Ne, nepulkite ieškoti popieriaus ir pieštukų formulei spręsti. Ne apie matematiką čia. Na gerai, su matematika gal ir prasilenksim, mat formulė pavadinime kažką juk reiškia, jei jau nuo jos pradedu.
Taip, jei įdėmiais kaitote, jau atspėjote, kad (a2+b2=c2)2 bus, turbūt, kvadratu apie a2+b2=c2. Jie vistik praleidote, lengvai rasite „sprendimą“ čia, bloge.
Aha, važiuojam į Samos. Vėl. Nors Pasaulis po pandemijos niekada nebus toks, koks buvo iki jos. Galima ilgai pilstyti iš tuščio į kiaurą apie viruso kilmę, vakcinų blogį, prievartinį skiepijimą ir panašiai, bet niekur tokios diskusijos neveda. Visi esame sistemos dalis, norime ar nenorime. Žinoma, galima visiškai atsiriboti nuo sistemos, išvažiuoti į negyvenamą salą, nusipirkti dvi ožkas ir bananų palmę, atsijungti nuo visų tinklų ir dėti skersą, bet tada – pats sau direktorius ir pats atsakai už savo veiksmus. O kol esi sistemos dalis, o broli, neturėk kvailų minčių, kad tu turi kažkokią teisę ar galimybe nebūti jos dalimi. Sistema visur. Niekam nesvarbu, kad tu neturi Facebook‘o, kuris tave seka. Sekti tave paprasčiau, negu kada nors. Susimokėjai kortele parduotuvėje ar internete ir parduotuvė žino (o gal ir kažkas už parduotuvės ribų), ką tu valgai ir kada. Įsijungei spotify ir visi, kam reikia, žino, kokia muzika tau patinka. Pažiūrėjai youtube ir aišku, kas tau šiuo metu aktualu. Informaciją mes sunešame patys ir ta informacija apie mus taip pat sistemos dalis. Ir aš tuo labai džiaugiuosi. Esu apie rašęs. Norėčiau, kad sistema man primintų, jog pieną aš pirkau užvakar ir, turbūt, laikas nusipirkti šviežio. Norėčiau, kad sistema pasiūlytų man gėrimus pagal mano skonį, kuris persidengia su kitų vartotojų skoniu, bet jie dar pirko tą ir aną gėrimą. Gal ir tu pabandyk. Norėčiau, kad AI, įvertinęs mano simptomus, pasiūlytų gydytojui galimus ligos variantus pagal kitų pacientų ligos istorijas. Mes, žmonės, sunešame informaciją, o tai reiškia pelną korporacijoms, patys. „Jei kažkas kažkur yra nemokama, reiškia prekė esi tu“. Take it or leave it. Klausimas ne kaip priešintis sistemai, o kaip sistemoje gyventi. Prieš 100 ar 1000 metų buvo tas pats. Visi buvome sistemos dalis. Gimei vergovėje – esi sistemos dalis. Darai, kas tau pasakyta. Gimei karališkoje šeimoje – esi sistemos dalis. Tik karališkos. Dabar mes turime daugiau laisvių, negu bet kada. Ne, gal iš vergo į karalius ir nedaugelis peršoka; paliekam genijus su unicorn start-upais nuošaly; bet galimybė pasirinkti laiptelį ant kopėčių tarp vergo ir karaliaus tikrai didesnė, negu buvo. Negu kada nors buvo. Aš renkuosi aukštesnį laiptelį, kai galiu, jums leidus. Nuversti kopėčias būtų labai kvaila, kai pats ant jų, aukščiau ar žemiau, stovi. Ir pykti, kad stovi žemiau, nėra jokios prasmės. Kopėčios, t.y. veikia, kol jos, kopėčios (sistema) egzistuoja.
Bet ne apie tai čia. Čia bus, kaip sakiau, apie kelionę į Samos. Skiepus turime, galima bandyti išvažiuoti. Rizikuojant, bet pasverta.
Kodėl tokiu keistu metų laiku? Todėl, kad vaikams mokykloje pora laisvų dienų. Žiūrėjom į trobeles prie ežero – brangu. Į kokią Lenkiją. Dar brangiau, o ir kelionės po Rytų Europą manęs nežavi visai. Norisi pailsėti, o ne fokusus kasdien išgyventi. Pridėjus dar keletą laisvų vaikams ir pasiėmus lasivą savaitę man, praplėtėm paieškų geografiją. Vila su baseinu (ta pati vila arba kažkur visai šalia iš a2+b2=c2) kainuoja dabar du ar tris kartus pigiau, negu prieš pandemiją. Jei būtumę pasirinkę kažką paprasčiau, kelionė savaitei būtų kainavusi, kaip dvi naktys prie ežero. No brainer.
Užbėgsiu už akių – ne, pilnas lėktuvas neteršia aplinkos daugiau, negu automobilis, skaičiuojant CO2 emisijas keleiviui / km. Ypač koks nors Volkswagen Passat ar Audi Būlka.
Lėktuvas 5.55 ryte, taigi keltis reikia labai anksti. Garantuotai bus eilė, o dar ir važiuot pusantros valandos. Suplanavom keltis pusę dviejų. Užmigti anksčiau nepavyko, o ir po tokio ilgo laiko kelionė kelia kažkiek nerimo. Prabudinėjau reguliariai. Ieva, girdžiu, taip pat. Išlipo ji iš lovos pirmą, tuoj iš paskos ir aš. Jei nesimiega, tai nėra ko voliotis maišu, reik lipt ir virt cepelinus. Apie cepelinus aš čia šiaip sau. Niekas jų, žinoma, nesiruošia nei virt, nei juolab valgyt. Kava, lagaminai, pasų ir visų dokumentų, covid pasų, kelionės formuliarų begaliniai patikrinimai. Laikai atėjo. New normal, tskant. Kažkada pagrindiniai dalykai, kurių nebuvo galima pamiršt, buvo pasas ir kreditinė kortelė. Visa kita galima vietoj nusipirkt. Šiais laikais svarbiausia – covid pasas. Bet jei tai reiškia, kad keliauti galima, nors ir tris galiu turėt. Ir dar keturias kelionės, keleivių ir panašias formas galiu užpildyt. Žinoma, paso ir kortelės, jokiu būdu negalima pamiršt. Šventa nūdienos trejybė.
Su švedais beveik niekada jokių fokusų nebūna. Oro uoste prašoma dėvėti kaukes, bet dėvi kokie 3%. Mes nedėvim, nors kaukes turim. Visi sveiki. Tomui jau dvylika, graikai reikalauja testo. Iš vakaro pratestavom ir testas, kaip suprantat, neigiamas. Su teigiamu testu dar miegotume savo lovytėse ir eitume džiaugtis pliusaštuoniais ir lietumi lauke. Nors gal dar negirsiu dienos be vakaro.
– Reikia kelionę etapais padalint, tada lengviau. Pirmas – nuvažiuot į oro uostą. Antras – užsiregistruoti. Trečias – įlipti į lėktuvą. Ir taip toliau, – sako Ieva.
Trys pirmi punktai Ievos checkliste – check. Lieka turbūt pats svarbiausias – kontrolė vietoje. Nors jei čia praėjom, ten turėtume irgi praeiti. Bus matyt.
– Savo atsinešto alkoholio gerti negalima, – sako palydovai.
Ne, ne man sako. Sako visiems. O aš tyliai galvoju, negi atsiranda, kas šeštą iš ryto vartoja savo atsineštas vaišes. Matyt atsiranda, jei perspėja negert. O gal šiaip SAS rutina.
Aha, kelionė pirkta pas Apollo, bet skrendam su SAS. Apollo savo lėktuvų neturi. Nors SAS – dar geriau.
Nors dar tik septynios iš ryto, o valgyti kažkodėl norisi. Paprastai praleidžiu pusryčius ir pirmas dienos meal‘as būna pietūs. Dažnai ir paskutinis. Ir taip, pusryčiai nėra svarbiausias dienos meal‘as. Nors mus ir mokė atvirkščiai. Pagalvokit logiškai. Žmogus evoliucionavo 10000 kartų (ne kArtų, o kartŲ). Šiuolaikinė visuomenė, su 24 valandas prieinamu maistu, bananais ir braškėm vasario mėnesį, egzistuoja tegu jau 2 kartas. Ir čia aš pritempiu už ausų. Prieš šimtą metų jo, reikėjo pusryčių, kad cukranendrių plantacijoj ar prie anglies vagono vakaro sulaukt. Dabar, kada sėdim darbe ant sėdimųjų, pusryčiai nėra svarbiausias dienos maistas. Ir iš viso mes valgom per daug. Gal kokį vakarą išsiplėsiu. Dabar tingiu ir labai laukiu užsakyto maisto lėktuve.
– Tu alkoholio imsi, – klausia žmona.
– Ne, o tu?
– Aš irgi ne.
Visai norėčiau, bet jei rytas iki septynių prasidės alumi, tai koks laukia vakaras? Turbūt joks. Šeimos galva nulūš prie baseino per piet. Geriau pasitaupysiu.
Pasitaupiau. Retsinai. Esu rašęs. Man – puikus atsigėrimas karštą vasaros dieną, trenkiantis sakais. Taip, čia dar vasara. Auto, išnuomoto per kelionių organizatorių ir su primokėtu pilnu draudimu, termometras rodo 27, o kalnuose net 31. Nusileidus prie jūros – 25, bet patikėkite, tie 25 su drėgme priverčia prakaituoti. Mes jau atpratom nuo saulės ir karščio, o čia dar vis sezonas. Net ir graikams sezonas. Auto kainavo nedaug. Gal kokie 160 eurų savaitei. Tingiu žiūrėt, o tiksliai nepamenu. Pilnas draudimas – dar 84. Piguva, lyginant, kad ir su Lietuva, kur už keturias dienas suplojom vos ne dvigubai. Ir ne, pas kokį nors ten Kęstą ar Bronių tikrai nesinuomosiu, kad sutaupyt skatikų, bet paskui pusę metų prabudinėt naktim belaukiant papildomų išlaidų už „subraižytą šoną“ ar „nudrožtą rankinį stabdį“. Geriau iš rimtesnės kompanijos su pilnu draudimu. Niekada nebūna jokių klausimų. Uždarai viešbučio duris, numeti raktą ir viso geriausio. Iki naujų kartų.
– O, kaip jūs greitai atlėkėt, aš dar jūsų nelaukiau. Jūsų travel organizatorius skambino ir sakė, kad jūs tik ką išvykot, – sako teta, surasta šešėlyje po alyvmedžiu.
Ir tikrai atrūkom greit. Būtume galėję greičiau, bet ekipažas pareiškė priekaištus, kad lekiu. Koks tas „lekiu“, patys galite paskaičiuoti. 36 km – 56 minutės. Vidutinį greitį suskaičiuoti nesunku, jei bent vieną sąlyginį uždavinį mokykloje yra pavykę išspręsti. Ar bent nusirašyti nuo kokio penketukininko. Na tą, apie du grioviakasius, kur pradeda kasti griovį iš dviejų galų ir vienas simuliuoja, todėl kasa lėčiau, o kitas – durnas, todėl kasa greičiau. O gal iš pašaukimo kasa. Ne, bendrai. Negali būt. O jei nuo dešimtukininko nusirašinėjot, tai yra rizika, jog vietomis nesuprasite, apie ką aš, mat esate gerokai jaunesnis. Nors, teisybės dėlei, nuo dešimtukininkų ir man teko nusirašinėti. Pačiais pačiausiais metais, kai atsikovojom nepriklausomybę, važinėjom į Lenkiją su cigaretėm ir pirkom opel remont.
Pas tetą su raktu nusileidau nuo kalno, galvodamas, kažin kaip aš lipsiu atgal. Teta pati tingėjo lipti, todėl užbogino mane atgal su ratais.
– Pirmą kartą čia, Samos.
– Ne, antra, ir pirmą buvo akurat pas jus, – sakau (akurat – norvegiškas žodis, by the way, turintis tą pačią prasmę).
– Aha, tai gal ir vilą tą pačią aš jums duosiu.
– Lyg trijų kambarių šį kartą, vieno aukšto, – sakau.
– Ne, dviejų aukštų, bet trijų kambarių. Geresnė šį kartą.
Oho, pigesnė ir geresnė. Yra, vienok, privalumų post-covid epochoje. Nors gal dar anksti sakyti „op“. Per griovi su antivakseriais, kurie mano, kad mus čipuoja, dar neperšokom. Bet apie tai rašiau, todėl nesiplėsiu.
Koks pirmas darbas, atvykus į vilą su nuosavu baseinu?
– Maudytis, – kai kas pasakytų.
– Valgyt, – pasakytų kas nors kitas.
Nors persiplėšk. Ir maudytis norisi, bet valgyt irgi. Palikau chebrą maudytis, o pats nulėkiau kaiman išleist pinigų maistui. Grįžau:
– O kur gyros? – sako.
Lekiu vėl, rankų neužteko iš pirmo karto. Graikas, kur skanūs ir pigūs gyros, nedirba. Sėdi kažkokia matrona. Klausiu:
– Are you open?
– No no.
– When are you going to open? – galvoju, gal miega graikas.
– No no.
No, tai no. Iš bado nemirsim. Rašiau aukščiau, kad maistas šiais laikais, prieinamas 24 valandas. Taip ir yra. Sekančioje knaipėje man maloniai ruošia take away gyros ir dar šio bei to. Ir kainuoja viskas kažkokius simbolinius pinigus. Štai jums antras post-covid privalumas. Bėda tik, kad kaukę vis pamirštu. Mums jų niekada nereikėjo. Rekomendavo, bet nereikalavo, tai mes išpaikinti.
– Sir, you need a facemask, – sako teta parduotuvėje vienam dėdei. I can give you one if you need.
Vynioju ant ūso, kad yra sprendimas net ir pamiršus ir visai nereikia lakstyt kažkur pamirštos ieškot.
Pavalgėm, išsimaudėm, išsimaudėm, išsimaudėm. Jau buvau pamiršęs, kaip čia gera. Vaizdas, tyluma su ramuma – žodžiais būtų galima bandyt papasakot, bet vargiai pavyks.
Po maudynių
O nuotykiai juk dar tik prasideda. Diena ilga, kėlėmės anksti. Myliu keliones, kai kelionės dienos popietę jau mirksti baseine pilnu pilvu. Smarkiai geriau, negu atvykus eiti tiesiai į lovą, kaip pvz Rodo saloj kažkada. Viena vertus, atsibundi vietoje lyg naujas. Kita vertus, kelionės diena iš atostogų iškrenta. O čia dar ir diena, ir visas vakaras prieš akis.
Pamiršo nusiskust dar prieš rasą kėlus (ne Rasą, o rasą)
Beskaitydamas Užkalnį net nosim pradėjau knapsėt prie stalo. Žmona nuvarė į lovą. Nežinau, kiek miegojau, bet atsibudus saulė vis dar aukštai. Pasirodo, kad ir atžalos netyčia sumigo. Atžalas šiaip taip išjudinom link jūros ir nei vienas nesigailėjo. Vanduo – nuostabus. Egėjo jūra – nepakartojama. Skaidri ir dabar, vakarop, be jokio vėjo. Vienoje pusėje leidžiasi saulė, kitoje – kyla pilnatis. Esate maudęsi Egėjo jūroje rugsėjį po pilnatim? Jūs laimingas, jei taip. Aš iki šiol ne. Nežinau, kas labiau džiaugiasi, aš, ar vaikai. Ne, džiaugiasi labiau vaikai. Saulei nusileidus išlipau ant kranto, o vaikai ne. Teko lupt lauk visai sutemus, kai jau net ir galvų virš vandens suskaičiuot nepavykdavo. Su pretenzijom, bet išlipo. Temsta čia greitai. O gal laikas per greitai juda. Kaip toj knygoj. Metai – labai reliatyvi sąvoka. Paskutiniai metai griežto režimo kolonijoje eina lėčiau, už paskutinius metus gyvenimo su diagnoze. Žinoma, atostogos ir diagnozės bei kolonijos nieko bendro neturi, bet mane supratote. Gyvenimas yra tam, kad juo mėgautis. Ne tam, kad ieškoti sąmokslo teorijų apie masinį mūsų išnaikinimą ar panašų briedą. Pažadu, mes mėgausimės. Praleidau visą krūvą detalių ir pikantiškų smulkmenų, bet jūs man atleiskit. Jau sakiau, diena labai ilga, reikalų daug. Pabandysiu kai ką pripinti vėliau.
Vistik nusiskuto
Kas gali būti geriau
Tai gali būti geriau
Arba tai
O tuo tarpu mėgaujuosi retsina ir pilnatimi bei visiška tyla lauke. Vis bando kilti mintis, ką čia ryt suplanavus, bet aš ją vis nuveju. Ryt ir suplanuosim.
Jeigu įsibristi į jūrą ir ramiai stovėti, tai priplauks žuvytės ir nemokamai jums padarys pedikiūrą. Ar kažką ten, kur moteriškės sumerkę kojas akvariuman kokiam nors prekybos centre džiaugiasi. Nurenka nuo kojų visokias negalias ir liūdesius. Nekanda smarkiai, bet juntamai. Vaikams buvo labai daug juoko. Liepiau Tomui į kelnes neleisti, kad ko kito nenuragautų, tai dar daugiau juoko buvo.
Pradėjau nuo pabaigos, bet taip jau būna atostogose. Saulė, sūrus vanduo, retsina veikia kažkaip keistai.
– Ar čia man vienai tik atrodo, kad mes jau mėnesį čia? – klausia Carolina.
– Ir man taip pat, – atsakau ir tyliai džiaugiuosi.
Džiaugiuosi, kad tiek jie nori ir pajėgia. Ne, būna visko. Nėra namų be dūmų. Vienam paauglystė prasideda, pats nežino, kas jo galvoj ir kūne darosi. Kitai šiaip visokie tarakonai galvoj nuo youtube, insta, snapchat, tiktok ir pan. „Oj, reikia viską uždrausti“ sakysit. Nesutinku. Drausti maudytis galima, bet geriau išmokyti plaukti. Išmokyti norėti ir galėti. O tam, kad galėti, reikia mokėti. Tikiuosi, kad liks atspaudas koks nors. Jei ne, ne bėda. Būsiu ramus, kad viską, ką galėjome, padarėme. Geriau duoti meškerę ir išmokyti žvejoti, negu ant stalo padėti žuvį. Banaliai kažkaip čia viskas skamba, bet tai labai svarbu gyvenime.
Išlipau iš lovytės anksti. Nebuvo dar net septynių. Su mažais vaikais, suprantu. Lipi, kada jie lipa. Bet su mūsiškiais būtų galima pamiegot. Vienok gyvenimas trumpokas. Lipu. Ir nesigailiu. Wifi graikiškas (viskas tuo pasakyta – jei mes matuojame dešimtimis megabitų, tai čia jie matuoja megabitais, o kartais ir dar mažiau), todėl tenka mėgautis paukščių čiulbėjimu ir vaizdais, kurie čia – nepakartojami.
Šeima sukilo ir sukritom visi į baseiną. Keturiolika kartų ar panašiai. Gėris, vienok, tokia vila su baseinu. Kada nori, kiek nori, su kuo nori ir, kaip bus aišku žemiau, kaip nori.
– Geras baseinas buvo ir Lanzarotėje, – sakau.
– Su šituo nepalyginsi, – sako Ieva ir ji teisi. Ten buvo bendras, o čia – savo.
Mikro Seitani. Toks paplūdimio pavadinimas. Pasak nuotrupų internete – must see. Yra dar ir Megalo Seitani – didesnis, bet mes ten nepanuojam. Eiti toliau, o ir žiūrėti ten nėra ko. Nebent norite vėliavėlę užsidėti, kad buvot. Kur ir kaip važiuoti – ieškojau savaitę. Visokių variantų yra, bet nei vienas nesako „važiuok ten ir ten, ir tada eik“. Visi kažkaip apylankomis rašo. Gal kad nudistai mėgsta tą vietą. Arba todėl, kad pasilikti sau. O gal todėl, kad žmonės ten kartais mato ruonius ir delfinus. Nežinau. Bet su jumis koordinatėmis pasidalinsiu. Važiuokite čia 37.782342, 26.655036. Net jei koordinatės ir ne visai tikslios, klausykite toliau ir rasite. Pravažiuosite Potami beach, Potami waterfalls (apie tai vėliau) ir kai jau atrodo baigsis kelias, matysite į kalną kylantį betoninį keliuką. Važiuokit drąsiai. Betonas baigsis, būtų galima parkuotis, ką, tarp kitko, pasirenka kai kurie turistai, važiuokite toliau žvyru. Kelias akmenuotas ir duobėtas, bet ne toks, kad pramušti dugną ar kažkaip rizikuoti. Tik lėkti nereikia. Pamatysite ženklą dešiniau – Seitani. Ten ir parkuokitės. Mikro – 35 minutės. Megalo – kiek toliau. Treilas pažymėtas raudonomis rodyklėmis, taškais ir net ženkliukais su vienetuku. Bet ir be ženklų pasiklysti beveik neįmanoma. Turėkite vandens ir normalius batus. Su paplūdimio apavu įmanoma, bet rizikuojate. Pirmi šimtas ar du metrų – gana lengvi. Tada prasideda nusileidimas žemyn. Įvertinkite savo jėgas. Jei čia pasirodys sunku, tai žinokite, kad atgal bus dar sunkiau. Nusileidus nuo statoko šlaito daužytu taku, pasitiks gana lengvas pasivaikščiojimas pušų šešėlyje, o paėjus kiek tolėliau – dar vienas nusileidimas. Geras toks. Su kvapą gniaužiančiais vaizdais, smaragdine Egėjo jūra, keistomis pievų gėlėmis ir prakaitu.
Noris viską parduoti ir kraustytis čia
Čia kraustytis nesinori, bet būti visą dieną – taip
Mes nusileidome tvarkingai ir be nuotykių, tik su visai mažais vaikais gali būti sunku. Arba su nedideliu viršsvoriu. Prisiminsite kiekvieną suvalgytą bandelę, pažadu. Rekomenduoju turėti vandens ir užkąsti (jei planuojat ilgiau pabūti) bei turėti kuprinę. Aš žaislus suskroviau į messenger tipo krepšį bei kažkokią plastikinę paplūdimio terbą, gautą kažkada Italijoje. Ieva tempia keletą daiktų krepšyje „I love Australia“. Pre-corona paskutinė komandiruotė, jau rašiau. Jei įveiksite kelią, aš jums pažadu gerą laiką. Uola meta smagų šešėlį beveik visą dieną. Yra kur nuo uolų pašokinėti. Yra keletas nedidelių grotų. Fotogeniška vieta su nuostabiai skaidriu vandeniu, žuvimis ir turistais, nuogais kai kuriais atributais. Kaip kam. Kas su nuoga apačia, kas su nuogu viršum. Aš problemos nedarau. Iš „o, žiūrėk, negras“ jau senokai išaugau. Maudausi baseine – kaip mama pagimdė ir vaikai iš paskos. Ne, ne nudistai mes. Ir ne ekshibicionistai. Bet savam rate galima ir be drabužių.
Tomas nunėrė su akiniais ir triūbele. Carolina pradėjo pykti, nes per du metus pamiršo kaip kvėpuoti per triūbelę. Teko ginkluotis kantrybe ir mokyti iš naujo. Fuckcorona. Kai prisiminė, tėvui atsirado laiko sau – pafotografuoti, paskraidyti droną, pasimaudyti, uolomis pasikarstyti. Bandžiau Valdui pranešti, kad jam su jo mažosiomis čia bus sunku, bet kur tau. Ryšio nėra, nebent per Turkiją bandyt. Perspėju, pasitikrinkite mobilaus tinklą, prieš postindami facebooke, kad nenumelžtų jūsų turkai.
Va toks vat vanduo
Rojus ten toliau
Mikro Seitani
Nesitikejau, kad Valdas su chebra pasirodys. Pasirodė, vienok. Pasistatė auto žemiau gerokai ir kebleno pėščiomis. Nedarykit taip. Kelias – pravažiuojamas. Jėgų reikės, todėl jas taupykite. Būčiau paaiškinęs, bet išjungiau telefoną į skrydžio režimą, nes turkų sultonų savo roamingu dar didesniais sultonais daryti šiukštu nesiruošiu.
Kitas rakursas
Galite ir be top
Jei labai norėsite, rasite ir mažą grotą. Tiesa, labai ieškoti nereikės. Tomas pasiūlė čia kraustytis.
Panorama
Mes ten, šešėlyje
Šešėlio užtenka visiems
Jei netingite dar beveik valandą lipti, tai ten Megalo Seitani
Nežinau, ką dar papasakot iš vietos. Must see. Dažnai taip rašau, bet taip jau yra, kad į ne must see mes neinam. Būsite čia ir pajėgsite – labai rekomenduoju. Vienai dienai – kaip tik. Visai dienai. Maistas ir vanduo – primenu. Ir batai. Ir kuprinė, kad rankos būtų laisvos.
Kai vaikai pavargo ir pradėjo prisiminti maistą, pradėjom pakuotis atgal. Atgal buvo gerokai sunkiau. Gerooookai sunkiau. Iš pradžių paauglys bandė sesei rodyti savo viršumą, bet tuoj pat užsičiaupė ir lipo tyliai. Visa energija reikalinga lipimui, o ne žodžių dvikovai. Didžiuojuosi vaikais.
Valgyti sustojome Meltemia Tavern jau beveik (o gal ir visai) Karlovasi (Καρλόβασι). Skanu, bet nėra pigu. Pigiai, tiesa, ir nesitikėjau čia, pakrantėje. Berniukui aiškiai 10 svečių kelia rūpestį ir stresą. Nesugeba visko greitai, bet c’mon. Norėčiau į jus pažiūrėti, sekmadienį po piet. Taip, visi mes darome klaidas darbe ir turime teisę jas daryti. Berniukas irgi daro ir tai nei kiek nesumenkina jo pastangų, dėl ko ir gauna arbatpinigių. Tikiuosi ir vaikus išmokyti, kad netyčinės klaidos – ne klaidos. Klaidų nedaro tie, kurie nedirba. Ir nevertinkite žmogaus pagal jo vieną klaidą. Nors man iš tikro tas pats, ką ir kaip jūs vertinat. Kaip norit, taip ir darykit.
Toliau – nelabai įdomu, bet labai smagu. Baseinas viloje, sumuštiniai su nutella ir arbūzu prie baseino, retsina ir kokteiliai vaikams. „Sumuštiniai su nutella? Ar tu durnas“ sakysit. Gal ir durnas, bet šią savaitę visi valgo viską. Tingiu šiandien pasakot, bet gal dar bus laiko. Kali nixta. Labanakt, jei ką. Visų žinomas kalimera reiškia labąrytą. O kalispera – gero popiečio. Likusius rasit, jei reikės. Greitai nereikės, turėsim AI. Bet visvien kol kas smagu, ypač ten, kur tik turkiškas ryšys traukia. Kali nixta.
Tokie čia vakarai
Who the fuck is Valdas? Kokie dar 10 žmonių? Paaiškinsiu. Valdas su šeima ir nedideliu bonusu prisijungė prie mūsų kelionės. Gyvenam atskirai, bet vis prasilenkiam. Daugiau nepasakosiu, nes GDPR ten, viską. Žmonių privatumas, galų gale.
Geriausia atsibusti, kai nėra jokio plano. Tada bundi su jauduliu, lyg pirmą kartą. Aš atsibudau vėl prieš septynias. Negalėjau ilgiau voliotis. Sumigom anksti, kaulai pavargo gulėt. Šeima irgi sukilo neužilgo. Nespėjau net kavos išsivirt. Koks gėris, vienok, yra galėti įšokti į baseiną ryte. Kaip mama pagimdė, jei taip norisi. Nereikia dažytis ir šukuotis. Nereikia ieškoti išeiginio bikinio. Nereikia depiliuotis kojų ir t.t. Išėjai, gurkštelėjai kavos ir pūkšt. Tada vėl kavos ir vėl pūkšt. Nori, gali vyno ar burbuliukų. Nežiūri jokie kaimynai, kad septintą ryte jau ragauji. Ne, aš neragauju dar, nors norėčiau. Reikės vairuot. Nors ir leidžiama čia daugiau, negu namie, bet geriau nereikia. Iš tikrųjų Europarlamento bezdūnai galėtų inicijuoti iniciaciją ir suvienodinti leidžiamų promilių kiekį. Pvz. Švedijoje tik 0.2, Lietuvoje – 0.4, Graikijoje – 0.5, Jungtinėje Karalystėje – 0.8. Žinau, kad UK jau ne EU, bet buvo. Kaip galima Danijoje išgerti iki 0.39 ir vairuoti legaliai, tada pervažiuoti tiltą į Švediją ir padžiauti teises už vairavimą rimtai prigėrus, kur leidžiama tik 0.2? Kažkada, kai nusipirkau alkotesterį, bandėm su draugais, ką reiškia švediška riba ir pvz angliška. Atvirai ir nuoširdžiai sakau, kad dar nepasiekus angliškos ribos aš jaučiausi taip, kad už vairo tikrai nesėsčiau. Ne, nuo kelio nenuvažiuočiau, bet reakcijai tikrai ne ta. Va ir dabar tyčia papūčiau. Po pusės litro 11 proc Retsina vyno – 0.45. Švedijoj – viso gero teisės, Danijoj gal pavyktų numuilint, čia, Graikijoj, galiu sėst ir vairuot, kad ir dabar, o UK dar galėčiau nuvažiuot ir dar parsivežt. Reikės kada prie progos palygint statistiką, kiek kurioje šalyje išgėrę sukelia avarijų. Nors kreiva statistika bus, nes 0.79 UK nesiskaito, kad girtas, kai tuo tarpu Švedijoje normą viršija keturis kartus. Žodžiu, nesitikiu, kad koks europirdūnas skaito, bet gal žinia, paleista į kosmosą, kuriam nors prisisapnuos. Kodėl pirdūnai? Gerbiu visus ten dirbančius, bet dirba ten pirdūnai. Statistika gerėja, vidutinis amžius mažėja, bet dar užtruks, kol Europą valdys tie, kurie galvos apie ateitį, o ne kaip gerai buvo prie Mussolinio.
Na gerai, dar kartą pūkšt ir kažką veikiam. Taškų žemėlapyje prisidėjau iš anksto. Siūlau chebrai aplankyti ežeriuką su flamingais (Αλυκή Σάμου), o tada išsimaudyti. Tikėjausi sulaukti neigiamų reakcijų ir švilpino, toli važiuot ten, viską. Bet idėjau buvo priimta su entuziazmu. Pasinaudojus proga galima praplėsti geografiją. Tai yra maudytis važiuoti arba į Psili Ammos, kur prie ežeriuko, arba į Livadaki Beach (Παραλία Λιβαδάκι). Kodėl ten? Nes man taip norisi. Toli nuo visko. Iš kosmoso žiūrint gana įdomus pusiasalis. Gal turistų mažiau. Yra lyg skėčiai ir baras. Vakarykščiame būtent to trūko. Ne, ten buvo savaip gerai – be tualetų, barų, skėčių ir mobilaus ryšio. Visiškas relax gamtoje. Bet šiandien norisi su patogumais.
Už ką myliu Samos, tai už salos autentiškumą. Paukščiui skristi 8 km, rodo google. Mums važiuoti 34 minutes. Keliukai kreivi ir tiesių atkarpų tikrai nedaug. Turbūt tiesiausia, tai oro uosto pakilimo takas.
Flamingų, pasirodo, nėra. Nėra, nes ežeras išdžiūvęs. Gal reikėjo googlinti prieš tai, bet niekas nepergyvena. O jei ir pergyvena, kad „diena, panašu, visai sugadinta“, tai tuoj pamirš. Turiu dar slaptą planą, pakeliui namo sustoti Samos (sostinėje) pavalgyti ar bent pasivaikščioti, bet planai yra tam, kad planuoti – per atostogas jų laikytis nereikia. Čia ne jūsų 40 valandų savaitė, kur plano nesilaikymas gresia pasekmėm ir švelniausios – bonuso nebuvimas. Čia atostogos ir visos tos 40 valandų, permestos per petį kažkur. Ranka pati siekia darbinio mobilaus iš ryto, bet parašiau porą emailų kirminui numarinti ir apdairiai telefoną palikau virtuvėje ant stalo. Kam reikia, žino, kaip mane rasti ir privačiu, o kas nežino, tiems ir nereikia.
Kelias iki Livadaki – kelias į rojų. O Livadaki, suprantama, rojus. Nemeluoju.
– Oooo, lovos pavėsyje po palmių lapais. Niekada ant tokių negulėjau, o labai norėčiau.
Matau kažkokį diedą, panašų į vietinį:
– How much for these big sunbeds.
– Those are free.
What the f, galvoju ir skubu užimti geriausią iš likusių laisvų. Visiškai aišku, kad laisvų greit neliks.
Vienok super biznio modelis. Livadaki gana toli nuo turizmo. Siūlyk nemokamus gultus ir tas prabangias lovas ir pinigai tau su kaupu grįš per barą. Atvažiuokite anksti ir būkite visą dieną. Alus po 4 eurus. Sumuštiniai visokie irgi panašiai. Salotos po 5-6 maždaug. Nėra pigu, bet pasiimkite knygą ir pora butelių savo alaus, o vietoje dasipirksite. Mes nieko neturėjom ir viską pirkom vietoj. Pinigų neskaičiavom, per ūsą varvėjo, burnoj, ne kaip pasakoj, turėjom. Dar kartą sakau – rojus. Pirmi 10 metrų – akmenukai. Vaikai užsidėjo batus, bet tuoj pat metė į šoną, mat toliau – smėlis. Vanduo – smaragdinis. Nori, supkis ant sūpynių vandenyje. Nori, irkluok kanoją. Nori, gulėk pavėsyje ir grožėkis topless. Buvo, jo. Keletas girtų, kaip šniūrai, olandų. Keletas bevaikių jaunų porų. Pora šeimų, kaip mes. Jei norite nemokamo pedikiūro, įbriskite ir laukite. Žuvys nučiulps jums kojas ar ką ten joms beįkištumėt – ausį ar ranką.
Fckng amazing
Kai šeima praalkom, pateikiau dvi alternatyvas – valgyti čia ir būti dar kažkiek arba važiuoti į Samos dabar. Čia – garantuotai pigiau, bet Samos gal visai nieko būtų pamatyti. Nubalsavom likti čia. Bet su baru pas vietinius bėda.
-We would like to order some food.
– If you eat here in the restaurant, you would get priority, – sako berniukas, nešiojęs mums gėrimus į pavėsį.
– OK, we would sit here, – sakau ir moju šeimynai prisijungti.
Užsakymą, po daugelio atodūsių, priėmė kitas ir prasidėjo laukimas. Barėsi graikai. Vyresnysis barė jaunimą. Mes juos visus apkalbinėjom ir nutarėm, kad parduotų dvigubai daugiau, jei kuolus iš šiknų išsitrauktų ir pradėtų greičiau judėt. Bet c‘mon, čia juk Graikija. Kokie dar lakstymai. Maistą gavom ir jis buvo skanus. Tik mane pradėjo imti pyktis. Matyt nuo abstinencijos. Pavargom nuo poilsio. Jums taip būna? Laikas link namų, nes dar važiuot tais šunkeliais, o dar Lidl‘e sustot, o gal dar ir Samos. Nors ambicijas sumažinau kažkiek. Naktis ateis, jei jas visas imti įgyvendinti.
Pakeliui salelė su koplyčia. Maniau dronas išskris pavėjui į Turkiją.
Samos prasukom pro centrą nestodami. Gražus miestelis. Nedidelis, susispaudęs, fotogeniškas. Būtų smagu paklaidžioti kada vakare. Bet gal kitam gyvenime. Lidl‘e šio bei to nusipirkom ir dabar jau tikrai namo. Dar juk virš valandos važiuot, o tada maudytis.
-Matot, kai telefonai neveikia, jūs vienas kitą atrandat. Tiek daug seniai nesikalbėjot, – sako gimdytoja.
Vaikai nelabai kreipia dėmesį, mat užsiėmę angliškų akcentų mėgdžiojimu.
-Tėti, ar tu gali angliškai su rusišku akcentu pakalbėt?
O galva tuščia, kaip tuščia būna vyno amfora, iš kurios Pitagoro mokiniai vyną ragavo. Bet staiga persijungė smegenys į tinkamą režimą.
-Хэлло, май нэйм ис Игор, ай эм комминг фром Рашшя, – sakau.
Juokas gale ir žviegimas.
– Klausyk, o jei viską parduot ir nusipirkt čia trobą, įrengt mažą viešbutuką su trim kambariais ir tegu dega viskas mėlyna ugnim? 1000 eurų savaitė, na gerai, 700. Pasamdytume kokią vietinę, kad viską tvarkytų.
– O tai aš ką veiksiu, aš gi galiu plaut ir tvarkyt.
– Tu vaikščiosi ir vadovausi pirštu mojuodama. Tik viena problema – nekilnojamo turto čia reikia, vaikams mokyklas sureguliuot ir pan.
– Tai va, gražios pasakos ir tiek.
– Tai jo, bet gražios juk. Tos pasakos.
– Nu jo.
Į baseiną sušokom jau betekant pilnačiai. Super mėnulis čia kažkoks. Gal mums taip pasisekė, bet labai gražu.
Tomas sugalvojo plaukiot per baseiną. Nežinau, kaip skaičiavo, bet suskaičiavo 1000 metrų. Gal ir nuplaukė tiek, nežinau. Plaukiojo ilgai.
Lengva vakarienė iš angliavandenių ir šeima sugriuvo į lovas. Aš, va, spaudau mygtukus ir klausausi katinų kaukimo. Vaikai pamaitino, tai dabar niekur neina, gina savo teritoriją ir mane nervuoja, kniaukdami, kaip kokiam siaubo filme.
– O kodėl pas tave, tėti, (a2+b2=c2)2 – Todėl, kad tokią formulę dėdė Pitagoras sugalvojo. – O kodėl dar kvadratu, juk neteisingai? – Viskas teisingai. Kvadratu todėl, kad mes antrą kartą čia. – Aaa, aišku.
Tai va, žinokit ir jūs dabar. Nors gal ir atspėjote.
Šiandien kvadratu, t.y. antrą kartą, Potami kriokliai. Mes buvom, bet Tomui buvo žadėta ir jis tik apie krioklius ir svajojo nuo praeitos kelionės. Carolina irgi svajojo, nors ir tada nebuvo su mumis.
Valdas su chebra irgi prisijungė. Kelias iki Karlovasi, o vėliau ir iki Potami – netolimas. 24 kilometrai, 40 minučių. Bet tai jau žinote, vidutinį greitį susiskaičiuoti mokate, nevarginsiu matematika.
Vietoje, jei stebėsite ženklus, matysite „Potami waterfalls“. Ten, kur nors ant gatvės, parkuokitės ir eikite. Visokios keistos mintys į galvą pradėjo lįsti – upelis tai sausas, o jei upelis sausas, tai kokie bus kriokliai? Bus matyt, vis tiek jau atvažiavom.
– Tėti, o tau nebus nejauku, jei aš nepajėgsiu? – klausia Carro.
– Žinoma ne, kai tik pajausi, kad nebenori, pavargai ar baisu, sakyk. Suksimės atgal.
Pusiaukelėje link pradžios upelyje pasirodė vanduo – geras ženklas. Ir kuo toliau, tuo daugiau vandens. Kriokliai bus.
Kai prieisite vietą su laiptais kairiau, tai žinokite, kad čia ta vieta. Kai kas lipa laiptais aukštyn – dar tas čalendžas. Mes lipam upelio vagon, juk ten visas smagumas. Prieš mus kokie tai baikštūs lenkai. Keli sulipo upelin, kiti nedrįsta. Mes pasiruošę plaukimui, be jokių nereikalingų daiktų, su dry-bagais. Matau pagarbą lenkų akyse. Pirmus metrus tenka paplaukti, mat dugno nepasiekiam net mes, dideli. Vanduo atrodo ledinis. Nėra šaltas, bet kokie 17, palyginus su 23 jūroje. Užima kvapą net. Vaikai laikosi didvyriškai. Šalta ir jiems, bet be dramų. Prie pirmo krioklio, kur reikia lipti, stovi lenkas ir trauko pečiais. Akyse – pasimetimas.
– Leiskit mane pirmą, – sakau savo bandai, metu šonan dry-bagą ir užlipu viršun.
Būtumėt matę lenko išraišką ir pagarbą akyse. Po vieną sukėlėm vaikus. Visaip su fokusais, bet be rizikos ir didelių dramų.
Sekanti atkarpa – gana paprasta. Brendi sau ir tiek. Šaltoka, gražu, kanjonas nerealus, bet tik iki sekančio krioklio. Gerokai aukštesnis. Pakabinta virvė su mazgais. Aš čia jau beveik senbuvis – užšokau viens du. Už virvės laikydamasis šokau, suprantama. Tada taip pat nušokau žemyn, mat prireikė pagalbos ir plano. Valdas užšoko iš paskos, o toliau – niekaip. Ir vieną bandėm, ir kitą. Tada aš pabandžiau virve apvyniot Caroliną. Viskas bergždžiai. Teko konstatuoti, kad čia mūsų kelias ir baigsis ir suktis atgal. Turiu pasakyti, kad rimtai įvertinkite savo jėgas realiai. Jokių mačo kriokliai neatleis. Akmenys visur. Viena klaida ir atsidursite ligoninėje, o gal ir blogiau. Ir nulipti dvigubai sunkiau, negu užlipti viršun. Suprantama, kad viskas tik jūsų galvoje. Ar lipti, ar nulipti – visiškai tas pats. Bet nepatyrus žemyn atrodo baisiau, o kai kinkos pradeda drebėti, įsijungia reptilijos smegenys, logikos nelieka. Nusikabarojom žemyn. Kai kas su šiek tiek ašarų, mat gavo nedidelę traumą. Po traumų ir ašarų mano banda nusprendė važiuoti namo. Valdo banda nusprendė lipti laiptais. Vėliau pasirodė, kad po dar valandos ir vėl pasiekę upelį susidūrė su dar viena rimta kliūtimi ir pasuko atgal.
O mes tuo tarpu Karlovasi valgėm itališkus ledus pas Luigi (Luigi gelateria, jei ką). Už tris ledus sumokėjau 6 eurus. Ledai buvo verti ir daugiau. Tikrai skanūs ir servisas geras. Luigi‘ienė labai maloniai aptarnavo. Krioklių paliktas žaizdas nuėmė kaip ranka ir nuotykis liko smagiu nuotykiu.
Namo pasukome pro Marathokampos, kuriame sugebėjau pasukti ne ten, todėl teko apsisukti, o tada link Pitagoras cave. Keliukas labai smagus ir fotogeniškas. Stovi ženklai, kad „narrow street“. Vertė turbūt vietinio mero pusbrolio sūnus Kostas, bet esmė aiški. Kai kas, priekyje mūsų, nedrįso, o mes nulėkėm paskui MOE 3026, tokį pat baltą kibirą, kaip mūsų, kalbėdami, jog registracijos numeris skiriasi tik per 5 skaičius. MOE 3031 mūsų.
Vakare numatyta kviestinė vakarienė pas mus. Laikykitės ten, kaimynai. Nieko specialaus, nepagaminsi gi kažko egzotinio. O jei ir pagamintum, tai prasmės nėra. Vaikai vis tiek nieko nevalgo, tik makaronus ir bulves. O dideli labiau linkę prie skystų kalorijų. Nors visko buvo užtektinai. Kaip visada, lietuviškai, bijojom, kad sveteliai liks alkani ir maisto prigaminom per daug. Nes baseinas nuseko, kai visi sušoko.
Darbe, matau, visiška šikna. Viskas vėluoja, komponentų nėra, žmonės pikti, nuo strateginių pirkėjų su tiekėjais iki klientų. Pozityvu tik tai, kad vėluoja absoliučiai viskas. Jei vėluotume tik mes, galėtume ant vartų spyną pakabint ir šviesą išjungt. Kita vertus, nežiūrint į nieką, va, gulim bambas išvertę. Reiškia gerai gyvenam. La Palmoje ugnikalnis išsiveržė ir lava šluoja viską pakeliui, Australijoje žemės drebėjimas, Švedijoje kasdien ką nors nušauną, Huskvarna negauna variklių savo žoliapjovėm, dėl ko praras du milijardus ir eina į teismą su tiekėju, o mes retsiną ragaujam, valgom, deginamės, maudomės ir panašiai. Kaimynam gal kažkiek blogiau, bet blogumas buvo laikinas. Namas stovi, baseinas irgi, šokiai ir dainos nutilo (teisybės dėlei turiu pasakyt, kad šokių ir dainų nebuvo, ne kiaulės gi mes kokios). Išsivaikščiojom patys, nei vienam nereikėjo pagalbos. Nors galvelė barška iš ryto. Pūstelėjau į dūdelę dėl visa ko. Nulis. Reiškia viskas ok.
Varčiau vakar skelbimus, kuriuos vis facebookas išmeta. Ir jie, rupūžės, žino, kas žmogų domina, todėl pakiša specialiai, kad nervus gadint.
– Žinai ką sugalvojau?
– Tai sakyk gi, nekankink. Ką sugalvojai?
– Grįžęs norėčiau užsirašyti į motociklo kursus. Pažėk, koks gražus.
– Gražus, bet tu turėjai pasirinkimą – motociklas ar lėktuvas. Aš prieš.
Kiek vėliau:
– Vaikai, žinot, ką sugalvojau?
– Ką?
– Kad grįžęs eisiu į motociklo kursus. Bet mamytė kol kas prieš.
– Duok man tūkstantį kronų ir aš padarysiu, kad mamytė leistų. Turiu savo metodų.
Ot gyvate tu maža, galvoju.
– Tai tu, tėti, vairuoji mašiną, lėktuvą ir dar motociklą vairuot nori?
– Aha. Dar ir laivą gal kada nors.
Keltis ryte, kol dar lauke šviečia mėnulis, o saulė net negalvoja keltis – gėris. Tyliai išsliūkini, tyliai pasidarai kavos ir atsisėdi kur nors patogiai. Paprastai lauke, mėnesienoje, bet šįryt teko sėdėti viduje, mat pučia kažkoks uraganinis vėjas, ketinantis mūsų pripučiamus baseino reikalus Turkijon ištremt. Sukišau po saulės lova (koks keistas vertimas iš sunbed) ir sriūbtelėjau kavos. Privatus quality laikas, kol visi miega. Ne, nėra taip, kad slepiuosi nuo chebros. Atvirkščiai – per naktį pasiilgstu tų banditų. Bet laikas ryte yra mano laikas, naujienų paskaitymui, youtube‘o pavartymui, dienos apgalvojimui. Ankščiau, kai buvau jaunesnis, toks laikas būdavo vakare. Bet dabar manau, kad ryte geresnė kokybė. Prisimeni vakar dieną, paplanuoji šiandieną. Pasidžiaugi, kad dar vieną naktį dievas davė, tai gal duos ir dieną. Na, jūs mane supratot.
– Ne, ne, jokių motociklų kursų. Tinkuotojų ar tepetų klijuotojų kursus – prašom, – sako Ieva, skaitydama vakar dienos nuotykius. Nesiginčiju. Kol kas.
Laikas eina, o tas quality laikas tęsiasi. Šeima kas kur, niekas nenori judint sėdimųjų. Mano pirmas pasiūlymas važiuoti į Kaladakia beach išsimaudyti buvo atmestas, nors mes su Ieva jau su batais stovėjome. Ne tai ne.
– Tada aš važiuoju į Pitagoras Cave lipt. Kas su manim.
– Aš važiuoju, – mano nuostabai sako T.
– Tai varom dabar.
– Karšta gi be proto, – sako I.
– Nemirsim.
Kvadratu ir šiandien, mat ten jau buvom. Na ir kas.
Kelias netolimas. Gal trys km betonuotu šunkeliu, vietomis pavirstančiu į žvyrkelį. Tiksliau – akmenų kelią. Aukščiausia pavara – pirma. Betonu galima ir antrą įsijungti, tik nepalėksi. Tai duobė, tai staigus posūkis, tai išplautas gabalas kelio, tai teta, kopianti į kalną.
O, o čia viskas kažkiek pasikeitė. Labiau civilizuota. Laiptai sutvarkyti, turėklai padaryti. Ne taip, kaip aną kartą, kai vietomis laikytis už kalno reikėjo. Užlipom greitai, net padoriai sušilt nepavyko. Bet gal ir gerai, labiau prieinama – daugiau turistų, nors sąvoka čia „daugiau turistų“ nelygi kokiai nors Kretai. Nėra čia turistų, palyginus su Kreta. Bet tame ir visas gėris. Jei pamenat, mums būtent todėl labiau patiko laukinė Fuerteventura, negu turistinė Lanzarote.
Keistas jausmas apima, kai supranti, kad čia ponas Pitagoras mynė tas uolas ir slėpėsi olose.
– Kodėl ponas? – klausia T.
– Nežinau, šiaip sau.
Man užima kvapą nuo tokių vietų. Visada.
40 metrų žemyn
Aplandžiojom užkaborius, kad ilgiau prisiminimai liktų. Pamėtėm akmenis į urvų / olų gilumoje (taip, šalia du urvai). Akmenukas, barškėdamas, krenta gana giliai. Sunku įvertinti tiksliai. Dabar googlinu, kad gylis apie 40 metrų. Abu urvai apačioje susijungia ir leidžiasi žemyn iki 80 metrų. Pakeliui yra keletas salių, iš kurių viena su gražiais stalaktitais. Ir dar vieną šposą sugooglinau, bet nepasakosiu kol kas. Tačiau teks grįžti trečią kartą, kad jį devynios. Bet dėl tokio reikalo verta sugrįžti. Gal ryt.
Pakeliui namo planuojam sustoti parduotuvėje, bet tas užsimanė ant puodo. Kelias pro trobą, tai sukurpiau planą jį išleist ir varyt į Marathakampos pafotkint. Pasiėmiau ir Ievą.
Miestelis labai fotogeniškas, tik į vidines gatveles nelįskit, nes turėsit smagų laiką prakaituota nugara ir kakta ieškodami kelio atgal. Per miestelį eina pagrindinė gatvė aukštyn (arba žemyn, nelygu iš kurios pusės atvažiuosit), tai joje ir statykite. Irgi šikna, daug kur geltonos linijos, vietomis vos matomos, bet pasiteisinimas, kad nematėt, nepadės. Ieškokite baltos ištisinės, ten statyti galima. Mes pasistatėme pačiam viršuj ir nusileidom paklaidžiot. Dažnai atrodo, kad akligatvis ir jau žmogaus kiemas, bet taip nėra. Praktiškai visur galima klaidžioti skersai ir išilgai. Kai kurie namai sutvarkyti, kiti, šalia, griūvantys. Bet tai tik suteikia žavesio. Ir laiptai ant laiptų visur, o ant tų laiptų dar laiptai, tada koks nors senas šaldytuvas ir ant jo vėl laiptai. Čia reikia vežti turistus. Mokyklos kieme / stadione už geležinės tvoros vaikai sportuoja. Kūno kultūra, matyt. Mokytojas rėkia, girdim iš tolo. Priėjus arčiau matosi, kad vaikai nelabai geri. Jei bus geri, mokytojas duos kamuolį futbolui. O kol kas žaidžia futbolą be kamuolio. Žmonių miestelyje mažai. Vienas kitas senis ir koks nors nabagas ant mopedo. Užtat katinų pilna. Katinų miestas. Nemeluoju. Visokių. Ir net galima spėti, kas su kuo giminės, pagal ryžus plaukus ant keteros, akių spalvą ar miaukimą. Labai smagiai pasivaikščiojom. Namolio pasukau vėl per kalną, kaip vakar su vaikais. Sustojau paskraidyt, nuotraukose matosi. Apžiūrėjau labai fotogenišką koplyčia ant uolos, o ir šalia Pitagoro rezidencijos norėjosi pakilt. Ir pakilau, nežiūrint į baisų vėją. Dronas prieš vėja skrenda į priekį arba kyla. Ir kilti, ir į priekį tuo pačiu metu nepajėgia. Bet patyrusiam pilotui, tai ne kliūtis. Pirma pakyli, tada skrendi.
Koplyčia
Kita
Atidžiai žiūrėkit
Pietums graikiškos salotos DIY. Alyvuogių pastos / pesto liko nuo vakar, o tzatziki nuo užvakar. Su salotom ir bagete prarijom su liežuviais. Su vietiniu šaltu alumi ant viršaus. Ir kažkokiu medaus pyragu desertui. Labai saldus, bet labai skanus. Užsikrausiu angliavandeniais visai žiemai. Ok, ok, žinau, kad taip neišeina, ne kupranugariai juk žmonės. Bet cukrus gerai konvertuojasi į riebalus žiemai, taigi – beveik tiesa.
Nulėkčiau dar šiandien iki Pitagoro urvo, bet planas vakare važiuoti į Kokkari. Žvejų miestelis, sukomercintas, žinoma, su itališkais restoranais ir pan. Bet visvien planuojam ten nuvažiuoti vakarienės prieš leidžiantis saulei. Neva tada ten pats grožis. Ar viskas taip, parašysiu kiek vėliau, o dabar einu gurkštelti kavos ir ruoštis. Ne, ne, kostiumų nesiruošiu ir marškinių nelyginu. Man tokie dalykai iš viso px, jei aš ne darbe. Darbe – pirmos dvi sekundės dažniai nulemia pvz. susitikimo rezultatą. Lengva pakelti kartelę apsirengus atitinkamai. Kaip sako „pasitinka pagal rūbą, palydi pagal protą“. Laisvalaikiu man tas pats, kaip mane pasitinka, svarbu palydi atitinkamai.
Gelbėjimo operacija – minkštas žaislas. Tragedija kilo, kai paaiškėjo, jog T užmetė C žaislą ant stogo. Ir taip užmetė, kad niekaip. Aj, kiek buvo dramų. Nors iki pamatymo jo kaip ir nereikėjo. Teko galvot, kaip jį išgelbėt. Radau prie baseino sietą vabalams ir lapams žvejoti ant ilgo koto. Tas ir padėjo išgelbėti padarėlį. Nežinau, koks ten žvėris. Kažkas tarp žiurkėno ir kiaulės.
40 km – valandą važiuoti. Ir niekaip nepavyksta sutrumpint. Tokie čia keliukai. Nuo Karlovasi iki Kokkari kelias palei Egėjo jūrą. Visai fotogeniškas. Tikėjomės, kad saulėlydį ten sutiksim, bet saule nusileido kiek anksčiau už kalno. Gal ir leidžiasi į jūrą kada vasarą, kai diena ilgesnė, reiškia ir trajektorija. Supaprastinau aš čia gerokai. Visi žinome, kad ne Saulė aplink žemę dangumi skrieja ir jūroje miega, o Žemė skrieja aplink saulę ir dėl savo trajektorijos bei ašies pokrypio turime metų laikus. Bet mums, žemės vabalėliams, paprasčiau suvokti ir sakyti, kad saulė leidžiasi ar kyla. Anyway, saulės nepamatėme, bet pamatėme labai fotogenišką miestelį. Jau antra šiandien. Taip, daug turistų ir juos kviečiančių restoranų, bet vis tiek jausmas geras. Keletą praėjome nestabtelėję, bet La Casa sustojome. Po trumpų menių pavartymų bei pasirarimų Carro sau užsisakė picą, Tomas – Greek plate (gyros, souvlaki, vištiena ir dar visokios mėsos, įskaitant ir graikiškas salotas, tzatziki ir bulves – all in one), Ieva – moussaka, na o aš norėjau aštuonkojo, bet padavėjas maloniai atkalbėjo, nes aštuonkojis šiandien mažas. Teko imti kardžuvės kepsnį, ko vėliau visiškai nesigailėjau. Skanu buvo viskas. Labai skanu. Užgėrėm kas vandeniu, kas vynu. Vaikai dar užsimanė ledų frappės, o finalui gavome vaišėms cheese cake po gabalėlį. Už viską, įskaitant arbatpinigius sumokėjau 70 eurų. Labai skanu, labai nemenkos porcijos, puikus aptarnavimas ir vaizdas pirmoje eilėje. Sakyčiau must visit, bet dėl skonio nesiginčijama, todėl nesiūlau.
Dabar jau tiksliai namo. Vairuoti per kalnus ir miškus visiškoje tamsoje – smagu, bet Ieva važiuoja užsimerkus. Taip ramiau. O ir koks šikšnosparnis prieš nosį iššoka, ar katinas, ar koks diedas, niekur neskubėdamas. Vienoje vietoje teko stabdyti prieš vidury kelio tupintį šunį besilaižantį kiaušus. Pabaigė laižyt ir tik tada pasitraukė.
Ežiukas ten buvo. Tas kur ant stogo.
3.35. Atsikėliau. Mat pradėjo lyti ir kažkodėl susisuko, kad kokie nors rankšluosčiai lauke. Išėjau, nieko nėra. Atsiguliau, bet prasivoliojęs iki 5 išlipau iš lovos, taip ir nesugebėjęs užmigti. Na ir gerai. Gal maisto perteklius vakar vakare padarė savo. O gal vėjas su lietum. Pasidariau kavos ir įsijungiau googlą dar kartą patikrinti, kur šiandien planuoju.
Sakiau, kad į Pitagoro urvą reikią grįžti. Tiksliau ne taip. Ne grįžti, o pirmą kartą lipti. Pasirodo, kad Pitagoras ne ten gyveno, kur mes visi (bent jau didžioji dauguma) galvojam. Ne urve su koplyčia jis gyveno ir mokė. Pasirodo, šalia yra dar vienas urvas, va ten man ir reikia.
Šeima atsisakė lipti, na ir gerai. Taip – greičiau. Kopimo pradžia – labai lengva. Neužlipus iki pirmos koplyčios takas atsišakoja į dešinę. Bent jau dabar ten guli akmuo su raudona rodykle dešinėn. Bet ir be rodyklės neįmanoma pasiklysti. Ten eikite. Nors ir atrodys, kad takas tuoj pat baigiasi kažkokiais krūmais. Netiesa. Lipkite toliau ir sekite raudonas rodykles. Priešais matysite keistą didelę uolą. Tarp kalno ir uolos nedidelis tarpas. Jums ten. Prieisite kokių 3 metrų aukščio sieną. Kabo virvė palengvinimui. Aišku, kad jums ten. Galima ir be virvės, bet su virve saugiau. Tik jei su mažais vaikais lipsite, ar nepratę laipioti, pagalvokite, kaip nulipsite. Viršuje vėl rodyklės, bet ten jau paprasčiau. Landa į urvą gana maža ir pastebėti ją iš tolo nėra paprasta. Bet ji ten yra. Apdėta akmenimis kažkiek vėjui sulaikyti. Urvas dviejų aukštų ir antrame yra kita, didelė anga, su nuostabiu peizažu. Dar yra ir mažesnis „kambarėlis“ beveik prie pat įėjimo. Pora akmenyje ištašytų laiptelių. Į akis nekrenta, bet rasite. Panašu, kad didis to meto mokslininkas ten turėjo miegamąjį. Aš turėčiau ten. Ramu, tylu, tamsu ir šilta. Po pusvalandžio jau buvau apačioje. Žodžiu, lipkite ir į koplyčias, ir, būtinai, čia. Must see. Dabar, kai žinau, jaudulys ima pagalvojus, kad tais pačiais akmenimis lipau. Ne dirbtiniais laiptais, o būtent akmenimis. Ir oru tuo pačiu kvėpavau. Pirmoje kelionėje aiškinau, kaip tai įmanoma. Pavartykite seną pasakojimą. Oru kvėpavau ir tuomet, bet koncentracija buvo mažesnė. Tik jei be kompanijos lipsite, pasirūpinkite, kad artimieji žinotų, kur jūs. Nes mobilus ryšys ten veikia šiaip sau.
Ašai
Stalą ir laiptukus į buduarus matote?
Jums tenlink
Ką veiksim toliau, neturiu supratimo. Bet reikia kažką veikti. Šiandien lauke vėsiau ir pučia, kaip velnias. Prie jūros nepagulėsi. Gal į Samos. O gal į kokį kaimą pavalgyt. O gal dar kažką sugalvosim. Šeima ruošiasi. Aš tuoj baiginėju trumpas eilutes ir taip pat einu.
Išlėkėm link Drakei pavalgyt „pas bobas“. Lygtai menam, kad buvo skanu ir nebrangu. Važiuoti apie 40 minučių. Kelias iki Drakei labai vaizdingas. Kalno šlaitu beveik visą laiką įkalnė. Pakeliui turiu užsidėjęs tašką Panagia Makrini (Παναγία Μακρινή) koplyčia. Įgarsinu mintį užsukti. Pasitarę nutarėm sustoti važiuodami į priekį. Laikas iki tikslo pailgėjo, nors Panagia Makrini – arčiau. Bet tai nekeista. Kilti į kalną tenka žvyrkeliu, nors ir visai neblogu.
Važiuokite iki čia 37.728549 26.599847, kol privažiuosite nedidelį parkingą. Kiek neprivažiavus galutinio tikslo pravažiuosite kitą koplyčią – Agia Paraskevi (Εκκλησάκι Αγίας Αικατερίνης). Mes prie šitos planuojame sustoti pakeliui žemyn. Parkinge stovi ženklas su dviem maršrutais. Vienas iki Panagia Makrini, 500 metrų, lipti 15 minučių. Kitas – į vieną iš kalno Kerkis viršūnių, kur svajoju užlipti. Kada nors kitą kartą, mat 3 km į viršų, lipti 2 val 30 min. Pradėjom lipti iki Panagia Makrini ir neužilgo paaiškėjo, kad mažiausioji neturi jėgų toliau lipti. Takas aiškus, bet vingiuotas ir vietomis status. Per akmenis. O tai atima daug jėgų. Moterys nusprendė leistis žemyn ir palaukti prie mašinos. Mes su T pratęsėm lipimą. O jeigu aš būčiau žinojęs, kas mūsų laukia. Man sunku nebuvo, tik šaltoka. Šiandien, jau minėjau, vėsoka ir pučia, o ant kalno temperatūra dar žemesnė. Auto termometras nusileidus parodė 12 laipsnių. Ne žiema, bet ir ne vasara. Moterys apsisuko po kokio pirmo trečdalio. Tomas pradėjo mūkti pusiaukelėje. Vis jau atrodo, kad tuoj, o vis ne ir ne. Kai jau mano raginimai ir motyvacija baigėsi, pamačiau Kerkis šlaite kelionės tikslą. Koplyčia labai fotogeniška. Pastatyta, spėjama, 9 mūsų eros amžiuje, bet istorija čia prasideda dar 8 amžiuje prieš Kristų. Buvo veikėjas, mėgęs tokias statybas ir asketizmą. Prie koplyčios šalia Pitagoro urvo jis irgi kažkokiu šonu buvo prisilietęs. Koplyčioje uždegėm žvakę. Palandžiojau po urvą. Pridėliota bliūdų ir kibirų, į kuriuos nuo urvo lubų laša vanduo, o viename akmenyje iškaltas baseiniukas, pripildytas vandens. Dabar skaitau internete, kad vanduo neva šventas, todėl jis renkamas. Būčiau žinojęs, būčiau bent ant kaktos kryžių nusipiešęs tuo vandeniu. Teks su nuodėmėm ir toliau akmenis mindyt. Ką darysi. Takas žemyn tas pats, bet dešimt kartų lengvesnis, tik reikia žiūrėti, kur kojas statai. Žodžiu, dar vienas must visit. Tikrai. Tik apsirenkite ir, jau kartojuosi, įvertinkite savo jėgas. Ir kalnas Kerkis, čia apaugęs gražiu pušynu, nuklotu pušų spygliais, apdovanos jus nepakartojamais vaizdais į Egėjo jūrą, gamta bei nepamirštamais įspūdžiais.
Mergas radom sušalusias beveik į ledą. Atsiėmiau per ausis, kad tiek ilgai. Nežinojau, kad tiek lipt. Būtume geriau pasiruošę. Skaičiuokite, kad praleisite minimum valandą. Jei bėgsite į viršų ir žemyn, kaip mes. Jei su pailsėjimais, pasimeldimais, urvo patyrinėjimais – užtruksite ilgiau. Mačiau (lyg) dar vieną urvą kiek aukščiau. Mes nelipom tikrinti, dėl minėtų priežasčių, todėl teks dar kartą grįžti čia. Kitą kartą. Įsimylėjau Samos pirmą kartą, o dabar pamilau dar labiau. Jei jums reikia barų, naktinių klubų, paauksuotų baldų viešbučiuose – jums ne čia. Jei jums patinka laukinė gamta, ribotas kiekis turistų ir atrasti – jums kaip tik čia. Net google su savo street view papamobiliu dar čia nebuvo. Informacija internete – nuotrupos. Kaip rasti, kur eiti, kaip apeiti – tenka rankioti iš gabaliukų. Bet visa tai tik prideda šarmo.
Dabar jau tikrai „pas bobas“. Pakeliui mus užeiti kviečia tas pats senis su barzda ir juoda sutana, ar kas ten pas jį (Taverna Kostas). Pigus triukas, bet veikia. Labai nuliūdo, kad neužėjau, nes suprato, kad jau ir neužeisim. Už keliasdešimt metrų randam ir „bobas“ (Omonia Tavern). Niekas čia nepasikeitė, nei diedas, nei bobos, nei restoranas, nei wifi slaptažodis, nei meniu. Ne viską teta turi, bet tai nei kiek neliūdina. Užsakėm salotų, souvlaki, vištienos, kažkokių makaronų apkepo (vietoj moussakos, kurios nebuvo), troškintos mėsos. Gėrimų, kaip priklauso ir Carolina jogurto su medum, kurio ji visą savaitę nori paragauti. Kaimiškas graikiškas maistas. Ne, be žvaigždučių čia maitinimo įstaiga, bet paprasta ir skanu. Kažkodėl apima jausmas, kad esi pas močiutę kaimę, tik ne Suvalkijoje, o Samos. 45 eurų už viską paprašė. Carolinos jogurtą užbaigėm mes su Tomu jau stovėdami, nes merginai už maistą svarbiau pasirodė vietiniai katinėliai, labai profesionaliai mokantys prašinėti ir besileidžiantys glostomi. Prarijom, nes labai šalta sėdėt pavėsyje ant vėjo. Ne daugiau, negu 15 laipsnių čia.
Parlėkėm trobon pro parduotuvę šio bei to ir jungiam chill režimą. Aš, nežiūrint į vėja, dar įšokau į baseiną. Negi praleisi.
Neatsikėliau labai anksti, kaip nekeista. Po vakarykščio naktinio kėlimosi, kūnas, išvargintas retsinos ir saulės, atsiėmė savo. Neturiu visai jokių idėjų, ką šiandien veikti. Jei kažkur važiuoti, tai tik toli. Tiksliau – ilgai. Tingiu. Vaikai irgi tingi. Variantų keletas. Lipti į Kerkis viršūnę iš ten, kur vakar nelipau. Bet ten važiuoti ilgokai, o ir vienam baisoka. Plius pučia smarkiai, nors ir šilčiau. Bet pūtimas čia reiškia, kad ten pučia dvigubai smarkiau. Išsisukčiau koją ar paslysčiau kur nuo skardžio, labanakt. Niekas ten nerastų, o jei rastų, gali būti vėloka. Valdas gal liptų, bet jis šiandien planuoja atiduoti vaikams duoklę ir visą dieną maudytis. Ir aš jį suprantu. Kitas variantas, nusileisti iki baltos koplytėlės, paskraidytos anądien. Bet ten netoli, o ir aplink nieko nėra. Trečias variantas, lipti į Kerkį iš šitos pusės. Nelipti iki viršaus. Pakeliui yra vienuolynas, neveikiantis nuo 2007 metų. Bet tingisi irgi. Nusprendžiau eiti vienas paplūdimiu, kiek jėgų ir noro užteks. Tai ir išėjau. Per smėlį nėra lengva, todėl, nežiūrint į vėją, visai sušilau. Bet labai smagiai pasivaikščiojau. Žmonių nedaug. Nežinau, kur turistai. Gal vėjo bijo, o gal all inclusive brunčą valgo. Pusryčiams lyg vėloka, pietums dar per anksti. Žinot, kas įdomu ir baisu? Didžioji dalis gerokai su viršsvoriu. Ir ne tik senukai, pas kuriuos metabolizmas lėtas. Jaunimas taip pat. Ne vienas kitas, bet didžioji dauguma. Normalios kompleksijos žmonės atrodo labiau išimtis. Kodėl taip yra. Neseniai klausiausi vieno mokslininko. Jis analizuoja, kas pasikeitė, lyginant su kokiais 70’ais. Žmonės sportuoti mažiau nepradėjo, greičiau atvirkščiai. Taigi apie valios nebuvimą kalba neina. Dar įdomiau. Kitas mokslininkas, atlikęs tyrimus Afrikoje ir bandęs įrodyti, kad vietiniai medžiotojai / rinkėjai (tai yra mes prieš keletą tūkstančių metų, o keletas tūkstančių metų evoliucijos kalendoriuje yra niekas) sudegina daugiau kalorijų, negu mes, vakarų pasaulio buožės. Ir savo nuostabai privalėjo pripažinti, kad yra atvirkščiai. Rinkėjai / medžiotojai sudegina mažiau kalorijų, negu vidutinis Anglijos ar JAV gyventojas. Pasak pirmojo, vaikystėje į mokyklą mes nešdavomės tą patį sumuštinį kasdien. Nusibodusį iki skausmo. Todėl jį valgydavome, kai tikrai išlaidavome. Dabar gi, pasak jo, valgome daugiausia ne iš alkio, o dėl malonumo. Maisto pasirinkimas didžiulis ir jis pigus. Visus metus egzotiniai ir nematyti vaisiai ir daržovės, perdirbtas ir todėl labai skanus maistas, nuo saldumynų iki gatavų pietų dėžutėse. Cukrus visame kame, kad būtų dar skaniau. Priežastis, spėjama, maisto kiekis ir valgymų skaičius. Žmogus visą savo evoliuciją privalėjo kovoti su mirtim nuo maisto stygiaus. Pagalvokite, ką ir kiek valgė mūsų proseneliai, iki atsirandant parduotuvėms su šaldytuvais, šaldytuvais namie, restoranais prekybos centruose, bandelių reklamomis, bei energetiniais gėrimais su cukrumi. Be to, žmonės kažkodėl mano, kad per tris valandas be maisto numirs. Pats toks buvau. Važiuoji, būdavo, kur nors į komandiruotę ir prieš trijų valandų skrydį reikia būtinai pavalgyti. Ir dar būtų gerai į lėktuvą pasiimti kokių riešutų. Arba dar geriau, jei lėktuve maitina. Sultys, sumuštinis, gal koks vyno buteliukas. Vaikams reikia paduoti pusryčius prieš mokyklą. Kas dažniausiai duodama – sausi pusryčiai su pienu. Perdirbti angliavandeniai su cukrumi. Pienas irgi su cukrumi. Tada apie 9 jiems reikia užkąsti. Koks obuolys iš namų ar dar vienas sumuštinis. Tada pietūs. Pietums vėl angliavandeniai ir jokių riebalų. Tada dar vienas užkandis jau po piet. Grįžusiems iš mokyklos reikia būtinai kažko užkąsti, nes jei negaus, suvalgys, ką ras. Žinoma, kad vakare laukia vakarienė, dažnai su kokiu nors desertu – nusipelnė vaikučiai per dieną. Na ir prieš miegą reikėtų dar ko nors užkąsti, kad nakčia iš bado nenumirtų. Mes, suaugę, ne geresni. Pusryčiai – svarbiausias dienos mealas. Suvalgyk pats, viską ten, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui. Visi girdėjote. Tada apie 9 kava. Dažnai su kokiu nors pyragėliu. Tada pietūs. Tada vėl kava su pyragėliu ar vynuogėmis, kad būtų sveikiau. Vėliau vakarienė. Dar vėliau vis kas nors įkrenta į burną, nes praeiti pro šaldytuvą nieko neįsidėjus į burną, beveik neįmanoma. Ar koks obuoliukas, nes juk sveika. Dabar pavardinsiu, sveika / nesveika.
Sausi pusryčiai su pienu, ne skaidulų iš viso grūdo grūdų ir medumi šaltinis, o angliavandeniai ir cukrus. Pienas, ne kalcio šaltinis, o cukrus. Kad gauti pakankamai kalcio Petriukas tiek pieno turėtų išgerti, kad sprogtų. Na gerai, gal nesprogs, paskaičiuokim. Švediškas, Arla 1.5 proc pienas, savyje turi 120 mg kalcio. 8 metukų Petriukui reikia 1000 mg kalcio. Petriukui reikia išgerti kiek daugiau, negu 800 mililitrų pieno. Kalcis – reikalingas. Niekas nesiginčija. Ir gamintojas rašo, kad “pieno produktai – didžiausias kalcio šaltinis” ir patvirtina tai statistika. So far, so good. Tačiau žiūrim į turinį, atspaustą ant pakuotės, toliau. 100 mililitrų to gerojo kalcio šaltinio pridėta 4.9 gramo cukraus. Taigi, jeigu jūsų Petriukas laikosi rekomendacijų ir išgeria per dieną savo 800 mililitrų pieno, jis bonusu gauna 40 gramų cukraus. Sausi pusryčiai toliau lėkštėje. Paėmiau Honey Cheerios Fibre 5 whole grains. Skamba labai sveikai. Ant pakuotės puikuojasi “77% whole grain content. High fibre content. 5 whole grains”. Super maistelis. Vienok 100 gramų ten 77.2 gramo angliavandenių iš kurių 22 gramai – cukrus. Angliavandeniai ten smarkiai perdirbti ir organizmą veikia taip pat, kaip cukrus. Taigi, Petriukas iš ryto jau gavo tokią dozę, kokios kitas Petriukas prieš 2000 metų negaudavo nuo spalio iki liepos. Ir sarkazmas čia ne su tikslu kažką paniekinti. Mano vaikai, nedidelė išimtis. Draudimu mažai ką pasieksi. Reikia siekti mokymu ir švietimu. Bet to, šiuolaikinėje visuomenėje, padaryti beveik neįmanoma dėl įsisenėjusių dogmų, suformuotų Big Food.
Tęsti toliau? Apelsinų sultys, mūsų visų taip mėgiamos, 100 mililitrų turi 10 gramų cukraus. Kokios nors obuolių – dar daugiau. Nes Petriukas jų kitaip litrais negertų. Negerkite savo kalorijų, sakė vienas protingas žmogus.
Įdomu, kas pietums. Gerai, jei koks mėsos gabalas, o jeigu blynai su uogiene? Arba sumuštinis su balta duona ir džemu. Cukraus kiekio neiškosiu, paskaitykite ant pakuotės. Ir taip toliau visą mielą dieną.
O savaitgalį – dar geriau. Dažnai einame valgyti kur nors. Švedišką stalą ar renkamės restoraną, kur porcijos didelės. Pavyzdžiui paėmiau Pizza Hut Kebab picą. Vienoje porcijoje, pasak jų – 962 kilokalorijos. Turiu nuojautą, kad man tiek neužtektų. Reikėtų bent dviejų tokių porcijų, kad pavalgyt. Žinote, kiek reikia sportuoti, kad jas sudeginti? Manote, kad užtenka auto pasibastyti už 100 metrų ir pica sudegs, grįžtant į parkingą? Tada bus galima namie kokį pyragėlį įsimest, nes kažkaip praalkote? Šiandien ryte nuėjau 7 km greitu tempu ir dar per smėlį. Sudeginau 727 kcal. Aną dieną namie išvažiavau su dviračiu. Valanda ir dešimt minučių, 20 km – 673 kcal. Kažkada sėdau ant balno ilgesniam turui ant plentinio dviračio. 2 val 34 minutės, 63 km – 2007 kcal. O dabar pabandykite numirti tuos 63 km. Pica per gerklę išlįs.
O žinote kas baisiausia? Nuomonė, kad kcal yra kcal ir nesvarbu kokios. 300 kcal bandelė, 300 kcal ledų ar 300 kcal steikas yra tas pats. A vat ir ne. Angliavandeniai ir ypač cukrus staigiai pakelia gliukozės kiekį kraujyje. Iš paskos pakyla insulinas, kad tą gliukozę transportuoti į ląsteles. Svarbus hormonas, bene svarbiausias. Kai insulinas pakilęs, suvalgyti riebalai keliauja tiesiai “ant šiknos”. Nėra prasmės sų skaidyti ir metabolizuoti į giukozę. Taip, nevalgant angliavandenių visai, o vien tik riebalus, gliukozės kiekis kraujyje iki mirtinos ribos nenukris. Organizmas moka ją pasigaminti. Bet jeigu gliukozės ir taip pilna, tai riebalai padedami juodai dienai. Taigi, jei suvalgėte ką nors riebiai, o tada ant viršaus torčiuko, tai ir riebalai, ir torčiukas keliauja “ant šiknos”. Kita insulino funkcija – kaupti riebalus juodai dienai. Būtent insulinas atsakingas už tai, kad mes sugebėdavome ilgus periodus išgyventi be maisto. Kai jis aukštas – mes kaupiame riebalus, kai jis žemas – mes juos deginame. Juoda arba balta, nera jokių tarpinių variantų. O dabar baisiausia dalis. Kai pavalgome, kad ir gryno cukraus, insulinas pakyla, “paslepia” gliukozę ląstelėse – mitochondrijos laimingos. Su laiku gliukozės kiekis kraujyje nukrinta, nukrinta ir insulino koncentracija. Organizmas pradeda deginti raumenyse ir kepenyse sukauptą gliukozę. Jos užtenka maždaug parai, priklausomai nuo fizinio aktyvumo, kopleksijos ir kt. Tik po to “atsirakina bankas” – pradedami metabolizuoti sukaupti riebalai. Jeigu pavalgyti vėl, pirmiausia bus papildytos gliukozės atsargos raumenyse ir kepenyse, o perteklius vėl keliauja į “banką”. Kol balansas tarp valgymų ir nevalgymų išlaikomas, bėdos nėra. Bet šiuolaikinė visuomenė, kaip sakiau, valgo visą laiką. O tai reiškia, kad insulino koncentracija taip pat pakilus visą laiką. Primenu, kad insulinas – riebalų kaupimo hormonas. Kas nutinka, jei jis visą laiką pakilęs, atspėkite patys. Tad jei valgote 6 kartus per dieną, sukųsti bus labai sunku nes apribojus kalorijas (daryti to griežtai negalima). Jei manote, kad vaisių dieta ir kalorijų skaičiavimas padės, tai klystate. Kol kraujyje padidėjus insulino koncentracija, “bankas” užrakintas. Padidėjusi insulino koncentracija priveda prie insulino rezistencijos – ląstelės nustoja į jį reaguoti ir insulino reikia daugiau. Jo pagaminama daugiau. Rezistencija tik stiprėja ir taip užburto ratu iki 2 tipo diabeto, kai jūsų kūnas jau nesugeba pagaminti jo pakankamai ir dėdė daktaras skiria papildomai. Dar viena bėda, kad dažnas dėdė daktaras nežino, jog gaisrą gesina benzinu, t.y. ir taip padidėjusią insulino koncentraciją bandoma dar didinti papildomu. Gal čia ir sustosiu, nes ir taip du puslapius prirašiau. Dabar gyvenkite su šituo žinojimu. OK, jei rimtai, tai aš būčiau norėjęs, kad man kas būtų anksčiau paaiškinęs, glaustai ir aiškiai (į mokslinius terminus ir metabolizmo mechanizmus čia tyčia nelindau). O tai aiškino kažkaip per kitą galą. Kažkada klausiausi paskaitos, kurią vedė diplomuota dietologė. Liepė pakelti rankas tuos, kurie nevalgo pusryčių. Aš pakėliau ir dar pora. Kai bandžiau paaiškinti, jog negaliu ryte nieko praryti, jiepė gerti sultis ir pasiimti pusryčius į darbą. Ne, ne jos kaltė čia, ją taip išmokė. Dabar gi valgau vieną kartą per dieną. Kartais du. Kartais dieną ar dvi praleidžiu. Riboju perdirbtą maistą. Kartais padarau sau šventę ir kokį šeštadienį valgau viską. Čia, Samos, visą savaitę valgau viską. Kaupiu riebalus žiemai. Grįžęs pereisiu į žiemos režimą ir, jei netingėsiu ir nepamiršiu, papildysiu šias eilutes informacija, kiek kg priaugau per savaitę ir per kiek laiko juos numečiau. Kai pasakau neatsargiai prie žmonių, kokį trečiadienį, kad nuo sekmadienio nevalgiau, sulaukiu pamokslų, matau šoką ir gailestį akyse. Ir visišką nesupratimą. Pasidarau panašus į sektantą kažkokį. Tai net nesakau ir dažnai, kad nenervuot, suvalgau, kas įdėta, kad ir kas būtų įdėta. Jei įdomu, susisiekite su manim asmeniškai. Papasakosiu daugiau.
Pradėjom pakuotis daiktus iš lėto. Rytoj namo. Prisidarėm graikiškų salotų iš visko, ko liko. Nesuvalgėm, nes neįmanoma buvo. Maudynes irgi praleisiu. Ir čilinimą prie baseino. Viskas – amazing. Vakarienė suplanuota mieste. Radare – restoranas Kamara. Kamara, kaip Kamara lietuviškam kaime. Gal lietuviai kilę iš Graikijos? OK, OK, juokauju. Nežeisiu pagoniškos patriotų kilmės. Gal koks vienas Pitagoro palikuonis atvyko iš Samos ir pavadino kamarą Kamara. Kalambūras, bet gražus.
Restoranas neblogas. Review sako, kad visumoj gerai, bet kažkam maistas nelabai, kitiems meniu teko laukti 15 minučių. C’mon, Graikijoje jūs. Net lakstantis, kaip užsuktas, personalas nereiškia, kad jūs viską gausite, kaip norite. Mūsų – 11 žmonių. Paprašiau stalo visiems. Stalas tuoj pat buvo organizuotas iš trijų, nes klientų dar nedaug. Kol mes susirinkome laisvų vietų nebeliko. Pradžiai gavome paragauti visokių salotų. Pabaigai – ouzo ir saldaus desertinio vyno damoms. Vynuogių dar. O per vidury užsisakėm moussakos, įdarytų pomidorų su paprikom, grilio rinkinį ir vištienos hamburgerį. Alus, sprinte ir panašiai. Paskui dar alus. Paskui dar ouzo. Labai neblogai. Ne pigiausias ir ne geriausias čia restoranas, bet vidutiniškai skanu ir nebrangu. Paskutinis vakaras Samos šį kartą – užskaitytas. Bet dar bent kartą teks sugrįžti. Ne visi kalnai dar užlipti. Ne visi katinėliai dar paglostyti. Carolina labai nenorėjo skirtis su vienu, visaip jai kėlusiu galvą, kad glostytų.
Kūnas pradeda priprasti prie vietinio klimato. Taip visada – kai tik pripranti, reikia namo važiuot. Vos išlipau iš lovos šeštą, kai pradėjo skambėti tas velnio išmislas, žadintuvas. Bet kaip ir visada prieš keliones organizmas pats mobilizuojasi, pūsteli sistemon kortizolio ir aš jau ant kojų verdu kavą. Dar tamsu, bet vėjas nurimo. Kažkur už horizonto bunda saulė. Labai gražus dangus. Toks gražus nebuvo visą savaitę. Ir šiandien čia vėl praneša vasarą. Super intensyviai teks pratintis prie rudens jau po keleto valandų. Vienok jau norisi namo. Savo lovytės pasiilgau. Maisto normalaus, o ne cukraus ir angliavandenių. Ne, niekas manęs čia nevertė valgyt, ko nenoriu. Bet atostogos tam ir yra, kad viską valgyt. Pasiilgau žiurkių. Namie dvi narve kažkaip savaitę vienos. O ir jų dievas čia, su mumis. Ieva – jų dievas. Visada jas prisimena, bučiuoja visaip, skina joms žolytes ir šakeles, džiovina kankorėžius ir t.t. Ir kaimo labai pasiilgau. Nepasakojau lyg niekur. Kai pernai atėjo corona ir mes supratom, kad niekur neišvažiuosim, pradėjom dairytis sodybos / vasarnamio. Po intensyvių paieškų, keleto statymų (taip, čia nieko atėjęs nenusipirksi, visi norintys stato savo sumas, kaip aukcione ir laimi daugiausia pasiūlęs, nors ne visada) pavyko nusipirkti. Ežeras netoli (2 min pėsčiomis), upelis teka per kiemą, miškas ir t.t. Trioba rąstinė, nedidelė, bet pakankamai, kad ateityje persikraustyti čia su visam. Kažkiek abejojom, ar vaikams patiks, bet mintis buvo panaudoti, kol corona, o tada parduoti. Tik visiems ten taip patinka, kad kol kas apie pardavimą kalba neina. Atvirkščiai, šiek tiek paremontavom, įvedėm vandenį ir kanalizaciją. Dabar galima žiemot komfortiškai. Tai va, to kaimo labai pasiilgom. Ievai ten iš viso – rojus. Vaikšto ratais apie gėlytes, skaičiuoja voveres ir antis, vaikšto po mišką, renka grybus ir uogas. Jau turi savo slaptų vietų, kur auga voveraitės. Ateina, nurenka didesnes, o mažesnes palieka rytojui. Žodžiu, tik dabar suprantu, kas tai yra tyla ir ramybė, be šunis vedžiojančių kaimynų. Nors kaimynai mūsų geri, bet dabar suprantu, kad be kaimynų – geriau.
Daiktai supakuoti vakar, susiruošti neužtrukom. Pakeliui nusipirkom šviežių bandelių ir per valandą jau buvome oro uoste. Kaip tik prieš atvykstant pirmiems autobusams su krūva turistų. Pakeliui Ieva sugalvojo, kad visi turi apie vienas kitą išvardinti kažkokius penkis gerus dalykus. Oi kaip sunku. Lengviau išvardinti penkis blogus. Pabandykit kada.
Samos oro uostas mažas, nieko keisto. Lieka prastumti dvi valandas ir kilsim namo. Bent jau taip tikiuosi. Radaras rodo, kad lėktuvas atskris laiku ar net keliomis minutėmis anksčiau. Bet su graikais niekada negali žinoti, kaip greitai jie paruoš skrydį atgal. Paprastai su čarteriais jie neskuba. Bet šita maža nežinia nuotaikos visai negadina. Turiu laiko kelioms eilutėms. Nežinau, kiek jūsų skaito, bet tai mažiau svarbu. Svarbiausia, kad labai smagu savo įspūdžius paskaityti po keleto metų, kai atmintis kažkiek išblanksta. O ir pati atmintis turi tendenciją koreguoti prisiminimus. Neseniai matytame dokumentiniame filme apie tai buvo pasakojama ir įrodyta. Evoliucija pasirūpino atminties plastiškumu. Jei ėjo protėvis kažkada aviečių į pievelę ir ten pamatė vilką, sekančia dieną jis į tą pievelę jau neis. Ir dar sekančia neis. Ir po savaitės gal neis. Bet po penkių savaičių vilko baimė kažkiek išbluks, įvertins protėvis tikimybę būti suėstam, pasitelkęs tikimybių teorijos formules ir nuspręs, kad ji, tikimybė gana maža. O gal ir viso nebuvo ten jokio vilko. Žinoma, dokumentiniame aiškino moksliškiau. Toks atminties plastiškumas leido mums išgyventi ir dominuoti šioje planetoje. Vienas iš dominavimo faktorių. Todėl nesiginčykit, kaip ten buvo, po keleto metų nuo kažkokio įvykio, nes labai gali būti, kad abu prisimena klaidingai ir tai ne jų kaltė. Tas energijai reiklus organas juodoje dėžėje su jumis žaidžia. Smegenys, jei nesupratot.
Graikai be fokusų negali, sakiau. Lėktuvas atskrido laiku. Išlaipino greitai. Kuro papildė laiku. Buvo kvaila mintis užgimus, kad gal tai bus pirmas kartais, kai iš Graikijos išskrisim laiku. Laipinti mus pradėjo laiku – woohoo. Tuos pasieksim Guiness‘o rekordą, kaip pirmas lėktuvas, iš Graikijos išskridęs laiku. Vienok lėktuve jau paaiškėjo, kad bagažo pakrovimas užtrunka. Kur tau neužtruks, jei krauna vienu metu mus, Kopenhagą ir Stockholmą. Dar po kelių minučių paaiškėjo, kad pakrovė daugiau lagaminų, negu užregistruota skrydžiui. Todėl turi surast ir iškraut. Kaip tai įmanoma, sakysit. Graikijoj viskas įmanoma. Juk leidžiama 0.5 promilės, o su tiek visai nesunku vieną vežimėlį pastatyt prie neteisingo lėktuvo. Mes vėluojam pusę valandos. Stockholmas ir Kopenhaga turbūt irgi vėluos. Įtariu, kad mums sukrovė jų bagažą. Netapome lėktuvu-rekordininku. Per žinias vakare nerodys ir žurnalistai mūsų nepasitiks:
– Sakykite, koks jausmas skirsti pirmuoju istorijoje lėktuvu, pakilusiu iš Graikijos laiku?
– Oi, jausmas nepakartojamas. Visą laiką ginčijomės, kad negali būti ir jokios vilties neturėjom. Bet tai įvyko. Nuostabu. Reikės nusipirkti loterijos bilietą šiandien, kol taip sekasi.
Ir kompensuoti ore nepavyks, mat gana stiprus priešpriešinis vėjas. Bet nieko čia nepadarysi ir juk buvo tikėtasi. Ačiū D, kad ne ilgiau vėluojam, o tik pusę valandos. Tikiuosi namie į rekordus nepateksim, kaip ilgiausia išlaipinamas ir iškraunamas lėktuvas. Švedai gana greitai sukasi ir tokių kvailų klaidų niekada nedaro. Gal kad promilių mažiau leidžiama?
Grįžom pagal planą. Pusvalandžiu vėliau, bet tai ne katastrofa. Gal laikas pradėti dairytis naujos kelionės?
P.S. žadėtas pažadas. Prieš kelionę svarstyklės rodė 86.5 kg. Grįžęs sekmadienį užlipau ant svarstyklių (šeštadienį nelipau, nes grįžom po piet) – 90 kg lygiai. Plius 3.5 kg bet žinau, kad išvažiuodamas nevalgiau angliavandenių, i ten tik juos ir valgiau (sausus pusryčius, gazuotus gėrimus, ledus su pyragais ir pan), todėl dalis iš tų kilogramų – vanduo. Pirmadienį – 88.5 kg (minus 1.5). Antradienį – 86.8 kg (minus 1.7). Trečiadienį – 85 kg (minus dar 1.8) ir tai jau mažiau už priešatostoginį svorį. Tiesa, sekmadienį dar valgiau viską, o pirmadienį nevalgiau nieko. Antradienį pasimatavau parametrus – ketonų mažai, ko ir galima buvo tikėtis. Kūnas dar važiuoja ant angliavandenių. Trečiadienį GKI (gliukozės/ketonų indeksas – mažiau = geriau) – 4 (gliukozė 4, ketonai 1), o ketvirtadienį GKI jau 3.1. Antradienį buvo 12.5. Back on track. Jums taip nepavyks iš karto, o mano kūnas moka važiuoti ant nuosavų riebalų ir gali važiuoti savaitėm.
Kavagne 
Aruna 
pirmas