Graikija: Dievų gimtinė Kreta

Prologas

– Bet Kretoje esam jau buvę!
– Žinau, – atsakau.
– Reikia važiuoti į naujas vietas!
– Žinau, bet Kreta man sapnuojasi jau 8 metus.
– Nu gerai, aš tada daug ko nemačiau.

Ir iš tikrųjų, Ieva tada, prieš aštuonis metus, praleido tikrai daug, mat tuomet laukėsi Tomo, kuris, pagal planą turėjo gimti Naujųjų išvakarėse, bet sugalvojo gimti sausio 5, ir negalėjo nei į kalną palypėti, nei pro langą serpantinais grožėtis, nei rakės paragaut. Rakė – vynuogių samagonas. Man – dievų gėrimas, geresnis už visus konjakus. Už viskius nesakau, mat viskį irgi mėgstu, bet rakė – beveik toj pačioj svorio kategorijoj, kaip koks vidutinis škotiškas single malt.

Kaip jau supratot, važiuojam, o tiksliau skrendam į Kretą.
Apie kelionę pasakot beveik nėra ką. Švedijoj juk viskas suplanuota ir prognozuojama minučių tikslumu. Šįkart net Aegean nepavedė ir atskrido bei su mumis išskrido laiku. Skrendam į Chania oro uostą, kur mūsų laukia išnuomotas automobilis.
Viešbutį Lito Beach miestelyje Gerani pasiekėm be nuotykių ir gretai. Gavom apartamentus, pažymėtus numeriu 204. Du kambariai, veranda, maža virtuvė – viskas, kaip mes norėjome.
Pirmą vakarą jėgų nėra, todėl važiuojam į parduotuvę šio bei to, kaip antai maisto, vieną kitą dantų šepetėlį pamiršusiems, indų plovimo skysčio ir panašių dalykų, be kurių neišsisuksi savaitę. Jūsų informacijai – parduotuvė vadinasi Lidl. Labai nepopuliaru Lietuvoj, žinau, bet keliaujantys supras mane puikiai. Į Lidl’ą einam visada atostogaudami, mat ten galima pažinti bent pusę prekių, net nesuprantant kabos. Be to, asortimentas ir parduotuvių planavimas maždaug toks pats, kas sutrumpina paieškas is sutaupo laiko atostogoms. Teisybės dėlei turiu pasakjyti, kad į Lidl’ą einam ir namie, kai pro šalį suka kelias. Taip pat turiu pasakyti, kad keliaudami į aborigenų parduotves irgi einam, nes ten galima rasti egzotikos, kurios Lidl’e nebūna. Tačiau turėti Lidl’ą pašonėj – labai praktiška.

Palikę apie 60 europietiškų pinigų parbėgom maudytis. Deja, baseinas 6 baigia darbą. Pėdinam į jūra. Bangos metrinės, Tomas euforijoj, mama depresijoj, mat jai atrodo, kad vaikis nuskęs. Gal ir nuskęs, jei jį paleisi vieną, bet gi niekas jo vieno neleidžia. Tačiau streso mamai nuo to nemažiau. Jai norisi, kad tėtis visą laiką vaikį laikytų už plaukų. Ačiū die jie užaugo ilgi ir vešlūs, yra už ko laikyt.

Vakarienė greita – dešrelės, arbūzas, riešutai ir truputis putojančio verandoje. Kas gali būti geriau.
Labanakt.

Pirma tikra atostogų diena. Penktadienis, birželio 10

Naktis kai kuriems buvo sunki, o kiti atsibudo, kaip pagal laikrodį į mokyklą, todėl pusė šeimos zombinėja. Senoji pusė. Taip jau išėjo, kad teko ”apsikeisti” vaikais naktį, todėl ryte man akis pradėjo krapštyti Carolina. Vargšė atsibudo alkana ir mane pažadino žodžiais:

– Tėtukai, mano pilvelis nori valgyti.

Kai ji pavargo girdėti ”tuoj”, nuėjo pas mamą. Mama pasiuntė atgal pas tėtį. Teko keltis ir paduoti bliūdą žemės riešutų. Taip, supermamos keliasi ir verda lašišos sriubą. Internetai kalba, jog yra net tokių supermamų, kurių vaikai tik gimę apsisprendžia būti veganais. Josios ryte eina daiginti kviečių ir spausti iš jų sunkos. Aš, ačiū die, tokių nesutikau, bet Užkalnis sako, kad yra. Gal meluoja populiarumui pasikelti? Aš – tikrai nesu tokia mama. Man dzin, jei vaikas ryte lukštena žemės riešutus. Nori valgyt, tegul pasirūpina savim patys. Nors kai pagalvoji, tai riešutai neprieštarauja veganiškai religijai. Gal ir mano vaikai gimę apsisprendė būt veganais? Tik aš to nežinau? Ir jie to nežino?

Siūlė vakar atvykus kondicionierių.

– Super pasiūlymas: savaitė – 50 eurų, viena diena – 10!

Suprask, jei imi dabar, sutaupai 20 eurų savaitei atostogų. Tai – ledai vaikams visai savaitei. Na gerai, bent kelioms dienoms, mat nesam supertėvai. Taigi, kondicionieriaus dilema – imti ar ne, spaudžia žmoną , o ji spaudžia mane:

– Eik, paimk kondicionierių! Paskui brangiau bus!
– Calm down, – sakau.

Kai ryte nubudo sušąlus, padėkojo, kad sutaupiau šeimai 50 eurų. Ne, ne 70 sutaupiau, juk 20 ji būtų vakar sutaupius, jei ne aš. Ech, tos moterys…

Panašiai buvo ir su uodais. Vos atiraukiau Lidl’e vakar nuo lentynos su visokiais elektriniais ir kitokiais smirdalais nuo uodų. Taip, pries 8 metus pirmą naktį mes juos gerai pavaišinom lietuvišku krauju. Taip, visi forumai rašo, kad uodai čia sužvėrėję ir be smirdalų – niekaip. Tačiau iš praeitų kelionių žinom, jog uodai veisiasi ten, kur yra gėlo vandens. Google žemė nerodė jokių telkinių šalia viešbučio, todėl nutariau pirmą naktį surizikuot. Ir neklydau. Todėl važiuodami neskubėkit. Iškiškit pirmiausiai neplautas kojas pro balkoną ir paviliokit kraugerius pusvalandį. Jei koks atskris, nusipirkit smirdalo. Gal padės. Nieko neprarasit. Su kondicionierium prašaut rizikos daugiau.

– Kur važiuosim, – girdžiu klausimą pro tualeto duris. – Gal į Elafonissi?

Kaip gerai, kad vyrai ant puodo vaikšto su internetu. Googlinu tuoj pat, kas dar pakeliui. Tarp kitko, rekomenduoja appą MyCreteGuide (ar yra android’ui, pasitikrinkit patys). Sudėti visi grožiai, žinomi ir nežinomi. Kūrėjai tikrai verti medalio.

– Gal kur arčiau, apie Chania pasitriknim?
– O jei lis vėliau?

Ir iš tiesų, jei lis? Lyja čia pagal statistiką birželio mėnesį vieną dieną. O kas, jei ta diena būtent bus tada? Važiuojam į Elafonissi. Vaikai gaus avansu penkių žvaigždučių maudynes. Smėlis, seklu, šilta lagūna, akmenys su tarp jų besislepiančiomis žuvimis – viskas vietoj. Tik mes nebūtume mes, jei nemestume kelio, dėl takelio. Kaip jau sakiau, beveik pakeliui užmačiau Archeological Site of Polyrrhenia. Nuo ten ir pradedam. Tiesa, pakeliui užsukom į Kissamos uostą, pažiūrėti, kiek kainuoja bilietai į Gramvousa piratų tvirtovę (duoklė man ir Tomui) ir Balos lagūną (dar viena duoklė vaikams). 27 ir 13 eurų atitinkamai suaugusiam ir vaikui. Lietuviai forumuose važiuoja patys automobiliais. Mes nutarėm plaukti. Savo kojom – pigiau. Laivu – smagiau. Ypač mažiems ir tėčiui, mat galima drąsiai vieną, kitą pilsnerį atsikimšt. Kaip matot, vien privalumai. Mes nutarėm plaukti kokį pirmadienį, kada visi normalūs žmonės ilsisi namie su skaudančiom galvom. Tikimės, kad mums vietos daugiau laive bus.

Taigi, suku vairą link archeologinės vietos. Ją pasiekėm greit. Jei būsite čia, nebijokit važiuot į viršų. Kai jau atrodys, kad viskas, kelias baigėsi ir toliau lipa tik ožkos ir vienas, kitas lietuvis pėščiomis – nusispjaukite per kairį petį ir vistiek važiuokite. Galite užvažiuoti į patį viršų iki bažnytėlės su kapinaitėm šalia. Aš sustojau per žemai, nors ne taip žemai, kaip suomiai ir vokiečiai. Apėjom, deja, ne viską, mat mažos mūsų skruzdėlės labiau domisi aviukais ir ožiukais, kurių ten apstu aptvaruose, negu kažkokiom kelių tūkstančių metų senumo tvorom kažkur ant kalno. Apibėgom aplink, kiek spėjom. Neskubėkit. Rasit ir urvų, ir vandens talpyklų (nenorėčiau ten įkristi vienas) ir peizažais pasigrožėsit. Užsukit ir į kapines amžiną atilsį sukalbėt ir kapais pasigrožėt. Aš vertinu vietinę tradiciją palikti nabašninkui šiek tiek aliejaus ir maisto. O ką, jei nuobodu po tuo akmeniu pasidarys?

Pakeliui link Elafonissi pravažiuosite urvą, pavadinimu Agia Sofia. Rekomenduoju sustoti ir palypėti. Įėjimas nemokamas. Viduje koplytėlė. Jei norėsite uždegti žvakutę vietiniam dievui, susimokėsite kokį eurą kitą. Mano vaikai liko sužavėti stalaktitais ir stalagmitais, bei kažkokiais unikaliais vorais, kurie gyvena tik čia. Vorų, tiesa, nematėme, bet jų tinklus apžiūrėjome iš arti. Kai kas tvirtins, kad net ir vorą matė, bet jam dar nėra 8, todėl galima pasakas dalinti iš dviejų. Pasėdėjome ir pas barzdotą graiką kavinėje. Atsigaivinom sultimis ir frappe. Frappe: šalta kava – dievų gerimas, po rakės. Jei su manim nesutinkat ir rasit Kretoje ką nors skanesnio už šituos du, pvz. vyną buteliuose už 15 eurų, jums nepakeliui ir galite toliau neskaityti. Tačiau jei Retsina vyno 1.5 litro butelis už 3 eurus jums tinka kaip vakaro pagardas, mums su jumis pakeliui. Ne dėl pigumo, žinoma. Dėl skonio. Dėl vietinio kvapo. Dėl pažinimo. Niekada nesupratau ir nesuprasiu žmonių, kurie būdami kokioje nors šalyje geria importinius gėrimus. Pvz. airišką viskį Italijoje. Na gerai, buitiniam alkoholizmui numeryje galima ir tokį, sutinku, bet restorane prie vakarienės gerti Toskanos vyną Kretoje yra nusikaltimas, vertas sušaudymo, net jei ir aš pats myliu Toskanos vynus. Kretoje reikia gerti Kretos stalo vyną iš vietinio vyndario. Taškas.

Toliau sukam link Elafonissi. Elafonissi, kaip Elafonissi. Nepasikeitė per 8 metus nei kiek. Gal tik žuvys vandeny jaunesnės ir lenkų daugiau. Ypač lenkių, vandenyje iki pusės su fotoaparatais, besigaminančių sau portfolio feisbūkui. Tomui jos dar neįdomios, nors į nekurias Dzeusas tikrai nespjautų, turiu pripažint, todėl mes imam kaukes ir neriam pasnorkelint. Geresnės vietos kažin ar galima norėt. Skaidrus vanduo, baltas smėlis, akmenukai, ties kuriais sukiojasi visokios žuvytės (vos neparašiau – lenkės). Abu vaikai nardo apimti euforijos. O kai sušąla, mamą palikę kepti, bėgam į lagūną, kur vanduo kokių 40 laipsnių temperatūros.

Karša birželį nėra. Kokie 25-27 pavėsyje. Vėjukas prapučia. Vanduo vėsus, bet nėra šaltas. Pats tas leisti laiką aktyviai. Tačiau sveikas protas kužda, kad reikia rišt, mat jei apsidairai, saulės nematai. Nematai, nes ji beveik zenite. O ką mokykloj per geografijos pamokas apie saulę zenite pasakojo? Nepamenat? Pas vaikus paklauskit ir pavėsin lįskit.

Aš labai noriu į Chrisoskalitissa vienuolyną, o šeima valgyt. Aš valgyt irgi neprieš, bet žinau, jog kuo arčiau horizonto saulė, tuo skruzdėliukam visokie vienuolynai mažiau įdomūs, net su pilnais skilviais. Važiuojant nuo Elafonissi link Chania yra posūkis į minėtą vienuolyną. Jei ten suktelsit, už kelių šimtų metrų pamatysit taverną ”Sun set”. Jo, du žodžiai! Ten ir stojam. Vaizdas iš jų terasos tiesiai į vienuolyną. Alkani, kaip šunys, užsisakėm visko per daug, nors ir skaičiavom, kad dalinsimės. Tzatziki, keptos bulvės (vaikai kažką veganiško juk turi valgyt), graikiškos salotos, vištienos suvlaki ir makaronai su pomidorų padažu. Na ir gėrimai. Išėjom skersi. Kai už mūsų prisėdę vokiečiai bandė užsisakyti grakiškas salotas kiekvienam, o padavėjas bandė juos įtikinti, jog gal užteks vienos porcijos, neištvėriau ir parodžiau bliūdą, kuriame tas salotas patiekia. Abu nutilo ir sutiko, kad jiems užteks ir vienos porcijos. Tokius bliūdus duodavo tarybinėse pirtyse praustis. Na gerai, pirtyse duodavo didesnius, bet dviem žmonės vienos porcijos tikrai užteks. Mes su Ieva suvalgę pusę tzatziki ir graikiškas salotas pasijutom sotūs, o kur dar suvlaki. Tik neimkit suvlaki su bulvėm. Bulvių ir namie galit prisikast ar pas mamą pusmaišį gaut. Imkit su daržovėm. Tik liežuvių neprarykit.

Aš turbūt labai patikau padavėjui berniukui. Ne, ne Ieva tikrai. Manau, kad jis yra įrodymas, kad ne tik dangus būna žydras. Jei šmeižiu, teatleidžia jis man. Berniukas mus aptarnavo puikiai. Net upselling ir cross selling principais vadauvojasi primokytas kažkieno. Tačiau jo šeimininkei to nepasirodė gana. Ji pati atėjo patikrinti, kaip mes ir prisakė savo plebėjui atnešti mums rakės (jau minėjau, kad tai dievų gėrimas, todėl surizikavau paragauti, nors ir vairavau) su arbūzais bei melionais. Už ką aš žemai lenkiuosi. Tačiau, kaip jau būna su vaikais, kartais negali laukti, kol kažkas išsijudins, todėl nesulaukęs priėjau prie šeimininkės susimokėti pats. Kad supyko ji ant savo plebėjaus. Kad lupo jam mano paduotą pinigą iš rankos. Suskaičiavo gražą. Aš padėkojau ir supyliau arbatpinigius berniukui į saują. Už ką užsidirbau dar vieną ano šiltą žvilgsnį. Jis, savo ruožtu, užsidirbo nelabai šaltą žvilgsnį nuo močiutės. Tokį tipo – gal ir išeis kas iš to bezdariaus.

Po pietų pildosi mano planas – aplankom minėtąjį vienuolyną. Nėra jis didelis, bet tokiose vietose nebuvus aplankyti tikrai verta. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad prieš 8 metus buvau labiau sužavėtas. Gavo vienuoliai pinigų, susitvarkė, nusidažė viską. Ir sugadino autentiškumo jausmą. Seno graikiško vienuolyno kvapo (visom prasmėm) su barzdotais diedais apdriskusiais abitais, nebeliko. Bet jei nebuvot anksčiau ir jau vistiek atvažiavot į Elafonissi, būtinai užsukit ir čia.

Aš dar spėjau sumedžiot vieną lobį (plačiau www.geogaching.com), esantį visai šalia. Lobiai dažnai atveda į tokias vietas, kur šiaip niekada nepatektum. Šis – ne išimtis. Vietą mačiau nuo vienuolyno kalvos, bet buvo visiškai neaišku, kaip ten patekti. Lobis nuvedė kur dar ir vieną foto padariau. Cha, tai pasiekimas, sakysit. Vieną foto padaryt. Cha. Aš su savo asmenukių lazdele 100 gražioj vietoj padarau. Po to ištrinu blogas, o geras 8 tokias pačias į feisbūką sudedu. Sutinku, jo, su lazdele galima ir 100. Bet aš lazdelės neturiu, todėl laikausi principo – jei galima nefotografuot, geriau nefotografuot. Jei per savaitę atostogų padaryti po 10 kadrų per dieną, grįžę namo turėsite 70 nuotraukų, o tai yra lygiai 10 kartų daugiau, negu jūs patys ir jūsų svečiai netingės peržiūrėti.

Dabar jau tikrai namo. Vaikai kariauja ant galinės sėdynės, kaip kokie urviniai vorai, kalnuose lyja, žmona miega, todėl tenka baidyti nuo jos muses. O aš, kaip visada, vairuoju.

Vakarienei arbūzas, riešutai ir minėtasis retsina vynas, atsiduodantis pelėsiais. Bet tame visas jo grožis ir yra.

Labanakt!

Antra diena, šeštadienis, birželio 11

Ką normalūs žmonės veikia šeštadieniais? Teisingai, eina į vietinį turgų pasižmonėti, socialiai pabendrauti, gal ką nors pigiau nusipirkti. Jei atsakėte – į Lidlą eilėje pastovėti traukia, jums į užsienį važiuot negalima. Jums į Krymą.

Taigi, kaip visi normalūs, traukiam turgun ir mes.

Tačiau atostogaujantys normalūs žmonės šeštadieniais neina į turgų. Jie eina į turgų po to, kai vaikai išsimaudo. Todėl mes traukiam prie baseino ir leidžiam vaikam sušąlti. Šąla jie negreit kažkodėl, bet aš pats tikrinti kodėl, vandenin lįsti nesiruošiu. Pečiai dega po vakar, todėl ieškau kokio nors šešėlio. Maudynės užtruko apie valandą, po ko prireikė antrų pusryčių, o po jų – į kelią.

Kur kokie turgai kada vyksta, apžiūrėjom dar namie. Turguje, ne all inclusive viešbutyje su baseinu, pajauti vietinę kultūrą. Didžiausias turgus šeštadienį – Chanijoje. Ten ir traukiam. Važiuoti netoli, tačiau kaip sako sena patarlė, kuo toliau į mišką, tuo riebesni partizanai. Turgaus paieškose patarlė galioja parkingams. Surasti laisvą lopinėlį mūsų škodai – be šansų. Radom kažkokiam užkabory pačiam centre ir dar nemokamai. Kuo greičiau bėgam į pavėsyje esančią kelio pusę, mat nugaras nusvilom vakar, ir traukiam link turgaus. Turgus šeštadieniais vyksta palei Chania tvirtovės sieną Minoos gatvėje. Turgus tikrai vertas aplankymo. Apelsinų 10 kg – 1.5 euro. Čia jums ne kokie kalafijorai. Trešnės, persikai, visokios žolės, prieskoniai, pupos, sūriai, pomidorai, bulvės ir t.t. Ir viskas pinga kiekvieną minutę, mat daržoves parduot reikia šiandien, prekių dar daug, o pirkėjų nedaugėja. Praėjom visa daržovių gatve iki skudurų. Moterys ir vyrai matuojasi viską tiesiog čia. Dėvėti ir nauji. Kiniški ir ne. Rasti galima visko. Mes nusipirkome persikų ir trešnių. Skanesnių niekur neparagausite. Šiaurės Europos tokie vaisiai nepasiekia. Kad nesupūtų, juos arba reikia šąldyti, arba skinti žalius. Nusipirkit gatvėje ir ragaukit į sveikatą. Vietiniai visi perka.

Vaikai, vaikščiodami po turgų, užkaito. Teko stabtelti žaidimų aikštelėj šalia tvirtovės sienos. Aš išbėgau ieškot ko nors geriamo. Nieko geriamo neradau, užtai radau uostą, kur tikrai turim atvažiuoti kurį nors vakarą. Nepakartojama. Tekinas parbėgau atgal, čiupau Tomą ir pasileidom į kitą pusę. Užsukom į vieną iš vietinių kavinių pasiklausti. Taip, turim, sako. Frappės ir šviežių apelsinų sulčių (primenu, 10 kg maišas čia kainuoja 1.5 euro). Kainų nėra, bet klausti tingiu. 3 eurai! Nesuprantu frappės kainų. Brangiausiai mačiau už 5 eurus. Kiek čia kainavo, nežinau, bet šviežiai spaustos apelsinų sultys visada kainuoja brangiau už frappę. Tebūnie 2 eurai sultys ir 1 – frappė.

Toliau pagal planą – vaikams pažadėtos maudynės. Šiandien sukam link šalia Chanijos esančio fiordo – Stefanou beach. Smagumas ten tame, jog norint išsimaudyt, reikia nusileisti uolomis siauru ožkų taku žemyn iki vandens. Pačiam nebūtų baisu, nors takas ir reikalauja 100% susikaupimo ir atsargumo. Tačiau su vaikais nėra viskas taip paprasta. Dar tempiamės ir krūvą daiktų su savim. Sutikom suaugusių, kurie abejojo savo sprendimu čia leistis. Tačiau tiek vaizdas iš viršaus, tiek nusileidimas, tiek balti akmenukai ir mėlynas vanduo verti kiekvieno prakaito lašo. Jei nutarsite lipti, pasiimkite pavėsį. Skėtį pvz. Tik nepamirškite, kad tempti teks patiems. Nepamirškite vandens, nes apačioj jokių paslaugų nėra. Nepamirškite nueiti ant didelio iš anksto, nes apačioj bus problema. Ant mažo nepasakosiu, kur eiti. Ir patys žinot. Prie jūroj Palangoj išmokot. Nepamirškit ir pasitreniruoti prieš kelionę, mat apačioje – puikių, jaunų kūnų paroda. Mes su Ieva jautėmės seniais. Viena lenkų pora buvo vyresnė už mus, tai slankiojo pasieniais ir slėpėsi sušąlę vandeny. Su vaikais buvo dar viena pora, tik tie buvo kiek vyresni už mūsiškius.
Na gerai. Six pack’o jums apačioje gal ir nereikės (užteks įtraukto pilvo), nebent norėtumėt susirasti kokią ryškią graikę ar blondinę vokietę. Ar abi. Leistis tikrai verta. Tik pasiruoškit tinkamai ir batų nepamirškit. Batų lyg ir neminėjau dar.

Atgal lipti man buvo lengviau. Tomui irgi. O vat Ievai tempti Caro buvo sunku. Bet užlipom. Tiesa šlapi, nors vėl leiskis žemyn. Visai smagu čia būtų pernakvoti, atsitempus anglių laužui ir miegmaišį. Arba atplaukti vandeniu. Tada dar ir dėžę alaus rekomenduočiau. Žodžiu, važiuokit čia, jei tik būsit Kretoj ir tikrai į savo atminties palėpę pasidėsite smagų atsiminimą visam gyvenimui, mat tokias vietas tik per Discovery rodo ir paprastiems mirtingiesiems jos yra neprieinamos, kaip kokios Amazonės džiunglės.

Po maudynių lekiam valgyt, kad vėl nušaut du zuikius, sukam link šalia esančių Agia Triada ir Gouverneto vienuolynų. Deja, šį kartą laimės neradom. Tiksliau – maisto. O be maisto iškišom nosis į karštį prie Gouverneto vienuolyno tvoros ir supratom, kad ne, klaidos daryti neverta. Mažieji neištemps valandą keliauti iki jūros (mat ten ne vien vienuolynas, o ir urvas bei dar šis bei tas). O jei ištemps pirmyn, tai atgal tikrai ne. Todėl aukojam vienuolynus ir lekiam link namų. Planavom stoti valgyti bet kur, bet tas bet kur išėjo prie namų, nors Ieva ir replikavo – ”dairykis, vistiek kokias penkias kavines pravažiuosi nestojęs”. Nestojau ir prie šeštos, o toliau skaičių pamečiau.

Kavinė gal ir gera, bet šalia viešbučių visada būna klase prasčiau. Taigi nieko nuostabaus, jog taip ir buvo. Skanus buvo tzatziki, kaip ir graikiškos salotos. Net ir aštuonkojis skanus. Bet nėra wow, kuris buvo vakar prie Elafonissi. Sumokėjom tiek pat, kiek ir vakar. Kortelių neima, todėl teko važiuot iki artimiausio bankomato. Šeimą palikau užstatais, jei ką.

Grįžę viešbutin sužaidėm kortom ir užkandom ledų su vynu (mažieji pastarojo negavo). Apkalbėjom kaimynus. Nutarėm nuvažiuot dar kartą išsimaudyt. Į ”seną mūsų vietą”. Kas per velnias, sakysit? Tai vieta, kur mes gyvenome, maudėmės ir krėtėm šposus prieš 8 metus, kai pastarąjį kartą čia lankėmės. ”Be vaikų”, kaip teisingai pastebėjo teta, forminanti mums automobilį oro uoste. Tada mes buvom be vaikų. Nuo dabartinio viešbučio viso labo 12 kilometrų. Kaip nenuvažiuosi ir asmenukės nepasidarysi. Tada buvom jauni ir gražūs. Dabar – protingi. Ir gražūs dar biškį. Daugiau niekas nepasikeitė. Tas pats viešbutis, ta pati jūra, tos pačios uolos vandenyje.

Tiesa, per tuos aštuonis metus vienas dalykas pasikeitė labai smarkiai. Tada besilaukiančią žmoną palikau su telefonu viešbutyje, kol mes su Gediminu (žmonos broliu) važiavom apžiūrėti Minotauro labirinto prie Herakliono.

– Ar galiu truputį pavartyt internetą? – paklausė žmona išeinant.
– Žinoma, tik daug nevartyk, – pasakiau. Negi besilaukiančiai drausi? Dar pelėm užleis.

Atėjo sąskaita už telefoną 18000 kronų (taip, aštuoniolika tūkstančių). Dabar gi 1 gigabaitas duomenų roumingo – 179 kronos. Net bananų kainos taip neprogresavo, kaip mobilaus interneto roumingas.

Taigi, lekiam, kol netemsta dar. Vaikai, pamatę vandenį, pamiršta nuovargį ir ant adrenalino jungia antrąjį kvėpavimą. Nardom, fotografuojam, filmuojam žuvis ir kitokius padarus. Kitokie padarai, tai kažkokie raudoni jūrų šimtakojai. Liesti bijojau, nes motulė gamta prisilaiko tam tikrų taisyklių – jei padaras ryškių spalvų ir net nesistengia slėptis, tikriausiai jis nuodingas. Mačiau tokius velnius net du. Kokių 10-15 cm ilgio su krūva kojų. Bandžiau googlint. Panašiausias padaras – fireworm. Ir jeigu tai tikrai buvo jis, tai jis nuodingas. Jei jis jūsų išsigas ir jūs jį paliesite, gausite neurotiksinų dozę ir eisite į krantą džiaugtis. Tomui norėjau parodyt tą jūrų slieką, bet vaikas pabijojo ”grybų ant akmenų” ir nelindo gilyn. Bandžiau aiškint, kad tai paprasčiausios samanos, kaip miške. Nesirįžo, mat jam tie grybai – plėšrūnai, susiurbiantys žmones. Laki fantazija ir pas mane buvo, kai man buvo beveik 8. Kad neneria gilyn aš nepergyvenu. Dar prisinardys, jei tik norės.

Po maudyniu lekiam namo vakarienės. Carolinai visai baigėsi baterija. Vaikas pradėjo verkti dėl savo šešėlio. Ir taip didvyriškai atlaikė visus dienos nuotykius. Auksiniai pas mus vaikai. Su tokiais tėvais ne vienas nuo stogo nušoktų. Draugai kartais gasdina, kad paaugs dar, nevažiuos. Tegul nevažiuoja. Kiek spėsim, parodysim, o toliau – patys. Skirtumas, lyginant su mumis tik vienas – mes pasirinkti, važiuoti ar ne, galimybės neturėjom, nes tarybų didžiojoj tėvynėj tokį pasirinkimą turėjo ne visi. Tada važiuoti galima buvo prie Dusios. Į Maskvą dar buvo galima važiuot. Plackartu. Arba į pionierių stovyklą, jei tėvai komunistai.

Labanakt!

Trečia diena, birželio 12, sekmadienis

Ką žmonės veikia sekmadienį? Kaimynai, pavyzdžiui, pavalgo terasoje, aspirengia ir traukia 100 metrų link baseino. Tada pareina, persirengia, pavalgo ir traukia prie baseino, tada grįžta, pasipuošia ir traukia vakarieniaut. Norėčiau ir aš taip mokėt… Vienok džiaugiuosi, kad nemoku. Ir kad šeima nemoka taip.

Iš ryto keliamės ir mes, kaip ir visi. Tada einam maudytis į basieną, mat kelių dienų patirtis rodo, jog pasimaudę vaikai yra alkanesni ir pusryčiauja teisingiau. Nebūtinai veganiškai. Maudosi jie ryte neilgai, mat vanduo baseine po nakties – ne arbata. Išlipa abu kalendami dantimis ir choru pareiškia:

– Vaaaalgyyyt…, -kalentančiais dantim, tai gaunais toks užtęstas, labai gailus prašymas.

Einam valgyt. Kol aš ganiau skruzdėliukus, mama paruošė pusryčius. Darbų pasidalinimas šeimoj dėl maksimalaus efektyvumo. Jei minėtą įvykių seką kaip nors sujaukti, tada vaikai valgo blogai, reikalauja veganiško maisto (čipsų pvz), prieš išeinant pareiškia, kad yra alkani, reikia jiems ruošti antrus pusryčius, išsimušti iš grafiko ir t.t. Patikrinkit išbandytą sistemą ir pamatysit, kaip veikia.

Kai kaimynai traukia link baseino, mes traukiam link savo baltos škodos. Ir lekiam. Šiandien lekiam link Agios Ioannis – šūdkaimis Kretos pietuose, kur gyvena keli graikai ir baigiasi kelias. Važiuojam ten kaip tik dėl to. Dėl besibaigiančio kelio. Čia kaip kryptimi pasirinkti pietus – važiuoti į pietus atostogauti, bet juk ne į Pietų ašigalį. Taip ir mes.

Navigacija pradeda pjauti grybą. Susiradau galutinį tašką, bet žmona atkreipė dėmesį, jog važiuoti neįtikėtinai trumpai. Navigacija mūsų – telefone. Puikus appas Sygic, kuris veikia be priekaištų, atsinaujina, kada reikia, atnaujina žemėlapius, kada reikia ir t.t. Nusipirkau kažkada su nuolaida. Išėjo dešimt kartų pigiau, negu bet kuris garmin’as. Nors aš ir esu garmin fanas, bet sygic patogiau. Svarbu nepamiršti parsisiųsti reikiamus žemėlapius, prieš paliekant namus. Tačiau šį kartą sustreikavo, todėl teko važiuoti tiek, kiek maksimaliai per kalnus rado navigacija, o toliau atsiversti popierinį žemėlapį. Paklaidžiojom šiek tiek. Kai kas pasinervavo, kad važiuojam kažkokia bekele, tačiau kai grįžom į tinkamą kelią, pripažino, jog tokių kaimų šiaip neaplankysi. Teisingiau nepasakytų net motera su mėlyna kurtke (žinot apie ką aš) – belieka tik sutikti. Toliau gana monotoniškas, bet nei kiek nenuobodus kelias per kalnus. Alyvmedžių giraitės, kaimai, kalnai. Nevažiuokit čia pirmą atostogų dieną, nes perspjaut vėliau bus sunku. Nepamiršiu, kaip pirmą kartą Norvegijoje su palapinėm penakvoję pirmą naktį prie kažkokio ežero patraukėm toliau ir sustoję prie pirmo tualeto pradėjom aikčioti:

– Ar matėt, kokie kalnai (900 metrų), kokie kriokliai!

Išlindo pro langą ryte nespėjęs skruostų išlygint lietuvis ir sako:

– Ko čia svaigstat, kalnai ir kriokliai už 50 kilometrų prasidės.

Taip ir čia. Išvažiuosit pirmą dieną ir amen, atostogos baigtos, nes būsit beveik viską matę. Na gerai, ne viską, bet būsit matę labai nemažai. Bus kaip mums toj pačioj Norvegijoj:

– Ooooo, krioklys (su euforija balse)! – važiuojant nuo Oslo link Bergeno.
– O, vėl kriooklyys (nuobodžiai)…, – važiuojant atgal nuo Bergeno link Oslo.

Taip ir važiuojam maždaug 700 metrų aukštyje, kol pradedam leistis link Chora Sfakion. Vaizdai nerealūs iš tų 700 metrų.

Planas – maudytis, mat jaunimui kalnai ir kloniai mažiau įdomu, o tada valgyt kur nors. Deja, Chora Sfakion yra uostas, o maudymosi nematom. Bet labai nepergyvenam ir sukam link galutinio taško. Pravažiavę gal kilometrą sukam žemyn link tavernos Ilingas. Jei norėsite išsimaudyti – rekomenduoju. Tuoj pat daugiau detalių. Pravažiuot nesunku, bet jei stebėsite ženklus kairėje, neprašoksit. Svarbu atsiminti, kad nuo Chora Sfakion kelias šiek tiek kils aukštyn, bet neužilgo pradės leistis žemyn. Kai tik pasieksite žemutinį tašką (prieš pradedant keliui kilti į viršų), kairiąjame serpantino posūkyje sukite dar kairiau, žemyn link jūros. Parkuokitės drąsiai pavėsyje po medžiu ir takučiu pro tavernos kiemą leiskitės žemyn. Mes buvom ištroškę, todėl sustojome pirmiausiai atsigerti, o tada jau patraukėm žemyn. Iš karto matysit gultus su skėčiais. Jei mėgstate komfortą, du gultai ir vienas skėtis – 5 eurai. Mes iš inercijos paskubėjom ir susimokėjom. Ir tai buvo klaida, mat paėjus 100 metrų kairiau pamatysite, jog ten yra didžiulis urvas su puikiu natūraliu šešėliu visą dieną. Vietos tikrai užteks visiems, mat paplūdimys nėra labai populiarus, nors jis ir yra vienas iš geriausių pietinėje Kretoje.

Mes apėjome ir apiplaukėme viską. Vanduo – smaragdinės spalvos. Dugnas – nusėtas baltais akeminimis. Yra urvų, pasiekiamų tik iš vandens. Yra ir pasiekiamų pėsčiomis. Ties vienu iš tų, pasiekiamų vandeniu, paplūduriavau ir aš. Deja, beveik nieko pamatyti neįmanoma, mat iš urvo atiteka gėlas vanduo nuo kalnų, maišosi su sūriu, dėl ko matomumas, kaip arbatinuke. Vienok rekomenduoju visvien. Aš – nepatyręs nardytojas su kauke. Man buvo nauja ir įdomu.

Vėliau su Tomu susiradom gana stambų akmenį (nerasti jo neįmanoma) po vandeniu, nuo kurio labai smagu panardyt.

Žodžiu, vieta maudytis tikrai puiki ir jokia Nida ar Dusia net šalia nesivoliojo. Su visa reikiama pagarba Nidai ir Dusiai pareiškiu, mat žinau, apie ką šneku. O Žalieji ežerai lieka tolimam pavėsyje. Kaip dėdė Einšteinas sakė – viskas šiam pasauly reliatyvu.

Toliau traukiam atgalios link tavernos. Tavernos, kur jums niekas nepasiūlys meniu. Žmona dėl to stresuoja, mat graikas laisvai gali priskaičiuoti bet kiek ir bet ko. Tačiau aš vėl vadovaujuosi instinktais, gamtos desniais ir logika. Priskaičiuoti gali, bet kam jam tai. Juk jei mes liksim nepatenkinti, tai geriausiu atveju apie jo skylę niekam nepasakosim, o blogiausiu – papasakosim 80% savo draugų. Mokslininkai sako, jog dauguma žmonių kažkodėl renkasi antrą schemą (o pasak delfi statistikos antrą schemą renkasi 95% lietuvių). Būtent tokią pasirinktume ir mes. Tačiau graikui juk to visai nereikia. Jam juk reikia klientų.

Kaip jau sakiau, meniu negaunam. Vietoj to, mums pranešama tai, kas šiandien laukia puoduose. O tai – įdaryti pomidorai, kažkoks apkepas su bulvėmis, cukinijom, sūriu ir kitas, panašus, tik su baklažanais ir kumpiu bei faršu, taip pat vištiena pomidorų padaže. Mes imam abu apkepus, salotas. Graikams nereikia sakyt, jog norite graikiškų salotų, kaip italams nereikia sakyti, jog norite espresso. Graikijoj graikiškos salotos yra tiesiog salotos, Italijoj espresso kava yra tiesiog kava. Švedijoj švediškas stalas yra bufé. Paskutinį pridėjau, nes nevisada ir nevisur minėta asociacija tinka. Tiksliau: graikiškos salotos = salotos, espresso kava = kava, švediškas stalas ≠ stalas bet = bufé. Tačiau grįžkim prie temos. Vaikams imam bulvių. Daugiau nieko jie šiandien nevalgo. Desertui gaunam kažkokį varškės sluoksniuotoje tešloje apkepą, kuris man buvo šiaip skanus, o žmonai – kulinarijos viršūnė. Visa kita buvo irgi labai skanu. Vaikai suvalgė net duoną, o tą vieną trupinį, kurio neįveikė, sušėrė graiko šuniui, kuris spėjo tapti mano vaikų geriausiu draugu, gyvenimo palydovu ir atrama. Buvo sunku išsiskirti.

Tomas savo geriausią gyvenimo draugą apžiūrėjo ir invetorizavo dar ateinant:

– Mama, šitas šuo ruošiasi būti mama? – anksčiau prie vienuolyno matėme kalę, kuri ruošėsi būti mama.
– Ne, šitas šuo ruošiasi būti tėčiu, – paaiškino mama, apžiūrėjus iš arčiau.
– Jooo, reikia daug ilsėtis, kai nori būti tėčiu…, – sako Tomas.

Už viską (plius alų bei šviežias apelsinų sultys – skanesnių negėrėt jūs, net jei gėrėt sultis čia, Kretoje) palikom 25 eurus. Kai paklausiau kiek, graikas pačiupo piniginę su replika – ”viską”, bet pažiūrėjęs į lubas persigalvojo. Rekomenduoju jums taverną nuoširdžiai. Jei mėgstat mamos virtuvę ir praalkot po maudynių, beveik garantuoju, jog geriau 20 kilometrų spinduliu nerasite.

Sekantis tikslas – vis dar Agios Ioannis. Labai smagus serpantinas aukštyn. Matėm ekstremalesnių, bet jei tai jums nauja, palaukit pora dienų ir nevažiuokite čia, kaip jau minėjau.

Sekantis point-of-interest – metalinis tiltas per Aradena tarpeklį, prie tokio pat pavadinimo miestelio. Aš aukščio nebijau, net kvapą užėmė net man. Važiuoti teks per skambandį bei vibruojantį tiltą, kur pro lentas šviečiasi tarpeklio dugnas 138 metrais žemiau. Protingos knygos sako, jog šis tiltas – aukščiausias Graikijoje ir antras Europoje šokinėjimui su virve. Tiltą pastatė Vardinogiannis šeima, viena iš turtingiausių Graikijoje, tam, kad sujungti abi tarpeklio puses. Jei stabtelėsite minutėlei, aiškiai pamatysite pėščiųjų taką uoloje, besileidžiantį žemyn į tarpeklį. Jei turite laiko, nusileiskite žemyn. Dvi su puse valandos ir pasieksite Libijos jūrą. Kadangi mes jau joje išsimaudėme šiandien, nestojame. Važiuojam toliau iki mūsų šiandienos galutinio tikslo tam, kad apsisukti ir važiuoti namo.

Kelias namo – lygiai toks pats, tik atvirkštine tvarka. Tiesa, sustojome parduotuvėlėje Askyfou. Niekas nekalba niekaip, išskyrus graikiškai. Niekas čia neims jūsų American Express Centurion kortelės. Cach is the king čia. Ir nesvarbu, kad patikimi šaltiniai sako, jog Centurion korelių turėtojai vidutiniškai gauna 1.3 milijono USD pajamų per metus. Visada turėkite grynų, net jei turite Centurion!

Tarp visų reikalingų ir bereikalingų prekių pasigriebiau butelį retsina vyno bei plastikinį butelį kažkiokio vietinio birzgalo be etiketės. Pardavėja nesugebėjo man paaiškinti kas tai, bet pradėjo mane labai gerbti, kad aš tą birzgalą pasiėmiau ir visaip man pirštais aiškino, kad birzgalas iš šio kaimo. Ar vertas, matysim vėliau.

Taigi, lekiam namo, kur greitai kepam krevetes su citrina, bei desertui pjaustom vietinę chalvą su ananasu bei arbūzu. Birzgalas liko man nesuprantamos veislės kol kas. Kažkas tarp vyno ir giros. Taurę paragavau ir padėjau. Jei apatinis vožtuvas ryt neatsidarys, suragausim.

Labanakt!

Ketvirta diena, birželio 13, pirmadienis

Rašiau, rašiau… Kaip koks kurmis rašiau, kol numirė kompas. Nu bet kodėl senukui Bilui nieko padoraus nepavyksta padaryt? Windows sušiko, nokia nusipirko, galvojo padarys atradimą – amen nokijai, planšetę pabandė pagamint – gaidys. Kažin, ar tai ženklas, kad laikas pereit prie apple 100%? Jei perskaitėt pirmų dienų tekstą, reiškia ištraukiau tekstą iš kompo. Reiškia vos nenuėjo viskas Bilui Geitstui ant uodegos. Trauk jį devynios, tą kompą…

Grįžtu prie temos, o grįžęs namo pamąstysiu apie kompiuterius. iPad pro arba airbook gal?
Nuo pat atvykimo pirmadienį (šiandien) palikom kelionei į Balos. Balos – nuostabaus grožio lagūna Kretoje. Nepainioti su Balos Kelmės rajone. Balos Kretoje – vienareikšmiai labiausiai fotografuojamas paplūdimys. Žmonės sako, kad tai ir geriausias paplūdimys Kretoje. Galbūt, tačiau mes taip nemanome. Bet apie tai vėliau. Balos Kelmės rajone nebuvau, bet tyčia reikės prasukt, kad palygint. Ten ir kitų egzotiškų pavadinimų aplink daug – Žibuoklės, Bumbaliukai, Būdos. Nemakščiai irgi šalia, bet šituo nieko jau nenustebinsi.

Prieš aštuonis metus į Balos mes plaukėme laivu iš Kissamos uosto. Taigi tokį planą pasirinkome ir šį kartą. 27 eurai suaugusiam ir 13 vaikui – mums visiems 80 eurų. Ne kosmosas, bet ir nėra labai pigu. Reikia nepamiršti, jog kelionė laivu trunka visą dieną (nuo 10.40 iki 18.00), todėl priskaičiuokite dar valgį ir gėrimus. Žinoma, maistą ir gėrimus galima pasiimti su savim, bet pasiimti visai dienai ir viską tampytis ant pečių – sunku. All in all – 100 pinigų, kaip besuktum.

Yra ir kitų galimybių pasiekti Balos – vietinės reikšmės žvyrkeliu. Lietuviškai toks kelias vadinasi žvyrkelis, užsienietiškai vadinasi mandriau, bet mano galva geriau atspindi kelio priedermę – dirty road. Kelias tikrai mažiau žvyrinis, o labiau purvinis. Tačiau visi lietuviški forumai internete skelbia, jog važiuoti tuo purvakeliu – beveik tolygu mirčiai. Baisus kelias, baisūs skardžiai, aštrūs akmenys, besikėsinantys pradurti ratus ir net ratlankius. Todėl šitas variantas atmentamas ir mes traukiam į uostą.

Tačiau pakeliui link uosto pradeda kilti visokių minčių. Už ką myliu savo žmoną, tai už pasirašymą avantiūroms. P.S. adventure – an exciting or unusial experience.

– Gal tiek to tą laivą? – sakau tyliai, kad vaikai kol kas negirdėtų.
– Gal… – atsako mano antra pusė.
– Žiū, sutaupytume 100 eurų ir nebūtume priklausomi nuo nieko…
– Tai jo, aš už, tik kelias ten gaidys. Kita vertus, jei kelias nepravažiuojamas, grįšim ir nusipirksim bilietus rytdienai.
– Tu sprendi, kad aš turėčiau ką kaltint, jei avantiūra nepavyks, – sakau.
– Plaukiam, – sako ji.
– Nė velnio, – sakau aš.

Juokiasi.

Protingos moterys žino kaip pateikti informaciją vyrų logikos netrikdančia seka. Tai supranti po to, bet moters protingumą dėl to vertini tik dar labiau.
Taigi, taupome 100 eurų ir važiuojam savo ratais!

P.S. O italai laimėjo… Ne tai, kad aš kažkaip ar kažkiek domiuosi futbolu. Tačiau jei telikas nieko nerodo ir įjungtas kaip fonas, italų himnas gražesnis už belgų.
P.P.S. Rašau 13 birželio vakare, todėl suprantate, kodėl toks komentaras.

Na gerai, ne 100 eurų taupome, 98 tik, mat 2 eurus už suaugusius (vaikai nekainuoja) tenka susimokėti už įvažiavimą į saugomą teritoriją.
Kelias duobėtas ir akmenuotas, bet kas važiavo prie Galsto ežero maudytis ar Kapčiamieščio girion grybaut, net nemirktels dėl tokio kelio. Vietom reikia pristabdyt smarkiai, kad nepramušt ratų. Vietom reikia pamanevruot, bet kelias tikrai nėra mirtinas. Tiesiog žiūrėkit, kur važiuojat ir nespauskit. Spaust ir norint nepavyks. Greitis tarp 10-20 km/h. Jei esate durnas ir važiuodami Matiz pasiduosite vokiečio ar graiko provokacijai ir neleisite lenkti, tada gal nevažiuokit. Nes išgasdinsit dešimt kitų turistų ir kuris nors prasimuš sau padangas. O tada iš jo atims užstatą, pasirodys, kad draudimas dugno ir ratų pažeidimų nekompensuoja, sugadinsit žmogui atostogas, už ką prarasit 10 karmos taškų.

Privažiavus aikštelę parkuojamės ir toliau traukiam savo dvejomis. Pasak tetos, sąžiningai surinkusios po eurą nuo suaugusio, 5 km automobiliu ir 2 pėščiomis. Nusileidom gana greitai. Žemyn juk ne į viršų. Žmona jau pergyvena, kaip gi mes lipsime atgal. Aš nematau bėdos, juk yra puikūs laiptai.

Apačioje, vienok, nepatyrėme jokio komforto. Vėjas buvo žiauriai stiprus. Toks stiprus, kad pustomas smėlis Carolinai buvo už jos komforto ribos. Mano irgi. Būti čia galima, bet malonumo nulis. Apėjom viską, apibėgom, pasipliuškenom ir atėjus berniukui rinkti 5 eurų už skėtį ir du gultus išdrįsau jam pareikšti, kad mes išeinam už 3 minučių. Buvau pasiruošęs kovai ir diskusijom, bei 5 eurus kišenėj, jei kova pakryptų ne mano naudai, bet jis tepasakė – OK. Taigi, apsirengėm ir nupėdinom įkalnėn. Caro teko nešti, bet aš ją užnešiau į viršų be problemų.

Grįžus į parkingą mus pasitiko ožkos. Vaikai jas maitino tuo, ką turėjome.

– Visi ožiai mane myli, tikriausiai aš labai graži, – sako Carolina. Pagalvoja ir prideda:
– Gal karūną reikia nusipirkt?..

Taigi, reziumė. Jei turite mažų vaikų, kuriuos tingite nešioti – plaukite laivu. Jei turite sveikatos problemų (kojos, širdis, plaučiai ir pan) – plaukite laivu. Jei norite lankstumo ir nebūti priklausomi, važiuokite automobiliu. Jei jums įdomu tik Balos (ne Gramvousa), važiuokite.

Kaip darytume sekantį kartą: plauktume ar važiuotume – diskutavome visą kelią atgal iki namų. Vienok džiaugėmės, jog šiandien sutaupėme kalną pinigų ir laiko.

Grįždami aspipirkome, mat šaldytuve jau kariasi pelės. Skubiai gaminamės pietus ir ilsimės, o vakarop važiuojam apžiūrėt Chania senamiesčio. Turiu pripažinti, jog Chania senamiestis yra must see Kretoje. Tik neblūdykite vien turistinėmis gatvėmis. Pasiklyskite ir atrasite tikrąją Kretą. Tiesa, ji gali būti kiek netikėta. Tomas, pvz, vienoj vieto net žiaugčiot pradėjo, mat jam pasmirdo miesto grožybės. Tačiau paaiškinimas, jog namie taip pat smirdėtų, jei būtų taip karšta, paaiškino vaikui pašalinį kvapą. Kvapas, kaip kvapas. Ne rožėmis kvepia, bet ten, kur skalbiniai, katinai, griuvėsiai ir panašiai, kitaip juk ir negali kvepėt. Paskui mus nuo uosto traukia rusų pora. Jis nori fotografuot ir agituoja ją sekti mus:

– Pažiūrėk, jie net su vaikais ten eina.
– Я больше туда не пойду, – sako ji.

Kiekvienas sprendžia pats, kiek nori pamatyti, pagalvoju aš.

Tomas pradėjo reikšti pretenzijas, jog per visus barzdotų diedų nusėstus telikus mieste rodo švedų – airių varžybas, o jis jų nemato. Taip bediskutuojant, ką gali švedai, o ką airiai (nežinau, ką gali tiek vieni, tiek kiti, bet diskusijai tai juk netrukdo – diedai spėlioja taip pat, kaip ir aš), priėjom vienintelį ir nepakartojamą graikų nacionalinio futbolo muziejų. Tomas parodė dėmesį, todėl gavo trumpą futbolo istorijos pamokėlę, palaikyti čempionų taurę ir nuotrauką su ja. Nei vienas iš jo kolegų tokiais pasiekimais pasigirti dar negali. O mes keliaujam toliau. Keliaujam vakarieniauti kur nors. Apsukę ratą apie Chania senamiestį, grįžome ten, nuo kur pradėjome. Ten ir atsisėdome. Vaikams jų favoritiniai patiekalai. Mums – alus ir įdaryti vynuogių lapai. Vakaras išpuolė puikus. Prieš pasivaikščiojimą ir vakarienę dar spėjome išleisti sutaupytus pinigus Zara parduotuvėje (kuri patinka mums visiems). Ne atostogos, o biznis kažkos išeina – sutaupyti pinigai praktiškai atperka visas išlaidas.

Labanakt.

Penkta diena, birželio 14, antradienis

Rytas prasidėjo dainomis, dovanomis, tortais ir kitais gimtadienio atributais. Taip jau nutiko, kad šiandien ne tik gedulo ir vilties diena, bet ir mano gimtadienis. Prieš atsibusdamas sapnavau, jog man keturiasdešimt ir aš įžengiu į penktą dešimtį. Atsibudau šlapias nuo prakaito. Negi jau 40?! Kaip džiugu buvo pilnai nubudus suvokti, kad vakar vakarienės sąskaita sutapo su šiandieniniu įvykiu – 38. Už tai ir pakelkim. Gerti dar ankstoka. Nebent gurkšnį šampano. Šiaip tai ir švęsti nėra ko. Jau tuoj toks amžius, kai į moterų pirtį įleis, mat būsiu joms nepavojingas.

Dienos pradžiai šiandien meniu kaip visada – maudynės baseine. Nelabai skubam, mat planas – nuvažiuoti kur nors, kad grįžtant aplankyti Rethymnon. Apsispresti ir vėl padėjo MyCreteGuide programėlė. Nusitaikėm į vieną iš didžiausių ir įspūdingiausių urvų Kretoje – Melidoni. Viso labo 105 km nuo viešbučio, bet kilometrai Kretoje dar nieko nesako. Namie toks atstumas užtruktų apie valandą, tačiau čia važiuoti tenka 2.
Melidoni urvas buvo naudojamas, kaip būstas dar nuo neolito laikų, tačiau urvas svarbus ne vien archeologiniais radiniais, bet ir tragedija. 1823 spalio mėnesį turkų armija sustojo šalia esančiame kaime peržiemoti. Vietiniai – 340 moterų ir vaikų bei 30 vyrų – sulindo į urvą slėptis. Kai turkai suprato gudrybę, apsupo urvą ir liepė vietiniams pasiduoti. Tie atsisakė. Turkai keletą kartų nesėkmingai bandė užimti urvą kol galų gale 1824 sausio mėnesį užblokavo įėjimą ir uždegė. Urve besislepiantys vietiniai mirė. Jiems pastatytas bendras kapas pagrindinės salės centre, kur sudėti rasti kaulai.
Nežiūrint į tokią tragišką baigtį urvas labai įdomus. Didelė salė, į kurią jus įleis, papuošta įvairiausiais stalaktitais be stalagmitais. Kitos urvo dalys uždarytos archeologiniams kasinėjimams, todėl kol kas ten trypti lankytojams neleidžia. Stalaktitai bei stalagmitai tikrai įspūdingi. Žinant, jog jie auga 0.007-0.929 milimtero per metus, nesunkiai galima įsivaizduoti jų amžių. Mūsų su jumis dulkių jau nebus, o urvo išvaizda smarkiai nebus pasikeitus.

Jei važiuosit pro šalį, urvą verta aplankyti. Suaugusiam 4 eurai, vaikams už dyką. Puikus parkingas, nemokamas tualetas, yra maža kavinė atsigaivinti. Viskas pastatyta už Europos pinigus, dėl ko aplanko mielas jausmas, kad ir mano dalis, sumokėta mokesčių pavidalu, čia kur nors sienoje slypi. Nuo ko darosi šilta krūtinėje.

Tiek iki urvo, tiek nuo jo pravažiavom keletą smagių kaimelių. Jei ne tokie išsukimai iš kelio dėl kokio nors urvo ar akmens, niekada nepamatytum, kuo kvėpuoja vietiniai, kaip ant kelio krenta ir pūva apelsinai, kaip atrodo sūrio parduotuvės vitrina, kaip įsijungus avarinį galima stoti bet kur visiems, įskaitant maršrutinius autobusus, kaip močiutės sėdi ant slenksčių ir geria arbatą (ar kažką), kaip vaikai iš mokyklos linksmai traukia namo, kaip nususę katinai slankioja patvoriais, taip pat, kaip ir jų likimo broliai – šunys. Nepamatytumėt, kur gimsta alyvų aliejus, apelsinų sultys bei citrinos jūsų žuvies patiekalui restorane. Pravažiuokit būtinai. Pasiklyskit ir pamatysit tai, ko jokie kelionių gidai nelanko ir nereklamuoja.

Kažkaip su Ieva bevažiuodami diskutuojame, jog jei mes čia gyventume, darytume, kaip Audrius Morkūnas iš manokreta.lt. Aš tyčia išsukčiau su jumis iš kelio net neaiškindamas priežasties, kad parodyti tai, ką turistai praleidžia. Ir jūs tai atsimintumėte ilgai. Jau rašiau, jog Kretą sapnavau 8 metus. Dabar žinau, kad sapnuoti jos nenustosiu ir šią kelionę perspjauti kokia nors kita bus sunku. Ne, nesakau, kad kitos kelionės buvo ar bus prastesnė, bet jos kitokios. Kreta yra savaip unikali ir kuo daugiau laiko čia praleidi, tuo labiau ją myli.

Puikūs žodžiai užbaigti kelionę, bet mes dar turime visą dieną rytoj, todėl nekinkysiu vežimo prieš arklius.

Toliau pagal planą – maudynės. Kur važiuoti visiškai neaišku. Išsirenkam Geropotamos paplūdimį, pavadintos toje vietoje į jūrą įtenkačios upės vardu. Privažiavimas toks, jog rodos, lyg nuo kelio leistumeis kanalizacijos nuotekų griovin maudytis, mat reikia žvirkeliu lįsti po tiltu. Tačiau paplūdimys visai neblogas. Nežiūrint į tai, jog jis lengvai pasiekiamas, žmonių beveik nėra. Spėju, jog būtent dėl kanalizacijos griovio jausmo – niekas netiki, kad čia galima maudytis. Tačiau mes važiuojam ieškoti kito, nes bangos per didelės Carolinai. Vėl pravertė programėlė telefone. Teko ieškoti paplūdimio kur nors šalia, apsaugoto natūraliu ar dirbtiniu bangolaužiu. Radau tokį Panormo miestelyje visai netoli. Miestelio uostas, apsaugotas dviem molais, puiki apsauga nuo iš šiaurės atsiritančių bangų. Smėlis, skėčiai, tavernos šalia. Yra ir dušai. Mes apseinam be skėčių šiandien, mat saulė bando slapstytis už debesų.
Vaikai prisidūko vandenyje, po vandeniu ir ant kranto. Gerai, kad atvažiavom čia, o ne sustojom kur nors kitur. Vėjas ir bangos visą laiką tik kilo.
Po maudynių mažieji žvėrys tokie alkani, jog sekantis kelionės taškas kaip ir aiškus. Tiksliau aišku, ko ieškoti, o kadangi man tokie ieškojimai užtrunka, mat aš visada taikausi, kaip į dilgėles, iniciatyvą perima žmona.

– Va, pravažiavai. Va prašokai. Va ten buvo. Va kita, ai ne…

Ten kur senas Rethymnono kelias kertasi su nauju, stovi taverna pavadinimu Thalassi Beach. Salotos, alus, suvlaki, aštuonkojis (Tomo iniciatyva) ir viską dalinsimės. Mažoji Kretoje gyva vien oru ir vandeniu. Čia taip pat. Susirado žaidimų aikštelę ir pirmyn ten. Tomas aštuonkojį kerta, net jam ausys linksta, o mama niekaip negali patikėti savo akimis. Jai vis atrodo, jog vaikas negali mėgti aštuonkojų ar krevečių. Vaikas turi mėgti manų bei grikių košę ir makaronus visomis formomis.
Graikas nebūtų graikas, jei manęs neužkalbintų apie futbolą. Aš apie futbolą iš viso nieko nežinau ir nenoriu žinoti. Taip jau atsitiko, kad man bėgiojimas paskui kamuolį neteikia jokio džiaugsmo. Su kompanija žiūrėti galėčiau, ypač gyvai, bet mokėti pinigus iš savo kišenės ar leisti laiką prie televizoriaus – ne. Yra geresnių būdų investuoti pinigus ar laiką. Vienok gerbiu tuos, kurie domisis, atsimena visų žaidėjų pavardes, batų dydį, karjeros vingrybes ir pakeistus klubus, citatas ir medalių svorį. Norėčiau turėti tokią atmintį, tik panaudočiau ją kitkam. Tačiau mano diletantiškumas netrukdo diskutuoti, kas geriau ar prasčiau žaidžia. Išsiskiriame didžiausiais draugais, tik aš lengvesne, o jis sunkesne pinigine. Prie „viso gero” prideda, kad šiandien žaidžia Portugalija ir Islandija. Gaila, kad vėlokai.

Po vėlyvų pietų, ankstyvos vakarienės važiuojam į Rethymnoną. Tačiau, kaip dažnai atstitinka, Carolina užmigo ir teko mums Rethymnono tvirtove bei senamiesčiu grožėtis pro langą. Na ir gerai. Reiškia taip ir turi būti. Reiškia Rethymnonan dar teks sugrįžti kada nors.

Toliau sukam į parduotuvę ir namo. Laukia futbolas, ipad‘as ir panašiai. Kiekvienam savo.

Labanakt.

Šešta diena, birželio 15, nepamenu, kokia savaitės diena.

Iš tikro nepamenu. Gal trečiadienis? Taip, telefonas sako, kad trečiadienis. Reiškia atostogos vykę. Mes pavargę nuo poilsio tiek, kad mums reikia antrų atostogų. Gerai, kad grįšim namo ketvirtadienį, o į darbą tik pirmadienį. Spėsim pailsėt. Spėsim akvariumą užveist. O gal ir nespėsim. Akvariumo niekada neturėjom, bet visada norėjom. Akvariumas laukia namuose. Tik jį reikia paruošti, o patirties nulis. Bet tai nauja istorija. Vienžo, ryt ryte, jei Dievas norės, mes jau būsim namie, kur žadamas lietus su pragiedruliais ir 15 laipsnių šilumos.

Šiandieną spontaniškai buvo nuspręsta praleisti pasyviai.

– Gal nuvažiuosim kur nors po pietų, – sakau.

Nei vienas nemėgstam atostogauti pasyviai, bet jei toks noras atsirado, why not. Tagi, ragaujam retsina vyno ir traukiam prie baseino, kol visi gultai neužimti. Šiandien jau galiu pasakyti savo nuomonę apie viešbutį. Viešbutis gauna nuo mūsų 4.5 žvaigždutes iš 5. 4.5 tik todėl, kad 5 niekas nuo mūsų negauna. Viešbutis, tai tokia patalpa, kur praleidi laiką horizontaliai. Žinau, jog yra žmonių, kurie viešbutyje praeidžia laiką vertikaliai. Mes kitokie. Mes praleidžiame laiką vertikaliai ne viešbutyje, sėdėdami automobilyje arba horizontalioj padėty vandenyje.

Taigi, čia rasite puikius apartamentus. Žinoma, virtuvės reikmenų galėtų būti daugiau (jei lyginti su savo virtuve namie), bet 340 moterų ir vaikų praleido 3 mėnesius urve be jokio komforto ir numirė tik dėl to, jog turkai juos nunuodijo dūmais, o ne dėl virtuvinių reikmenų trūkumo. Išsiversit ir jūs. Yra puikus baseinas. Su nemokamais gultais. Puiki jūra. Taip pat su nemokamais gultais. Dušas irgi yra. Yra viešbutyje ir restoranas, kuriame patiekiami pusryčiai ir visa kita. Komentuoti virtuvės negaliu, nes mes paslaugomis nesinaudojom, bet jei norėtumėt, viskas yra. Taip pat vakarinio pasivaikščiojimo atstumu yra krūva parduotuvių bei restoranų.

Už kokio kilometro yra Lidl‘as. Klausimas: – kur Kretoje sutiksi lietuvį? Atsakymas: – ne Lidle. Ir tikrai nei vieno nesutikome. Sutikome bet kur kitur, tik ne Lidle. Neneigiu, kad sutapimas. Tačiau pvz Italijoje lietuvius sutikdavome vien Lidle prie alkoholinių gėrimų lentynos:

– Žiūrėk, koks pigus šnapsas!

Mane prie tos lentynos irgi dažnai galima sutikti, jei palaukti šiek tiek.

Žodžiu, viskas čia yra ir viskas atitinka keliautojo standartus. Priebaseinogulėtojo standartų komentuoti negaliu, deja…

Po baseino traukiam ieškot artimiausio lobio (plačiau – geocaching.com), maždaug už 900 metrų. Traukiam pajūriu, todėl labai lėtai. Šeima iki lobio neištempė. Palūžo likos 160 metrų. Tiksliau sulindo maudytis. Aš, suradęs lobį, prisijungiau prie jų. Kelias atgal neprailgo, mat einant pajūriu kairėje vis išdygdavo begulinčios moteriškės, apsirengusios taip pat, kaip ir aš. Vyras, apsirengęs maudymosi drabužiais – gražu pažiūrėt, jei nelabai senas ir nelabai storas. Tačiau mano kuklia nuomone moteris, aspirengusi tiek pat, kiek vyras, yra žymiai gražiau. Kokį šimtą kartų.

Nepamiršiu, kaip su kolega po vakarienės išlindom į raudonųjų žibintų kvartalą pasivaikščiot Amsterdame. Niekada nemačiau tiek laimingų žmonių vienoj vietoj. Tiek vyrų, tiek ir moterų. Ir nėra čia ko bausti moterų Klaipėdos paplūdimiuose, besideginančių topless. Atvirkščiai – joms reikėtų nemokamai išduoti mėnesinį viešojo transporto bilietą, kad jos paplūdimiuose žmones darytų laimingais. Juk jei žmonės laimingi, karo nebus.

Sušilę ir pavargę grįžom prie baseino. Vaikai prisidūko. Caro susirado draugę, kuriai tuoj pat papasakojo visas paslaptis, kur gyvenam, ką veikiam ir kad jos tėtis, tai tas, pats gražiausias, su akiniais nuo saulės. Na ką jau, pagalvojau aš, tačiau visvien smagu. Ypač sutikus dragės mamos ieškantį žvilgsnį.

Grįžę pavalgyt radom antrą ženklą, kad atostogos vykę:

„Mielieji, tikimės, jog jūsų atostogos buvo geros. Kadangi rytoj išvažiuojate anksti, būkit geri, užeikite šiandien pasiimti pasų. Administracija.”

Va tai tau. Vos nepamiršom. Tiksliau pamiršom. Gerai, kad priminė.
Pasus, žinoma, pasiėmėm. Ir daiktus susikrovėm. Ir šio bei to nusipirkom. Bet diena prabėgo pasyviai ir niekur mes daugiau nevažiavom.
Rytoj namo, kaip jau minėjom. Jei Dievas norės.

P.S. kad sekančių nuotykių laukti būtų smagiau, nusipirkom rugpjūčiui kelionę į Ispaniją. Stay tuned.

Labanakt ir iki.

Daugiau nuotraukų čia:

https://sillwio.wordpress.com/2016/06/21/dievu-gimtine-kreta/