Vienas iš pasakojimų apie dviračių žygius po Europą.
PIRMA DIENA. Adaptacija
Baigėsi nemaloniausia kelionės dalis – daiktų pakavimas. Jis man dažnai sukelia streso, kad ko nors nepamiršti. Turiu tokią taktiką jau savaitę prieš į vieną kampą krauti viską, ką imsiu. Atrodo pasiteisina. Rygą teko palikti dar naktį ir Taliną pasiekiau kaip tik ant rytinių kamščių. Kaip suprantu, Estijoje šiandien darbo diena. Dėl neplanuoto uždelsimo vos spėjau į keltą. Helsinkyje oras buvo kaip ir kituose Pabaltijo miestuose – saulėta, žvarboka.
Šiandien važiuodamas daug nestovinėjau, nefotografavau, nes norėjosi kažkaip sušilti. Rodos, dar neatradau tinkamos rūbų kombinacijos šioms oro sąlygoms. Kita vertus, kraštovaizdis šiandien kažkuo išskirtinis nebuvo, gyvenvietės, laukai.
Nors sniego nėra, tačiau viskas dar ganėtinai pilka. Jeigu ne akmenys ir kitokio dizaino namai, galima būtų pamanyti, kad esu Lietuvoje. Važiuodamas vis bandžiau perkrauti bagažą, nes nepatogiai susikroviau daiktus. Po žiemos miego dar ir kūnas nelabai pripratęs minti. Na o daugiau viskas puiku! Labiausiai džiugina oras. Džiaugiuosi, kad nuo pirmos dienos negavau šiaurietiškos klimato agresijos. +3 ir saulė, sausa. Tai turbūt geriausia, ko galėjau tikėtis. Tad viliuosi, kad taip išliks ir toliau.
Apšilimui šiandien per pusdienį numyniau 105km ir apsistojau Fiskars kaimelyje pas žmones. Taip, taip, tame pačiame, kurį daugelis žinote dėl kirvių, peilių kitų sodo reikmenų. Šiame regione nemažai kalnų slidinėjimo, kalnų dviračių trasų, o pats kaimelis daugiausia traukia turistus. Čia yra Fiskaro muziejus vardinė parduotuvė bei įvairios kitos pramogos. Tiesa, šiuo metų laiku dar viskas ganėtinai tuščia. Tad tokia įžanginė diena! Einu pailsinti kūną, ir rytoj vėl į kelią.
ANTRA DIENA. Romantika.
Vakare sunkiai sekėsi užmigti, nes mano lova buvo pritaikyta 170cm ūgio žmogui, o galai uždari. Galiausiai radau būdą kaip kojas prakišti tarp strypų ir tada išmiegojau iki paryčių. Su aušra mane pažadino paukščių čiulbesys. Nebesinorėjo miego, tad susikroviau daiktus ir išmyniau. Nusprendžiau iki Turku važiuoti ne pačiu tiesiausiu keliu, tad iš Fiskars patraukiau link Tammisaari. Ten ketinau apsistoti pagal pirminį planą, kuomet pačioje pirmoje planavimo stadijoje buvau sugalvojęs keliauti su palapine. Kelias buvo vieškelio tipo, tačiau danga labai kieta ir lygi. Saulė ritinėjosi per kalvas, o aš jas įveikinėjau.
Tokia pakili ir džiaugsminga ryto nuotaika užvaldė, kad nusprendžiau čia pat kur nors išsivirti kavos ir papusryčiauti.
Sugaišęs valandėlę netrukus pasiekiau Tammisaari miestelį. 
Pastarasis šiandien turbūt man labiausiai patiko iš visų lankytų. Jaukus, Trakų dydžio, įsikūręs tarp įvairių salelių. 
Pasivažinėjau ir patraukiau toliau Karalių keliu (Kings road, Kuninkaantie, Kungsvägen). Šis kelias, kuriuo dabar driekiasi dviračių maršrutas, atsirado viduramžiais, kuomet Suomija priklausė Švedijos karalystei. 
Tai buvo pagrindinis maršrutas, jungęs Bergeną su Vyborgu. Keliu intensyviai naudojosi, ne tik karaliaus pasiuntiniai, bet ir pašto gabentojai, prekeiviai. Įdomu, kad keliaujant šiuo maršrutu (pietinė Suomijos pakrantė nuo Turku iki Rusijos pasienio) Suomijos teritorijoje dominuoja švediškai kalbantys gyventojai.
Užrašai visur dvikalbiai, niekur nepamatysi Suomiškų vėliavų sodybose. O dėl dvikalbystės yra tokios daugelio savivaldybių nuostatos – jeigu etinių švedų regione yra daugiau nei 2%, tuomet užrašai skelbiami dvejomis kalbomis. Viena bėda su tuo keliu buvo, kad jis labai vingiuojantis ir kalvotas. Ilgainiui pastebėjau, kad jei visą jį seksiu, tai nusivėlinsiu. Todėl po pietų pasukau mažiau įdomu, bet tiesesniu senuoju Salo – Turku plentu.
Oras šiandien lepino dar labiau nei vakar. Spėjau ir įdegti ir pasimėgauti puikiu pavasario sugrįžimu. Pakalbinęs vietinius, išgirdau, kad labai stebėtis nereiktų, nes pietvakarių Suomija yra saulėčiausias šalies kraštas. Jei tikėti, saulė čia būna apie 200 dienų per metus!
Besimėgaudamas kelione ir šiltu oru, pavakare pasiekiau Turku/Åbo. Koja šiandien jau ”gerai ėjo”, tad po truputį pagaunu ir įsijaučiu į kelionės ritmą. Šiandien numyniau apie 150km. Vakare pasivaikščiojau po Turku senamiestį ir grįžęs į hostelį, skyriau laiko saunai (taip, hostelis su sauna).
TREČIA DIENA. Poilsis minant.
Netoli Naantali, įvažiuojant į salas. 
Naantali apylinkės.
Naantali apylinkės.
Netoli Kustavi.
Kelias nuo Uusikaupunki iki Rauma labai primena Kuršių neriją. Tiek kraštovaizdžiu, tiek ir architektūra.
Naujas dviračių takas šalia visiškai tuščio kelio.
Rauma miesto moterys
KETVIRTA DIENA. Lenktynės su lietumi.
Tamsūs debesys kaupėsi visą dieną. Nuotraukoje Sastamalos miestelio bažnyčia.
PENKTA DIENA. Sniego krikštas.
Kokius tris kartus bandžiau padaryti video reportažą, bet po šiandien niekaip neišeina rišliai pakalbėti. Nuovargis daro savo, o liežuvis po kelių dienų rimtesnio mynimo pinasi. Tamperė man nebuvo labai svetinga. Vakar netrukus pradėjo lyti, tad likusią dienos dalį praleidau hostelyje. Šiandien ryte jau po kelių kilometrų užklupo sniegas. Turbūt daugelis žinote, bet paminėsiu koks geras yra meteo.lt puslapis ir jų skaitmeniniai orų žemėlapiai. Neseniai jie praplėtė stebimą teritoriją ir įtraukė Skandinaviją. Tai va jame pažiūrėjau, kad sniegas ilgai nesitęs, todėl kantriai palaukiau valandėlę.
Greitai krituliai baigėsi, bet ant kelio prisnigo keletą centimetrų. Neskubėdamas tęsiau kelionę apsnigtais rajonais.
Palikus Tampere, saulė visai įsišvietė ir atsivėrė nuostabi panorama.
Kangasala.
Kangasala.
Kiek bebūtų gražu, tačiau nuo kelio taškantis vanduo vistiek sušlapino mano kojas ir pradėjau šalti. Laimei saulutė dar labiau įsikaitino apie pietus ir nusprendžiau sustoti trumpam piknikui prie ežero. Atsisėdau, pasistirpinau, atsigėriau arbatos, nusimovęs kojines pašildžiau kojas.
Pietų vieta.
Išvengiau greitkelių ir lėkiau nedideliais kaimų keliukais. Na taip, kaip Suomijoj ir turi būti. Vienoj vietoj apsiskaičiavau ir papuoliau į 10km žvyrkelį, tad gavau gerą sluoksnį purvo. Paskutinę atkarpą įveikiau su vėju į nugarą, tad Lahti pasiekiau ganėtinai greitai. Šiandien standartinė pastarųjų dienų distancija ~155km.
Lahti (išvertus iš suomių kalbos ”įlanka”) vienas iš dabartinės Suomijos augančių ekonominių centrų. Stipriai nukentėjo nutrūkus Suomijos ir Sovietų sąjungos bendradarbiavimui 1990. Iki tol čia buvo stipri baldų gamyba, kitos pramonės šakos, produkciją eksportuojančios į rytus, bet po 1990 metų nedarbo lygis greitai pakilo nuo 4.2% iki 26%. Šiandien situacija jau visai kitokia ir kalbėti apie tai, kuo jis gyvena būtų panašiai kaip ir apie visą Suomiją. 
Kas krenta į akis atvažiavus, tai iš tolo šviečiantys trys slidžių šuolių tramplynai. Vyksta daug pasaulinių lygumų slidžių varžybų.
Lahti žiemos sporto centras.
Mane priėmęs suomis Risto, pasakojo, kad dar vakar buvo slidinėti trasose, kur po profesionalių varžybų dar pakankamai gerai išsilaikiusios trasos. Nežinau kol kas kaip bus su oru, bet rytoj jau pradedu trumpinti atstumus. Liko dvi dienos mano žygio. Ketinu pasiekti Porvoo, o tuomet sekmadienį tiesiai į Helsinkį.
ŠEŠTA DIENA. Pakeliui namo
Nuostabusis Porvoo centras.
Nuostabusis Porvoo centras.
Seniau šie raudoni namukai buvo sandėliai, šiandien daugelyje jų įsikūrusios kavinukės ir restoranai.
Porvoo iš miesto kalvos.
Porvoo senamiestis
Porvoo centrinė senamiesčio aikštė.
Velykinė kompozicija. Porvoo.
Kavagne 
Aruna 
pirmas