ISPANIJA 1 – problemu kupina pradžia…
Ačiū Kaunas – šūdas gaunas… Taip taip, nuo šiol apie Kauną nieko gero, labai nesvetingas miestas… Autobusu vairuotojai, kurie neatidare durų sprunka iš stotelės palikdami keliaivius ant ledo, o ypač norinčius važiuoti į oro uostą 29G maršrutu, kuria nepamirštama miesto įvaizdį. Sakyčiau tiek to, pasitaiko, gal šoferiukas ne iš tos kojos išlipo, gal akinius pamiršo ar šiaip maišu trenktas. Išsisprendėme Bolto pagalba.
Bet še tau sutapimas Kauno ir kauniečiu „geri darbai” tuo nesibaigė. Jau nuskride į Malagą laukiam, laukiam nesulaukiam savo bagažo. Ieškom per pamesto bagažo skyrių, supildome dokumentaciją, skambiname „visais varpais” ir pasirodo bagažas saugiai guli Kaune, nežino kaip taip galėjo nutikti, „stebuklas” bet vat ėmė ir nutiko… Turbūt kauniečiams rankos auga iš šiknos, o gal Kaune tiesiog madinga kam nors ką nors sušikti.
Neatvykęs bagažas – dviračiai su turistine įranga, jau rimta problema, kuriai išspręsti reikia laiko (gal dienos, dvieju, trieju ar savaitės). Griūna kelionės planai ir nieko negalime padaryti – tapome situacijos įkaitais… Negalime pradėti kelionės, turime nakvoti viešbučiuose ir hosteliuose, valgyti mieste ir dar esame pririšti prie Malagos…
P. S. dviračius gavome po 3 dienų ir iškeliavome…
ISPANIJA 2 – Malaga, Granada, Almerija, EV8 ir Cabo de Gata (Andalūzija)
Malaga gražuolė vilioja turistus senamiesčiu ir paplūdimiais. Paplūdimius paliekame tingiems poilsiautojams, o mes mažais žingsneliais keliaujame apžiūrėti istoriniu miesto idomybių. Kopiame į virš miesto ant kalvos dar mauru statyta tvirtove (gibralfaro), nuo kurios atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į miestą, į buliu areną, į uostą. Žemiau apačioje rytietišku motyvų turintys rūmai/tvirtovė (alcazaba), kuriose gyvendavo maurų valdovai. O šalia jos ir romos laikus menantis amfiteatras. Kiek tolėliau įspūdingo dydžio katedra, net žada atima. Toks mažulėlis pasijauti žvelgdamas į jos dangų remianti bokštą, iš kurio, beje galima pasižvalgyti po miesto stogus, o ir pačios katedros stogais pavaikščioti… Kiek tolėliau nuo centro buvusios tabokos fabrike, įsikūręs automobilių ir mados muziejus, kur eksponuojami apie 200 įvairaus laikmečio automobilių. Atrestauruoti ir išblizginti, tarsi ką tik iš salono, maži, dideli, senoviniai, sportiniai, futuristiniai, kokių čia auto tik nėra, vieni už kitus įdomesni. Rekomenduoju. Net pakrantėje įsikūręs Pompidou muziejaus filialas nublanksta, bet čia žinoma viskas priklauso nuo interesu.
Granada mauru laikais buvo tarsi Andalūzijos, o gal net viso Iberijos pusiasalio sostinė. Tuos laikus mena įspūdinga tvirtovė, rūmai ir sodai. Deja, bilietus į kuriuos reikia pirkti gerokai iš anksto, kitaip beliks apžiūrėti tik iš išorės… Kaip, kad mums nebeliko bilietų, nes saugant UNESCO kompleksą ribojamas lankytojų kiekis. Tad keliaujame į miestelį, pasigrožime katedra, aikštėje nužvelgiame kaip bateliais kaukši flamenko šokėjeliai, ispanijos čigonėliai… Toliau takeliais ir laipteliais aukštyn kopiame ieškoti apžvalgos aikštelių. Viena puikiausiu – šalia šv. Nikolajaus bažnytėlės, visas maurų kompleksas matyti kaip ant delno. Labai smagus čigonų kvartalas, jaunimėlis uliavoja, sklinda muzika kone per visa rajona, o kalno šlaituose/urvuose įrengti mini nameliai, kuriuose panašu gyvena… Tokia tai gavosi mūsų išvyka į Granadą.
Akeles prarimoja, pagaliau sulaukėme savo dviračiu, ot laimingi, kaip maži vaikai… Oro uoste susirinkome ir pagaliau, išriedame dviem ratais. Pravažiuojame Malaga ir lygiais pajūrio keliukais lekiame pirmyn, nors toks tas ir mūsų lėkimas, kai gausūs buriai vietinių dviratininkų mus lenkia kaip pasiutę… na, bet jie lengvutėliais sportiniais dviračiais arba iš kempingu vyresni turistai, su elektrinias. Tiek to, kiekvienam savo greitis, mes ne taip greitai, bet užtikrintai taip pat judame pirmyn.
Nusprendžiame patikrinti vietiniu pareigūnų tolerancijos ribas ir nusprendžiame nakvoti nuošaliame pliažiuke ant jūros kranto. Stovi ženklai, kad palapines statyti draudžiama, žinome, kad neteisėta, bet… pasistatome. Ant primuso pasigaminame vakarienę ir sulindę į miegmaišius grojant bangų lopšinei panyrame į saldžius sapnus. Ir tik staiga tuk, tuk, tuk policija už palapinės durų kelia iš miegų ir prašo išlysti. Gavome velnių… bet leido pernakvoti, tik pasižadėti, kad daugiau tokių bajerių nedarysime… Na užteks tų nuotykių, nakvosime kempinguose. O keli sutikti keliautojai irgi nesirinko pliažų nakvynei, merginos gyveno kempinguose, vyrukas įsitaisydavo prie apleistų trobesių, o bulgarė nakvodavo miške. Tokie tai taupiuju dviratininkų nuotykiai.
Važiuojant negalima nepastebėti, kad artėjant link Almerijos daugėja, daržų, šiltnamių ir juose dirbančiu juodaodžių, kurie kai kuriuose miesteliuose sudaro didžiają dalį gyventoju. Kiek kitokia Ispanija… Vėliau važiuojant į šiaurę Andalūzijos šiltnamius ims keisti Mursijos ir Valencijos sodai, o Katalonijos slėnius begaliniai vynuogynai. Kiekvienas regionas savotiškai įdomus ir kitoks.
Ištrinti Keisti Ištrinti Keisti Ištrinti Keisti
Almerijai ir apylinkėms (Tabernaso dykūmai ir vesternų kinostudijoms) nusprendžiame skirti dienelę. Apžiūrime įspūdinga tvirtovę, miestą saugančia Jėzaus skulptūrą ypač gražiai švytinčia naktį, palmių paunksmėje įsitaisiusia katedra – tvirtovę, keliaujame į Tabernasą. Tik kelionė nesusiklosto… bet apie tai plačiau galima pasiskaityti aprašyme apie diskomfortą ir gyvenimo džiaugsmą (p.s. bus kitoje dalyje)…
Kuo tolyn tuo važiuoti sunkyn. Kojose kaupiasi nuovargis, lygumas keičia kalvos, kelius bekelės, smėlis, gruntas, po lietaus telkšančios balos, o ir vėjas tiesiai į veidą. Taip teko minti per Cabo de Gata parką, ne vieną prakaito lašą teko išvarvinti, bet nei vieno negaila, nes vaizdai kerintys – kopos, kalnai, jūra – gražu, kaip iš Andalūziškos pasakos. Beje ir dviratininkai čia kažkaip pasibaigė – tokie iššūkiai ne kiekvienam… Tik tikriems dviratininkams 🙂
Kavagne 
Aruna 
pirmas