Mano kelionė buvo į Velykų salą. Ji priklauso Čilei. Palei pakrantę puikuojasi nuostabios statulos. Saloje rengiamos šventės, ypač nepanašios į civilizuoto pasaulio rengiamas šventes, taip yra dėl to, jog ši sala yra labiausiai nutolusi nuo artimiausios gyvenamos salos. Mano įspūdžiai iš šios kelionės neapsakomi, teko skristi su persėdimais lėktuvu kelias dienas, bet nuvykus pasirodė, tarsi būčiau iš kito pasaulio, visi žmonės ten kitokie. Jie nejaučia nei krizės nei nepritekliaus, šioje saloje vyksta mainai maistu kaip senovėje, ten viskas natūralu.
Saloje per šventes šokami APLINK LAUŽĄ šokiai, MUŠAMI BŪGNAI, ATLIEKAMOS APEIGOS. Šie ritualai atliekami ne turistams privilioti, o pačių salos gyventojų malonumui. Saloje labai gražios pakrantės, kopos, civilizacijos nepaliestos vietos.
Manau reikėtų įsteigti salos rėmimo fondą, kad išlaikyti visą jos nuostabumą.
Kas vyksite ten norėsite pasilikti ir pasilikti ir daugiau negrįžti į dabartinį gyvenimą. Sala vilioja savo karštu temperamentu, savo neįprastais valgiais. Jus gali pavaišinti įvairiais varliagyviais, ropliais, šaknimis, sraigėmis.
Tik nemanykite, kad tai mada paimta tarkim iš Prancuzijos, nes ten valgomos sraigės. Ne, šios salos gyventojai nuo senų senovės valgo tai.
Dar galėtų nustebinti gyventojų verslai. Kiekvienas verčiasi kaip moka. Jie prekiauja žolelėmis, šaknelėmis, gydančiomis natūraliomis gamtos dovanomis.
Jei kas susižavėjote, mano pasakojimu, pasidomėkite daugiau, sužinokite apie šią salą, nukeliavę atitrūkite nuo rutinos ir nukeliaukite laiku atgal.
Kavagne 
Aruna 
pirmas