Šis maršrutas pristato lankytojams pačius žymiausius parko gamtinius lobius, slypinčius pačiame Žagarės miestelyje ir jo apylinkėse. Tai – Žagarės ozas, Žagarės dolomitinė atodanga, Žvelgaičių tvenkinys, Žagarės miškas ir kt.

Maršruto pradžia – prie Žagarės ozo. Keliaudami ozu, rasite daug įrengtos rekreacinės įrangos – tai suoliukai, laiptai, pavėsinės, laužavietės, krepšinio ir paplūdimio aikštelės, automobilių stovėjimo aikštelės, tilteliai, paukščių stebėjimo bokšteliai bei informaciniai stendai, kuriuose rasite daug informacijos. Tuo pačiu apžiūrėsite ir Žvelgaičių tvenkinį, įrengtuose dviejuose paukščių stebėjimo bokšteliuose galėsite stebėti gausų tvenkinio paukščių būrį. Žagarės dolomitinė atodanga – vienas žymiausių geologinių paminklų. Žagarės miškas itin įdomus gamtininkams – jame gausu retų ir saugomų augalų bei gyvūnų. Mūšos Tyrelio pelkė – viena iš Natura 2000 teritorijų, esančių Žagarės regioniniame parke.

Maršrutas:

1. Žagarės ozas – ozas – ilgas, siauras, pylimo pavidalo, dažnai vingiuotas kalvagūbris, sudarytas iš smėlio, žvirgždo ir gargždo, sunešto tekančių tirpsmo vandenų į ledyno plyšius ir tunelius. Žagarės ozas tęsiasi nuo latvių kapinių per žydų kapines, Senosios Žagarės katalikų kapinių (Veidės) kalnelį, Senosios Žagarės bažnyčios kalvelę, Kalno gatvės pakilumą, Žvelgaičio piliakalnį, laisvamanių ir liuteronų-evangelikų kapines, Šilelio mišką, Strėlių pušynėlį, Naugardėlio palikumą iki Minčaičių. Ozo ilgis apie 8 km. Žagarės ozas – pats ilgiausias ir įspūdingiausias iš 5 Lietuvoje geologiniais paminklais paskelbtų ozų. Tai paskutinio tirpusio ledyno mums paliktas gamtinis paveldas, susidaręs iš moreninių nuosėdų. 1964 m. ozas paskelbtas geologiniu gamtos paminklu. Įspūdingiausia ozo dalis – Žvelgaičio piliakalnis.

2. Žvelgaičių tvenkinys – šis vandens tvenkinys nuo seno žagariečių yra vadinamas ežeru. Jis yra įrengtas natūralioje dauboje, kuri plyti tarp dviejų Žagarės ozo gūbrių. Šio tvenkinio vanduo sukdavo Zigelio malūno girnas. Žvelgaičių tvenkinį ,,maitina“ senojo Švėtės tvenkinio vanduo, atitekantis perkasa, jungiančia abu tvenkinius. Senojo tvenkinio užtvanka būdavo naudojama vandens lygiui reguliuoti Žvelgaičių tvenkinyje. Malūno darbininkai virš užtvankos įtvirtindavo lentas ir taip pakeldavo abiejų tvenkinių vandens lygį. Apie 1990 m, išleidus iš tvenkinio vandenį, po keleto metų buvo iškasta ir išvalyta didesnė nei pusė tvenkinio dalis. Žvelgaičio tvenkinio pakrantės nuo seno pamėgtos žagariečių bei miesto svečių.

3. Žagarės dolomito atodanga – Žagarėje Švėtės krante atodanga driekiasi apie 50 m. Jos aukštis 3 m. Atodangoje aiškiai matyti dolomitų su gipso priemaišomis klodai. Kažkada čia buvo dolomitų karjeras, tad vietovė duobėta, apaugusi įvairia augmenija. Dolomitinė atodanga geologiniu gamtos paminklu paskelbta 1964 m. 1985 m. priskirta respublikinės reikšmės paminklams. Dolomitas – nuosėdinė uoliena, sudaryta iš to paties pavadinimo mineralo dolomito. Iš šios uolienos pastatyta Senosios Žagarės bažnyčia. Dolomitų karjere netoli žemės paviršiaus slūgsantieji dolomitai buvo kasami dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir iš jų buvo degamos magnezitinės kalkės. 1950 ir 1953 m. šį telkinį žvalgė geologai, kurie nustatė, kad čia dolomitų storis vidutiniškai yra apie 10 m, o jų atsargos apie 6,5 mln. tonų, iš jų 4,2 mln. tonų dolomitų, tinkamų kalkėms gaminti, ir 2,2 mln. tonų, tinkamų keliams tiesti. Šeštame dešimtmetyje čia kasmet buvo iškasama apie 20 tūkst. tonų dolomitų keliams tiesti ir apie 15 tūkst. tonų kalkėms gaminti. Šiuo metu telkinys neeksploatuojamas.

4. Žagarės miškas – iki Žagarės draustinio paskelbimo būdavo kalbama apie Žagarės-Gruzdžių girią ir Žagarės-Jurdaičių miškus. Pirmoji, kaip ir draustinis, prasideda keli kilometrai nuo Žagarės ir nusitęsia už Šelvenų daugiau kaip 16 000 ha. Joje augančius mišrius medynus dalija Mūšos tyrelis, iš kurio išteka Mūša ir Juodupis, o pro Girkančių ir Mikaičių miškus nusrūva Švėtė. Dar iki XII a. čia gyvenę žiemgaliai girioje medžiojo, ganė, žoliavo, rinko uogas, grybus, riešutus ir kitas gėrybes. Ten kovėsi ir su Livonijos ordino riteriais. Medžiai virsdavo medinėmis pilimis, tiltais, pylimų sutvirtinimais, o tankmės ir pelkynai slėpė nuo priešų. Žagarės apylinkėse rasta VI-VIII a. dirbinių, rodančių naudos santykį su giriomis. Negausūs radiniai byloja, kad šios lygumos nebuvo tankiai apgyventos. Čia žaliuota neįžengiamų medynų. Karalius Jogaila ir Didysis kunigaikštis Vytautas Žemaičių krikšto metais už dalyvavimą Žalgirio mūšyje apdovanojo seniūną Kęsgailą giriomis nuo Mūšos ir Pyvesos iki ordino sienos su teise imti apynių ir šieno duoklę. Kęsgailai atiteko diduma šiandien minimos girios, nes kitą dalį valdė didysis kunigaikštis ir Sirevičiai. XVI a. giria priklausė Šiaulių ekonomijai, ją nuomojo didikai. 1780 m. giria buvo išnuomota Kuršo kunigaikščiui. Nuo 1793 m. valdė Zubovai, o nuo 1858 m. – Naryškinai. Pirmieji jaunuolynai pradėti ugdyti 1887 m. Lentpjūvėje išpjautą medžiagą eksportuodavo net į Angliją ir Vokietiją. 1902 m. giria perskirta pusiau: į Gruzdžių ir Žagarės plotus. 1902 m. įrengtas Švedlaukio žvėrynas, kuriame auginti ir taurieji elniai. Prie Naujosios Žagarės palivarko buvusi miško darbininkų artelė tvarkė miškus ir kelius, prižiūrėjo daigynus, kasė griovius, statė tiltus ir tiltelius, tiesė kelius. Už sutvarkytą girią 1903 m. žemės ūkio parodoje Žagarėje Naryškinas buvo apdovanotas. 1905 m. arba po Pirmojo pasaulinio karo iš grafo Naryškino aptvarų į Žagarės miškus pasklidę elniai dar tebepuošia girią. Po Antrojo pasaulinio karo (1960 m.) 2500 ha Žagarės miško paskelbta botaniniu-zoologiniu draustiniu.

5. Švedpolio šaltinis – yra Švėtės vidurupyje, dešiniajame krante (2 km žemiau Žagarės), išteka 1,2 m aukščiau upės vandens lygio. Vanduo veržiasi iš laidžių tarpsluoksninių kvartero nuogulų ir sraunia srovele, dvejomis proveržomis, už 12 m pasiekia Švėtės upę. Šaltinio vandenį alaus gamybai naudojo Kunsmano bravoras, kuris stovėjo netoli šaltinio. Bravoras veikė nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pradžios. Šaltinio vanduo gėlas, prisotintas kalcio ir magnio.

6. Mūšos Tyrelio pelkė – įsteigtas Mūšos tyrelio telmologinis draustinis, kurio tikslas – išsaugoti Mūšos tyrelio aukštapelkės dalį ir apypelkio miškus. Šiame sudėtingame gamtiniame komplekse, kurio plotas 1463 ha, telkšo vienintelis natūralus Joniškio rajone Miknaičių ežeras (5,7 ha). Draustinis įtrauktas į ,,NATURA 2000“ tinklo BAST ir PAST teritorijų sąrašą. Pelkėje gyvena dirviniai sėjikai, tikučiai, gervės, tetervinai, apsistoja migruojantys baltakakčių ir želmeninių žąsų būriai. Į draustinio miškus užklysta lūšis, sutinkamas vilkas, baltasis kiškis. Aptinkamos saugomos vabzdžių rūšys: pelkinis satyras, baltmargė šaškytė, žalvarinis puošniažygis. Didelė retųjų augalų įvairovė. Marius Katiliškis savo knygoje ,,Miškais ateina ruduo“ rašo, jog žemų, plačiai išsikerojusių pušelių gumbai čia kerpėdami lipa iš bruknienojų, iš viržių ir gailių krūmokšnių. Pilka, pelėsiais apsitraukusi samana, nusidraikiusi mėlynių ir spanguolių vaškiniais lapais, traukia kojas iki kelių. O toje kuokštuotoje lygumoje, paįvairintoje neūžaugomis berželiais, spindi kaip milžiniška sustingusi akis ežeras. Net narsiausios uogautojos, nebijančios gyvačių ir uodų, masinamos neliestų bruknių, mėlynių ir vaivorų, Tyrelio akies vengdavo. Taip ir gulėjo ,,sumerkęs savin skubančius prasiirti debesis“ Miknaičių ežeras.

Informacijos šaltinis:
Žagarės regioninio parko direkcija
Šiaulių g. 28, Žagarė, LT-84326, Joniškio r., tel. (8-426) 60809,
El.paštas [email protected],
Svetainė: zagaresrp.am.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *