojimo. Nežinau, ar eičiau kiekvieną rytą, jei turėčiau namie. Greičiausiai – ne. Iš atostogaujančių ispanų kiekio čia sprendžiu, kad ir jie neina, nors baseinų čia 100 kartų daugiau, nei namie.

Kraunamės daiktus ir važiuojam į bažnyčią. Ne bet kokią, o iškaltą kalne – Santuario de la Virgen de la Esperanza. Legenda sako, kad piemuo, ginęs bandą palei upės vagą ir laikęs gyvulius kalno šlaito olose, radęs šventosios „vilties mergelės“ paveikslą. Vietinis kunigas paskelbė apie radinį ir su kaimiečiais nulėkė jo parsinešti. Legenda sako, kad paveikslas tapo toks sunkus, kad jie niekaip negalėjo jo pakelti. Todėl toje vietoje pastatė maldos namus.

Kaip tokios vietos neaplankyti sekmadienį. Vykstam į miestelį Calasparra. Pakeliui pravažiavom nuostabaus grožio migdolų sodus. Nusilupom kelis. Bus atminimui.

Tarp kitko, Tripadviser Santuario de la Virgen de la Esperanza koordinates rodo visiškai be ryšio. Atvedė mus kažkur į Calasparra centrą. Teko jungti google maps. Google nepavedė ir vietą radom greitai. 5-6 km už miestelio. Atvažiavom iš priešingos pusės, negu visi turistai, todėl pirmiausiai atsirėmėme į restoraną. Metas pietų, vaikai alkani, todėl šeimos taryba priėmė greitą sprendimą – valgyt!

Restorano nepražiopsosit. 100 metrų nuo bažnyčios ir vadinasi Restaurante Santuario de la Esperanza. Maisto užsakymas – svarbiausia proceso dalis. Kaip Kalėdos – užsiprašai, ko nori, maždaug ties Joninėm. Ties Visais Šventais pradedi laukti ir per Kalėdas gauni. Čia taip pat, tik visas procesas trunka 20 minučių. Taigi, maistą jau užsisakėm.

Pasakyti užsisakėm – nieko nepasakyti. Pirmiausia priėjo vyresnis ispanas. Prabilau angliškai. Nieko jis nesuprato, todėl pakvietė savo jaunąjį kolegą, kuris darbą gavo, nes moka anglų kalbą. Taip moka, kad aš pajutau nepilnavertiškumo kompleksą – nemoku aš anglų kalbos visai, mat manęs žmonės nesupranta. Nors aš stengiausi kuo aiškiau kalbėti angliškai, manęs vistiek paklausė, ar man reikia „English“ meniu. Yes, atsakiau. Meniu surodžiau viską pirštu, ba jau supratau, kad kompleksas ne pas mane, o pas jį. Jis net skaitydamas nesupranta, ką aš turiu omeny. Gerai, kad šalia ir ispaniškai parašyta, tai gausim, ką norim.

Mes alkani, todėl, deja, kaip visada, padauginom maisto. Tomas pageidavo kardžuvės, Carolina – makaronų su dešrelėm, mes su Ieva užsisakėm paella su triušiena. Mums alus, vaikams apelsinų sultys. Prie paellos ir makaronų priklauso desertas. Prie paellos priklauso dar ir salotos. Salotos su tunu ir kiaušiniais.

Nemenkas bliūdas toks salotų. Beveik pavalgėm. Tačiau kai atkeliavo pagrindiniai patiekalai, Carolina kategoriškai atsisakė makaronų su pomidorų padažu ir tunu bei dešrelėmis, kuriuos maloniai perėmė Tomas, atsisakęs kardžuvės kepsnio su daržovėmis ant grilio ir bulvėmis, kurį maloniai perėmė Ieva, paragavusi ir atsisakiusi paellos, kuri atitetko man. Kažkoks Kansas City Shuffle against mūsų barmeno. Tas, vargšas, nieko nesuprato, ką mes darom. Mes keturi, bet patiekalai trys. Jis kažkodėl sumanė, jog makaronai – Tomui, kardžuvė – senjorai, na o paella su triušiu, žinoma, senjorui. Kai atnešė, aš viską sumaišiau. Tačiau jis buvo teisus 100%! Sakysit profesionalas, vertas ekstra arbatpinigių? Klausykit toliau.

Maistas geras, tik paella man nepatiko. Makaronai skanūs, kardžuvė – labai. Salotas taip pat prarijom ir pamiršom. Na o paella man ne. Ievai, kaip jau supratot, irgi ne. Pirmą kartą paragavau tikros paellos su jūros gėrybėm Alžyre. Nepatiko. Tada maniau, jog nieko nesuprantu apie Viduržemio jūros baseino maistą. Antrą kartą tikros paellos ragavau Gran Canarijoje. Buvo toks pats šūdas. Nurašiau virėjui. Trečią kartą tikrą paellą valgiau šiandien. Toks pats šūdas, kaip ir visus kitus kartus. Supratau, kad paellos atsivalgiau visam gyvenimui ir daugiau niekada neužsakinėnsiu. Uzbekiškas plovas – skanesnis. Net lietuviškas skanesnis.

Nemanykit, visa ši beletristika nereiškia, jog maistas buvo blogas. Viskas valgoma ir skanu. Tik pasirinkite tinkamai. Tomas, pavyzdžiui, mielai paragavo triušio širdies. Tiksliau suvalgė ją visą nemirktelėjęs. Širdis buvo tyčia palikta, kaip bonusas prie triušio. Aš mielai ją atidaviau vaikui, pridėjęs pasaką, kad tas, kas suvalgo triušio širdį, gali greit bėgioti ir visus aplenkti.

Berniukas tikrai stengėsi. Greitai nešė maistą. Greitai stengėsi mus aptarnauti. Užkalnis sakytų – kad greičiau išsinešdintumėt. Mano versija – nebūna čia daug turistų, mat niekas nekalba angliškai.

Tačiau dar ne vakaras. Mums dar priklauso du desertai. Berniukas pats priėjo:

– Maybe desert? Cheescake, ice cream? – sako jis.
– Pala, – sakau, mums gi priklauso desertas. Vaisių kažkoks.
– Qué quieres de plátano, banana? – sako jis.
– Yes, that‘s ok, – sakau, kad tik atstotų.

Paliksiu arbatpinigių, pasakiau žmonai. Svarbu ne mokėti, o rodyti pastangas.

Tačiau nepalikau. Nepalikau dėl to, kad desertui atnešė – bananą! Paprastą bananą! Vieną!

Vienok bananas buvo skanus. Bet arbatpinigių tikrai nevertas. Taip ir išėjom. Nėra labai brangu, bet ir ne pigiausia užeiga.

Toliau pagal planą – bažnyčia, dėl kurios čia ir važiavom. Tikrai verta aplankyti. Važiuočiau dar kartą.

Vietiniai, aplankę mišias, sėda pietauti visa šeima – tie turtingesni. Biednesni – perka cocacola iš automato. Dar kiti – stoja prie upės grilį užsikaisti ir patys sau maistą paruošti. Visaip smagu ir visaip gerai. Tikras sekmadienis.

Toliau konkretaus tikslo nėra, tačiau reikėtų išsimaudyti, todėl gairę brėžia Playa de la Carolina. Vaikų akys žiba, išgirdus pavadinimą. Caro reiškia valdžia:

– Kai atvažiuosim, aš spręsiu, kiek būsim ir kaip maudysimės!

Tomas sutinka. Ne kasdien juk lankome Carolinos vardo paplūdimį.

Pro akis bėga besikeičiantys peizažai, kokių dar niekur nematėme. Primena Siciliją, primena Chalkidikę, tik viskas labai erdvu. Įdomu ir tai, jog pravažiuoti kaimai pasirodė visai išmirę. Lyg vat buvo žmonės, dirbo dienos darbus ir juos staiga pagrobė ateiviai – viskas palikta bet kaip. Restorane kažkas valgė, viskas stovi ant stalo. Traktorius vidury lauko. Triratukas vienu ratu ant kelio. Ir t.t. Tikra siesta.

Paplūdimys visai vertas aplankymo. Yra užuovėja nuo bangų. Yra kur palandžiot, nors atsargiai, įdomiausios vietos „užminuotos“.

Visi užsidedam nardymo kaukes ir plaukiam gilyn. Caro nebijo nieko. Tomas irgi. Man nesmagu lipti į žoles, o Tomas tokios bėdos neturi – išbrido ir apsimovė crocss‘us.

Po maudynių tiesiausiu keliu lekiam namo. Šiandien pirmą kartą susidūrėm su mokamais keliais. Kokių 30 km atkarpa – beveik 6 eurai. Brangu. Tačiau aplink būtų ilgiau. Gerokai ilgiau. Todėl ir tų 6 eurų negaila.

Trumpas sustojimas parduotuvėje šalia ir kuo grečiau jungiam krepšinį. Brazilija – Lietuva. Ne šuns papai jums čia. Čia rimtos varžybos.

Po dviejų kėlinių išėjau su vaikais maudytis ir, o varge, vos nepralošėm.

Dabar jau tikrai visos dienos linksmybės baigtos. Tomas nupėdino pas mamą. Carilina pareiškė norą miegoti su manim. Slenku link migio ir aš. Labanakt.

Trečia diena, rugpjūčio 8, pirmadienis

Pirmadieniais žmonės keliasi sunkiai. Tik ne mes. Išlipom anksti, kaip visada. Šianakt mažoji saulė miegojo su manim. Praplėšė akį ir pasveikino:

– Labas rytas, tėtukai.
– Labas ir tau, – atsakiau.

Tokie pasilabinimai pakrauna energija pusdieniui. Antram pusdieniui ir dar pusei nakties pakrauna LSDP flašmobas.

Kol baseine baseinų ekspertas atlieka techninę profilaktiką (pila visokią chemiją, kad nors kiek sumažinti vakarykščio šlapimo kiekį ir riziką kam nors susirgti) ir maudytis eini neleidžiama, šeimos galva, t.y. aš, aunuosi savo naujas „kojines“ (taip mano naujus Five Fingers pakrikštijo Caro) ir bėgu pabėgiot. Kalambūras, bet būtent to ir bėgu. Bėgasi sunkiai, mat šiluma nors dar ir ne savo pike, bet kaulų tikrai nelaužo. Džiugina tai, kad mano savijauta dar ne pati blogiausia. Keletas sutiktų atrodo prasčiau. Taip atrodo žmogus, pažadėjęs sau, jog jei nubėgs užsibrėžtą gabaliuką, bus pilnai užsitarnavęs picą su majonezo padažu. Didelę. Vienas. Su niekuo nesidalinant. T.y. akyse matosi baisi neapykanta sau bei bėgantiems kolegoms, o taip pat gilus ilgesys ir tas ilgesys – tikrai ne mamos pasakos. Vienok apibėgau, nors ir kiek lėčiau, nei vakar. Visu keliu puikiai jaučiau vakar minėtus trūkstamus raumenis.

Parbėgau lygiai 9, t.y. kaip tik baseino darbo pradžiai. Atžalos jau laukia apsirengę. Carolina nuo to, kai pramerkė akis, nenustoja kalbėti, kaip ji šiandien vėl eis į tėčio ir Tomo plaukimo mokyklą ir toliau tęs plaukimo treniruotes. Turiu pripažinti, kad treniruotes ji tęsė sąžiningai ir su užsispyrimu. Plaukia žymiai geriau, negu vakar ar užvakar.

Po maudynių, tradiciškai, pusryčiai. Man tinka arbūzas ir sumuštinis.

Keliaujam šiandien į Alicantę. Planuojam aplankyti Santa Barbara pilį ir užmesti akį i Zara parduotuvę (skudurų parduotuvę, jei ką – anksčiau esu rašęs, jog mums visiems patinka; skudurai – po maisto reikalingiausias daiktas civilizuotam nūdienos žmogui). Kelias nėra tolimas – 1.5 valandos vairavimo. Juoko reikalas, jei nuo galinės sėdynės visu keliu nesklistų „kada atvažiuosim, kiek dar liko, kiek kilometrų, kiek laiko, kodėl taip toli, kodėl žemė sukasi“ ir panašiai. Nors mes jau įpratę. Jei nesklinda, reiškia kažkas netvarkoj ir tenka atsisukti patikrinti.

Pilis matosi dar nuo autostrados, bet iki jos tenka važiuoti per visą miestą. Rasti nesunku, bet geriau įsijungti gps.

Užvažiuoti galima į pat viršų. Termometras rodo 32. Gaila aplenkiamų į viršų lipančių turistų. Karšta net ispanams, ką jau kalbėt apie lenkus ar lietuvius. Prisiparkavę keliaujam paskutinius metrus aukštyn, gert kavos ir valgyt ledų. Ir dar į tualetą. Ir neužilgo kai kam baigiasi jėgos, todėl lieka laukti pavėsyje. Mes su likusiu bėgam į viršų apsidairyti. Vaizdai tikrai nerealūs. Aišku, ko turistai šlapi nuo prakaito čia lipa.

Po pilies pažintis su miestu tęsiasi prekybos centre – kaip minėjau, reikia aplankyti Zarą. Bet prieš tai vaikams pažadėtasis nuodingasis McDonalds. Nieko nėra švento šiais laikais, net Užkalnio koldūnai pasirodė blogi. Paskutinis lašas būtų, jei paaiškėtų, jog Meilutytė vartojo dopingą. Tfu tfu. Nekarksėsiu geriau. Tačiau McDonalds kol kas laimi 1:0 prieš Užkalnio koldūnus. Laimi dar ir dėl to, kad visada aišku, ką vaikai gaus – t.y. visada prognozuojamos kokybės maistą. Taip pat maistas nebus brangus ir nereikės ilgai laukti. Just perfect.

Visokie ten rūbų matavimaisi – nelabai įdomu, todėl praleisiu. Žmonau norėjo palto. Pagailo pinigų. Todėl dabar turėsiu klausytis mėnesį, kaip nepasisekė. Esu pasiryžęs važiuoti vėl ir nupirkti jai tą paltą.

Nežiūrint į parduotuvių lankymo banalumą rekomenduoju jas aplankyti, net jei nepirksite nieko. Tik nemanykite, kad parduotuvės Turkijos kurorto pagrindinėje gatvėje yra parduotuvės. Ten yra turistų maustymo taškai. Parduotuvės būna ten, kur apsipirkti eina vietiniai, o iš ne vietinio, pakišusio kreditinę kortelę, prašo tapatybe patvirtinti dokumentu.

Mano širdis parduotuvėse džiaugiasi. Ten galima susilieti su vietine minia, kuri atleidžia pilvus ir nusiima kaukes – „kaip gerai, kad čia nėra turistų“. Štai tetos, sukišę kojas į akvariumus savo epidermiu maitina vargšes žuvis. Dar daugiau žioplių (vietinių, ne turistų), stovi ir žiopso. Geriau, negu šalia esantis 15 salių multikinas. Pagal žmonių kiekį parduotuvėse galima spręsti apie kainas arba nuolaidų dydį. Jei parduotuvė no name (arba nežinomas name), o žmonių daug – reiškia labai pigu. Jei parduotuvė žinoma ir dar brangi, pvz Tommy Hilfiger ir žmonių ten daug, reiškia sezoninės nuolaidos. Yra parduotuvių, kur kabo 10 suknelių ir žmonių niekada nėra. Tai parduotuvės snobams, mat tik jie gali sau leisti už nusipirktą skudurą sumokėti tiek, kad padengtų pardavėjos savaitės algą, mat dažniau pirkėjų parduotuvė nesulaukia, o algą reikia mokėt.

Prieš sukant namo norisi dar kažką nuveikti, todėl dairausi per pasaulinį tinklą ir kitus prieinamus šaltinius. Labiausiai norisi maudytis, todėl dairausi kokios nors smagios vietos išsimaudyti. Randu puikų paplūdimį Playa El Carabassi. Rekomenduoju, jei norite šilto vandens, daug vietos, daug žmonių ir daug topless moterų. Attention! Topless moterys visokių spalvų, tautų, dydžių ir amžiaus. Bet vistiek akiai labai malonu. Ne vien man. 7-mečiui sūnui irgi. Bangos jam kelia euforiją sąmoningai, o moterys dar ne, tačiau aiškiai matyt, kad jis joms (ne moterims, jų krūtims) neabejingas. Kažkur pasąmonėj įrašyta. Ir tenutrenkia perkūnas tuos, kurie vargšes topless moteris Palangos paplūdimy bauduoja. Juk kai aplink sukinėjasi tokios moterys – žaidžia kamuoliu, vartosi nuo šono ant šono, gaudo savo vaikus, pasilenkia surinkti jų žaislus – vyrai įtraukia pilvus, užsideda saulės akinius, nustoja gerta ir pradeda varžytis. Instinktų juk jokiomis baudomis neišmuši. Greičiau jau alkaną socialdemokratą Palangoj priversi apsirengt raudoną kurtkę ir vaidint, kad į flašmobą atėjo savo noru. Nepostinsiu linko, patys youtube susirasit.

Vaikus namo tenka tempti. Tomas kategoriškai atsisako motyvuodamas viskuo, kuo gali. Sakiau, kad moterų Palangoj bausti nereikia. Caro sutinka su sąlyga, jog dar laukia baseinas namie. Kažkaip susitarėm ir pasukom link namų. 8 valanda vakaro, o lauke 34.

Maudynės baseine neprilygsta jūrai, tačiau daugeliui čia leidžiančių dienas – vienintelis didelis vanduo po dušo. Giliajame baseino gale sulipę trys matronos, kurių visi vietiniai bijo ir jomis gąsdina savo vaikus. Iš ko taip sprendžiu? Ogi aplink nieko nėra. Visi kitam gale. Tėvai ir jų vaikai. Šitam gale tik matronos. Mano vaikis įšoka, kaip visada, iš paskos vieno iš vietinių dukra. Ji, matyt, pagalvojo, kad matronos kažkokiu būdu leido šokinėt ir tuoj pat gavo velnių ispaniškai, po kurių nulindo atgal į seklųjį galą. Maniškis baudos išvengė, bet teko imtis priemonių, t.y. pasitraukti kiek atokiau. Viena iš matronų, matyt jų atamanė, visą laiką stengėsi plaukti arčiau mūsų, kad tik kuris nors iš mano vaikų ją netyčia aptaškytų. Sakysit šmeižiu? O kokio velnio tada trise sulipus sėdėt visą vakarą ten, kuri absoliučiai visi kiemo vaikai nori nardyt? Kodėl nemirkyt savo kūnų ten, kur tai daryti galima komfortiškai, t.y. sekliajame gale? Žodžiu, koloritas čia dar tas. Baseine šiaip dominuoja anglai, tačiau tik iki kol ateina ispanai. Lietuvių baseine nemačiau. Negaliu pasakyti, kas dominuotų…

Kur važiuosim rytoj, vėl nežinau. Kažkur. Stay tuned.

Labanakt.

Ketvirta diena, rugpjūčio 9, antradienis.

Atostogos įsibėgėjo ir pasiekė pusę. Atrodo, jog gyvenam čia jau mėnesį. Atrodo istorija mena, jog kažkur turiu kažkokį darbą. Greičiau veju tokias mintis lauk ir nutildau darbinį telefoną. Manęs nėra.

Bėgiojimo šiandien nebus. Reikia pailsint raumenis, kol trauma neatsitiko. Todėl turiu daug laiko ir iš karto apima tinginystė. Nesulaukęs 9 atsikimšau alaus, virškinimui pagerinti ir neužilgo nubridau su vaikais į baseiną. Priplanuota visko daug, bet ranka nekyla. O ir prioritetai pasikeitė šiek tiek. Paltą juk reikia sumedžiot. Tuo tikslu planuojam kelionę į Murcia, bet planuojam lėtai. Bus karšta, tada važiuosim.

Vaikai baseine plaukia, kaip žuvys. Tomui nereikia visai jokios priežiūros ar pagalbos. Carolina išmoko be pagalbos tik dabar, bet tobulėja ne dienom, o valandom. Jau spėju ir nusisukt be didelės baimės. Pati kapstosi, nors nuo krašto toli neplaukia ir į mažą baseiną vis įlenda pailsėt. Tomas lankė plaukimo mokyklas keletą metų. Pradėjo nuo mažo ir po truputį tobulino įgūdžius. Carolina tuo metu laukdavo brolio mažam varlinyke (taip, yra pas mus tokia sistema – jei brolis ar sesuo lanko plaukimo mokyklą, likę broliai ir sesės gali pliuškentis šalia nemokamai). Mačiau, kad jai tereikia lengvo pastūmėjimo, taigi pasiūliau įšokti į didelį baseiną be pagalbos. Ir štai plaukia. Sutaupiau plaukimo mokykloms panašiai tiek, kiek kainavo ši kelionė. Reiškia keliaujam už dyką. Na gerai, ne visai už dyką. Iš kirvio košės juk neišvirsi. Vienok labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

Po maudynių laukia vėlyvi pusryčiai / ankstyvi priešpiečiai, o tada į kelią. Kažkodėl net fotoaparato nepasiėmiau. O jo prireiks, jei sugalvosim kažkur stoti. Tačiau jaučiu, jog stoti neteks. Parduotuvės suėda daug laiko, nori ar nenori. Mes šį kartą norim (net aš), todėl palto paieškos – atrakcija. Gal ir aš sau ką nors rasiu.

Radau. Žmona rado paltą. Radom ir dar šio bei to visiems. Dar užbėgom į InterSport nardymo akinių vaikams. Išėjom su akiniais ne tik vaikams, bet ir man. Kadangi aš nešioju akinius kasdien, po vandeniu esu pusiau aklas. Na ne visai, mat mano trumparegystė nėra stipri, tačiau detalių tikrai nematau. Esu tyliai svajojęs apie akinius su regos korekcija ir net radau, kas juos gamina, tačiau kainos ten kosminės. Kadangi nesu plaukikas, nusprendžiau, jog ir be regos korekcijos galiu apsieiti. Tačiau InterSport prekiauja standartiniais plaukimo akiniais su regos korekcija. Griebiau tokius sau. Tomas gavo naujus, mat mano senieji, kuriais jis naudojasi, labai pavargę. Caro gavo sau rožinius su pagražinimais ir net kepurę. Neturėjo jokių ir nardė su kiniška brolio kauke, aprasojančia iš karto ir praleidžiančia vandenį. Vaikams akiniai – šimtą kartų svarbiau už skudurus, dėl ko visai neliūdžiu. Greičiau atvirkščiai.

Kaip ir reikėjo tikėtis, po parduotuvių mažieji jau vėl nori maudytis. Ypač įsigiję naujus akinius. Nieko kito nelieka, kaip sukti link namų. Tačiau sukame pro Murcia centrą, kad miestą pamatyti bent pro auto langą. Miestas, kaip miestas. Pramoninis / komercinis. Net nežinau su kuo palygint. Su Alytum kokiu. Atrasti kažką galima, bet iki Londono ar net Alicantės – toli.

Akiniai su regos korekcija veikia puikiai, taigi galite pirkti drąsiai. Povandeninis pasaulis man sužibo naujomis spalvomis. Ryšku ir kontrastinga. Niežti nagai greičiau išbandyti jūroje, kur žiūrėti yra į ką. Baseino plytelės ir turisčių iš Anglijos plaukai – nelabai patrauklūs tyrinėjimo objektai.

Užsiminiau apie anglų turistus ir prisiminiau, jog gyvename tokio bute. Butas tvarkingas ir gerai įrengtas, bet savininkas – aiškiai nacionalistas. Sienos nukabintos paveikslėliais kaubojų tematika. Neįkyriai. Visi daiktai atgabenti iš namų, įskaitant visą buitinę techniką (indaplovę, skalbimo mašiną, televizorių, virdulį ir t.t.), kas yra pusė bėdos ir gali būti pateisinama, tačiau indai, lyginimo lentos, skalbimo milteliai, druska – mano galva ir čia nėra blogi. Tačiau visi mes skirtingai durni. Žmogus negali gyventi be Tesco puodelių ir savo idiotiškų angliškų laidų, kuriems reikia adapterių, mat rozetės sienose tai europietiškos. Nu ir duok dieve jam sveikatos. Bet visvien įdomu. Taip pat įdomu, kaip Meilutytės kultas. Plaukia mergina, kaip gali. Stengiasi. Nepasiseka vieną kartą ir prasideda purvo mėtymai. Neatplaukė, savim nusivylė, paverkė. Nu ir kas? Visi sportininkai žino, kad idealios formos visada būti negali. Kartais laimi, kartais tenka pralaimėti. Pralaimėti tenka dažniau. Prarijai karčią piliulę ir važiuoji toliau. Ne, kur tau. Tauta nusivylė. Tautai reikia kažką apkaltint. Meilutytės kaltint neišeina – nepopuliaru. Kaltinkim žurnalistus, kad drįso paklausti, kaip plaukikė jaučiasi, ir kad ją pravirkdė. Come on guys, are you serious? Aš dar ne taip būčiau paklausęs… Kartais atrodo, kad mūsų tautai būtų sveikiau, jei visi mūsų sportininkų laimėjimai būtų tuojau pat užšaldomi kartu su sportininkais, kaip Leninas, kad daugiau niekada nedalyvautų jokiose varžybose ir neduok die nepraloštų. Laimėjo Meilutytė auksą, į pensiją ją. Medalį į vitriną kur nors Prezidentūroj, o pačios statulėlę į sekciją kiekvienuose namuose. Laimėjo Berankis, atimt iš jo raketę ir neleist daugiau žaist. Juk topas jau pasiektas. Krepšinį reikėjo uždraust Lietuvoj po Garasto, juk užtenka mėgautis senais pasiekimais. Kaip Vytauto žygiu link Juodosios jūros. Ir neduok die kas nors drįs suabejoti pasiekimais ar užduoti „nekorektišką“ klausimą. Senmergės, kurios paprastai rodo savo rafinuotąją pusę feisbūkuose, suvalgys nekramtę su visu turiniu ir net nenusičiaudės.

Po baseino mergaitės eina grožio miegelio, kad jau ilsimės pasyviai. Na, o mes su Tomu sėdėt vienoj vietoj ilgai negalim, todėl einam ratu aplink mūsų resort gaudyt pokemonų. Reik išperint keletą kiaušinių, reik pagaut bent keletą matytų ir, tikėtina, nematytų. Karšta, kaip pekloj. 5 po piet, lauke 35 ir kol kas nesiruošia būt vėsiau. Aš jau žinau, kad pėstute aplink – šiek tiek daugiau, nei 5 km. Tomas tiki savo jėgom ir pasiryžęs nupėdinti tuos 5 km. Aš ne toks optimistas, bet atkalbinėti nesiruošiu. Tegul treniruoja valią ir mokosi priimti sprendimus, kad nereikėtų vėliau verkti, kai nesiseka (kaip kokia Meilutytė). Telefono baterija jam pradėjo sekti įpusėjus kelionę. Diena pasitaikė „nežuvinga“ – pokemonų mažai ir visi matyti. O kai diena nežuvinga – diena nuobodi. Tačiau apėjom ratą be nuostolių, nors ir velnioniškai karšta buvo. Maža kompensacija už ryte praleistą bėgimą.

„Ir tas apie pokemonus“ – sakysit. Aha. Buvau skeptiškai nusiteikęs, tačiau pakeičiau nuomonę pabandęs. Man vis tiek labiau patinka geocaching, kur reikia fantazijos, tiek slepiant, tiek ieškant. Telefonas ar GPS, tik parankinės priemonės, o viskas vyksta live. Tačiau pokemon go koncepcija labiau tinka šiuolaikinei visuomenei – viskas greita, nelabai aišku, kas tikra, o kas ne, rezultatas matomas tuojau pat. Kaip antai per televizorių šią sekundę fone reklamuojamas kažkoks korsetas – užsidedi ir dingsta gelbėjimo ratai po palaidine ar suknele. Netikra, tačiau gražu. Juokingiausia tai, jog korsetus perka tie (tos), kurie pokemon go apsimeta nesuprantą. Žodžiu, aš už. Nors ir neištraukia jaunimas akių iš telefonų, bet bent tai daro lauke, pėsčiomis ar ant dviračio. Bet kokiu atveju jie jų neištraukia ir niekada neištrauks, kol kas nors neatjungs interneto. Tai normali evoliucijos dalis ir tie, kurie mano, jog „mano laikais buvo geriau, aš interneto neturėjau ir laiką leisdavau lauke prie vamzdžio prišąlusiu liežuviu“, tegul pakrapšto atmintį ir prisimins, kaip jų tėvai porino „aš neturėjau jokių televizorių, net šaldytuvų neturėjau ir elektrą duodavo du kartus per savaitę – skaitydavau prie balanos“. Skamba pažįstamai. Ne? Duokim jaunimui vystytis jų realybėje. Gal tuomet žengsime sekantį žingsnį evoliucijoje.

Štai tokios mintys lanko, kai galva neapkrauta. Jai juk kažkuo apsikraut reikia.

Rytoj bus naujos mintys ir nauji nuotykiai. Labanakt.

Penkta diena, rugpjūčio 10, trečiadienis

Liko šiandiena ir rytdiena, o atostogų dienų skaičių pamečiau. Turėjau pakilt aukštyn ir pasitikrinti. Atrodo, mes čia gimę ir užaugę.

Vakarykštis krepšinis kainavo daug nervų ir miego. Šiandien ryte vos išlipom iš lovų. Atostogautojai. Tačiau jei skubi lėtai, viską spėji. Laiko visada užtenka, jei naudoji jį tinkamai. Gaila, kad aš pats tai pamirštu, kai įsisuku kasdienėje rutinoje.

Konkretaus plano šiandienai nėra, tik maždaug nubrėžtos gairės. Kryptis taip pat neapibrėžta. Gal važiuoti į Benidorm, o gal į Guadalest. Visi gira. Bet toli, o sėdėti už vairo dvi-tris valandas nėra jokio noro. Tripadviser, kurį naudoju šioje kelionėje, man nepatinka. Nemažai naudingos informacijos, bet daug ir šūdo. Sekmadienį, važiuojant į bažnyčią, nuvedė kelis kilometrus į šoną. Teko tikslintis per google. Šiandien apžiūrėjau, jog Alhama de Murcia pilis stovi kažkokiam kaime, kur ji tikrai nestovi. Ir paklaida šį kartą ne keli kilometrai.

Važiuot šiandien norim netoli, todėl skenuoju aplinkinius kaimus per google earth. Radau apleistas kasyklas šalia Mazarron. Kaip tik ten šiandien ir trauksim. Šalia Puerto de Mazarron bus galima vėliau išsimaudyti. Nors apsiniaukę ir šiandien praneša lietų – su maudynės spręsim vietoj.

Kelione truko vos ketvirtį valandos. Posūkį į kasyklas lengva prašokti, bet jei važiuosit atsimerkę, pamatysit iš tolo apleistus pastatus, kaminus ir keistos spalvos uolienas. Įsukom pro kažkokio kaimiečio kiemą ir štai pirmi naudingų iškasenų gavybos ženklai. Šiandien viskas apleista ir pamiršta, tačiau kasyklos čia buvo eksploatuojamos nuo bronzos amžiaus. Kasyklos lėmė Mazarron, o taip pat Cartagenos ir Alhama de Murcia klestėjimą. Romėnai čia kasė geležies, švino, vario rūdas, o taip pat alūną. Įdomi druska, alūnas. Mokykloj pasakojo, bet pas mane atmintis gera, tačiau trumpa, todėl teko susigooglinti. Nuostabus daiktas, naudojamas ir šiandien kosmetikoje ir ne tik.

Vieta įspūdinga. Visom prasmėm. Griuvėsiai šiek tiek baugūs, tačiau negali nenueiti. Mūsų moterys palypėjo iki pirmųjų pastatų, išsigando ir ginė mus atgal. Aš nuo kalvos apžiūrėjau, jog su automobiliu galima pakilti į pagrindinio pastato viršuje. Tik atvažiavęs nedrįsau, mat kelias išplautas ir mūsų peugeot visai nepritaikytas. Tačiau jeigu atsargiai, galima. Moterys iš peugeot nelipo. Mama bandė atkalbėti ir Tomą:

– Nelipk, ten viskas sugriuvę, pavojinga, nesaugu.
– Mama, negaliu, gal daugiau gyvenime nepamatysiu!

Verta užlipti. Gaila, kad nežmoniškai sausa. Po lietaus galima pasigrožėti rūgšties ežerais – daugiametės kasyklų eksploatacijos rezultatas. Apibėgom ne viską, bet didžiąją dalį. Mielai praleisčiau ten visą dieną, tačiau ne šį kartą.

Toliau traukiam maudytis, mat saulė kepina smagiai ir lietum net nekvepia. Mazarron jau maudėmės, šalia akmeninių „grybų“ – Gredas de Bolnuevo. Šį kartą pavažiuojam šiek tiek toliau nuo turistinių paplūdimių – kitapus Punta Cueva de Lobos. Automobilį galima statyti tiesiai ant gatvės. Teks nusileisti žemyn, tačiau įrengti puikūs laiptai. Punta Cueva de Lobos sukuria puikią užuovėją, taigi čia visai nebuvo bangų, kas mums leido smagiai pasnorkelint gerą pusdienį. Jokių komforto reikalų, kaip gultai, dušai ar tualetai čia nėra, mat paplūdimys laukinis, tačiau pamėgtas vietinių, bėgančių nuo turistų. Labai tinka ir mums. Grįždamas iš eilinio snorkelinimo turo iš tolo girdžiu mane šaukiančius vaikus. Labai jiems maga man kažką parodyt. Rinko akmenis pilies statyboms ir Tomas rado kažkokį pagalį, kuris, pagulėjęs ant saulės pradėjo „kvėpuot“. Paaiškėjo, jog pagalys gyvas, todėl tuoj pat tapo vaikų augintiniu, jam buvo tiekiamas šviežias jūros vanduo tuščioje pepsi skardinėje, belaukiant, kol į krantą grįš „ekspertas“ šeimos galva. Tiesa, pirminę diagnozę nustatė Tomas – Jūros agurkas. Mama nepatikėjo, tačiau toks padaras tikrai yra. Kiek didesnį, bet labai panašų vaikis matė per Discovery kanalą. Googlas ir apklausa facebook‘e patvirtino, kad tai tikrai jūrų agurkas. Sekančiame snorkelinimo ture pradėjau juos matyti visur. Anksčiau tiesiog nekreipdavau dėmesio. Pasirodo, jų pilna visur.

Po maudynių traukiam namo. Pakeliui pradeda lyti. Baseine maudosi tik anglai. Pas juos 13 laipsnių ir lyja, taigi 29 laipsniai ir mažas lietus jiems atostogų tikrai negadina.

Labanakt dar nesakau, nes šiandien turiu laiko anksčiau. Susitiksim rytoj, sakau. Rytoj – paskutinė diena čia.

Šešta diena, rugpjūčio 11, ketvirtadienis.

Rytoj namo. Bet šiandien turim dar visą dieną, kurią reikia kažkaip išnaudoti. Prasmingai ar mažiau – jokio skirtumo.

Taigi pakirdę sugalvojom važiuoti iki Faro Cabo de Palos išsimaudyti. Gal dar kažką pakeliui pamatysim. Kelioninis komplektas suruoštas, susirenkam vaikus ir į kelią. Pakeliui sunku kažką pamatyti. Kelių infrastruktūra čia puiki. Tačiau labai nuobodi. Tokia nuobodi, kad nieko nematai. Tačiau tai leidžia greitai pasiekti norimą tašką. Na gerai, gal ne visada greitai, mat Ispanija didelė ir norimi taškai – toli arba labai toli, tačiau greičiau, nei kaimo keliukais. Deja, važiuojant autostradomis neįmanoma atrasti, neįmanoma pasiklysti ir net jei pavyks tai padaryti, neužilgo be problemų grįšite į norimą maršrutą. Šiandienos maršrutas – ne išimtis. Švyturį pasiekėm per valandą. Švyturys geras. Didelis ir gražus. Patekti vidun nepavyko. Panašu, jog ten gyvena žmonės. Specialiai dėl švyturio čia važiuoti neverta. Specialiai dėl maudynių ir snorkelinimo – taip pat ne. Tačiau mes tokie – lengvai galim važiuot valandą, kad įlįsti į jūrą naujoje vietoje. Kuo nors įdomesnėje, nei kitos. Smėlėti paplūdimiai – smagu, bet nuobodu. Šis prie švyturio smagiai išraustas tarp uolų. Mums atvažiavus buvo praktiškai tuščia. Išvažiuojant – paplūdimys buvo beveik pilnas. Dugnas akmenuotas ir pilna jūros ežių, bet jie nėra plėšrūs ir žmonių nepuola. Nepuola ir žuvys, kurių čia – devynios galybės. Gal šiek tiek daugiau. Turint harpūną iš bado tikrai nemirsi. Manyje prabudo medžiotojo instinktas, tačiau harpūno aš neturiu, todėl likau musę kandęs, mat žuvys savo stichijoje, o aš ne. Tačiau dėl neliūdžiu, mat visada galiu nueiti į turgų ir nusipirkti tokių žuvų, kokių man norisi. Žvejai tegu gaudo žuvis, o aš maistą manysiuos kitais būdais.

Paplūdimy mes vieninteliai ne vietiniai. Ne vietiniai guli prie baseinų ir smėlėtų pakrančių. Nesupraskite neteisingai, nei kiek jie dėl to neprastesni. Tačiau mes kitokie. Costa Blanca skonį pažinsi tik Costa Blanca. All inclusive viešbučiai ar golfo klubai nėra Costa Blanca.

Jūra šiandien labiau nerami, negu vakar, todėl Tomas privengia plaukti paskui mane gilyn. Vaikai beveik visą laiką žaidžia seklumoj, o aš nardau.

Turim gražaus laiko stebėti vietinius. Jie ilsėtis ateina su skėčiai, stalais ir kėdėm, šaldytuvais, patiesalais, užtiesalais, naminiais gyvunais, uošvėnėm ir panašiai. Išsidėlioja, užsiima smagiausias vietas ir taip leidžia atostogas. Uošvienė ar mama vyresnioji rūpinasi visų apetitu. Mama jaunesnioji komanduoja vyrui ir vaikams, vyras nekreipia dėmesio ir lėtai siurbia alų. Visi draugiškai padeda uošviui ar vyresniajam tėvui įbristi į jūra ir vėl atsisėsti kėdėje pavėsyje.

Dar būna mišrios jaunimo kompanijos. Tada skėčių ir šaldytuvų būna mažiau ir laiką jie leidžia aktyviau. Niekas niekam netrukto ir smagiai bendrauja, žaidžia medinėmis raketėmis su kamuoliuku, maudosi, rūko ir vėl maudosi.

Dar būna vienos lyties kompanijos. Vyriškos dažniausiai neturi jokių skėčių ir kėdžių, tačiau turi alaus, bet akivaizdžiai jo daug nevartoja. Stengiasi atsigulti arčiau moteriškų kompanijų. Tokių vyriškų kompanijų būna dažniausiai viena rūšis vulgaris – valgyt, sekso, alaus. Arba – alaus, sekso, valgyt.

Moteriškos kompanijos būna kelių rūšių:

„Aš graži ir tu dar nieko“ – dažniausiai medžioja. Graži medžioja, o negraži saugo daiktus. Graži, kompensuodama daiktų saugojimą, nutepa nugarą kremu ir kartais pasikviečia pažaisti. Daugiau dėl savo medžioklės, negu dėl draugystės. Pastarosios geria vandenį.
Visos gražios, išsiruošę medžioti ir pasideginti. Geria iš lėto, beveik nežaidžia, maudosi retai.
Visos gražios, išsiruošę pasideginti ir medžioti. Negeria. Skaito. Deginasi. Apžiūri visus kritiškai ir numoja ranka.
Išsiruošę degintis. Dažniausiai bent viena deginasi topless. Kartais kelios. Joms vyrai dzin, tačiau matyt, kaip skaičiuoja slapčia žiūrinčius į jų privalumus. Ir tai joms teikia tiek pat laimės, kaip saulė ir bangos. Įdomu tai, jog nesvarbu, kokio amžiaus vyras žiūri – mano Tomas ar šalia gulinčios šeimos vyresnysis pro saulės akinius.
Dar būna priklydę šeimos su gana mažais vaikais, kur mamos deginasi topless. Tėčiai neprieštarauja, mat jų likimas toks. Jos dažniausiai dar turi ką parodyt. Todėl ir rodo. Tiksliai nežinau, tačiau spėju, kad jos išsivysto iš 4 kategorijos.
Dar būna priklydę šeimos su gana dideliais vaikais arba be jų, kur mamos deginasi topless. Tėčių nėra arba jie neprieštarauja, mat jų likimas toks. Jos dažniausiai seniai neturi ko rodyt, tačiau rodo, mat joms atrodo, kad Dievas jas tokias sukūrė. Jos pamiršta, kad Dievas Ievą tikrai ne tokią kūrė. Vėl spėju, kad jos evoliucionuoja iš 1 kategorijos dalies „ir tu dar nieko“. Iš keršto.
Yra dar porūšiai ir išimtys, bet aš dar per jaunas tokiems katalogizavimams. Aš dar tik ant antro laiptelio nuo aukščiau apibrėžtos vyriškos kompanijos siekių, jei tas laiptelis iš viso egzistuoja.

Kol akys užimtos žuvimis, galva dėlioja štai tokias mintis. O gal čia nuo saulės?

Po maudynių važiuojam link Mazarron, mat reikia šio bei to nusipirkti. GPS liepiau vesti mus nemokamais keliais, mat priešais mokama autostrada. Apie tau jau rašiau anksčiau. Šiandien paskutinė diena, todėl norisi įkvėpti pilnais plaučiais. Ir nenusivylėm.

Tiesa, pakeliui teko skubiai ieškoti valgyti. Turistinę zoną palikom, o toliau prasidėjo mirę kaimai. Kažkada, matosi, klestėjo. Kol autostrados nebuvo. Tačiau vienam tokiam sustojome prie restorano Restaurante El Buen Descanso. Vėl netikėkite Tripadviser. Nerasit, mat rodo visam kitam kaime, nors ir tam regione. Važiuokit į kaimą Casas de Tallante. Štai jums linkas su tikslia informacija https://goo.gl/maps/t7sXREWfuH32

Įėję atsiremsite į mėsos vitriną. Taip ir turi būti. Sukite į dešinę. Maistas nuostabus ispaniškas. Porcijos ne žmonėms. Mes, kaip visada, užsisakėm per daug, mat magėjo paragauti vietinio maisto. Kaip galima atsisakyti vietinės mėsytės užkandžiui. Mėsytė – įvairios dešros, vyniotiniai, vytintas kumpis. Arba kaip galima atsisakyti žuvies su pomidorais. Žuvis su pomidorais – sūdyta skumbrė (spėju) su pomidorais, alyvuodėm, aliejum. Šviežia duona su kažkokiu tepalu, kurio skonis, kaip chorizo. Antram patiekalui – mėsa. Šonkauliai ir kepsnys. Nežinau kiek gramų. Manau, kad ne gramais jie čia matuoja. Man vienam tokio kepsnio dvigubai per daug. Desertui tiramisu su mango. Neturėjo jis tilpt, bet tilpo kažkaip. Labai skanus buvo. Visam maistui – didelis pliusas. Ar patiks, negarantuoju, tačiau garantuoju, kad turistiniuose miesteliuose tokio neparagausit. Apie all inclusive net neužsimenu. Tiesa, minusą dedu kavai. Nors iš ispanų geros kavos nesitikiu, tačiau šita buvo bloga. Tačiau kava – skonio reikalas.

Pigu čia nebus, bet jei norite paragauti vienio žindančio kepto paršelio, jums čia.

Po valgio į parduotuvę ir namo. Reikia susimesti daiktus bei dar spėti išsimaudyt. Rašau, keltis 3, o miegas neima. Kažkaip reikia dėti bluostą.

Labanakt ir iki kito karto!

Epilogas

Kelionė buvo smagi, nors ir trumpa. Nebuvo pigiausia, bet nebuvo ir brangiausia. Pamatėm, kiek galėjom. Galėjom daugiau, bet niekada nesinori atostogų paversti pramoniniu objektų lankymu. Visame kame turi būti balansas, ypatingai su mažais vaikais. Jiems įdomūs jų reikalai ir reikia tai gerbti. Paprasčiau būtų keliauti be jų, tačiau gyvenimas trumpas, taigi nėra reikalo atidėlioti.

Vakar kažkas pašarino kažkokį straipsnį, apie amerikietę mamą, kuri surinko kažkiek lėšų ir išvažiavo su 6 metų dukra į kelionę, kad spėti jai parodyti kuo daugiau, kuo skubiau. Dukra serga kažkokia nepagydoma liga ir laikui bėgant visiškai apaks. Mama turi aklą draugę, kuri nesijaučia visiškai akla, mat ji žino, ką reiškia frazė „geltonas megztinis“. Mes tokio tikslo, ačiū Dievui, neturim ir tikimės niekada neturėsim. Tačiau kad ir kaip banaliai skambėtų, gyventi reikia šiandien, o ne vėliau, kažkada, kai ateis geresni laikai, atsiras daugiau laiko, pinigų ar uošvienė, kuri prižiūrės vaikus. Todėl sėskite į lėktuvą ir keliaukite. Ačiū D yra tokios kompanijos, kaip Ryanair, kur bilietai Europoje kainuoja pigiau, negu parkingas oro uoste. Nėra pinigų? Sėskite į automobilį, autobusą, ant motociklo. Kuprinę susikraukite, galų gale ir keliaukite pėsčiomis. Svarbu nesėdėti vietoje.

Ar važiuosim dar į Ispaniją? Gal. Tikriausiai taip. Tačiau tikrai ne į tą pačią vietą. Galbūt arčiau Barselonos. Galbūt arčiau Malagos ar Gibraltaro. Galbūt dar kur nors. Į Kretą važiuočiau trečią kartą. Į Rodą važiuočiau antrą kartą. Į Kanarų salas, Graikiją taip pat. Į Murcia / Alicantę – ne. Tačiau, kaip jau sakiau, kelionė buvo puiki. Vieną kartą tikrai verta. Juo labiau, jog tai mūsų pirma pažintis su kontinentine Ispanija. Tikiuosi, ne paskutinė.

Adiós!