Indija I dalis

Indija

Kaip pas mus atsirado Indija, o gal tiksliau būtų, kaip mes atsiradome Indijoje, gana paini ir sudėtinga istorija. Čia buvo ir tam tikros progos, ir specialios datos. Galiausiai viską lėmė burtai. Po būrimų ir raganavimo, prasidėjo didysis pasiruošimas. Pradinis atskridos taškas numatytas Bombėjus, dabartinis Mumbajus. Čia kaip jau visi supratote, žodis atskrida, mano sugalvotas naujadaras, bet pripažinkit, dabar madinga sugalvoti naujus žodžius, kaip antai baletorija, ontocidas ir t.t., reiškiantis vietą į kurią ne atplaukei ar atvykai traukiniu, o atskridai. Tikėtina lėktuvu, nors tiktų ir oro, tiksliau, karšto oro balionas, na, bet čia jau smulkmenos, nenuklyskime nuo pagrindinės temos. Pasiruošėm Indijai gerai. Ne, netinka. Išbraukiam šį sakinį ir rašom iš naujo. Pasiruošėm Indijai taip, lyg pirmą kartą vyktume į šalį esančią toliau nei Latvija. Informacijos turėjom tiek, kad užtektų ir penkioms kelionėms. Na ir savaime suprantama, kovidiniai suvaržymai. Ne, testų darytis nei namie prieš kelionę, nei atvykus jau nebereikėjo, bet popierių dar reikėjo geros šūsnies. Ir skiepų išrašai ir dar kažkokią deklaraciją – pasižadėjimą reikėjo pačiam pasirašyti ir su savimi visada turėti.  Pats pirmas genialus sprendimas, pasirinkti viešbutį pačiam Mumbajaus oro uoste. Pagal planą turėjome atvykti truputis po vidurnakčio, vietos laiku. Bet, taip jau nutiko, kad, galima sakyti jog iš Dohos į Mumbajų skridome karšto oro balionu, todėl atvykome tik apie ketvirtą valandą nakties. O dar visos procedūros, va čia ir yra trumpo kelio iki lovos privalumas. Mat, kitą dieną jau skrendame toliau, į, susikaupkite, tuoj bus miesto pavadinimas, į Tiruvanantapuramą. Šiuo atveju aš esu pranašesnis už Jus, nes aš miesto pavadinimą tik copy, paste ir nei skaityti nei rašyti man jo nereikia. Atskridome į tą miestą, kas norite, galite sugrįžti pora sakinių atgal ir perskaityti miesto pavadinimą dar kartą, vėl gi vakare, na, matyt čia IndiGo oro bendrovės stilius toks, vėluoti kelias valandas. Čia jau mūsų laukė užsakytas automobilis, važiuojame į Varkala. Jei vieta į kurią atskridome, na tas miestas, Tiru… yra krikščioniškoje Indijos dalyje, tai pakeliui važiuojant, bažnyčias keitė mečetės. Prasidėjo musulmoniškoji dalis. Kaip vėliau sužinojome, Indijoje labai daug religijų ir jos visos taikiai sugyvena. Net neišsipakavę daiktų, einam susipažinti su aplinka. Gal sakyčiau valgyti norisi. O, matom visai šalia mūsų, musulmonas diedukas turi tokią krautuvėlę. Krautuvėlė, čia gal per skambiai pasakyta, kioskelis, va. Tai žinoma, kad nieko normalaus ten nėra, tik pusiau sintetiniai sausainiai ir kola. Jau susiruošėm išeiti, bet, manu sau paklausiu, gal kur tai kokio netyčia alaus turit. Kiek? Nesitikėjau tokio atsakymo, nors jei atvirai, tai tokio atsakymo norėjau sulaukti. Tik, sako, šiltas bus. Tai jūs pavaikščiokit, aš į šaldytuvą padėsiu, po kokių penkiolikos minučių sugrįžkit. Ne viskas tam musulmoniškam pasaulyje jau taip blogai, pasirodo. Kol vaikščiojom, susiradom restoranėlį, pavalgėm, pabendravom su vietiniais. Šast ir gera valanda praėjo. Laikas pas dieduką. Pakeliui susitinkam kaži kokį vyruką, (tamsu jau, nepamirškim) tas prie mūsų eina. Klausia, ar jūs pas dieduką alų užsakėt? Kai patvirtinam jo spėjimą, labai draugiškai paragina, tai eikit, laukia jis jūsų. Vėliau pas dieduką, šviesuliu jį praminėm, dar lankėmės, susidraugavom, pats mums sakydavo, kad jis čia nelegaliai tą alkoholį mums pardavinėja. O tai ne, nesupratingi mes, ane. Kitą rytą, daug nelaukdami, išsinuomojom motorolerį ir pradėjom numatytų objektų lankymą. Savaime suprantama, turgus – miesto vizitinė kortelė. Po turgaus patraukėme link Varkalos švyturio (deja buvo uždarytas) ir 17 amžiaus Anjuthengu forto. Švyturys stovi keistai toli nuo vandenyno, gal vanduo per tiek laiko atsitraukė. Nors visi šneka, kad kaip tik vandenyno lygis kyla. O fortas… Betoninis kvadratas. Nežinotum, kad jis turi tiek metų, išvis dėmesio į jį nekreiptum. Anei jokių patrankų ar kitokių fortui privalomų atributų, grynai betoninės sienos ir viskas. Nepalyginamai gražiau šventykloje. Taip, kitas objektas – šventykla. Ir nepasisek tu man taip, šventykla laikinai uždaryta, vyksta apeigos. Kol fotografavome šalia šventovės ant kelio sugulusias šventas karves, apeigos ėmė ir pasibaigė. Užeiname. Vaikščiokite visur, tik į šitą kambarėlį su savo kameromis geriau nelyskite. Toks buvo instruktažas. Gerai, neisim į tą kambariuką. O vat ryžių tai maloniai kviečiame paskanauti. Po penkto pakvietimo, nuėjome paskanauti ryžių. Gavom po dubenėlį, į tuos dubenėlius vienuolis prisėmė, nes tai, ką jis dėjo į dubenėlį, labiau priminė ryžių sriubą, nei košę. Tada ištiesi dešinės rankos delną ir gauni gerą saują rudų ryžių. Tai žinoma virtų, neuždavinėkit kvailų klausimų. Ir voila, gali valgyti. Taip mielieji, valgyti reikia rankomis. Jau girdžiu juokelius savo adresu, o Jūs pabandykit šaltibarščius pirštais valgyti. Po valgio indus, neteisingai supratote, ne vietinius gyventojus, o tuos dubenėlius, reikia išplauti. Aš savo išploviau, o kai atėjo Laimos eilė, pasibaigė vanduo. Kokia buvo vietinių moteriškių, taip pat nespėjusių išsiplauti savo dubenėlių, reakcija. Viena rodo Laimai, dar keli lašai laša, pabandyk plauti, kita jau baigusi plovimo procedūrą, iš savo indo likusius lašus į Laimos indą lašino. Kad tik turistas nejaukiai nepasijustų. Laimei, vanduo neužilgo atsirado. Grįžus norėtųsi vandenyno gaiva pasimėgauti, bet, nors pliažų ir daug žemėlapyje pažymėta, išsimaudysi ne bet kur. Visur didelės bangos. Vienintelė vieta maudynėms, tai the black sand beach. Nuo mūsų viešbutuko apie kilometras kelio pakrante. Kitą rytą vėl strykt ant motorolerio ir lekiam. Tai šen, tai ten nuvažiavom, nurūkom į Kappil beach. Toks pusiasalis, iš vienos pusės ežeras, iš kitos – vandenynas. Kaip jau rašiau įsibristi į vandenyną negali, didelės bangos. Ką gi, grįžtam namo, nueisim į savo pliažą. Apie važiavimą. Keliai ganėtinai siauri ir mieste ir už miesto. Kelio ženklų nėra visai. Pagrindinė, ne pagrindinė gatvė. Viską reikia žinoti. Y raidės formos sankryža, iš apačios atvažiuojam mes, iš kairio rago atvažiuoja didelis, didelis autobusas. Abu norim važiuoti, ką reiškia norim, mums reikia važiuoti į dešinį ragą. Artėjam prie sankryžos vienodai, ratas į ratą, metras į metrą, akis už akį, gal akis už akį čia nelabai tinka, bet esmę supratote. Kas ką praleis? Čia neblogai gavosi, kaip kokio gero filmo įtemptas siužetas, reikės Bolivudui pabandyti scenarijų vėliau parašyti. Ir matau, autobuso vairuotojo nervai neišlaiko, jis stabdo, praleisdamas mus. Geriausia, kai tu paskui ką nors važiuoji, ką kitas daro, tą ir tu mėgdžioji, liūdniau, kai esi pirmas, kaip ką tik aprašytoje situacijoje, nes jei stabdysi, gausi į galą, nes čia mūsų pirmumas, negi neaišku. Eismas intensyvus, o apie kelio plotį jau rašiau, manevrui vietos nelabai yra. Saugiai grįžome namo, maudynės ir vakarienė. Kažkada esu minėjęs, kad Tajų maistas tai kažkas nuostabaus. Neišsižadu savo žodžių, tačiau indiška virtuvė tikrai geresnė. Nežinau, kodėl tailando maistas taip išgirtas, o apie indų maistą beveik nieko negirdėti, nežinau. Net užėjus į indų restoraną Vilniuje, ne tai, visiškai ne tai kas čia Indijoje. Taip, aštru. Kitaip ir negali būti karštuose kraštuose. Indų virtuvė pasižymi labai didele prieskonių gausa, patiekalai tampa ypatingi. O jau masala tea skanumas. Beje, skaniausia arbata buvo Mumbajaus oro uoste. Į kitą tašką, į Alleppey, vykom traukiniu. Atvykom į geležinkelio stotį, nusipirkom trečios klasės bilietus. Pasitikslinom iš kokio kelio išvyks traukinys, laukiam. Mūsų traukinys turi išvykti iš pirmo kelio 9:55. Tiksliai kaip Šveicarijoje, 9:50 atvažiuoja traukinys. Jau ruošiamės, bet dėl viso pikto klustelim šalia stovinčios mergaitės, ar tai mūsų traukinys. Atsakymą žinote patys. Žinoma, kad ne mūsų. Po gero pusvalandžio atpūškavo ir mūsiškis. Į Alleppey, kaip ne keista atvykome laiku. Matyt dispečeris leido pakilti į didesnį aukštį, ten oras retesnis, pasipriešinimas mažesnis, atitinkamai greitis didesnis. Bent jau taip lėktuvai trumpina skrydžio laiką kai vėluoja.