GAMTOS MOZAIKA

Zanavykų krašte keliautojų akis džiugina atsiveriančios tolumos, gražiai žaliuojantys derlingi laukai. Šakių rajonas – vienas ekologiškai švariausių Lietuvoje. Gamtos grožį čia saugo net septyni valstybiniai draustiniai. Nuo Šakių važiuojant Plokščių, Gelgaudiškio ar Sudargo kryptimis neretai tolumoje miško palaukėse galima stebėti besiganančias stirnas. Vakarinėje rajono dalyje ramiai vingiuoja Šešupė, žymėdama Lietuvos ir ES išorinę sieną su RF Kaliningrado sritimi. Šiaurinėje pusėje driekiasi keliomis dešimtimis upelių ir upeliūkščių, piliakalnių ir pilkapių išmargintos Nemuno pakrantės su gana stačiais, medžiais apaugusiais šlaitais. Nuo Gelgaudiškio iki Žemosios Panemunės apie 40 km tęsiasi Panemunių regioninio parko teritorija, sauganti unikalų Nemuno kraštovaizdį, mažųjų upelių žemupius, vertingų ir retų augalų bendrijas, gamtinę ekosistemą bei istorijos ir kultūros paveldo vertybes.

Maršrutas: Sudargas (24 km) – Gelgaudiškis (14 km) – Plokščiai (15 km) – Ilguva (20 km) – Lekėčiai (10 km) – Novaraistis (25 km) – Lukšiai (8 km) – Šakiai (10 km) – Sintautai (29 km) – Slavikai (15 km) – Sudargas. Iš viso – 170 km asfalto ir žvyrkelio keliais.

SUDARGO PILIAKALNIŲ PANORAMA

Ant Nemuno kranto stūkso 5 piliakalnių kompleksas, menantis čia vykusias kovas su kryžiuočiais. Visi piliakalniai turi savo vardus: Balnakalnis, Žydkapiai, Bevardis, Pilaitė ir Vorpilis. Šis kovų su kryžiuočiais paminklas laikomas svarbiausiu po Kernavės piliakalnių istorine, archeologine ir kultūrine prasme.

Niekur Lietuvoje nepamatysi tokios panoramos, kaip čia – nuo Vorpilio piliakalnio! Čia pat papėdėje – pilkai melsva Nemuno juosta. Jeigu diena giedri ir skaidri, o regėjimas geras, anapus Nemuno galima įsižiūrėti net už 30 kilometrų esančius Tauragės kaminus. O akyliausieji giriasi, vakaruose įmatą net Ragainės ir Tilžės bokštus.
Pakeliui maršrute: Sudargo evangelikų liuteronų bažnyčia ir žymių knygnešių kapai, Kukarskės piliakalnis, Kidulių dvaro sodyba, Kaimelio bažnyčia, „Prisiminimų parkas“ ant Nemuno kranto prie Kidulių, Maštaičių piliakalnis.


GELGAUDIŠKIO DVARO PARKAS

XIX a. vid. Prūsijos baronas Gustavas Henrikas Koidelis ant aukšto Nemuno slėnio šlaito pastatė mūrinius vienaukščius dvaro rūmus, kurie čia stovi iki šiol. Centriniai rūmai laukia restauracijos, o dvaro teritorijoje įsikūrusi Gelgaudiškio specialioji mokykla.

Gelgaudiškio dvaro rūmus supa vienas didžiausių Lietuvos dvarų parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra. Manoma, kad čia senovėje galėjo būti alkas, nes pagonys šventais laikė tuos miškus, kuriuose augo ąžuolai, liepos ir pušys. Visi šie medžiai auga čia nuo senų laikų.

Parke įrengtas pažintinis takas (2,5 km), kuriame galima pasigrožėti ir retais medžiais: juodąja pušimi, veimutine pušimi, raudonuoju ąžuolu, paprastuoju buku, europiniu maumedžiu, raudonžiedžiu kaštonu. Didelių ąžuolų yra per keturis šimtus, kai kurie yra 26 m aukščio ir iki 1,5 m skersmens. Ketureilėje sidabrinių klevų alėjoje drevėse peri didysis dančiasnapis, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Dar neseniai parke augo storiausia ir aukščiausia Suvalkijos eglė (aukštis – 41,5 m, skersmuo – 133 cm). 2010 m. pavasarį miškininkai, dalyvaujant būriui smalsuolių, nudžiūvusią eglę nupjovė ir paliko tik kelmą. Suskaičiavus rieves paaiškėjo, kad eglė buvo apie 155 metų amžiaus.

Parke daug įdomių, legendomis apipintų objektų: Asesoriaus kapas, Velnio kalnas, Baronkapinės (baronų Koidelių kapai), Pakaruoklių kalnas, tyro vandens šaltinėlis. Ypač įdomi parko vieta, vietinių vadinama „žvaigžde“. Tai aikštelė, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos. Pasakojama, kad dvarininkai medžioklių metu šioje vietoje pietaudavo ir tuo pačiu stebėdavo perbėgančius žvėris.

Už kelių kilometrų į šiaurės rytus nuo Gelgaudiškio prasideda Rečių botaninio – zoologinio draustinio teritorija, kuri apima netoli Gelgaudiškio esantį Aukštojo Gelgaudiškio mišką bei tarp jo ir Nemuno esančias pievas. Draustinyje saugomos Nemuno salpai būdingos užliejamų pievų bendrijos, paukščių perimvietės, plačialapių miškų gyvūnija. Iki vasaros vidurio vakarais čia galima klausytis griežlių „koncertų“.

Pakeliui maršrute: Gelgaudiškio Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia, Pakalniškių kapinynas, Stulgių piliakalnis.

PLOKŠČIŲ PAŽINTINIS TAKAS

Žalias ir ramus Plokščių miestelis istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1561 m., o medinės Plokščių Švč. Mergelės Marijos bažnyčios bokšte tebeskamba 1573 m. išlietas žalvarinis varpas, vienas seniausių Lietuvoje. Žymiausias lankytinas vietas galima apžiūrėti vaikštant Plokščių pažintiniu taku (bendras takų ilgis apie 7 km).

Tautodailininko Zigmo Sederevičiaus medžio skulptūromis puoštas takas veda žemyn į Didžiupio upelio slėnį, į legendomis apipintą Šventaduobę. Pirmasis altorėlis ir koplytėlė buvo mediniai, pastatyti XIX a. Šie greitai supuvo, todėl tarpukaryje vietos ūkininko rūpesčiu Šventaduobė buvo atnaujinta – iš lauko riedulių išmūrytas altorėlis ir siena. Čia galima paragauti šalia trykštančio šaltinio vandens. Sakoma, jis turi ypatingų galių. Vasarą Šventaduobėje vyksta religiniai ir kultūriniai renginiai.

Toliau pažintinis takas veda pro Plokščių-Vaiguviškių piliakalnį. Tai didoka, aukšta, iš visų pusių giliomis daubomis apsupta plokštuma su gamtinėmis kliūtimis.  Piliakalnis apardytas arimų, apaugęs eglėmis ir kitais medžiais. Šalia piliakalnio teka mažas Vaiguvos upelis, miestelyje pereinantis į natūralią Vaiguvos upę-gatvę. Tai – unikali vieta. Vietos gyventojai savo namus pasiekia tik eidami ar važiuodami upelio vaga. Į Vaiguvą suteka keletas šaltinių, todėl vanduo čia visada švarus ir šaltas, o dugnas nusėtas akmenukų. Važiuojamoji upės-gatvės dalis tęsiasi daugiau nei puskilometrį. Čia galima smagiai pabraidžioti ar pasivažinėti dviračiu. Automobilių eismas neseniai buvo uždraustas, siekiant sumažinti taršą.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Vaiguvos upelyje gulėjo didžiulis riedulys, ant kurio pasivaikščiojimų metu ilsėjosi ir rašė Vincas Kudirka. Pirmojo pasaulinio karo metais šis akmuo buvo susprogdintas. Iš jo Stulgių kaimo ūkininkas pasigamino girnas, kuriomis buvo spaudžiamas sėmenų aliejus. Vėliau aliejinė buvo uždaryta, o girnos surastos ir 1970 m. pastatytos miestelio centre. Iki šiol jos vadinamos V. Kudirkos akmeniu.

Pakeliui maršrute: tautinio atgimimo veikėjo P.Kriaučiūno sodybos vieta, memorialas „Kančių keliai“, miestelio laikrodis, Plokščių prieplauka ir poilsiavietė prie Nemuno, Šilvėnų piliakalnis.


NYKOS KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Į pietvakarius nuo Ilguvos driekiasi dalis Panemunių regioninio parko saugomų teritorijų, kur leidžiama lankytis tik mokslo tiriamaisiais, mokomaisiais ar pažintiniais tikslais. Velniaravio rezervate saugomi seni skroblai ir kiti brandūs sengirės medžiai. Nykos kraštovaizdžio draustinyje – Nykos ir Nykutės upelių eroziniai slėniai su Misiūnų ir Dulinciškių piliakalniais. Keliautojų akis džiugina įspūdinga natūrali gamta: statūs šlaitai, gražūs slėniai, raguvos, paslaptingi piliakalniai, aukšti paparčiai, reti augalai (gauruotieji gvazdikai, gegužraibės, dygiosios slyvos ir kt.), ūdrų buveinės, mažųjų erelių rėksnių ir tulžių perimvietės.

Netoliese esančiame Ilguvos dvare vaikystės metus (apie 1918-1921 m.) praleido garsi akloji dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. Nykos slėnis jos prisiminimuose buvo lyg kokia užburta vieta: vėsi ramuma, tylus upelio čiurlenimas, neaprėpiama žibučių karalystė ir žemai Nemunu pūškuojantis garlaivis.
Senolis Ilguvos ąžuolas – valstybės saugomas gamtos paminklas. Jam gali būti daugiau nei keli šimtai metų, o kamieno apimtis – didžiausia visoje Panemunių regioninio parko teritorijoje. Ąžuolas auga pietiniame Ilguvos kapinių pakraštyje, už kapinių tvoros.

Pakeliui maršrute: Ilguvos dvaras, Ilguvos medinė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, Nykos kryžių ansamblis Mikniškių k., Žuklijų ir Joginiškių piliakalniai, Paežerėlių Šv.Angelų Sargų bažnyčia, Setošino dvaras, XIX a. grūdų sandėlis – „špykėrė“, Ž.Panemunės dvaras, Ž.Panemunės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia, Ž.Panemunės piliakalnis su poilsiaviete, Pavilkijo autokroso trasa.

Šiltuoju metų laiku ties Pavilkiju kursuoja automobilių keltas per Nemuną į Vilkiją.

LEKĖČIŲ PAŽINTINIS TAKAS

Lekėčių miškai gražūs, kurortiniai, daugiausiai pušynai. Čia randama daug mėlynių, bruknių, grybų, raistuose – spanguolių. Miške galima pamatyti šernų, stirnų, elnių, lapių, mangutų, kiaunių, yra netgi baltųjų kiškių, kurie labai reti Lietuvoje: žiemą jie balti baltutėliai, o vasarą – pilkesni. Netoliese – Liekės kraštovaizdžio draustinis, saugantis Liekės upelio erozinio slėnio kraštovaizdį ir retus augalus.

Pasivaikščioti ir su apylinkių gamta susipažinti kviečia Lekėčių pažintinis takas. Tako trasa veda ratu 4 km. Pradėti keliauti rekomenduojama dvejose vietose, kur stovi pažintinio tako schemos-stendai ir yra aikštelės transportui palikti – iš Lekėčių miestelio (už bažnyčios, Pušyno g. gale) arba nuo Lekėčių girininkijos Gamtos ir miškininkystės informacinio centro (pavažiavus kelis kilometrus nuo bažnyčios Mikytų kryptimi). Trasa sužymėta rodyklėmis, o pakeliui apie gamtą „pasakoja“ 11 informacinių stendų. Įdomu pasivaikščioti buvusio siaurojo geležinkelio pylimu, medžių viršūnėse pasidairyti paukščių lizdų ir darbščiųjų genių, gera atsigaivinti tyru šaltinio vandeniu.

Lekėčių girininkijos pastate įsikūręs Gamtos ir miškininkystės informacinis centras – muziejus (Lekėčių k., tel.: 8 345 47760). Čia surinkta per tūkstantį eksponatų: gyvūnų iškamšos, drugių ir vabzdžių kolekcijos, brakonierių darbo įrankiai, gamtos išdaigos. Apie šio krašto gamtą mielai papasakoja girininkijos darbuotojai. Muziejų itin mėgsta vaikai, o ir suaugusieji čia sužino įdomių faktų apie gamtą. Turint laiko, galima pasižiūrėti dokumentinių filmų apie Novaraisčio ornitologinio draustinio gyvenimą, pasiklausyti įrašytų paukščių balsų.

Prie Mikytų – Lekėčių kelio, vos keli šimtai metrų nuo Lekėčių girininkijos, trykšta tyro vandens šaltinėlis, vadinamas Didžiuoju šaltiniu. Tai ilgiausias ir vandeningiausias Rūdšilio girios šaltinis – 1,5 km ilgio kairysis Liekės intakas, anksčiau buvęs gerokai vandeningesnis, garuojantis net per speigus. Sakoma, kad visiems naudinga atsigerti Didžiojo šaltinio versmių vandens ir nusiprausti – jauniems, kad veidas skaistus būtų, o seniems visus rūkus nuo akių nuima… Dar ir po Pirmojo pasaulinio karo čia suvažiuodavo aplinkinių kaimų žmonės žlugto velėti. Pamažu skalbyklos sunyko, o per Antrąjį pasaulinį karą eglynėliuose žmonės slėpė gyvulius. Prieškaryje, kol buvo žaliavos, Didžiojo šaltinio kairiajame šlaite buvo įsikūręs „smalinis“ – primityvus kelmų perdirbimo fabrikėlis.

Pakeliui maršrute: Lekėčiuose – Šv. Kazimiero bažnyčia, paminklas Lietuvos Nepriklausomybei, paminklas žuvusiems Žalgirio rinktinės partizanams; partizanų atminimo vietos ir slėptuvės Rūdšilio girioje, privatus kraštotyrininko V.Mašanausko muziejus (Lekėčių k., tel.: 8-345 68838, 8-672 91411).


NOVARAISČIO ORNITOLOGINIS DRAUSTINIS

Novaraiščio raistas-aukštapelkė susiformavo iš užakusio ežero. Iki 1957 m. pelkė kartu su prieigose augančiais pušynais užėmė apie 1000 ha plotą. Jau tada joje gyveno įvairūs paukščiai, vaikus vedė vilkai, gyveno šernai, būta daug žalčių, gyvačių.

Ramų raisto gyvenimą sutrikdė tuometinės valdžios sumanymas čia kasti durpes. Durpininkų veiklą dabar primena nykstančios gyvenvietės ir gamybinio centro likučiai, nepanaudotos durpių stirtos. Durpynas uždarytas 1989 m. Miškininkai, perėmę durpyną savo žinion po 1992 m. gaisro, rekonstravo užtvanką ant Novos upės ir, pasinaudojus buvusio geležinkelio pylimu, patvenkė šiaurinę Novaraisčio dalį, po vandeniu paskandindami apie 500 ha durpyno plynumų.

Novaraistyje ir aplinkiniuose miškuose daug miško gėrybių: grybų, gervuogių, aviečių, spanguolių. Draustinyje aptikta daug paukščių rūšių, įtrauktų į ES saugomų gyvūnų sąrašą: gulbės giesmininkės, juodakakliai kragai ir kt. Kasmet rugsėjo – spalio mėnesiais prieš išskrendant į pietus čia būriuojasi net keli tūkstančiai ilgakojų gervių. Svarbu nepamiršti žiūronų. Dalį Novaraisčio draustinio galima apžvelgti iš lankytojams įrengto apžvalgos bokštelio.
Pakeliui maršrute: Staliorių koplyčia, Bališkių vėjo malūnas.


ZYPLIŲ DVARO PARKAS

Zyplių dvarą XIX a. viduryje įkūrė Polocko gubernijos dvarininkas Jonas Bartkovskis, vėliau valdymą perėmė grafas Tomas Potockis. Dvaras išliko iki šių dienų ir yra vienas iš labiausiai lankomų objektų Šakių rajone. Buvusiose dvaro arklidėse įrengta Zyplių dvaro galerija, kur nuolat eksponuojama daug meno dirbinių ir vyksta kultūriniai renginiai.

Dvaro pastatus supantis parkas užima 21 ha teritoriją. Iš pradžių, XIX a. viduryje, čia augo tik vietiniai medžiai. Vėliau grafas T. Potockis iškasė du tvenkinius, pasodino egzotinių medžių ir krūmų, įrengė oranžeriją, pavėsinių, voljerų fazanams. Parteryje priešais rūmus buvo fontanas, per kanalus nutiesti tiltai. Šiuo metu parke auga nemažai vertingų rūšių medžių: platanalapiai ir sidabriniai klevai, paprastieji ir raudonieji ąžuolai, baltosios ir balzaminės tuopos, europiniai ir Sukačiovo maumedžiai, juodosios pušys, sidabriniai kėniai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, kamštiniai skirpstai. Parko pasididžiavimas – popiržievis beržas, kurio skersmuo 75 cm. Tikrais milžinais užaugo paprastieji uosiai (skersmuo – 1,15 m, aukštis – iki 30 m).

Dar ne taip seniai čia augo įspūdingas, apie 360 metų senumo ąžuolas. Seni žmonės esą iš dar senesnių girdėję, kad ant ąžuolo šakos ponas kardavęs nepaklusnius baudžiauninkus. Senolis ąžuolas nuvirto 2008 metų vasarą, minint parapijos 200-ąsias metines. Ten ir paliktas gulėti. Iš pietų pusės prie ąžuolo veda skroblų alėja, iš vakarų iki rytinės parko ribos – liepų alėja.

Pakeliui maršrute: Lukšiuose – „Siesarties vingio“ parkas, Šv. Juozapo bažnyčia, Atminties koplytėlė, paminklai žymiems šio krašto žmonėms; Šakiuose – Zanavykų krašto muziejus, Šakių dekanato muziejus, paminklas dr.V.Kudirkai, Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia, Evangelikų liuteronų bažnyčia; Sintautuose – poeto P. Vaičaičio tėviškė, kalbininko J. Pikčilingio  muziejus, kunigo A. Tatarės memorialinė ekspozicija, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia.


NOVOS HIDROGRAFINIS DRAUSTINIS

Manoma, kad nuo Novos upės pavadinimo kilo Zanavykų pavadinimas (rusų kalba – Za Novoj). Novos upės ištakos – Novaraisčio pelkėje. Upė vinguriuoja lygumomis, o jos vanduo gaivina pakrantėse tankiai suvešėjusius lapuočius medžius ir krūmus. Žiemą upė užšąla iki dugno. Dėl karštą vasarą smarkiai nusenkančio vandens lygio ir gausių išvartų upė yra sunkiai įveikiama baidarių mėgėjams, tačiau entuziastų vis atsiranda. Jei kai kuriose atkarpose dar galima upėje prasiskinti kelią, tai Novos hidrografinio draustinio teritorijoje savavališkai kirsti išvartas – draudžiama.Draustinis siekia išsaugoti Novos upės slėnio atkarpą limnoglacialinėje (ledyninių ežerų) lygumoje, 453 ha plote. Ties Rūgių kaimu yra išlikę nebeveikiančios užtvankos liekanų ir XIX a. pab. kaimo koplyčios griuvėsiai. Ties Panovių kaimu Nova įteka į Šešupę.

Pakeliui maršrute: Klepų piliakalnis, Suodžių koplyčia.


ŠEŠUPĖS PAKRANTĖMIS

Šešupė – didžiausia Suvalkijos upė bei vienas didžiausių ir ilgiausių Nemuno intakų, pagal švarumą laikoma antra Lietuvos upe. Upės slėnis negilus, su įmantriais vingiais. Kitapus Šešupės – jau Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis, o upė žymi Lietuvos ir ES išorinę sieną. Keliautojai pasienio teritorijoje privalo su savimi turėti asmens dokumentus.
Šešupė vilioja žvejus – čia yra šapalų, kuojų, strepečių, raudžių, karšių, salačių, karosų, lynų, karpių, neršti atplaukia žiobrių. Nemažai sugaunama lydekų, ešerių, kartais užkimba vienas kitas upėtakis.

Rami upės tėkmė ir kliūčių nebuvimas idealiai tinka pradedantiesiems vandens turistams. Plaukimui baidarėmis pasienio zonoje reikalingi leidimai, kurie nemokamai išduodami pasienio užkardoje Kudirkos Naumiestyje. Baidares galima išsinuomoti Kudirkos Naumiestyje (tel.: 8-345 57374, 8-647 34166) ir Šilgalių kaime (tel.: 8-678 44529).

Šakių rajono teritorijoje palei upę įkurti net trys draustiniai: Šešupės valstybinis kraštovaizdžio draustinis, Jotijos valstybinis hidrografinis draustinis ir Aukspirtos valstybinis hidrografinis draustinis. Palyginus nedidelėje atkarpoje nuo Kudirkos Naumiesčio iki Slavikų aptikta 15 akmens amžiaus dirbinių radimviečių. Vien vaizdinguose Gluobių šilo pakraščiuose aptikti net šešių akmens amžiaus gyvenviečių pėdsakai.

Už Slavikų keliaujant žemyn upe (iki Jotijos – apie 16 km), Šešupė daro staigius posūkius ir kilpas. Tai visiškai neapgyvendintos vietovės, todėl čia galima mėgautis natūralia gamta ir visiška ramybe.

Pakeliui maršrute: Turčinų (Ročkų) piliakalnis, Šilgalių dvaras, Panoviuose – skulptūra baletmeisteriui Juozui Lingiui, paminklas žuvusiems Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanams, privatus T.Durstinienės Panovių buities muziejėlis (Panovių k., tel.: 8-612 85132); Slavikuose – Šv. Onos bažnyčia, 9 garsių knygnešių kapai ir stogastulpis jiems atminti.


KURYNĖS DENDROLOGINIS PARKAS

Tarp Slavikų ir Šilgalių esančiame Juškakaimių kaime verta aplankyti ir pasigrožėti Zigmo Naujokaičio sukurta Kurynės dendrologinio parko aplinka. Parko plotas 6,8 ha. Pagrindinės parko dalys yra Vingio ir Plautupio sodai, kuriuose auga dekoratyvinių medžių kolekcija. Pagrindinę parko dalį juosia Siesarties upelio vingis. Iš rytų, pietų ir vakarų supa aukšti skardžiai, kuriuos kerta dvi gilios sausvagės. Rytų pusėje esanti sausvagė nuo seno vadinama Plautupiu. Pietų pusėje dar yra Kalno sodas, o vakarinę dalį užima Šilelis, kuris ilgainiui turėtų virsti miško parku.

Prie įvažiavimo į parką, šalia jubiliejinio Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečio ąžuolo, stovi ąžuolinis koplytstulpis Šv. Dzidoriui, artojų globėjui.

Informacijos šaltinis: tic.sesupe.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *