ČERNOBYLIS iki masinio turizmo
Atvirai prisipažinsiu, jeigu ne HBO serialas, vargu ar bučiau iš stalčiaus ištraukęs trumpus prisiminimus apie išvyką į Černobylį. Serialas tikrai aukščiausio lygio. Šaunuoliai kūrėjai, kad pasitelkė kūrybinę grupę iš Rytų Europos, gyvus liudininkus, likvidatorius, kad kuo tikroviškiau atkūrė atmosferą ir stebėtinai tiksliai viską papasakojo.
Dabar Černobylis tampa turistiniu objektu. 2018-aisiais čia apsilankė iki 70.000 turistų iš kurių didesnė dalis buvo užsieniečiai. Po serialo premjeros neabejotinai jų skaičius kasmet didės dešimtimis procentų. Ir tai nėra blogai, nes visiškai apleistas regionas turi galimybių atsigauti. O besilankantieji gali aiškiau suprasti kokios jų laukia pasekmės jeigu gyveni šalyje, kurioje įprasta viską slėpti nuo savo piliečių. Kaip parodė Fukušimos atvejis, netgi sprogus trims reaktoriams situaciją galimą suvaldyti be reikalo neaukojant žmonių gyvybių ir sveikatos.
Taigi 2010-ieji – pirmieji metai, kai į zoną legaliai įleidžiami lankytojai. Jų bus nedaug vos keli šimtai. Kijevas – pigus viešbutis. Skelbimas lėtame internete. Nuvykstu prie nurodyto 30-ųjų penkiaaukščio. Kaip telefonu ir tarėmės surenku durų kodą ir patenku į tamsią laiptinę. Čia pirmame aukšte atsidaro buto durys ir mane įleidžia į patalpas, kuriose kaip suprantu agentūra. Sumoku ~30USD ir susitariame kur ir kada mane paims. Net ryte laukdamas autobusiuko nežinau ar čia manęs neapgavo.
Autobusiuke trys latviai, keletas rusų ir vienas vietinis vaikinas, kaip prisipažino, S.T.A.L.K.E.R. fanas. Važiuojame iki zonos ribos. Ji driekiasi ~30km. žiedu aplink sprogusį atominės elektrinės reaktorių. Atvažiavus, patikrinimai poste. Toliau judame į Černobylio miestelį. Čia mus pasitinka vietinis gidas, nors gal tiksliau būtų sakyti reindžeris. Instruktažas, istorija. Keičiame automobilį.
Apžiūrime Černobylio miestelį. Stadione stovi nuo likvidavimo darbų likusi karinė technika, prie kurios negalima artintis. Suprantama jokių sporto renginių čia nebus ilgai. Yra paminklas gyvybes paaukojusiems likvidatoriams.
Kopači kaimas buvo buldozeriais visiškai palaidotas po žeme. Vėliau buvo nuspręsta, kad tai nėra labai efektyvu. Todėl Kopači taip ir liko vieninteliu visiškai sunaikintu kaimu.
Horizonte matome Duga radarą. Bet prie jo dar neleidžiama artintis. Pravažiuojame nebaigtą statyti aušinimo bokštą ir nebaigtus 5 ir 6-ąjį reaktorių blokus. Ten taip pat landžioti nerekomenduojama, nes tarša vis dar didelė.
Galų gale išlipame šalia nelaimės epicentro – 4-ojo reaktoriaus. Net sunku įsivaizduoti, kaip iš karto po sprogimo ugniagesiai be specialios įrangos gesino reaktorių, manydami kad liepsnoja tik stogas. Mes stovime prie paminklo aukoms atminti apie 300m. nuo bloko. Iki šiol čia gana aukštas radiacijos lygis, juk reaktoriuje dar liko apie 200 tonų radioaktyvaus kuro likučių. Po naujojo sarkofago statybų pabaigos 2018 metais, išorinis spinduliuotės lygis nukris keliolika kartų. Čia gidas prašo ilgai neužtrukti. Geigerio skaitiklis rodo 300 µSv per valandą (mikro syvertų) palyginimui tiek surenkame skrydžio į Londoną metu. Žiūrint grynai iš mokslinės ir matematinės pusės mes ekskursijos metu surinkome radiacijos tiek kiek gautume dviejų skrydžių į Londoną pirmyn ir atgal. Bet aišku viskas labai priklauso nuo to ką lieti ir kur landžioji. Čia galioja vaikystės taisyklė neimti į rankas ko nereikia ir nedėti į burną. Kadangi šie metai pirmieji kada legaliai įleidžiami smalsuoliai keliautojai, tai gidas yra itin atsargus. Mums, aišku, visko atrodo mažai, nes žinome, kad nelegalūs gidai ekstremalus jau seniai veda į žymiai daugiau apleistų objektų. Žygių metu keliaujama net į ligoninę prie žuvusiųjų gaisrininkų drabužių. Ten metinę radiacijos normą galima susirinkti per porą valandų. Tai jau, žinoma, kraštutinumas.
Traukiame į Pripėtę. Apleistas kažkada 50tūkst. gyventojų miestas yra pilnas tų vaizdų, kuriuos esame matę postapokaliptiniuose filmuose kaip I Am Legend ir pan.
Kultūros rūmai „Energetikas”
Nuo viešbučio Polisiya stogo puikiai matosi 4-asis reaktorius ir visas miestas.
Liūdnai pagarsėjusios mokyklos krepšinio salė ir baseinas.
Gaisrinė su aplinkui išsibarsčiusia užteršta technika.
Visiems puikiai atpažįstamas atrakcionų parkas, turėjęs atsidaryti 5 dienos po lemtingosios katastrofos.
Apžvalgos ratas tada ir dabar.
Kelionės metu galvojau padarysių kokių niūrių nuotraukų, kad atrodytų grėsmingiau ir ekstremaliau. Tačiau diena buvo graži ir saulėta jokios įtampos ir nerimo. Visi grupės nariai buvome pasiskaitę apie įvykius ir žinojo kur vyksta, niekas nebuvo šokiruotas ir nebėgiojo fotografuotis nuo vienos vietos prie kitos. Tik galvoje sukosi mintys apie radikaliai pasikeitusius žmonių likimus. Kiekvienas žingsnis liūdijo katastrofos mastą, kurio niekam nelinkėčiau.
Tiems kam įdomu šiuo metu ekskursijų kainos svyruoja nuo 100USD iki 2000USD priklausomai nuo trukmės ir pasirinkto maršruto. Nieko neskatinu ten vykti, bet ir nelaikau to itin pavojingu ar smerktinu dalyku. Tai tiesiog kiekvieno pasirinkimas. Juk šokti parašiutu žymiai didesnė tikimybė stipriai nukentėti.
Keletas naudingų nuorodų:
https://chernobyl-exclusive-tours.com/
https://www.chernobyl-tour.com/english/
https://www.chernobylwel.com/
Kavagne 
Aruna 
pirmas
Žiauriai geras lėktuvo vaizdelio aprašymas, super.
Jūsų pasakojimai labai smagiai skaitosi!
Kai daug vaikų skrenda, tai visada daugiau chaoso, kita vertus, pabandyk tu ant kelių kelias valandas nulaikyti tokį ,,kirminą”, kuris jau moka ropoti, o dar nieko nesupranta :)) Bet išėmus tą besaikę prekybą, Ryanair niekuom nesiskiria nei nuo Wizzairo, nei nuo Norvegų, nei Belgų oro linijų, o padoresnių labai siauras pasirinkimas iš Lietuvos, deja, o ir kainos kitos, taip, kad teks ir toliau žiūrėti šituos ,,spektaklius” skrydžių metu 🙂
Airijos vaizdai, ypač kur saulėti, tai super, o oras, žiūriu, kaip Škotijoj – nespėji keist drabužių:)))
Oras tai ten nenuspėjamas, kada lis nežinai, kurioj vietoj gausi vėjo šuorą irgi, tad ir vaikštai su visom striukėm ir megztiniais ))
Kraštovaizdis tikrai gražus! Ir tie parko medžiai įspūdingi.
Ką jau šnekėti apie šuniuką tarp pagalvių 🙂
Airija – mūsų to do sąraše. Buvau vienas trumpam Dubline. Būtinai noriu grįžt. Reikia pradėt planuot 🙂
Ačiū už puikų pasakojimą!