Černobylis: ten, kur sustojęs laikas arba apokaliptinė romantika

Jei pasakyčiau datą – 1986 m. balandžio 26 d., turbūt didžioji dalis suprastumėte apie kokią kelionę noriu papasakoti. Kadangi tai buvo ne taip jau ir seniai, kai kurie turime aplinkui žmonių, kurie galėtų pasidalinti apie tos dienos įvykius ir išgyvenimus, taip pat apie tai kalbama ir istorijos pamokose, na o jeigu ši data per laiką pasimiršo, ją atgamino milžiniško populiarumo sulaukęs serialas Černobylis.

Matyt didžiausias klausimas kodėl ten taip traukte traukia.. Juk negauni nei saulės, paplūdimių ar Mojito kokteilių, o ir į šios kelionės paketą įtraukti tokie dalykai kaip rizika, pavojus, radiacija (bendras radiacijos lygis zonoje nėra pavojingas, svarbiausia nelįsti kur nereikia). Vis dėl to į šį klausimą atsakysiu teksto pabaigoje, kaip kelionės išvadą, manau ir jums tada bus paprasčiau suvokti kas dedasi mano galvoje.

Ukrainą pasiekėme lėktuvu, nes jau anksčiau teko kirsti Ukrainos sieną esant ant žemės, patirtis ne kokia, nebent esi kantrus žmogus, galintis ilgai miegoti sėdimoje pozicijoje kol tikrina tavo pasą. Be to, iš Kijevo patogiai organizuojamos ekskursijos, kurią vieną iš siūlomų mes ir pasirinkome. Be lydinčio žmogaus į zoną nepateksi, todėl bet kokiu atveju reik prisirišti prie kažkokios agentūros, na nebent labai jau noris gyvenime nuotykių, galima keliauti nelegaliai, o prabuvęs kažkiek laiko nepagautas, dar ir stalkeriu būsi pramintas.  

Ne paslaptis, kad minėtas serialas susprogdino turistų burbulą ir Černobylio zonoje jų kiekis gerokai padidėjo. Taigi tik atvykus prie įvažiavimo į zoną nesijaučia, kad darytum kažką keisto, aplink pilna kioskų, kuriuose galima įsigyti įvairių suvenyrų – dujokaukių, magnetukų, dozimetrų ir t.t. Bet tik peržengus zonos vartus, atsiduri erdvėje, kurioje laikas jau seniai sustojęs, čia ir pirma kelionės ypatybė – keliausim ne mum įprastame laike dabartyje, o kelsimės į praeitį.  

Prisiminus kelis siaubo filmus apie Černobylį, galėtum be problemų įsivaizduoti zombius ar monstrus vaikščiojančius tarp apleistų namų, tačiau žinoma, tai yra tik vaizduotės vaisiai, bet būti budriam vis tiek reikia, zonoje laukinis gyvūnų gyvenimas verda kaip niekad, gamta visiškai užkaravius šias apylinkes, todėl galima sutikti lapių, vilkų, arklių, šernų ir t.t.  Taip pat čia labai daug laukinių šunų, kurie ištroškę žmonių meilės nepraleidžia progos pabendrauti su turistais, o gal nusišypsos laimė ir kokį kasniuką gaus. Juos vietiniai puikiai žino, kiekvienam net vardas sugalvotas.

Keistai skamba – vietiniai žmonės, tačiau čia tikrai yra žmonių, kurie gyvena pastoviai arba laikinai dėl darbų. Černobylio miestas yra 15 kilometrų nuo atominės elektrinės nutolęs miestas, anksčiau čia gyveno apie 13 tūkstančių žmonių. Šiai dienai jame įsikuria atvykėliai – atominės darbuotojai, kurie išbuvę 15 dienų, keliauja namo iki kitos pamainos. Sunku paaiškinti jausmą, kai matai žmones kažkur einančius ar su dviračiu važiuojančius, tarsi įstrigę praeityje, tarsi filmas, kurį žiūrėtum realybėje. Tiesa, čia nesutiksi vaikų ar jaunuolių iki 18 metų, zonoje jiems būti yra griežtai draudžiama.

Daugiausia nukentėjęs kaimas yra arčiausiai elekterinės esantis Kopachi kaimas, kuriame visi pastatai buvo nugriauti ir palaidoti, nes po reaktoriaus sprogimo pagrindinės jo turinio dalys nusėdo būtent čia, todėl išvalyti šį kaimą buvo visiškai neįmanoma. Čia stūkso Černobylio simbolis – troleibusas, kitaip Stalkerių bazė. Tai vienintelė vieta šiose apylinkėse, kur keliautojai gali pasislėpti nuo radiacijos, nes tai po avarijos atvežtas objektas. Kadangi ši vieta nerodoma legaliai keliaujantiems, nuosavų nuotraukų neturiu. Kol kas.

Vienas mano laukiamiausių pamatyti objektų, tai Duga radaras. Jei būčiau sudariusi sąrašą vietovių, palikusių daugiausia žaktelėjimų, šis tikrai užimtų aukštą vietą. Tais laikais ši vieta buvo slapta ir žemėlapyje pažymėta kaip pionierių stovykla. Duga, tai radiolokacinė antena, kuri buvo skirta aptikti tarpkontinentinių balistinių raketų paleidimus. Šis Šaltojo karo statinys yra beveik 1 km ilgio ir 150 m aukščio. Aišku būta ir sąmokslų teorijų, kad tai minčių valdymo prietaisas, klimato kontrolės įtaisas, švyturys ateiviams arba tai, jog katastrofa surengta tyčia siekiant paslėpti šios antenos veikimo trūkumus. Tikrai mistinis objektas, ant kurio kai kurie žmonės nepabūgsta užlipti, žinoma, ne legalios kelionės metu.

Papietavę sovietinėje valgykloje barsčių ir kotletų vykome prie atominės elektrinės ir tuomet prieš mūsų akis iškilo naujasis sarkofagas. Šis metalinis gaubtas slepia reaktoriaus griuvėsius, kurie išliks radioaktyvūs dar 20000 metų. Tai vieta, kur vyko viena didžiausių žmonijos katastrofų, būtent čia sprogo ketvirtasis reaktorius ir po visą pasaulį pasklido radiacijos debesis. Iki šiol spėliojama ir ginčijamasi dėl tikslaus nukentėjusiųjų skaičiaus, bet viena žinoma, Černobylio likvidatorių, kurie gesino gaisrą ir valė teritoriją buvo apie 600 tūkst. žmonių, tiek patyrė padidintą apšvitą. Galime įsivaizduoti kokio mąsto yra ši nelaimė. Visgi kas lėmė šią baisią avariją iki galo nėra aišku. Oficialia priežastimi yra laikoma netinkamai suplanuoti bandymai ir bloko operatoriai, kurie leido nekontroliuojamai įsibėgėti reaktoriui. Būtent ši versija ir pavaizduota popiuliariame amerikiečių seriale apie Černobylį.

Daugiausia pravaikščiojome ir tyrinėjome vaiduoklių miestą Pripetę, kuris nuo elektrinės nutolęs 2 km, o tuomet čia gyveno apie 47 tūkst. gyventojų. Čia sustojęs ne tik laikas, bet ir tuometinė slogi nuotaika, kai visiems žmonėms buvo įsakyta po avarijos palikti namus, laikinai – taip jiems tuomet sakė, tačiau deja, Pripetės miestui jau buvo nulemta pabaiga. Žmonės miestui, tai kaip mum širdis- jiems išvažiavus, miestas numiršta. Dabar Pripetę saugo ir gaubia tik didinga gamta. Lai toliau nuotraukos kalba pačios už save, nes tiesiog stinga žodžių apsakyti tą jausmą, kai lankai pripetiečių  įprastus gyvenimo objektus, kurie dabar tiesiog gedi, jau seniai ir dar ilgai.

Taip, ši kelionė neatneša juoko, atsipalaidavimo ir nerūpestingumo jausmų, tai neįprasta patirtis, kurią reikia priimti pagarbiai. Pagrindinė nuotaika vienaip ar kitaip, lydėjusi šios kelionės metu, tai liūdesys. Liūdesys tuometiniams nukentėjusiems, jų artimiesiems bei evakuotiems gyventojams, bet ir liūdesys sau, dėl savęs. Čia būdamas supranti akimirkos trapumą, nežinojimą kas bus rytoj ir tai, kad užsisukęs savo rutinoje vis pamiršti, kad svarbiausia vertinti tai ką turi šalia, gyventi čia, šia akimirka, ne vakar, ir tuolab ne rytoj.