Po kelionės sakyti, kad „aš čia dar sugrįšiu“, turbūt yra pakankamai banalu, bet vis tik… Būtent taip pernai pasakiau grįžusi iš Talino, nes jaučiau, kad paukščiukas lyg ir uždėtas, tačiau dar daug, daug kas nepamatyta. Ir sugrįžti norėčiau ne kažkada, kai iš atminties bus dalis įspūdžių ištrinta, o tiesiog dabar. Tad dar gruodį nusiperku bilietus po 10 Lt už vieną ir laukiu birželio…
Kaipgi nusipirkti tuos stebuklingus bilietukus vos už 10 Lt? Simple express juos internetu pradeda pardavinėti pusę metų į priekį. Tarkime, šiandien yra birželio 26 d., vadinasi, bilietai parduodami gruodžio 26 dienai. Rytoj pridės dar vieną dieną – bilietai bus gruodžio 27 dienai, t. t. Pirmi penki ir yra laimingi – po 10 Lt. Žodžiu, jų nėra bet kada bei bet kiek, tačiau labai norint, tikrai galima gauti.
Aš nusprendžiu pataupyti ne tik bilietams, bet ir nakvynei, todėl pasirenku naktį autobuse, dieną – Taline ir vėl naktį – autobuse. Nors vaikas į kelionės pabaigą ir ima bambėti, kad „nesąmonė be viešbučio važiuoti“, aš nesijaučiau labai nuvargusi.
Į Talino autobusų stotį atvykstame punktualiai pagal grafiką – 6.55 val. Gal aš per daug kritiška, bet Vilniaus autobusų stotis man atrodo tarsi kažkokia gėdinga, tamsi skylė, o štai Talinas pasitinka gražiai ir tvarkingai. Švarūs tualetai (0,30 eur), šviesi laukimo salė, žydinčios gėlės, šviežias maistas kavinukėje, skani kava… Papusryčiavę ir palikę kuprinę saugojimo kameroje (3,50 eur), keletą minučių palaukiame kol bus atidaryta Lux express atstovybė. Vasarą ji pradeda dirbti 7.30 val. Lux express mums reikalinga, nes joje parduodamos Talino svečio kortelės TALLINN CARD. Iš pernykštės patirties žinau, kad Taline kur beeitum, reikia krapštyti tai euriuką, tai du ar tris, todėl nusprendžiu pasinaudoti šia kortele. Mano paskaičiavimais, viešajam transportui ir bilietams į lankytinus objektus būčiau išleidusi apie 50 eur (vaikui apie 40 eur), tuo tarpu 24 val. kortelė kainavo tik 24 eur (vaikui iki 14 metų – 12 eur). Žodžiu, tikrai apsimoka, jei planuose ne tik pasivaikščiojimas, bet ir muziejų lankymas.
Talino geležinkelio stotis prilipdyta prie pat senamiesčio. Tuo tarpu autobusų stotis yra kiek tolėliau (Lastekodu g.). Manau, kad einant pėstute, iki senamiesčio reiktų kulniuoti kokį pusvalandį, tačiau verčiau jau pataupyti kojas įdomesniems maršrutams. Taigi, sėdame į tramvajų. Nuo stoties iki jo sustojimo – gal koks 100 metrų. Konkrečiau, išėjus iš stoties per centrinį išėjimą/įėjimą ir stovint į stotį nugara, reikia paėjėti tiesiai iki sankryžos. Ją perėjus, prie pat šviesoforo yra tramvajaus stotelė. Ji vadinasi Autobussijaam (Tartu mnt gatvėje).
Taline yra keturi tramvajaus maršrutai. Visi jie apvažiuoja senamiestį, tik vieni iš šiaurinės pusės, kiti – iš pietinės. Šiuo metu du iš jų (Nr. 3 ir Nr. 4) nekursuoja dėl gatvės remonto. Tad lieka Nr. 1 ir Nr. 2. Į/iš stoties važiuoja Nr. 2. Eismo tvarkaraštis ganėtinai intensyvus, kas 3-4 min., vakare – maždaug kas 8 min. Į kurią pusę važiuoti? Norint iš stoties patekti į senamiestį – reikia rinktis Kopli kryptį, o iš senamiesčio grįžtant į stotį – Ülemiste kryptį. Mes pavažiuojame tris stoteles ir išlipame ketvirtoje, kuri vadinasi Mere puiestee. (Jei kažkada iš stoties į senamiestį važiuosite tramvajumi Nr. 4, tai reiks važiuoti Tondi kryptimi ir išlipti Viru stotelėje, o grįžtant atgal į stotį – vėlgi Ülemiste kryptimi).
Prieš kelionę kelis kartus perdėliojau maršrutą. Iš pradžių – pagal objektų išsidėstymą, po to – pagal darbo laiką. O galiausiai gavosi taip, kad vakarop, net ir žinodami, kad tuoj paskutiniai neaplankyti bokštai bus uždaryti, vis tiek niekur nebeskubėjome, nes… tingėjome. Nesakau, kad dar kartą sugrįšiu, bet… Būtent taip galvojau tada tingėdama…
Savo maršrutą pradedame nuo Viru gatvės. „Viru – tai visai ne vyrų“, – tokį komentarą yra parašęs ne vienas keliautojas, pasakojantis apie Taliną. Teko skaityti, kad kažkurioje iš suomių kalbos senųjų tarmių „viru“ reiškia „estas“. Taigi, nenuostabu, kad viena iš pagrindinių gatvių, vedančių į senamiestį, pavadinta šiuo vardu, o įėjimą puošia Viru vartai.
Iš Viru sukame link Helemano bokšto ir miesto sienos. Žinau, kad dar nedirba. Tiesiog pavaikštinėjame aplink su mintimi grįžti vakare. Grįžtame, bet jis jau nebedirba. Planuose prie miesto sienos buvo įrašas „būtinai, būtinai“, o realybėje – „jau tingime“.
Prie šio bokšto lendame į Katarinos skersgatvį – tokią mistišką, lyg iš seno filmo gatvelę. Tai bene seniausia Talino gatvė, kurioje yra seniausias miesto pastatas. Restauratoriams gana sėkmingai ją pavyko atkurti, nes čia žingsniuojant atrodo, kad esi viduramžiuose. Aišku, jei nekreipsi dėmesio į viename kiemelyje stovinčius naujučius automobilius.
Klajoti po senamiestį pradėjome prieš aštuntą ryto. Niekas dar nedirba, visur ramybė, tik mes – išprotėjusi turistė su vaiku. Ir kadangi atstumai čia nedideli, tai iki to laiko, kol pradės dirbti pirmas lankytinas objektas, apsukame nemažai ratų aplink bokštus ir šiaip pasivaikštome. O tuo tarpu dangus nieko gero nežada… Net tramvajuje moteriškė, su kuria spėjome persimesti keliais žodžiais, iš anksto užjautė, kad nepasisekė mums su oru. Tik mes imame ir apgauname visas tas prognozes. Lietaus gauname vos kelis lašelius, kol prapliupus bėgame palįsti po viena iš arkų. Nors iki pietų tai lyja, tai vėl saulė šviečia, mums pavyksta visus „užlijimus“ praleisti muziejuose ir kavinėse. Sako, tą dieną Estijoje ir kelios snaigės iškrito. Galbūt, nes buvo be proto šalta, bet krito jos ne ant mūsų.
Taigi, devintą ryto, jau daugiau nei valandą pasivaikščioję ir kaip reikiant sušalę, įeiname į Storosios Margaritos bokštą – Estijos jūreivystės muziejų. Talinas be visa ko – tai dar ir jūra su turtinga laivininkystės istorija. Būtent tam skirta čia esanti ekspozicija. Sakyčiau, vertas dėmesio muziejus. Na, o nuo bokšto apžvalgos aikštelės pasigrožime Talino panorama.
Iš Storosios Margaritos krypstame link jūros.
Palei ją keliaujame į vieną svarbiausių objektų, prie kurio irgi puikuojasi „būtinai, būtinai“ – tai Hidrolėktuvų muziejus (Lennusadam). Dalis ekspozijos stovi tiesiog krantinėje. Tarp jų – ir 100 metų senumo garinis ledlaužis „Suur Tõll“. Deja, į jo vidų nepatenkame, nes mums lankantis buvo priešpaskutinė šio laivo remonto diena.
Muziejus įrengtas senuose angaruose. Juose surinkta daug, sakyčiau, vyriškų reikalų – patrankų, laivų, valčių, jūrų karinės technikos. Įspūdingai atrodo povandeninis laivas, kuris buvo pastatytas Estijos užsakymu Anglijoje dar prieš II-ąjį pasaulinį karą ir plaukiojo rekordiškai ilgai – net 75 metus. O kur dar kiti eksponatai, simuliatoriai ir kt. Žodžiu, veikti čia tikrai yra ką. Mes viduje užtrunkame apie valandą, bet manyčiau, kad dar valanda nebūtų prailgusi.
Hidrolėktuvų muziejus įsikūręs Kalamaja rajone. Rajonėlis, sakyčiau, balansuoja tarp baisaus ir prabangaus. Vienur – apšiuręs, kitur – sutvarkytas. Kai kurie namai ir jų kiemai išduoda, kad nekilnojamas turtas čia brangus. Pats Talinas šį rajoną pristato kaip bohemos Meką.
Šiame rajone yra ir lankytinų vietų – vaikų, dizaino muziejai, tvirtovė-kalėjimas, t. t., bet mus dominantys muziejai tą dieną nedirbo (nes antradienis), o į tvirtovę kažkodėl (bent jau šį kartą) nenoriu. Ji, beje, neįeina į svečio kortelės pasiūlymą, todėl bilietą reikia pirkti.
Į senamiestį grįžtame tuo pačiu taku palei jūrą. Tiksliai chronologine tvarka nebepasakysiu kaip mes čia vaikščiojom, bet parėjus į miestą pro Storosios Margaritos bokštą yra trys suplanuoti objektai – Marcipanų muziejus, Epingo bokštas ir Olevistė.
Apie Marcipanų muziejų šiek tiek rašiau pernai. Tiesą sakant, jo net neplanuojame apžiūrėti. Užsukame tik nusipirkti skanėstų, bet muziejaus darbuotoja pasiūlo apžiūrėti ir ekspoziciją bei užtikrina, kad ji yra atnaujinta. Tikrai, randame dar nematytų grožybių.
Noriu atkreipti dėmesį, kad Marcipanų muziejus yra adresu Pikk 40. Jei pirksite TALLINN CARD, su kortele gausite informacinę knygelę. Joje bus informacija apie „Kalevo“ marcipanų kambarį-muziejų, esantį Pikk 16. Taip, šiuo adresu yra minėtas kambarėlis, čia taip pat įsikūrusi pati seniausia Talino kavinė, skaičiuojanti šimtmečius, tačiau tikrasis muziejus yra Pikk 40. Jis, beje, nemokamas.
Epingo bokštas, galima sakyti, skirtas susipažinti su Talino gynybiniais įtvirtinimais. Statūs laiptai, siauri langeliai, senų plytų sienos… Kaip ir dauguma šiuolaikinių muziejų, taip ir šis, yra interaktyvus. Žodžiu, sena ir nauja viename.
Kai vaikui parodau į Olevistę ir pasakau, kad mes į jos bokštą dabar lipsime, jis pareiškia, kad nelips. Gerai, sakau, palauksi manęs apačioje. O sėdėti vienam juk nesinori, tad eina kartu, nes aš jokių nuolaidų dėl Olevistės netaikau.
Lipam, lipam ir dar vis lipam… Laiptai sukasi spirale. Yra vos kelios trumpos atkarpėlės, kai jie tiesūs. O paskui vėl – ratu, ratu… Gerai, kad žmonių mažai, nes kai reikia su sutiktais prasilenkti, tai neatrodo labai lengva.
Apie vidurį vaikas pradeda bambėti: „Juk sakiau, kad nelipam. Grįžtam atgal!“ Na, jau ne. Pagaliau konstatuoja: „Aš jau užlipau. Tau liko maždaug keturi apsisukimai“. O aš jau vos kvapą atgaunu…
Olevistės apžvalgos aikštelė yra visiškai mažytė – maždaug žingsnio pločio, ir visa apraizgyta apsauginėmis vielomis. Turiu aukščio baimę, bet nepasakyčiau, kad čia ji labai jaučiasi. Kur kas nemaloniau, kad šaltas šiaurinis vėjas košte košia. Dėl jo ilgai neužsibūname.
Nusileidę dar pasėdime bažnyčioje. Kažkaip viskas paprastai čia pas juos, be auksų ir kitų brangenybių, bet tuo pačiu ir be jokios pagarbios baimės.
Į lėlių meno muziejų „Nuku“ eiti iš pradžių lyg ir neplanavau, bet prieš pat kelionę jų tinklapyje pažiūrėjau trumpą pristatomąjį filmuką ir užsikabinau.
Muziejus įrengtas lėlių teatro patalpose. Ekspozicija graži bei įdomi. Kaip ir visur, taip pat interaktyvi. Surinkta nemaža teatro lėlių kolekcija. Čia pat jas meistrai ir gamina. Vienoje salytėje įkrentame į minkštasuolius ir pradedame žiūrėti įrašus iš lėlių spektaklių, televizijos laidų pasirodymų. Atrandame ir Mėtos Meškinijos prototipą – raudoną padarą Leopoldą. Tai laida „Kõige suurem sõber“ (geriausias draugas), kuri Estijoje gyvavo nuo 1980 metų ir yra tarsi vaikų TV simbolis. Vieną jų peržiūrime kelis kartus ir net nusifilmuojame. Nieko nesuprantame, bet žavimės plastika, intonacijomis, gera nuotaika.
Suabejome, ar verta leistis į siaubo kambarį. Aš nemėgstu, kai iš už kokio nors kampo iššoksta koks pakaruoklis. Be to, iš šio kambarėlio sklinda nejaukūs garsai, bet muziejaus darbuotoja moja bei siūlo sekti iš paskos. Ir iš tiesų, nieko ten košmariško nėra. Vėlgi, lėlės, gal tik „baisesnė“, pvz., numirusios.
Šiame muziejuje įsitikinu, kad ne iš blogos valios estai nekalba rusiškai. Ir senais laikais nelabai mokėjo ar norėjo šia kalba šnekėti, bet dabar, ypač jaunimas, jos nebemoka. Jauna muziejaus kasininkė, nuskenavusi korteles, mums rusiškai pasako, kad turime pasiimti raudonas „tapočkas“ ir eiti su jomis link ekspozicijos. Čia aš pradedu klapsėti akimis ir ausimis, nes nesuprantu iš kur gi tas raudonas šlepetes gauti. Akimirką pagalvoju, kad tai galbūt „maišeliai“, skirti užsimauti ant batų, kad nesubraižytume grindų, bet čia pamatau ant grindų nupieštus radonus taškus ir suprantu, ką man nori pasakyti. O darbuotoja, pati supratusi, kad sunku jai su rusų, toliau tęsia angliškai. Šią kalbą jie moka geriau. Ko gero, vokiečių jiems irgi ne svetima, nes kai viename muziejuje užsimiršusi padėkoju, pagiriu muziejų ir atsisveikinu vokiškai, man maloniai atsakoma ta pačia kalba.
Užsukame į Šv. Dvasios bažnyčią, kurios pernai apžiūrėti nepavyko dėl mišių. Labai gražūs joje esantys raižiniai. Nepastebėjau, ar buvo ženklai, draudžiantys bažnyčioje fotografuoti. Dažniausiai jie būna, bet pamačiusi, kad kiti turistai fotografuoja, nuspaudžiu ir aš kelis kadrus.
Priešais Šv. Dvasios bažnyčią gražiame Didžiosios gildijos pastate (pastatytame dar 1410 m.) įkurta Estijos istorijos muziejaus dalis (kita dalis – Marjamiaje pilyje). Jis nėra didelis, bet pakankamai įdomus, apimantis maždaug 11 tūkst. metų estų žemių istoriją.
Toliau lendame į Rotušės kalėjime įsikūrusį Fotografijos muziejų. Estijos fotografijos istorija prasidėjo prieš daugiau nei 150 metų. Šiame muziejuje būtent apie tai ir pasakojama. Jame eksponuojamos senos nuotraukos, fototechnika, o taip pat – šiuolaikinė fotografija, kurioje, kaip vaikas sako, „bele kas pritepliota“.
Į pačią Rotušę nepatenkame, nes ji lankytojams atvira tik liepą ir rugpjūtį. Kitu metu čia vyksta įvairios iškilmės, koncertai, priėmimai ir t. t. Prie Rotušės bokšto pastoviniuojame galvodami ar lipti, ar ne. Vis tik susilaikome, nes po Olevistės ji neatodo ypač viliojančiai. Vizualiai pasirodė, kad čia laiptai dar siauresni nei Olevistėje, nors galbūt aš klystu.
Tompea kalvą pasiliekame antrai dienos pusei. Pikk jalg gatve (Ilgąja koja) kylame link Aleksandro Nevskio katedros.
Priešais ją – Riigikogu, t. y. Estijos parlamentas. Parkelyje prie jo (priešais Ilgojo Hermano bokštą) prisėdame pailsėti. Čia vaikas visai aptingsta ir pradeda klausinėti apie… McDonaldą. Ką gi, pažadu, bet kol kas nuperku skaniųjų Talino migdolų.
Man vietovės asocijuojasi su kvapais. Talinas, be abejo, kvepia migdolais. Šiltais, skrudintais, apibarstytais cinamonu ar kitais prieskoniais…
Domo katedra – tai svarbiausia Estijos liuteronų bažnyčia. Į jos bokštą, priešingai nei į kitus, galima pakilti praktiškai visus metus. Lyg ir esu pasiruošusi tam, bet pamatau, kad vaikas visai aptingęs. Tingulys, beje, praeina po apsilankymo McDonalde, bet čia grįžti per vėlu.
Be bokštų, Talino nuostabia panorama galima pasigrožėti iš apžvalgos aikštelių. Į vieną iš jų užsukame.
Dar šiek tiek pasižvalgę po Tompea kalvą, nusileidžiame į žemutinį miestą ir kulniuojame link McDonaldo. O jis įsikūrės prie Viru vartų. Čia ir „pratingime“ dviejų paskutinių suplanuotų aplankyti bokštų darbo laiką – jau minėto Helemano ir Kiek in de Kök. Pastarajame yra įėjimas į Talino požeminę tunelių sistemą. Į ekskursiją reikia užsirašyti iš anksto (tą galima padaryti turizmo informacijos centre), bet aš turėjau mintį, kad mums atėjus pavyks prie kokio būrelio turistų prisijungti. Nepavyksta… Prie bokšto vis tik nueiname, tik nežinau, kodėl jo nenufotografuoju.
Dar šiek tiek pavaikštinėjame mieste ir juo pasigrožime.
Prieš išvažiuodami į stotį, užsukame į Rimi nusipirkti „Kalevo“ saldainių ir šokoladų. Šis prekybos centras visai arti Viru vartų, Aia gatvėje (apie 150 m.).
Taline mes praleidome 15,5 val. Per tą laiką galima pamatyti labai daug, bet tuo pačiu ir labai mažai, palyginus su tuo, ką mieste galima rasti. Vien Talino svečio kortelė turi gal kokį šimtą pasiūlymų. Ir tai dar ne viskas.
Nenorėdama kartotis, aš sąmoningai nepasakojau apie pernai aprašytus kai kuriuos objektus arba užsiminiau labai minimaliai. Mes skersai bei išilgai po kelis kartus išnaršėme senamiestį, kavinukėje atsigėrėme kavos/arbatos, mažas simpatiškas suvenyrų parduotuvėles apšniukštinėjome, tiesiog bažnyčiose pailsėjome… Nežinau, ką tokio turi Talinas, bet mano susižavėjimas juo nei kiek nesumažėjo. Aš tiesiog neabejoju, kad čia dar sugrįšiu.
Kavagne 
Aruna 
pirmas