Bulgarija: ДОБРЕ ДОШЛИ В БЪЛГАРИЯ – trečia, paskutinė dalis

Aštunta diena, liepos 17

Ką žmonės veikia paskutinę dieną prieš išvykdami? Nežinau. Mes tiesiog vykdome daug maž užsibrėžtą planą. Visko aplankyt neįmanoma, bet jei užsibrėži 57 taškus ir aplankai 16 so far (dar turime juk 2 dienas), manau, kad atostogos pavyko. Tie 57 užbrėžti šiaip sau, žinant, kad net pusės nepavyks pamatyt, bet geriau turėt 57 ir aplankyt kiek įmanoma daugiau, negu turėt 3 ir aplankyt tebūnie visus juos. Anyway, mes šiandien judam pajūriu šiaurėn. Tikslas – Нос Калиакра (Kaliakra tvirtovė). 64 kilometrai – valanda kelio. Svarbu nusiraminti ir neforsuoti. Nebent esat gimęs Bulgarijoj ir nebijot užsimušt ir savo vaikų užmušt.

Kelias su ukrainiečiais, makedoniečiais, rumunais ir, žinoma, bulgarais. Visi lekia, atrodo kažkas miršta. Aš, viršydamas visas įmanomas taisykles tris kartus, visus nervuoju. Važiuoja paskui prisilipinę 3 metrų atstumu, o progai pasitaikius lenkia. Tada velkasi, nes negali aplenkti kokio traktoriaus. Tada aplenkia jį ir stoja nusipirkt arbūzų ir aš juos vėl aplenkiu. Tada jie vėl lekia… Taip ir judam pasikeisdami link Kaliakra iškyšulio. Kelionę dar pagardina pakelės plaštakės. Man jų gaila. Ne iš gero gyvenimo stovi karštyje ir lipa į Audi A8 su prancūziškais numeriais.

-Aš norėčiau kokį kartą…
-Ką, tu norėtum pabandyt?
-Neee, norėčiau paimt interviu ir pafotografuot jų buitį. Nesuprantu motyvų visiškai. Juk gali sustoti bet koks idiotas, sadistas. Gali juk likt ir be užmokesčio, ir be dantų, kas apsunkins darbą.
-Aha, taip tu ir išdrįstum.
-Vienas neišdrįsčiau, bet norėčiau…

Vaikai kol kas nesupranta, ko čia raudonlūpės pabaisos be kelnių su stringais stovi pakelės pavėsyje. Nepuolu aiškinti. Dar ne laikas.

Kaliakra pirmiausia pasitinka policija. Spėju pristabdyt, todėl manęs nestabdo. Užtai sustabdo kolegą bulgarą, kuriam pasisekė mažiau. Taip jam ir reikia. Toliau punktas, kuriame renka pinigus už ”muziejų”. Esame priversti mokėti 9 levus. Pigu, bet pinigai imami už nieką. Vieta sukomercinta, apstatyta kioskais, prekiaujančiais visokiais plastmasiniais šūdais, kriauklėmis iš raudonosios jūros, kažkokiais kičiniais magnetukais. Lenkų ir rusų autobusai perka. Aš vyčiau juos visus lauk. Pilies/tvirtovės griuvėsiai tikrai verti aplankymo. Bet tik jei mokate užmerkti akis turistams ir tiems prakeiktiems kioskams. Čia pat kelių šimtų metų romėniškos pirties griuvėsiai ir boba, prekiaujanti guminėmis klounų kaukėmis. Neklauskite manęs, kas jas čia perka. Toliau – dar įdomiau. Pačioje įdomiausioje vietoje – military zone. Stovi radarai, keletas barakų. Chebra, 2017 metai. Galima radarus šalin patraukt ir atlaisvint vieną įdomiausių vietų pakrantėje turistams. Bet ne. Kareiviai – first. Tada kioskai. Tada restoranas, pačioje geriausioje vietoje, o tik tada turistai, kurie visa tai finansuoja. Dievaži sutinku su tuo, kas minėjo, jog Bulgarija, tai Lietuva prieš 20 metų.

Praleiskite mano skepticizmą, prašau. Aš pasidariau šališkas. Vieta tikrai smagi ir įkvepianti. Tik nereikia skubėti.

Vienok pasiruoškite už gėrimus permokėti, o jei restorane nieko nepirksite, tačiau prispirs ant mažo ar didelio, krapštykite po levą už asmenį.

Pamenat nerašytą taisyklę, kad kuo įspūdingesnė vieta, tuo labiau vaikus spiria į tualetą? Čia ne išimtis. Tomui tuoj atsitiks bėda, tualeto nėra. Einu naglai, kaip tankas. Tačiau vieną levą esu priverstas mokėti restorano rūsyje už tualetą. Šiaip turėčiau mokėti du, mat Tomas vienas dar nelabai drįsta požemių tualetuose reikalus vienas tvarkytis, bet velnio aparatas nenori iš manęs imti antro levo, todėl lipu per barjerą. Išėjus žmona netiki nei Tomu, nei manim. Negali tėvas lipti per barjerą nesumokėjęs. Ne tėvas čia tada.

Vot ir galiu. Kartais, kai stiklinė persipildo, galiu ir aš.

Deja, deja, drono pakelti nepavyks – vėjas uraganinis. Todėl sukam link namų. Jei būsite Kaliakra, užsukite į šalia esantį плаж „Болата“. Vietiniai sako, kad tai geriausias paplūdimys šiauriau Varnos. Aš su jais sutinku, tik kad dėl vėjo bangos tokios, jog maudytis nepavyks. Faktą galinė sėdyne pasitinka ašarų pakalne. Todėl skubame pietauti. Google kažką rekomenduoja, bet tai brangu, tai šūdas, tai nesutariame tarpusavyje, kol finale sustojome kažkokiam kaime prie kelio. Nei pavadinimo atsimenu, nei koks ten buvo kaimas. Bet maistas buvo puikus. Žuvis Tomui, kuris jau beveik nebevalgo žuvies, bulvės Caro, gyvenančiai keptų bulvių eroje, kažkoks bulgariškas troškinys Ievai ir šašlykas man. O dar gėrimai, piemenų salotos ir dar šis bei tas. Savininkas, jis ir barmenas, kasininkas, valytojas, somelje, valiutos keitykla (taip, pakeitė levus į eurus namo važiuojantiems makedoniečiams – 7 asmenims viename automobilyje) paslaugiai pataria, ką rinktis, kas meniu yra, o ko nėra, Klientas čia laukiamas, ne taip, kaip Varnos Naval muziejuje.

Po skanių pietų, greitai įveikiame paskutinius kilometrus iki viešbučio ir lekiam maudytis. Bangos tokios, kad į jūrą neįlysi, bet mes turime panoraminį baseiną. Abu su Ieva ketvirtą dieną svajojame, kad metalinė tvora būtų pakeista į stiklinę arba iš viso nuimta. Tada gulėtum žmogus sau ant gulto, pamiršęs visus vargus ir mėgautumeis bangų mūša, saule bei tiesiai prie baseino patiekiamais kokteiliais.

Prie baseino šiandien kontingentas šiaurietiškas. Beveik vien švedai, keletas lietuvių ir viena mama su dukra iš Rusijos. Vat čia tai atostogos. Palikom švedus prie baseino vakar. Šiandien radom ten pat. Kondicija irgi ta pati. Mama, kurios sūnui kokiu 15, gražiai nulūžo ant gulto. Ieva stoja jos pusėn:

-Nu kodėl tu taip? Gal nelūžo. Gal tik užmigo grožio miegelio.
-Kai žmogus miega grožio miegelio, jis atsilenkia gultą ir atsigula patogiai. O kai galva taip nukritus ant peties, mama tiesiog padaugino vyno.
-Nu ir kas?
-Nieko. Norėčiau ir aš mokėt taip atostogaut prie baseino.

Žinot kokia atostogų dalis pati baisiausia? Kad reikės grįžti namo po atostogų. Ieva negali to toleruoti. Jai reikia laukti. Todėl, kuo visai nesistebiu, mūsų rytas šiandien prasidėjo nuo naujų atostogų paieškų. Lanzarotė, Kap Verde, Hurgada, Dubajus, o gal Gran Canaria ar Madeira. O gal net kokia Barselona. Kas žino. Svarbu svajoti. Svarbu ieškoti. Svarbu keliauti. Svarbu patirti.

Labanakt.

Devinta diena, liepos 18

Priešpaskutinė atostogų diena. Diena skirta kelionei nuo Varnos iki Sofios. Rytoj skrendame namo vakarop, todėl Sofia pasiliekam paskutinei dienai.

Šiandien laukia apie 500 km nuostabiai Bulgariškais keliais. Švedijoj būtų nesunku. 5 valandos neviršijant. Tačiau čia gali būti visaip, netgi viršijant. O kur dar policijos postai, kamikadzės autobusų vairuotojai, alkani vaikai, lietus ir stichinės nelaimės?

Atsibudau anksti, kaip visada. Lyja. Vakar audros išmestas į krantą medis tapo paplūdimio fotogeniškiausia vieta. Gaila, kad lyja. Nematyti net mano rytinio kompaniono su metalo ieškikliu. Ne, jis nežino, kad aš jo kompanionas. Bet aš žinau. Kol jis, užsidėjęs ausines, ieško metalo dirbinių, aš balkone geriu kavą ir jį stebiu. Bet šiandien jis neatėjo. Nevarau dievo į medį, ne. Ir taip visas dienas buvo nuostabus oras. Labai tinkamas atostogoms. Ne per karštas dieną, vėsokas vakare, be lietaus ir didelio vėjo, išskyrus vakar dieną. Tegul palyja.

Šeima keliasi irgi kaip visada – apie 8. Vaikštom iš kampo į kampą, kraunam daiktus į krūvą, kol suvokiam, kad jau 9.30, o dar niekas nepakuota ir vaikai nemaitinti. Mobilizavomės ir viešbučio kiemą palikom lygiai 10. Planas – važiuoti A2 iki Veliko Tarnovo ir ten sustoti papietauti bei apžiūrėti tvirtovę Tsarevets – Bulgarijos imperijos centrą nuo XII amžiaus iki pat 1393, kol neatėjo turkai.

Dar turiu slaptą programą maksimum. Jei viskas eisis kaip iš pypkės, bandysim aplankyt Devetashka Cave, kuri nėra visai pakeliui, bet nežinia, kada vėl čia būsim.

Valgyt sustojom likus keliems kilometrams iki Veliko Tarnovo kažkokioj prirūkytoj pakelės užeigoj. Kad dviračio neišradinėt, užsisakėm kažką iš dienos meniu. Mums sunku su bulgarų, vietiniams – su anglų. Žinom, kad skara, tai maistas ant grilio, žinom tarator (šaltą sriubą, kaip mūsų šaltibarščiai, tik be barščių, jau rašiau), kurį Ieva užsisako beveik visur, bet skaniausias jis jai iš lidl. Taigi jei norite turėti benchmark’ą, paragaukite lidlinio taratoro ir tada lyginkite. Arba ragaukite visur, o pabaigoje paragaukite iš lidl. Tik valgo ji tarator ne taip, kaip bulgarai. Ji valgo tarator su keptom bulvėm, kaip mes valgom šaltibarščius, kuo labai stebina vietinius. Ir aplamai, vietinius mes labai stebiname. Pvz užsakytą alų visada pastato man ir kai aš perkeliu link Ievos, labai susinepatogina. Jei užsakom tarator it šopska salata, tarator neša man, o salotas Ievai. Vėl sukeičiam. Vėl susinepatogina. Stereotipai… Vyrai čia nevalgo žolės ir negeria vandens.

Taigi, dūrėm į tai, ką suprantam. Tarator, salotas, keptą kažkokią dešrą, kuri man buvo be galo skani, o šeima kramtė atbulais dantim, kažkokius vištienos kleckiukus, panašius į chicken nuggets. Vaikai alkani, mes irgi – maistas dingo, lyg už ausies.

Internete ieškojau, kaip į tvirtovę patekti. Manot, radau kažką konkretaus? Neee. Net oficialiam saite nėra info, kur parkuotis, kur pirkti bilietus, per kur įeiti. Vienok bulgariška logika jau suprantama, todėl stebime ženklus ir pasikliauname savo logika – ”o kaip gi darytų bulgaras, kuriam klientai – našta”, ir radom. Radom ir parkingą, nes buvau apžiūrėjęs kažkokį autobusų parkingą įėjimo į tvirtovę papėdėje. 1 pinigas, valanda. Išgyvensim. Štai čia – 43°04’51.7″N 25°38’55.3″E.

Bilietai į tvirtovę – kosmosas. Parodžiau pirštu, kiek mūsų. Lentoje virš kasos rašo, kad standartinis bilietas (suprask – vienam suaugusiam) – 6 pinigai. Duodu 20, atgal gaunu 14. Tingiu aiškint iš naujo, bet stoviu pasimetęs. Ieva ragina eiti taip, px kas bus. Lieps grįžt, grįšim. Neliepė. Perplėšė ir tokį. Arba aš durnas, arba jiems tikrai px, arba kainoraštis mums buvo pritaikytas koks nors VIP, bet mes visi prasmukom už šešis pinigus.

Va čia pinigus imti yra už ką. Net jei matėte daug sugriuvusių XII-XIVamžiaus pilių, patikėkit, čia verta užlipti. Užima kvapą mastelis. Dar labiau užima, kai supranti, jog kalba eina apie 600 metų senumo reikalus. Tikrai turi bulgarai kuo didžiuotis. Ne jūra, ne. Veliko Tarnovo gali didžiuotis, tik nemoka dar. Išmoks. Būtų bulgarai kaip graikai, pinigai į miesto kasą plauktų upe. Jei neplanuojate čia važiuoti – suplanuokite. Šimtą kartų geriau už viską, kas mes matėme čia. Ir važiuokite čia visai dienai. Arba bent jau pusdieniui. Mes trečdalio neapžiūrėjom, o kur dar pats Veliko Tarnovo miestelis, kuriame irgi turėtų būti smagu pasivaikščioti.

Sugaišome pusantros valandos. Mažai tokiai vietai, bet kelias dar tolimas, todėl sukam vairą toliau. Aš tyliai paspaudžiau Devetashka Cave, kadangi plano lyg ir laikomės. Jei važiuosit nuo Veliko Tarnovo, GPS jus tikriausiai ves per kaimus. Jei norite pamatyti dar vienus, tik šį kartą gyvenamus, griuvėsius, jums pakeliui. Tik nedarykite mano klaidos, užsipilkite kuro dar Veliko Tarnovo. Aš to nepadariau, nes toks jau mano būdas. Pakeliui degalinių nebuvo, taigi sustojus T formos sankryžoje, kur į vieną pusę urvas už 3 km, o degalinė tikrai ne į tą pusę, teko rinktis degalinę ir po to vėl grįžti čia, kam beveik papildomą valandą sugaišom.

Tačiau kai prieisite arčiau prie Devetashka, pamiršite visa kita pasaulyje. Pažadu. Nebent jums 2.4 km, 40 metrų pločio ir vietomis iki 100 metrų aukščio olos nedaro jokio įspūdžio. O jei pridėčiau, kad čia gyvena 35 tūkstančiai šikšnosparnių? O jei pridėčiau, kad čia buvo filmuojamas The Expendables 2? Net jei matėte jau viską, šito tikrai nematėte.

Po Devetashkos dabar jau tikrai į galutinį kelionės tikslą, viešbutį kalnuose šalia Sofios – Villa “Spaggo“ kaimelyje Bistritsa. Atvykom visiškai išsunkti, bet pilni įspūdžių. Baseinas jau nebedirba, bet restorane dar sėdi žmonės. Paklausiau, kur registratūra (keistas žodis, kaip kokioj ligoninėj). Manęs paprašė kiek palaukti, o vėliau paprašė dar palaukti, nes šefas dabar užsiėmęs. Ką? Būčiau turėjęs kur, būčiau važiavęs. Bet šefas neprivertė savęs laukti, kuo išsaugojo savo rezervaciją. Trumpi formalumai ir štai raktas jau blizga Caro rankoje, kuri niekam jo neduoda. Klausiu:

-Koks numeris, Caro?
-0 ir 1. Oi, ne, 1 ir 0.
-Tai 1 ar 10?
-Nežinau, tėti.
-Caro, 1 ir 0 yra 10.
-OK, tėti.

Čia labiau kaimo turizmas, negu viešbutis. Restoranas aukštam lygį, o kambary nėra net stiklinių. Matyt nepratę jie čia prie užsieniečių arba viešbučio numeriai naudojami kitiems tikslams. Kokiems, patys atspėkite. Evakuacijos planas dvejones tik patvirtina. Tik mūsų numeris su tualetu, o visi kiti eina į bendrą koridoriuje. Ai, skirtumo jokio. Mums tik vienai nakčiai, o jei dar rytoj vaikus į baseiną įleis, bus visai gerai.

Vakarieniavom vietoje, mat vairuoti daugiau nebuvo nei noro, nei jėgų. Skaniai vakarieniavome. Kainos čia, žinoma, kitokios. Aukštesnės net už vietinės Palangos. Ir lankytojai neprasti. Reiškia mastas bus geras. Ir jis toks buvo.

Rytoje paskutinė diena. Jei spėsim kažką pamatyti, trumpai brūkštelėsiu. Jei, ne, nežinau.

Labanakt.

Paskutinė, dešimta, diena, liepos 19

Ar jums yra buvę, kad pasigeriat nuo vieno bokalo alaus? Man anksčiau irgi ne. Arba buvo taip smagu, kad nepamenu. Pasigėriau, nes pavargau. Pavargau fiziškai, pasikroviau įspūdžiais ir emocijom. Tokios atostogos ir turi būti. Kartais pavydžiu žmonėms, kurie nusiperka keletą knygų ir visą savaitę smegeninę valo prie baseino. Mes taip nemokam. Mums reikia visą laiką judėti.

Sėdim Sofios oro uoste ir laukiam skrydžio namo, iki kurio dar 2 valandos. Sakysit per anksti atvažiavom? Geriau dviem valandom anksčiau, negu 5 minutėm per vėlai. Bet grįžkime į pradžią.

Paprastai nepalieku viešbučiams review, net jei jie būna visiškai blogi, bet vakarykštis vainikavo viską. Jei restoranas – su puikiu maistu, baseinas su puikiai sutvarkyta aplinka irgi blizga, tai viešbučio čia nėra ir už jokią kainą nesutikite nakvoti Villa Spaggo, nes viešbučio čia nėra. Nepatingėsiu booking.com parašyti keletą eilučių. Visų pirma vakar pasijautėm čia nelaukiami, nors vėliau situacija pasitaisė personalui stengiantis mus visaip užganėdint. Netgi pritaikė 20 procentų nuolaidą, kadangi mes, taip vadinamo viešbučio, svečiai. Sąrašas blogybių: viskas taip pigu, kad dūlėja akyse, pakabos vonioje krenta, televizoriai viena karta jaunesni už lempinius ir šiknos skylės dydžio, wifi kambaryje reikia ieškot su žiburiu po lova ir jo ten vis tiek nerasit, baseinas veikia iki 19 val. Visai tai – dar bala nematė. Gomelio 4 žvaigždučių viešbutyje, kur tarp durų ir grindų kokie 4 centimetrai, duše plytelės krenta vienodais laiko intervalais, o bare sėdi plaštakės, kurios norėdamos kaip nors atkreipti dėmesį prašo pasaugoti jų saldų putojantį vyno klasės gėrimą. Ne, tokie reikalai neverti gaišti laiko negatyviems atsiliepimams. Tai – tik gyvenimo prieskoniai, kaip kokia vegetta. Tas lašas, perpildęs taurę yra pusryčiai. Iš pradžių registruodamasis klausiau, ar yra galimybė gauti pusryčius. Žinoma, atsakė. Net davė gražų ir kokybiškai atspaustą meniu dviem kalbom. Tada paklausiau po vakarienės, ar man pusryčius dabar užsakyt, ar kaip. Rytoj ateik po devintos ir būsi aptarnautas. Atėjom po devintos. Mus iš tolo matė minimum 6 darbuotojai, bet nei vienas taip ir nepriėjo. Apsimetė, kad skuba kitais reikalais. Buvau teisus vakar, čia laukiami tik restorano lankytojai vakare ir baseino lankytojai dieną. Susirinkau vaikus ir žmoną, ir patraukėm ieškot pusryčių patys. Grįžę susirinkom daiktus ir viso gero. Kitą kartą geriau nakvosiu stoty, negu čia. Nors vieta yra osom. Kalnai, vaizdas į Sofia, ryte skendinčią rūke, nuostabi gamta. Bet nemoka jie viešbučiais užsiimt. Ne čia. Kambariai skirti ne nakvojantiems, o kažkam kitkam. Su žmona vieningai nutariam, kad skirti valandai užbėgti su pakelės plaštakėm. Nors restoranas ir maistas puikus.

Kad jau prisiminiau kalnus, turiu pripažinti, jog juos mes prašokom per greitai. Reikėjo pridėti vieną dieną pakeliui prie jūros ir vieną diena pakeliui namo. Jei kitokie, su savitais urvais, olomis, perėjomis, prastais keliais, pakelės užeigomis.

Pati Sofia – visai gražus miestas, jei laikytis arčiau pagrindinių gatvių. Jei išdrįsite kišti nosį į miegamuosius rajonus, pamatysite tėvynę prieš 20 metų. Rajonas prie oro uosto irgi beveik niekuo nesiskiria nuo čigonų taboro Vilniuje. Takus ten, Vilniuje, kai mokiausi univere, myniau keturis metus, todėl nebaisu ir čia. Nors pora gatvelių su kioskais labiau priminė PAR, negu Bulgariją ar Vilnių. Vienok, ledų pavalgyti į centrą nuvairuoti buvo verta. Tik su parkingais bėda. Ypač užsieniečiams, nesuprantantiems visų bulgarų kalbos vingrybių. Lyg galima, bet lyg ir ne. Radom, kur tikrai galima. Parkingą pačiam centre už 2 pinigus valandai. Vėliau pabandysiu įdėt koordinates, kad nesuktumėt ratais ieškodami. Radau. Įvažiavimas čia – 42°41’44.8″N 23°19’03.8″E.

Clio atidavėm labai sėkmingai ir greitai. Bičas parkinge apėjo, apuostė, aplaižė, o viršuj pasirašė visus popierius. Pasaugosiu dėl visa ko keletą mėnesių.

Kontrolę irgi praėjom greitai, nežiūrint į tai, kad kuo ubagiškesnė šalis, tuo kiekvienas, turintis uniformą – didesnis direktorius. Tikrina boarding passus, tada saugumo patikrinimas, tada pasų kontrolė. Dar bus vienas patikrinimas prie vartų, o taip pat ryanair’as visada tikrina boarding passus lėktuve. Bet čia baika. Kazachstane dar tikrina temperatūrą infraraudonųjų spindulių kamerom ir sergančius nukreipia medicinos kontrolei. Vienok saugumo kontrolė verta atskiro komentaro. Jei pakeliui į Bulgariją teko išimti droną, atskirai baterijas, iškrauti kompą, kamerą ir visus laidus, tai čia droną prisiminiau prieš pat kontrolę. Ir surizikavau. Laidų ir pakrovėjų netraukiau. Ir nieko, niekam neįdomu. Ieva, praėjus kontrolę, apsičiupinėjo, kad rankinėje prasinešė buteliuką vabalų, kurių nevalia minėti, naikinimo skysčio pakartotinai procedūrai jau namie.

Vat gurkšnoju alutį už 8 levus, kai toks pats mieste kainuoja 1 ir džiaugiuosi gyvenimu. Kuo brangesnis, tuo juk skaniau. O ir baras juk moka oro uostui didelį mokestį už viską. O ir skraidantys juk pinigais aptekę. O ypač tie, kurie skrenda ryanair – turi prisitaupę juk. Ne, nepagalvokit, kad aš čia kažkaip pagiežingai. Aš čia kažkiek sarkastiškai. Atvirai sakant, nieko kito ir nesitikėjau. Per savaitę pamačiau pakankamai, kad numatyti vietinių elgesio modelius. Galėjo juk būti ir brangiau.

Šiais laikais banko kortele galima atsiskaityti net lėktuve, 13 km aukštyje, o vat Sofios oro uoste – ne visur. Už manęs susidarė eilė piktų diedų su alaus skardinėmis ir kumštukuose suspaustais prakaituotais grynais. Replikų nesupratau, bet maždaug nuspėt galiu:

-Geiropiečių privažiuoja čia su savo kortelėm. Cash is the king čia juk. Greičiau tu, šachta džiūna, bare brangu, o laipins tuoj jau.

Kasininkė baisiai nedraugiška, mat ne klientai ir čia moka jos atlyginimą. Ko jai čia būt su jais maloniai. Neprašau manęs kalbint. Aš intravertas, man kontakto nereikia. Bet bent kažkokį vaizdą sukurt, kad prieš ją ne tuščia vieta, galėtų juk. Kai trečią kartą jos velnio aparatas atsisakė imti mano kortelę (nors ką tik pirkau viskį kitoj ir viskas buvo gerai), pradėjo jaustis kalta ir net nusišypsojo. O gal pasidarė nepatogu, kad pamačiau jos suplyšusius stringus. Nežinau ir dabar jau nesvarbu.

Kokius dar stringus, sakysit? Man belaukiant, kol velnio aparatas vėl atsisakys draugauti su mano kortele, atėjo kažkoks gizelis ir kažko paklausė. Kasininkė atsukus užpakalinę dalį pradėjo visaip lankstytis ir kilot kažkokias dėžes. Ir vat išlindo tuomet josios keliose vietose suplyšę, ružavi stringai. Teko apsimesti, kad stebiu butelius lentynoje, kad sušvelnint jos nuopuolį nuo pjedestalo. Matyt susizgribo, kad šiandien susirado tuos, suplyšusius, mat kiti neskalbti. Irgi nežinau, tik fantazuoju garsiai. Ne, ne apie stringus. Apie motyvus juos dėvėt ir netyčia demonstruot. Ne karvidėje juk dirba. Savo šalį atstovauja.

Moralas – jei jau darote iš savęs viršininką, įsitikinkite, kad bent jau jūsų apatiniai švarūs ir neskylėti.

Nevarginsiu jūsų daugiau. Šiam kartui užteks. Vėliau sudėsiu viską į krūvą, papildysiu koordinatėmis ir nuotraukomis.

Trumpas komentaras, pridėtas jau namie, vietoj ilgo epilogo. Kelionė pavyko. Pavyko keletu aspektų. Pirma – tikrai pigiau, negu kur nors kita šalis prie pvz Viduržemio jūros. Pigiau netgi, negu septynių dienų kelionė į Bulgariją su kelionių agentūra. Antra – neturėjom jokių didelių negatyvių nuotykių, siurprizų ir panašiai, o tai yra exactly as expected. Visa kita – prieskoniai. Trečia – patyriau, pamačiau, paragavau daugiau, negu tikėjausi. Taip pat noriu atkreipti dėmėsį, kad mano kelionių aprašymuose dominuoja sarkazmas, ne pagieža. Todėl taip ir skaitykite.

Na ir visai jau pabaigų-pabaigai trumpas filmukas, susuktas iš oro ir apibendrinantis visą mūsų kelionę.

Iki.

Daugiau nuotraukų čia: https://sillwio.wordpress.com/2017/07/22/bulgaria/