Graikija: Dievų ir pasaulio stebuklų beieškant

…tą dieną, kai dievai dalinosi pasaulį, saulės dievas Helijas turėjo apšvietinėti žemę, todėl jam nieko neliko. Tada jis iš jūros iškėlė salą ir žmonos Rodės garbei pavadino ją Rodo sala…

Prologas

Intensyvūs 2015 metai. Paskutinė kelionė buvo net sausio mėnesį į Gran Canaria, o po to atostogų kaip ir neturėjom (teisybės dėlei turiu pasakyti, kad dievo medin varyt neketinu, jog vėliau netektų atsiprašyt; spėjom dar sulakstyt Lietuvon ir gruodį planuojam kelionę į Tenerifę – bilietai jau nupirkti – žmona viena spėjo pabuvoti Paryžiuj ir vėl ruošiasi Kopenhagon). Taigi, po atostogų sekė labai intenysvūs pasikeitimai karjeros fronte taigi nebuvo net kada galvoti apie atostogas. Kažkaip kažką užsisakėm pavasarį, per daug negalvodami. Į akis pateko kelionė į Rodo salą, taigi kodėl gi ne. Šiandien tikriausiai ten nevažiuotume dėl visų linksmybių su Euru, Europos sąjunga ir kitais graikiškais rekalais, bet kelionė nupirkta, taigi beliko tik prisikišti kišenes grynų eurų smulkiom kupiūrom ir pirmyn.

Tačiau ne taip viskas paprasta. Tomas nubudo su kojos skausmu. „Nutirpo“ – klausiu. Pasirodo ne. Auga vaikis, skauda kojas. Paskutinį kartą teko važiuoti net į ligoninę, kur koją iščiupinėjo, bet nieko nerado. „Aukit ir būkit sveiki“ – palinkėjo. Šiandien nevažiavom, bet vaikis nepaeina, taigi teko nešiotis. Staiga dar atsirado neatidėliotinų reikalų bankuose ir panašiai, taigi Tomą tenka visur tampytis. Švedai tolerantiški, bet į 7 metų arklį pas tėvą ant rankų žiūri klausiamai. Tačiau man atostogos, todėl visai tas pats, kas kaip žiūri ar ką galvoja. Tačiau lyg to dar būtų negana, atvykus į oro uostą paaiškėjo, jog mūsų lėktuvas vėluoja 6 valandas. Tiek dar gyvenime nesu niekur vėlavęs. Tyliai priduodam bagažą. Tyliai gaunam kompensaciją po 10 eurų žmogui, kuri tuoj pat buvo išleista maistui ir raminantiems. Ieva, gavusi raminamų (Prosecco) mąsto optimistiškai – gal gi susimylės ir paduos lėktuvą anksčiau? Aš mąstau realistiškai ir atsakau, jog nė velnio – greičiausiai dar vėluos, už ką būnu iškoneveiktas, kaip optimizmo žudikas.

Vakaras penktadienio, taigi natūralu, jog keleivių gretos tuštėja. Panašu, kad linksmybės tuoj baigsis ir laikas pradės eiti labai lėtai. Na gerai, nebūsiu pesimistas. Lėktuvas sidabriniais sparnais tuoj atlėks ir nuskraidins mus pas puikiuosius graikus į puikiąją, šiltąją Graikiją.

Kai nėra ką veikt, galvon lenda visokios keistos mintys. O gal čia nuo alaus. Šiaip ar taip bestovėdamas su gamtiniu reikalu susimąsčiau, kodėl vyrai plauna rankas pasiusioję. Juk jei pasikasai ausį, nebėgi plaut rankų, jei nieko kito be ausies nelieti. O juk vyrų tualete nelieti nieko, išskyrus savo pasididžiavimą. Taigi klausimas – kam plauti rankas. Negi pas daugelį ten taip nehigieniška, kad palietus reikia iš karto plaut rankas? Čia kaip tam senam anekdote – pas ką daiktas švaresnis? Pas chirurgą ar pas traktoristą? Atsakymas – pas traktoristą. Kodėl? Nes traktoristas rankas plaunasi prieš, o chirurgas po.

Ar čia jau mūsų lėktuvas? Ar čia jau mūsų lėktuvas? Ar čia jau mūsų lėktuvas? Galų gale pasibaigia net svetimi lėktuvai.

Pagaliau durnos mintys baigiasi, mat skelbia boarding‘ą. Lėktuve gavom 4 vietas per vidurį – visai smagu sėdėt krūvoj. Kelionių agentūra, žinoma, galėjo išdalinti ausines filmams nemokamai, bet išdalindami kuponus maistui jie jau manosi kompensavę mums viską. Ai, tiek to, skrendam. Trys valandos ir penkiolika minučių, dar ne pasaulio pabaiga ir be nemokamų filmų (mat ausinės kainuoja 50 pinigų).

Į viešbutį nuvykom greit, ten irgi greit susitvarkėm. Tiesa, kai žmona viešbutyje besiregistruojant iš meilės tyliai, beveik į ausį, man pasakė „пошел tu нх” (buvo už ką), mergaitė registratūroje tarė „дайте пасспорта, я вас запишу”. Supratom, kad bus geros atostogos. Miegot!

Pirma diena, rugpjūčio 29

Akis prakrapštėm prieš 9, nors atsigulėm 5. Negi praleisi pirmus pusryčius. Pirmas įspūdis apie viešbutį pasitvirtino – nepralenkiamo dydžio gelžbetoninis, negyvas, monumentas. „Toks kaip Turkijoj“ – reziumavo žmona. Ir tikrai, kontingentas su apyrankėm – all inclusive, tskant. Ne, nieko blogo prieš all inclusive neturiu, bet ei, žmonės!, ten, už kampo viskas dvigubai skaniau ir dvigubai pigiau! Nu gerai, all inclusive juk ir sukurta tam, kad nekainuotų, bet gi all inclusive kelionės ir kainuoja brangiau.

Pusryčiai pas mus inclusive, taigi traukiam pusryčiaut. Ne kažin kas – kaip ir priklauso all inclusive. Sukuriama iliuzija, kad visko labai daug. Daug – kiekio prasme. Na, mes neišrankūs. Vaikai šveičia kiaušinius su bekonu ar sausus pusryčius su pienu, o mes kažkokį daržovių troškinį su šiuo bei tuo. Nieko mandro. Sultys iš koncentrato. Kava iš skalbimo miltelių (tirpi). Gyvent galima.

Traukiam link baseinų. Visai gerai. Daug baseinų, daug ir žmonių, bet gultai nemokami. Atsigulam kiek atokiau nuo tako “gultai – baras”, kur liejasi nemokamas alus bei kiti gėrimai all inclusive. Mes su savo samovaru, kaip sakoma. Vaikams kaifas. Čia, turbūt, pirma ir paskutinė diena, kada jie sprendžia, ką veikti ir kada. Nors Tomas po 20 minučių sušąlęs pareiškė, kad jam nėra čia ką veikt ir reikia kažko skubiai imtis. Tiesa už minutės pripažino, jog čia (Graikijoje) jis visai gyventų. Graikija – žymiai geriau už visa kita, nes čia šilta. „Ir dar yra baseinų namas“ – prideda Carolina. Prieš pora dienų Tomas išdavė mintį: kai kurie žmonės perka daiktus, mamyte, o mes keliones. Protingėja vaikis, reiks nupirkt naują iPod‘ą.

Ieva ir Caro sugalvojo patikrint jūrą ir grįžo po 10 minučių pilnos entuziazmo – ten tūkstantį kartų geriau. Einam ir mes. Teko atsinešt ir nardymo kaukę, nes ten tikrai tūkstantį kartų geriau. Augmenija ir gyvūnija šiaip sau, bet paplūduriuot paviršiuje visvien smagu tokiam šiltam vandeny. Po jūros tenka skubiai ieškot pietų. Aš, kaip žvalgas, esu siunčiamas išsiaiškinti, kur ir kaip mes galėtume pavalgyti. All iclusive chebra ramiai guli, reiškia pietumis dar nekvepia. O ir negali kvepėti po tokių pusryčių (pvz 18 kruasanų su uogiene). Kadangi pristabdžiau kraudamasis daiktus ir nepasiėmiau jokių tapkių, tinkamų trintis apie baseinus ir palei jūrą (smėlis degina padus), vaikštau basas, kaip koks Tarahumara indėnas. Kas nežino – šie tipai bėgioja po Meksikos kalnus basi (arba beveik basi) ilgais nuotoliais. Pasidomėkit. Jie dar daug geria ir mėgsta skaniai paėst. Pats nustembu, kiek panašamų… Gal aš praeitam gyvenime buvau tarahumara? Žmona dar nežino, ba pagalvos, kad durnas, bet planuoju čia prasibėgt kokius 5 km basas. Kodėl? Todėl, kad bėgdamas su gerai paminkštintais bėgimo batais visvien skaudena kelių sąnarius. Tiesa, prieš keletą mėnesių pasikeičiau batus ir situacija pagerėjo, bet dar laukia ilgas treniruočių kelias link bėgimo sitliaus pakeitimo. Paskaitykit ar bet pajūtiūbinkit „Born to run“ – suprasit apie ką aš.

Radau maisto. Kitoj pusėj gatvės. Parduotuvės su užrašais „меха” ir pora kavinių bei maisto prekių parduotuvių. Traukiam ten visi. Už graikiškas salotas, dvi porcijas makaronų su faršu (absoliutus topas,vaikams įskiepytas svediskoje mokykloje), stalo vyno puslitrį, šviežiai spaustas apelsinų sultis, coke bei musaką palikom 35 eurus. Nėra pigu bet ir nežvėriškai daug. Susidarėm nuomonę apie graikišką krizę ir kainas už turistinių rajonų patvorio.

Atgal popietukų! Nakčia miegojom mažai, todėl visai sveika. Aš žinau, kad jei pamiegosiu dieną, išlipsiu tikrai ne ta koja, o tada kaltinkit save, todėl stengiuosi nemiegot. Tomui pavyksta, o aš lūžtu. Pasirodo chebra, kol aš miegu, sugalvojo nulakuot man kojų nagus Caro laku, kurį ji nusipirko iš karto po pietų. Primenu – jai 3.5 metų. Kas bus toliau? Koks Užkalnis pasakytų – visi emigrantai debilai ir jų vaikai debilai, ir iš viso visi debilai, išskyrus Užkalnį ir Garliavos kebabus. Tačiau aš manau, jog jei nori, kad iš vaikų išaugtų kažkas, o ne robotai, išlaižantys lėkštę, net jei neskanu, bet kažkas liepia, negali perdaug riboti jų fantazijos. Užkalnis gal protingesnis už mane, bet aš manau, kad Malvina Reynolds teisingai sako (paklausykit „little boxes“):

Little boxes on the hillside,

Little boxes made of ticky tacky

Little boxes on the hillside,

Little boxes all the same

….

And the people in the houses

All went to the university

Where they were put in boxes

And they came out all the same

…

Be different, kaip sako protingi jankiai! Sorry, nukrypau. Taigi, chebra man miegančiam nulakavo kojų nagus. Tėtukas, pamiegojęs popietukų, tampa durnas, todėl chebra priversta eiti prie vandens patys. Bet tėtuko smegenys netrukus prabudo ir suprato klydusios, tik bėda – aš ne gražulio pasekėjas ir lakuotais kojų nagais prie vandens neisiu. Dar viena bėda – chebra išsinešė raktą, o be rakto čia nėra elektros, taigi net žinių nepažiūrėsi… Susiradau Caro nagų laką ir juo nusivaliau nulakuotus kojų nagus. Force majeure‘inis sprendimas, bet veikia.

Grįžo žmona, neva pamiršus telefoną, bet iš tikro patikrint ar tėtukas iš piktumo nepasiuto. Išėjom prie vandens kartu.

Smagu, tik aš vis dar nesuprantu ir, matyt, niekada nesuprasiu, kaip galima visą dieną pragulėt vienoj vietoj. Chebra aplink ta pati, kurią palikom ryte. Aš dideliu noru maudytis nedegu, bet atžalos priverčia. Sau atradau, kad 25 laipsniai vandenyje – visai vėsu, kai lauke 32.

Po maudynių susitarėm dėl fiat panda 5 dienoms už 190 europietiškų rublių ir pabandėm išsiaiškinti, ar galėtume pavalgyt viešbutyje. Žinoma, kad galėtume – nuramino teta Lena nuliniam viešbučio aukšte, tačiau malonumas kainuos 22 eurus suaugusiam ir pusę tiek mažiems. 66 eurai mums 4, kitais žodžiais. Mes dieną sumokėjom 35 eurus už pietus, taigi dabar tikrai nebus smarkiai daugiau. Traukiam vėl kiton gatvės pusėn, bet dabar jau kiton vieton (iš tų dviejų esančių…. ; suprantu vietinius – nėr biznio prie all inclusive viešbučių…). Palikom 40 šį kartą, už kalną visko… Maždaug 2 kartus per daug, negu užtektų, bet negi paliksi neišlaižytą lėkštę? Darželyje juk su šlanga lupdavo, kad nieko neliktų – esam gražiai išauklėti – palikt negalim.

Po vakarienės dar užsukom į atrakcionus, kur pakilom apžvalgos ratu bei paliksminom vaikus elektriniuose auto ir t.t.

Žmona nupirko kažkokio pigaus stalo vyno butelį. Didelį, pagerintą, už 5.90. Truputį trenkia pelėsiu arba rozmarinu. Pasirinkite pagal savo išsiauklėjimo laipsnį. Man gerai, kol šeima miega…

Калинка, калинка, калинка моя! В саду ягода малинка, малинка моя! Ах под сосною, под зеленлою – skamba tolumoje.

O viešbutis tikrai turkiškas. Nuėjau ant mažo ir staiga deja vu – ant praustuvo gražiausiai sau guli Aqua Beach Side muilo gabaliukas. Primenu, kad Aqua Beach Side viešbutyje turėjome all inclusive Turkijoje, kai Tomui buvo tiek, kiek dabar Caro. Reiks patikrint, bet manau, kad tas pats savininkas. Ieva buvo teisi – “toks, kaip Turkijoj”.

Liaudis ploja – skamba cancan’as… Little boxes… All the same… Kodėl ne pvz. Jacques Brell ar Vytautas Kernagis?

Labanakt!

Dienos suvestinė tradiciškai:

Pietūs – 35 eurai
Vakarienė – 40 eurų
Ledai – 7 eurai
Karuselės vaikams – 12 eurų
Parduotuvė – 20 eurų
Kita parduotuvė – 12 eurų.

Antra diena, rugpjūčio 30

Sukilom beveik kaip į darbą, nežiūrint į praeitos dienos nuotykius. Puoštis, praustis ruoštis ir pusryčių. Nieko ypatingai ypatingo nenutiko. Susipakavom greitai, pasiėmėm savo Fiat Panda ir į kelią. Už 5 dienas sumokėjom 190 eurų. Į kainą įskaičiuotas pilnas draudimas, nemokami kilometrai bei vaikų kėdės. Buvo pigesnių kibirų ir kibirėlių. Buvo, žinoma ir brangesnių, o taip pat visai brangių. Panda jau patikrinta Sicilijoj, kaip neužmušama itališka transporto priemonė, taigi ją ir imam. Kibiras tiek iš lauko, tiek viduje, bet ne dėl grožio gi mašiną imam – juk tai tik transporto priemonė, sugebanti be problemų mus nugabenti iš taško A į tašką B. Taip pat ir su viešbučiais. Kam mokėti brangiau už viešbutį, kuriame būni tik gulimoj pozicijoj ir dažniausiai užsimerkęs, taigi paauksuotų stalo koju beveik nematai. Galima sau leist ir tokias, žinoma, bet kai ant vienos svarstyklių pusės padedi paauksuotas stalo kojas viešbučio kamabary, o ant kitos 4 keliones per metus (mat pasirinkus kojas kelionių liktu dvi), matematika tampa aiški – „mes perkam keliones, ne daiktus“.

Pasukom į kairę, tada į dešinę be jokio konkretaus tikslo. Atsivertėm nuomoje išduotą žemėlapį ir pasukom link pirmos maudyklės, mat vaikai pradėjo skelbti maištą ant galinės sėdynės. Pasukom link visur reklamuojamo Anthony Quinn paplūdimio. Aš iš kaimo, todėl teko gūglinti, kas jis toks. Antonio Rodolfo Oaxaca Quinn – aktorius, dailininkas, rašytojas, režisierius. Dar vis nieko nesako? Graiką Zorbą turbūt esate matę? Jei ne, tai jūsų mamos tikrai yra mačiusios. Tai va, Antonio ten ir vaidina Zorbą. Man pasirodė įdomu dar ir tai, jog filmas kainavo 783 tūkst. dolerių, o surinko 23.5 milijono. Vat štai todėl Antonijus ir turi savo paplūdimį Rodo saloje. Iš tikro verta užsukti. Aplink rasite dar keletą paplūdimių. Mes viename sustojom išsimaudyt.

Sekantis punktas – pietūs. Reikėtų kažkur nuvažiuot, bet alkani vaikai – trumpa kelionė. Išsukom iš pagrindinio kelio ir sustojom pirmoj tavernoj. Taverna Tsambikos, jei gūglinsit. Tikrai rekomenduoju pagūglint iš užsukt, jei tik važiuosit nuo Faliraki į pietus 95 keliu. Sukite link 7 šaltinių ir pasukę tuoj pat atrasite šalia kelio. Nemokamas wifi, puikus maistas, nerealus svetingumas. Savininkas mus lepino nerealiai. Ledai, panakota, o vaikams dar ir smulkios dovanėlės. Palikau savininkui 5 žvaigždučių atsiliepimą. Nemanau, kad šią taverną kas nors perspjaus.

Kaip jau turbūt supratot, sekanti stotelė – 7 šaltiniai Efta Piges. Ką ten galima pamatyti? 7 šaltinius, suprantama, bet visi važiuoja ten ne dėl jų, o dėl tunelio, jungiančio šaltinių vandeniu maitinamą upelį vienoje kalvos pusėje ir ežeriuką kitoje. Tunelis siauras ir gana žemas man. Ne daugiau, negu kokie 1,8 metro, nes man teko eit pasilenkus ir saugot galvą. Pečiai į sienas taipogi beveik remiasi. Eismas praktiškai vienos krypties pasroviui, mat tuneliu teka vanduo. 186 metrus tamsoje. Jei nebijot tamsos ir neturit klaustrofobijos, keliaukit drąsiai. Aš nebijau, bet dėl žmonos ir vaikų buvo neramu. O jei ištiks panika? Juk vietos nėra net ant rankų paimt ir išnešt. Sulindom ir mes – aš, Tomas, įsikibęs į kelnes, Caro ir Ieva, prilaikanti mažąją. Kaip vėliau paaiškėjo, Ieva visas gyvenimas spėjo prabėgt pro akis. Ji spėjo sugalvot ir išrutuliot iki pabaigos keletą apokaliptinių scenarijų, kurių pasekoje mes turėtume likti tame tunelyje visam laikui. Išlindome, žinoma, sveiki ir gyvi. Vienoj vietoj tik pasimaišė prieš srovę slenkanti pora. Prasilenkimas buvo labai intymus, mat vietos, kaip sakiau, tam tunelyje neskirta. Štai ir šviesa tunelio gale, bukvaliai.

Kažkokiam kaime Ieva nupirko vaikams ledų, gert, o taip pat arbūzą, kurį vos partempė. Tada vaikams buvo pasakyta „miegot“. Carolina paklausė ir užmigo, o Tomas dar kažkiek kvaksėjo, kol finale taip pat užmigo. Taigi sekantis kelionės tikslas pasikoregavo automatiškai, priklausomai nuo to, kiek vaikai miegos. Pravažiavus Kritinia užmačiau ženklą Kritinia Castle, ten ir sukam, nors vaikai dar miega. Smagi pilis, smagūs peizažai nuo kalno. Specialiai važiuot per visą salą neverta, bet jei važiuosit pro šalį, sustokit. Šalia atsigaivinsit šviežiom apelsinų sultim už 2.5 pinigo bei dar šiuo bei tuo, jei tik norėsit. Ieva pasiliko saugot atžalų, o aš, pasigriebęs kamerą, nulėkiau ant kalno. Pykšt pokšt, kaip turistas iš Kinijos ir atgal.

Abu mažieji jau atmerkę akis reikalauja maudynių. Sugalvojom prasukt pro Lidl parduotuvę vakarienės, o tada namo. Pamiršome tik, kad sekmadienis ir normalios parduotuvės nedirba. Dirba tik turistinės, mat pastarieji geriau moka. Teks eiti vakarieniauti „out“, bet pirmiausia maudytis. Vaikai atsigavo. Mes irgi. By the way, prisiminiau du dalykus iš vakar, reikalaujančius pataisymo. Prisimenat turkišką muilą? Tai jis tikrai turkištas. Jį atsivežė mano žmona! Ūkinio muilo kojinėms namuose nerado, bet rado kampe užsivoliojusį suvenyrą ir turkiško viešbučio. Antras pataisymas. Vakarykštis vynas, ne pelėsiais smirda. Tai garsusi Rodo Retsina vynas. Gamybos istorija siekia 2000 metų. Graikai vyno amforas užkimšdavo pušų sakais, kurie neleisdavo į indą patekti orui bei suteikdavo vynui sakų aromatą. Sakų būdavo dedama dar vykstant fermentacijai. Iš čia keistas skonis, bet man tas „pelėsis“ vakar patiko (šiaip balto vyno aš nelabai), todėl šiandien teko pirkti dar vieną tokį.

Po maudynių traukiam valgyt. Vieta vakar išbandyta per pietus. Viskas gerai ir su maistu, ir su aptarnavimu. Už vakarienę su gėrimais ir arbatpinigiais palikom 30 eurų. Vaikai magaryčių gavo ledų. Paklausė pas juos ar buvo geri, pasikvietė ir leido patiems išsirinkti. Šaunuoliai. Pietų tavernos nepersojovė, bet netoli to.

Toliau ipad‘ų ir interneto laikas. Graikai išprotėję. Valanda – 5 eurai. Aš susimokėjau savo telefono operatoriui už 750 megabaitų 199 kronas (20 eurų). Išgrauškit, graikai. Mes su savo samovaru. O kitais metais iš viso rūkysit, ba tada roamingas nekainuos ir aš atvažiavęs jūtiūbo neišjungsiu savaitę, svarbu, kad kelionė būtų Europoje.

Finansinė ataskaita:

Kava Antonijaus paplūdimy – 3 eurai
Pietūs – 35 eurai
Parduotuvėj arbūzai ir panašiai – 7 eurai
Vakarienė – 30 eurų
Dar viena parduotuvė (vynas, alus, kava ir pan) – 15 eurų
Fiatas – 190 eurų, bet čia 5 dienoms.

Labanakt.

Trečia diena, rugpjūčio 31

Atsikėliau pirmas septintą. Sąžinė, matyt, pažadino. Apsirengiau ir pro duris. Žmona pramerkė akį ir pakraipė galva – „tai bėgi?“. Bėgu, sakau, ir dumiu pro duris. Gerai, kad nemato, jog išėjau basas, ba būtų sakius, kad durnas ir neišleidus. Bėgti basam smagu ant lygaus ir gero paviršiaus, bet paviršius čia ne visur geras, o mano gležni padai nelygiems paviršiams nesutverti. Prisimenu vaikystėj niekaip nesuprasdavau pasakų, kaip piemenukai ar šiaip vaikučiai basi lakstydavo po ražienas ir džiaugdavosi, džiaugdavosi. Vieną sykį tuomet pabandžiau palakstyt basas ir aš. Nieko ten džiaugsmingo nėra. Taip ir bėgimas basomis. Ant bėgimo takelio – tvarkoj. Ant asfalto – ne. Nubėgau 5 km. Užsidirbau krūvą kolegų klausiamų žvilgsnių, o šiaip praeiviai pasitikdavo nuostabos pilnom akim nesuprasdami ar mane kas iš namų išvijo, ar žmona gimdo. Savo noru juk joks avinas basas nebėgtų. Bet kol jie prieidavo kokios nors išvados, mano padai jau būdavo ataušę. Įdomu, iš kur tas posakis – padai ataušę? Ar ne iš vaikų, po ražienas lakstančių kartais? Be žvilgsnių dar užsidirbau pūslę ant vieno kojos piršto. Gyvensiu.

Grįžus žmona pasukiojo pirštu prie smilkinio. Ryt vėl bėgsiu, tik jau su batais.

Pusryčius galima praleist. Tiesiog eilinis kuro bako papildymas. Kepti kiaušiniai, kava (į kavą panašus gėrimas iš aparato), sultys (į sultis panašus gėrimas iš kito aparato). Dar šis bei tas. Ne paukščių pienas, bet pusryčiams pats tas. All inclusive, matosi, sunkios dienos. Bekonas, dešrelės, kiaušiniai, bulvių paplotėliai – noris prieit ir papasakot, kad jis ką tik suvalgė visą savo dienos normą, jei ne daugiau, bet žinau, kad nesupras. Kaip nesupranta rūkantys. Buvau ir ten, ir ten. Kai supratau, kad svorio metimas, tai ne jokia katorga, o paprasta matematika, viskas pasidarė lengva. Matematika teisinga, matematiška, o ne „šiandien išėjom ryte pasivaikščiot, nuėjom kilometrą, tai dabar galim suvalgyt po picą“. Tokia matematika reiškia: iš pasivaikščiojimo – minus 70 kalorijų, iš picos – plius 800 kalorijų. Maždaug. Priklauso nuo picos ir nuo pasivaikščiojimo. Laikykit kalorijas minuso pusėje ir svoris pradės kristi. O jei pasivaikščiojimus prailginsit, kris greičiau ir pasivaikščiojimai taps malonesni.

Po pusryčių susimetėm žaislus į pandą ir pasukom link Rodo miesto. Prisiparkavom pačiam centre prie uosto. Netoli tos vietos, kur neva stovėjo Rodo kolosas, vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Dabar ten stovi turistai krūvomis su selfie-stick‘ais. Kolosas pastatytas 282 prieš Kristų, statybos užtruko 12 metų, stovėjo viso labo 56 metus. Sugriovė žemės drebėjimas. Silpnoji statulos vieta pasirodė esą keliai – visai kaip mano. Liekanos pragulėjo 800 metų (tinginiai graikai). Vėliau viskas kaip visada – arabai užėmė Rodą ir skulptūros geležį bei bronzą pardavė.

Rodo senąmiestis tikrai vertas dėmėsio. Tokio dydžio miesto – tvirtovės dar turbūt neteko matyti. Įtvirtinimai tikrai nejuokingi, o rimtai pastatyti. Kelių eilių gynybinės sienos, įtvirtinimai ir gudrybės. Vidinis miestas labai smagiai suplanuotas. Pasiklyskite jame. Padaryti tai nebus lengva, mat beveik viskas sukomercinta. Pilna šlamšto pardavėjų, įkyriai lendančių į akis, kavinių personalo, vos ne už rankovių tempiančių pas save, ubagų, valkatų, vagių ir minios žioplių, perkančių tuos šūdus, sėdinčių kavinėse, aukojančių ubagams. Pliusai (miesto grožis, tvirtovės dydis) vos atsveria minusus (ubagus, vagis ir kavines). Norėčiau senąmiestyje pasiklysti, kai viso to nėra, pvz vakare. Anyhow, pliusas uždėtas, laikas smagiai praleistas, koloso papėdė aplankyta. Galima sakyti, aplankėme pirmą mūsų gyvenime pasaulio stebuklą, nors vietoj jo ir teradome turistus su selfie-stick‘ais. Žinant, jog iš tų septynių išlikęs tik vienas – Cheopso piramidė, nėr blogai. Man, susijusiam su statybų rinka, pasirodė įdomu tai, jog Cheopso piramidė statyta 2000 metų seniau už seniausią iš likusių 6 pasaulio stebuklų, o vis dar tebestovi. Anie, gi, jau seniai pamiršti. Čia vienas iš nedaugelio tų atvejų, kai „seniau, buvo geriau“.

Pabaigai atsigaivinom apelsinų sultimis pasukom link namų, bet pirmiausiai į parduotuvę šio bei to. Išėjo taip, kad pravažiavom visą miestą turistų nelankomomis vietomis, kur bobos džiauna skalbinius ant seno akveduko liekanų ir panašiai.

Parduotuvėje nusipirkom pietus ir vakarienę, o dar sulčių, vyno, vaisių – viso už 23 eurus ir lekiam viešbutin valgyt, maudytis ir miegot popietukų.

Kol moterys miega, mes su Tomu einam žaist bilijardo. Anksti dar Tomui – rankos trumpos tokioms lazdoms, todėl žaidžiam kitus žaidimus.

Po pietų miego vaikai vėl nori maudytis. Dideli pasitarė ir nusprendė, kad maudytis reikia jūroje, todėl nusitaikėm į Tsampika paplūdimį. Pasak patikimų šaltinių tai – geriausias paplūdimys Rodo saloje su vaikais. Pakeliui, netoli Tsampika paplūdimio, dar planavom užlipti ant kalno su senu vienuolynu pasigrožėti vaizdais. Neradom kur. Nuorodą pražiopsojom, o gps‘as pradėjo pasakot nesąmones. Jau grįžtant radom tinkamą nuorodą, bet tamsoje ant kalno veikti nėra ką. Užtai smagiai išsimaudėm. Vakare jau niekam nerūpėjo iš mūsų imti pinigus už gultus ar dar kažką. Jei būsite Rode su vaikais, važiuokite į Tsampika ir vaikai jums bus dėkingi. Smėlis, seklu, šilta. Mes su Ieva dar gavom bonusą – prisižvengėm iš vandyny, po vandeniu, ant vandens vienas kitam pozuojančių porų. „Tu bėk iš vandens“, „tu bėk į vandenį“, „tu atsigulk gražiai“, „tu įtrauk pilvą ir išpūsk krūtinę“ ir kiti kadrai padaryti. Autoriaus pastaba – neturiu nieko prieš įvairias pozas bei selfie-stick‘us. Iš viso manau, kad selfie-stick‘as prilyginamas Levi‘s džinsams savo populiarumu. Jei nežinote, tai Levi‘s apyvarta yra nei daug, nei mažai – 4.68 milijardo dolerių, net income – 229 milijono. Kadangi čia karšta ir Levi‘s liko namie, selfie-stick‘ai dažniau minimi šiame pasakojime. Gal šis išradimas net Nobelio premiją gaus. Keletas faktų – pirmas selfie-stick‘as rašytiniuose šaltiniuose pastebėtas jau 1925 metais, bet masiškai išpopuliarėjo tik 2014, kai Time žurnalas paskelbė jįjį vienu iš 25 geriausių išradimų 2014. Tiesa, 2015 metais pikti liežuviai pradėjo plakti, jog šis puikus išradimas asocijuojamas su narcisizmu ir vulgariai vadinamas „narcisstick“. Kad išradimas yra tikrai puikus patvirtina ir faktas, jog jis pradedamas uždrausti. Pvz Disney draudžia šį išradimą savo parkuose. Apple užbanino savo WWDC konferencijoje.

Thankyouwaltdisney.

Po maudynių, jau sutemus, rūkstam link namų. Vakarienė, Retsina vynas, šį kartą pirktas ne turistų parduotuvėj už 0.89 euro už 0.5 litro, arbūzas bei dar šis tas. Na ir dienos įspūdžiai, suprantama. Parodyčiau, kaip smagiai sėdžiu balkone grojant cikadoms ir:

ты ж мене пiдманула,

ти ж мене пiдвела,

o taip pat :

Desire

Inside you

My head spins round and round and round

Shi-di-ri-di-duy, shi-di-ri-di-da-na

Shi-di-ri-di-duy, shi-di-ri-di-da-na

I want you

To want me

So I dance round and round and round

Hey, shi-di-duy, shi-di-ri-di-da-na

Hey, shi-di-duy, shi-di-ri-di-da-na

Forever and ever

Go, go, go wild dancers!!

Bet neruriu selfie-stick‘o…

O taip, tekste tikrai du šauktukai. Ties tais shi-di-ri vos nesudaužiau kompo ir telefono. Rašai shi ir pamiršti ri, tada turi pasiriktint, taigi tenka šokinėt pirmyn atgal, kaip atliekant svarbų tarptautinį pervedimą į IBAN sąskaitą iš 16 ženklų –ką tik parašei „ši“, o ar parašei „ri“ jau nepameni…

Manau, jog dainų žodžius publikuoti turi būti uždrausta. Paskaitykit balsu, lyg skaitytumėt Maironio eilėraštį aštuntoj klasėj prieš visą klasę (be jokios intonacijos, kai rūpėjo tik Dovilės (vardas autoriaus pakeistas) sijonas, o ne Maironis). Toks šūdas tikrai niekad nelaimėtų Eurovizijos.

Baigėsi Retsina, baigiasi ir mano baterija. Vaikų ir žmonos jau pasibaigė seniai. Paskutinis štrichas – dienos finansinė atąskaita:

Parkingas – valanda = 1.5 euro (ne karvę), mes sumokėjom 3.30 (daugiau neturėjau smulkių). Užteko.

Apelsinų sultys Rode – 3 eurai už dvi stiklines, ledai – 1 euras.

Parduotuvė (pietūs, vakarienė, vaisiai, vynas (vėlgi vakarienė) – 23 eurai.

Benzinas – 20 eurų (beveik pusė pandos bako).

Žaidimai su Tomu – tiksliai nepamenu, bet tai ir nėra svarbu.

The End.

Ketvirta diena, rugsėjo 1-oji

Štai ir vėl vakaras ir aš vėl su jumis. Su švente sveikinu su mokykla susijusius, o mes jau persiritom per pusę atostogų. Tiksliau atostogų čia, Rode. Atostogų aplamai dar bus likusi savaitė namie. Nors namie tokios ten ir atostogos…

Diena prasidėjo panašiai, kaip ir visos kitos dienos. 5 kilometrai iš ryto; šįkart su batais; pusryčiai ir pasiruošimas kelionei. Šiandien planuojama šturmuoti toliausiai nuo mūsų nutolusį salos tašką Prasonisi – tašką, kur susitinka dvi jūros, Viduržemio ir Egėjo. Vasarą Prasonisi – pusiąsalis, žiemą, kai vanduo pakyla, Prasonisi tampa sala. Vieta labai mylima burlentininkų bei jėgos aitvarų (taip, tokį keistą terminą radau wiki) mylėtojų dėl pastovaus vėjo. Egėjo jūra labiau banguota, kai tuo tarpu Viduržemio ramesnė – labiau tinkanti pradedantiems.

Pakeliui nusipirkome šio bei to dienai bei vakarui. Netyčia pasukome ne ten ir atsidūrėme prie Lindos. Lindos planuojame aplankyti pakeliui namo, kai ne taip karšta, todėl nesiplėsiu. Tęsiam kelionę retai apgyvendinta Rodo salos dalimi, kol pagaliau pasiekiame tikslą. Nusileidus link sąsiaurio, jungiančio abi jūras, iš karto moja keletas graikų, viliojančių į savo užeigas. Stojame ten, kur matome lauke dušą bei persirengimo kabiną. Pakuojamės lauk vaikus ir traukiam pirmiausia link Egėjo jūros. Vėliau persikraustėm link Viduržemio jūros (keistas jausmas apima, kai susimąstai…), kur su Tomu panardėm su triūbelėm. Vaikis gavo šiandien nardymo kaukę su vamzdeliu. Išmoko per 3 sekundens ir nuvarė kartu su manim link akmenų. Jokios baimės, vien begalinis smalsumas. Taip jam patiko, kad visu keliu namo, vien tik apie tai kalbėjo. „Kai Carolina eis gult, tėti, mes eisim nardyt jūroje“.

Sekantis punktas dienotvarkėje – pietūs, bet tik ne čia, kur mus vilioja į savo tavernas iš karto keletas svetingai nusiteikusių graikų. Ten, kur masė žmonių – aukšta kaina ir žemas servisas. Pavažiuojam link pagrindinio kelio ir pirmam kaime, pavadinimu Kattavia, stojam pirmoj tavernoj. Iš vienos pusės moja ranka sena močiutė, iš kitos – diedas su skrybėle. Kažkodėl aš sureaguoju į diedo mostą, o Ieva mane agituoja neklausyti ir sukti pas močiutę. Šiandien mano viršus. Sustojom pas diedą. Jei stosit pas močiutę, duokit žinią, kaip ten kas. Pas diedą šiaip žymiai daugiau lankytojų. Neaišku ar dėl aktyvaus marketingo, ar šiaip dėl ko. Užsisakom vėl per daug maisto. Vis nėra pas mus saiko. Vis mes alkani, kaip žvėrys. Caro išsirenka keptas bulves su kečupu, Ieva – musaka, aš – graikiškas salotas, Tomas – krevetes. Porcijos arkliškos ir visko suvalgyt neįmanoma. Viskas skanu. Šeiminkas (diedas su skrybėle) – graikas, žmona – rusė. Abu gana aktyvūs, todėl dėmesio nestokosit. Darbuotojai bėgioja šlapi. Maistas patiekiamas karštas ir šviežias. Grakiškos salotos iš savo ar gretimo daržo, musaka – pagal mamos receptą, bulvių porcija – suaugusiam, ne Carolinai, na, o su krevetėm išėjo negražiai dėl tėvo neišprusimo. Jos pasirodo buvo ne tiesiog krevetės (keptos, grilintos etc), o saganaki. Saganaki krevetės, jūsų žiniai – troškintos krevetės su sūriu, česnakais ir pomidorais. Skanu, bet Tomas norėjo ne to, todėl buvo daug ašarų, mat nuovargis jau ėmė viršų. Teko krevetes valgyti man, o Tomui pažadėti naują porciją krevečių kažkada. Šeimininkė visaip vaišino ir stengėsi mus linksminti. Sumokėjom nemažai (pamatysit žemiau), bet ir užsisakėm 4 porcijas suagusiems plius dar šio bei to.

Pakeliui namo šeima sumigo. Užsukome ir į Lindos, tik visai be tikslo, mat buvo baisiai karšta ir lipti į kalną su vaikais būtų mažiausiai kvaila. Todėl skubame namo ir maudytis jūron. Tomas visas ausis jau išūžė. Užsidėjo kaukę ir nuplaukė gilyn link akmenų stebėti žuvų. Aš ganiau Tomą, o Ieva ganė Caro. Pabaigai Tomas gavo mano kaukę, Caro gavo Tomo, o aš gavau ganyti abu. Carolina nardė kaip žuvytė. Rusų pora šalia su didžia nuostaba, o gal pavydu stebėjo mus. Net nepatogu darėsi. Žinoma, smagu žiūrėti į pačius geriausius pasaulio vaikus, rodančius savo sugebėjimus. Visai kas kita, kai jie tų sugebėjimų nerodo. Beplaunant kojas nuo smėlio su Ieva išvystėme biznio planą, kad galėtume vaikus už 50 eurų dienai (už 5 eurus pagal Ievos biznio planą, ji gal didesnė realistė) išnuomoti vienišoms poroms be teisės atsisakyti iki nustatyto laiko pabaigos. Šeimos būtų darnesnės, vaikai gautų puikų auklėjimą ir best išsilavinimą. O ir mes pailsėtume ir uždirbtume kokį pinigą. Na bet gal kitą kartą kokioj kitoj saloj. Šiandien man mano vaikai reikalingi vakarienei, mat vakarieniai krevetės pas jau draugais tapusius graikus šalimais. Tomas, gavęs su tėvu dalintis 4 voverės dydžio karališkas krevetes, visiškoje euforijoje ir iš karto pamiršo dienos nuoskaudas. Ieva su Caro dalinasi picą. Mes visi visada ragaujam iš svetimų lėkščių. Snobai pasakytų – negalima, bet mums tas pats. Galima viskas, ką leidžia tėvai. Po vakarienės, graikas kaip visada atneša ką nors pavaišinti. Šiandien visiems spalvoti gėrimai. Tik tėvams su laipsniais, o vaikams, šiaip linksmų spalvų. Visi patenkinti.

Po vakarienės – ledai ir lova.

Dienos ataskaita:

Parduotuvė dienai bei vakarui – 28 eurai (čia įskaičiuotos dar ir kai kurios lauktuvės).

Pietūs – 43 eurai.

Vakarienė – 31 euras.

Ledai ir vanduo – smulkmė.

Labanakt.

Penkta diena, rugsėjo 2

Iš pradžių parašiau ketvirta, tada paskaičiavau ir supratau, kad jau penkta. Rytoj paskutinė diena, kai turim auto, o poryt teks krautis lagaminus. Laikas lekia greit, kai linksma.

Išsiritom šiandien gana anksti su tikslu šturmuoti Lindos, kol dar karštis ne pragaro. Apie pusę devynių jau krovėmės daiktus į bagažinę. Žinoma, galima atsikelt anksčiau ir išvažiuot anksčiau, bet ne katorga gi nei mums, nei juolab vaikams. Ir taip paliekam viešbutį tada, kada daugelis slenka žemyn nešt savo kryžiaus, t.y. atidirbinėt all inclusive.

Kelias link Lindos jau puikiai žinomas puikiai, vairavimo stilius panašėja į vietinių, todėl atrūkstam į vietą gana greitai. Vakar pakeliui prasukome pro Lindos net du kartus, taigi šiek tiek apsižiūrėjau. Pačiame Lindos miestelyje eismas draudžiamas, todėl auto teks palikti už miestelio. Dauguma automobilius stato už miesto aištelėje tik atvykus. Kažkur skaičiau, jog iš ten galima nusileisti į miestelį nemokamu autobusu, bet mes pasielgėm kitaip. Jei nestoti pirmame parkinge, o važiuoti tolyn, pradėsite leistis žemyn. Keletas nemokamų parkingų (pažymėtų baltomis linijomis ant asfalto; tips‘as: baltos – nemokama, mėlynos – mokama, geltonos – tabu) pasitaikys kiek žemiau, bet mes vis dar nestojame, o sekame ženklus link St. Paul‘s Bay. Ten ir prisiparkavome. Iki Lindos miestelio visai arti ir nereikia kabarotis aukšyn-žemyn su vaikais. Tiesa, aukštyn vieną kartą ir tada žemyn kabarotis teks vistiek, mat planas maksimum – pakilti į Lindos akropolį ant kalvos, kažkada fortifikuotą graikų, romėnų, bizantiečių ir kitų svečių iš artimų bei tolimų kraštų. Atvykom anksti, bet jau dabar per karšta. Vaikai, Caro vežimas, kurprinė, vanduo ir panašiai – viską tenka tempti ant pečių. Lipam asiliukų taku, tikėdamiesi mažiau laiptų su vežimu, bet kur tau. Kelias akmenimis grįstas, vežimas nevažiuoja nors pasiusk. Taip, perskaitėte teisingai – atsisėdus ant asiliuko galima užkilti aukštyn ir nusileisti žemyn. Ne už dyką, suprantama, o už vieną kitą europinigėlį. Kiek tiksliai, nenklausiau. Sprendžiant iš procento turisitų, besinaudojančių paslauga ir asiliukų, lakstančių pirmyn atgal, kaina ne astronominė. Užlipom. Vežimą trenkėm akropolio papėdėj ir užlipom pėsti. Turistų daug, visur eilės. Su vaikais infrastruktūra visai neparuošta. Pamenu Sicilijoj prie mažesnės pilies ant kalno stovėjo naujas, stiklinis, kondicionuojamas funikulierius. Graikai, matyt, daugiau europos lėšų pavogė ir mažiau investavo į savo infrastruktūrą, nes funikulieriais nekvepia. Kita vertus, kur reiktų dėt šimtą asilų, penkiasdešimt jų važnyčiotojų, trisdešimt išmatų šlavėjų, pastačius funikulierių ar pagerinus infrastruktūrą? Iš žvejybos juk tiek neuždirbsi, o ir europa pagaliau kranelius prisuko, tai tenka suktis. Prie kasos eilė juda greitai. Bobos rėkia next, next, next. Two adults and two kids, sakau. Susimoku 12 eurų už du didelius, o maži keliauja toliau nemokamai. Pasakysit 4 tickets, mokėsit už keturis. Niekas nieko neaiškina ir niekuo nesirūpina. Jei eisit su vaikais, visus vežimus geriau palikit apačioj. Sunku bus prasilenkt su turistais ar asiliukais. Ir tie, ir anie pikti, kad reikia lipt. Ir tie, ir anie vienodai smirda prakaitu. Bet vaizdai viršuje tikrai verti viso lipimo. Užmeskit akį į St. Paul‘s Bay iš viršaus ir jūsų priparkuotą auto. Kai nusileisit apačion, pasiimkit maudymosi reikmenis ir būtinai išsimaudykit. Mano chebra į patį viršų paskutiniais laipteliais lipti jau pritrūko energijos. Liko kiek žemiau užkąsti sausainių, kad gauti šiek tiek energijos lipimui žemyn. Aš trumpam užbėgau porai kadrų. Dar buvau sustabdytas poros turistų padaryti jų nuotrauką (neturėjo selfie-stick‘o, todėl mielai sutikau padėti). Jis pajuokavo, kad galiu, jei noriu, padaryti jų nuotrauką savo aparatu. Atsakiau, kad mielai, bet nuotraukų teks laukti, ba čia juosta, tai numojo ranka. Taip pat dviejų italų, visaip liaupsinančių mano rolleiflex‘ą. Graži kamera, viena gražiausių kada nors sukurtų vokiečių inžinierių.

Taigi imu Caro ant rankų ir lekiam žemyn. Vėl asiliukų taku, tik jau kitu. Žemyn kelias statesnis ir juo lipa tušti asiliukai. Pilni lipa pirmuoju, ne tokiu stačiu, bet tolimesniu. Pirmi 20 metrų buvo ok, o toliau – dar baisiau, nei aukštyn. Duobės tarp akmenų, kur vežimas niekaip nevažiuoja. Taip ant jo (vežimo) pykau, kad nevažiuoja, jog linkėjau, jog jam ratai nulūžtų. Nenulūžo. Atlaikė, rupūžė, du vaikus, Norvegijos kalnus, Italijos kalvas, Sicilijos akmenis ir dar balažin ką. Paskutinius metrus teko nešti Caro su visu vežimu.

-Tėti, aš skrenduuuu, – sako… Kaip gali pykt?..

Taigi, pakeliui link St. Pau‘s Bay dar prasukome pro Lindos miestelį skirtingais skersgatviais, pasičiupome maudymosi reikalus ir žemyn maudytis. Labai primygtinai rekomenduoju. Na, iš viršaus patys pamatysit ir suprasit kodėl. Nerealaus grožio paplūdimys, nors ir labai siauras. Mes su Tomu nulindom tolyn su kaukėmis ir vamzdeliais. Antra diena – vaikis nardo kaip žuvis. Išmokom keletą namudinių ženklų po vandeniu – stok, žiūrėk, ok ir panašiai. Išneria, pasitaiso kaukę, kai reikia, paneria vėl ir plaukia, kaip žuvis. Moterys lieka arčiau kranto, tačiau netrukus esam priversti grįžti, man Caro taip pat nori ir jai, tarpo kitko, puikiai sekasi. Su pripučiamom rankovėm, kauke ir triūbele atrodo tikrai juokingai, bet plaukia, neprigeria ir net mato žuvis. Tada pakyla, iš džiaugsmo šaukia ir vėl neria.

Po maudynių, alkani, kaip vilkai, lekiam namo. Pakeliui sustojom dešrelių ir šio bei to pietums ir vakarienei. Vaikai valgo kaip slibinai. Moterys sykrenta grožio miegelio, o mes su Tomu sulendam į asmenines elektronines visatas.

Planas po pietų miegelio – išsimaudyti. Vaikai sulenda į baseiną. Mes gulim. Aš galiu ramiai išgulėt 10 minučių ir nors užmuškit, nesuprantu, galinčių išgulėti 8 valandas. Dar galiu suprasti gulėjimą su gera knyga, bet tada smagiau gulėti kondicionuojamame kambaryje. Pagulėti, pažiūrėti ar jau įdegei, pasiversti ant kito šono ir vėl pagulėti, tada pasitepti kremu, tada pakartoti procedūrą, tada įšokti į baseiną (jūra gi šalia, eikit ten!), tada nueiti į barą ir vėl pakartoti visas procedūras – ne man. Ieva, matau, irgi muistosi ir jau nori kažką veikt. Pasiūlau eiti į jūrą, už ką būnu pasitiktas ovacijomis vaikų ir priekaištingu žvilgsiu žmonos, mat ji jau planavo rišti šiandien su maudynėm. Pradžioj nardom su Tomu, tada jis gauna mano kaukę, Caro jo, o aš juos abu ganau. Abu varo į gylį, kur žuvys, gražūs akmenys ir nepatirti toliai. Neriboju vaikų ir leidžiu atitolti nuo kranto, tačiau ganau, kaip avis. Po maudyniu vėl maistas ir ruošiamė pavažiuot link „tradicinio kaimo“ Koskinou, iki kurio viso labo 2.5 km tiesiai ir gal kokie 5 aplink su mašina. Rekomenduoju nuvažiuoti būtinai. Važiuoti specialiai verta, jei norite pamantyti kažką kitko, nei jūsų baseinas ir didelis, baltas, gelžbetoninis monstras ant jūros kranto, pavadinimu viešbutis. Tokių gatvelių, skersgatvių, namų, namukų, katinų ir bobučių nepamatysit Rodo mieste, nepamatysit Lindos ar kitur, o apie turistines zonas (kurių čia 80% visų zonų, jei ne daugiau), net neverta kalbėti. Tikrai smagu pasiklysti ir vėl atrasti. Tomas skaičiavo katinukus, o Caro su jais visais sveikinosi bei atsisveikino, sukeldama graikų šypsenas. Sustojome vietinėj kavinukėj atsigert, bet viskas pasibaigė vaikų vakariene, mat jie, kaip graikai, pradeda funkcionuoti vakare, kai atvėsta. Tada jiems duok valgyt, gert ir linksmybių (katinukų). Mes stebim savo vaikus, bei graikus, lendančius iš savo trobų pusę devynių vakare, kai lauke jau tamsu. Kas kepa mėsą ant grilio, kas sėdi lauke ir žiūriu televizorių, pastatytą tarpdury, kas žaidžia futbolą stadione, kas rėkia kits kitam „kalispera“ (labas vakaras).

Labanakt.

Ataskaita:

Lindos akropolis – 12 eurų

Parduotuvėje pietūs ir vakarienė – 18 eurų

Koskinou antra vaikų vakarienė, įskaitant ledus, gėrimus ir tris patiekalus – 28 eurai.

Šešta diena, rugsėjo 3

Dar vienas rytas šioje nuostabioje saulės saloje. Bandom keltis dar anksčiau ir pusryčiauti dar anksčiau, nei vakar, mat tikslas šiandien – Monolithos. Monolithos, tai pilies griuvėsiai ant 100 metrų aukščio uolos. Pilis pastatyta 1480, kad saugoti salą nuo atakų. Įdomu tai, kad ši pilis niekada nebuvo paimta. Šiandien pilis galima sakyti visai sugriuvusi, išskyrus mažą koplytėlę ir keletą statinių liekanų, bet užtai vaizdai nuo viršaus nepakartojami. Tikim tuo, ką skaitom ir sukam pandos vairą ta kryptim.

Važiuoti kiek ilgiau nei valandą. Atvykom į vietą gana anksti, nors tikrai ne pirmi ar antri. „Gana anksti“ todėl, kad vietiniai graikai dar tik krapštėsi akis prieš dienos prekybos pradžią. Visur perspėja, jog reikia gerų batų, mat uolos slidžios ir t.t. Batų reikia, bet alpinizmo įrangos tikrai ne. Normalūs laiptai į normalų kalną. Vežimus pamirškit, bet Caroliną aš lengvai užnešiau ant pečių. Dar matėme keletą šeimų su visai mažais vaikais – jokių problemų, jei nesi durnas ir nevaikštai atbrailom, kaip spaidermenas.

Mūsų moterims sugriuvusi architektūra gana greit pabodo, o mums su Tomu kuo toliau, tuo įdomiau. Tomui įsijungė explorer‘io instinktas ir jis, o ne aš, pradėjo diktuoti, kur mums toliau eiti. Pasinaudoję proga dar ir lobį suradome.

Pakeliui į griuvėsius matysite „šimtus, o gal ir tūkstančius mažų bokštelių ir akmenų; jų reikšmė nežinoma“ – sako wiki. Wiki straipsnio autorius niekada nebuvo Norvegijoje, nes ten tokių „statinių“ ne tūkstančiai, o milijonai. Ką jie simbolizuoja variantų daug. Šiais laikais tai daugiau smagumo reikalas, nei kažkokia praktinė reikšmė. Bet kokiu atveju plius vienas ir nuo mūsų. Jeigu reikėtų įvertinti Monolithos tarp visų matytų atrakcijų, tai šie griuvėsiai, matyt, užimtų trečią vietą. Pirmoji – Rodo senąmiestis, antroji – Lindos. Monolithos – must see.

Tarp kitko, jei nuspręsite važiuoti į Monolithos, pasukite tyčia iš kelio, kuriuo jus veda gps. Pamatysite tai, ko turistai paprastai nemato.

Kai nusileisite atgal link parkingo, apsidairykit. Pamatysit ženklą „Fourni beach“. Jei mylite privatumą ir jums patinka vienai/vienam kilometro paplūdimys – būtinai nusileiskit smagiu serpantinu su žaviais vaizdais. Egėjo jūra, sako, šaltesnė, bet mes labai smagiai išsimaudėme. Estetams yra maža kavinukė, dušas bei skėčiai. Ten gulinčių nemačiau – dauguma tokių, kaip mes: atvažiuoja, išsimaudo ir lekia toliau. Mes taip ir darom. Lekiam link Siana kaimelio. Ten, pasak legendų, stovi cerkvė, kur galima užeiti pasimelsti už griekus, o taip pat susirasti metalinį paveikslėlį su sopama kūno dalim, pakabinti į tam tikrą vietą ir, neva, sopulys praeis. Tokia legenda man buvo pateikta, tai perpasakoju tikėdamas. Paveikslėlius su kūno dalim radom, tik neradom konkrečių kūno dalių. Matyt per daug reiklūs mes.

Esam alkani, todėl religiniai reikalai savaime nuslinko į antrą planą. Keliaujam į vieną artimiausių tavernų pietauti. Pasta Carolinai, gyros Ievai, aštuonkojis man, krevetės Tomui. Gėrimai ir t.t. – savaime suprantama. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog šalia mūsų viešbučio karališkos krevetės, 4 vienetai – 18 eurų, čia penki vienetai – 6.50 euro. Tomas sukirto visas 5, man beliko tik paragaut. Užtai aštuonkojis beveik visas liko tik man, mat šeima nesižavi gyvuliais, kurie turi daugiau, nei keturias kojas ir dar su siurbtukais.

Programa įvykdyta, todėl sukam link namų. Benzino bake lašai. Degalinės reikėtų jau senokai, bet jos nėra. Tyliu, kam be reikalo nervuoti šeimą. Pakeliui stabtelėjom paimti dar vieno lobio. Tiksliau stabtelėjom visi, o ėjau aš vienas, mat vaikai miegojo. Įlindau į nuostabią vietą, kurią neįtartum egzistuojant netgi pravažiuodamas pro pat. Vat dėl ko myliu geocaching‘ą. Žmona pradėjo panikuoti, kol manęs nebuvo, mat pasakiau – „anava ten“, o nulindau gerokai toliau. Telefono ryšys neveikia, ji palikta šalia kelio su dviem vaikais, o aš išėjau su tapkėm, nors aiškiai pasakyta – reikalinga gera avalynė. Bullshit, pagalvojau aš prieš eidamas. Prieš 300 metų vieniniai vaikščiojo su odinėm vyžom, o aš einu su moderniom tapkėm ir gps‘su. Ir buvau teisus. Čia galioja ankstesnė taisyklė – nebūk spaidermenas.

Bet benzinas visai ant garų. Spaudžiu gps „artimiausia degalinė“, gaunu keletą pasiūlymų. Pasirenku tą, kuris pakeliui. Atvažiavom visai ant garų ir įsipylėm brangiausio benzino saloj, bet jei būtų reikėję dar važiuot, nebūtume niekur nuvažiavę. Degalinės savininkas, matyt, tai žino, todėl ir kaina tokia.

Visai prie pat namų sustojome paskutinių reikalų parduotuvėj trumpam. Pailsim ir lekiam maudytis. Gailiuosi, kad šiemet neturiu jokios povandeninės kameros. Tomas plaukia, kaip žuvis. Seka mane visur, netgi toli nuo kranto. Labai toli šešemečiui. Caro, su Tomo kauke, pūškuoja kaip mažas garlaiviukas. Pamokiau, kaip sukąsti triūbelę, kad nepribėgtų vandens, tai iškilo tik tada, kai panėrė per giliai, norėdama pagauti žuvį, už ką užsidirbo pilną burną sūraus vandens per triūbelės viršų. Šianden su kauke plaukioja net mama. Trumpa instrukcija ir neria gilyn. Kitoms atostogoms reikės keturių kaukių komplektų.

Vakare lekiu grąžinti auto. Dar reikia užpilti benzino, kad būtų ne mažiau, nei buvo pasiimant. Viskas sklandžiai. Nuomininkas net nežiūri mašinos – juk pilnas draudimas. Po to lekiu į viešbučio registratūrą prasitęsti kambario. Pagal tvarką turim palikti numerį iki 12 dienos, o mus taksi paims tik apie 10 vakare. Galima kentėt, bet su vaikais geriau turėti kambarį. Einu kalbėtis su poniom. Kol stoviu eilėj, matau, jog viena vardu Jurgita. „Labas vakaras“ sakau priėjus mano eilei. Jurgita šiek tiek šokiruota, bet atsako lietuviškai. Pažada mums numerį nemokamai rytoj, mat mūsiškis bus reikalingas naujiems atvykėliams.

Vakarienė, trupuris retsina vyno ir štai dėstau šias eilutes čirškiant cikadoms bei tolumoje dainuojant kažkokiam šūdpopsiui.

Rytoj paskutinė diena čia. Labanakt.

Išlaidos:

Pietūs – 30 eurų

Benzinas – 20 eurų

Parduotuvė – 45 eurai (truputis viskio, kaip lauktuvė sau, įskačiuota).

Labanakt.

Paskutinė diena, rugsėjo 4

Šiandien pasyvus poilsis. Jei norit mane pribaigt, paguldykit šalia baseino savaitei. Vaikai po 20 minučių pradėjo mūkti, kad jie nori ką nors veikti. Va, sakau, pilnas baseinas vandens, veikit. Kur tau, jiems reikia kažko specialaus. Ne, kad kaip visi kiti, džiaugtūsi baseino vandeniu (kam ta jūra) ir nemokamais gėrimas (na gerai, gėrimų nemokamų neturim šį kartą). Žodžiu, stumiam minutes.

Tiesa, Jurgita suorganizavo mums kambarį septintame aukšte. Pačiam kampe, šalia užiančių ventiliatorių, bet mes jai labai dėkingi. Ji išgelbėjo mūsų atžalas nuo valkatavimo nuo 12 dienos iki 10 vakaro, o tuo pačiu išgelbėjo ir mus. Ačiū, Jurgita!

Minutės visai nejuda pirmyn prie baseino. Kiek vėliau pasidaro įdomiau ir vienu momentu net pradedu gailėtis, kad visą savaitę to nematėm. Šokiai ir fitnesai visokie baseine ir šalia jo. Tetos ir dėdės krutina kūnus iš lėto, mat sąžinė liepia krutint. Viską vainikavo tetų su bikiniais lenktynės nuo vieno baseino krašto iki kito. Man pasisekė gulėti teisingam baseino krašte. Gerai, kad karštyje pūslė beveik tuščia, tai išvengiau gėdos. Juokiausi susirietęs. Ir taip juk septynias dienas! Septynias dienas pusryčiai, baseinas, krutu krutu kūną, pietūs, tada jau karšta – pagulėkim, vakarienė pasipuošus užuolaida kokia. Liftas vakare kvepia kaip KristiAnos parduotuvė. All inclusive rojus – plus size visom prasmėm. Nu bendrai ne. Viešbutis kažkur juk turi daryt pelną, o iš all inclusive daug biznio nepadarysi. Juk kaip sako ukrainiečiai – не съем, так понадкусываю. Todėl biznį viešbutis daro iš ledų. Dvi porcijos pačių paprasčiausių sultinių ledų – 5.80. Brangesnių neteko valgyti net Italijoj iš pripažintų ledų meistrų.

Nuo baseino traukiam popietukų. Vaikai nieko nevalgo. Mama nervuojasi, o aš žinau – valgys, kai jiems ateis laikas. Moterys miega, o mes su Tomu sulindę į elektroninius ekranus.

Po popietukų vėl prakeiktas baseinas. Kiek galima save skrudint ir mirkt? Ir kimšt į save…? Maudomės baseine, maudomės jūroj, kol nusibosta. Artėja tas momentas, kai vaikai prisimins, jog nieko žmoniškai nevalgė ir pradės lipt sienom. Taip ir nutiko. Tenka įkalbinėti, užkalbinėti ir nešti vakarienės. Užtai gavę valgyt vėl išsilygina ir pasidaro glotnūs, kad visas tavernos personalas vaikšto ant ausų aplink abu, o ypač Caro. O ta moka subtiliai nuleisti akutes tinkamu momentu, už ką abu gauna ledų. Chebra apsiskaičiavo net ant 10 eurų. Džiaugėsi, kai parodžiau.

Paskutinės laukimo valandos, kol mus paims taksi. Dieną patikrinau skrydžius, lyg ir viskas turėtų įvykti laiku. Matysim. Jei netingėsiu, grįžęs parašysiu pabaigą, o tuo tarpu linkiu smagių kelionių ir iki naujų susitikimų! Kolekcionuokite prisiminimus, ne daiktus.

Dienos suvestinė:

Vakarienė – 40 eurų

Ledai ir kitos smulkmenos – 10 eurų.

Paskutinė, paskutinė diena, rugsėjo 5

Vat ir nepavyko mums išskristi namo. Atvykus į oro uostą žydrajame ekrane mus pasitiko nesmagi informacija – reisas atidėtas iki 14.35 rytoj!!! WTF? Gal jūs juokaujat? Klausinėju aplink – ne, niekas nejuokauja, o viskas labai rimtai. Priežaščių niekas nekomentuoja. Iš kelionės vadovų išspaudžiam info, jog šeimas su vaikais apiformins pirmiausiai. Tuo metu spjaudžiausi žaibais “daugiau niekada su jais”, “kas čia per tvarka”, “jokios pagarbos” ir panašiai. Po visko suprantu, jog kelionių agentūra sureagavo gražiai, norėdami prarasti kuo mažiau klientų. O be to, dar išlėkė ir į minusą su mūsų kelione. Gavom viešbutį Rodos Palace, kuris pagal graikus yra 5*, bet realiai vieną reiktų drąsiai braukt. Nugabeno mus greit, apgyvendino greit. Gavom šeimyninį dviejų kambarių numerį. Toliau nuotykiai baigėsi. Lėktuvas buvo patiektas, kaip žadėta. Gavo visi valgyt nemokamai, o taip pat ausines ir pilną priėjimą prie virtualios linksmybių sistemos, bet kas nemokama – neskanu, sako žmonės. Nors ką aš suprantu…

Dabar jau tikrai iki!