Vienas pagrindinių faktų, kuriuos žinome apie Velykų salą yra tas, kad tai ne salynas. Aplink šią salą nėra kitų salų ir tai atokiausia sala iš visų apgyvendintų salų Žemėje, kurią supa tik platus ir tuščias vandenynas. 

Apart atokios geografinės padėties, Velykų sala dar garsėja savo masyviomis akmens skulptūromis, vadinamomis „Moai”.


Didžiausias jų – „El Gigante” stovi netoli Rano Raraku kasyklos ir yra kiek didesnė nei 22 metrų aukščio. El Gigante stebina savo svoriu, siekiančiu 160-182 tonų. Šis galiūnas sveria kiek daugiau nei du pilnutėliai Boeing 737 lėktuvai. El Gigante buvo neįveikiama net patyrusiems Velykų salos skulptūrų statytojams. Ekspertai mano, jei skulptoriai ir būtų užbaigę skaptuoti šią Moai, salos gyventojai nebūtų pajėgę jos perkelti į kitą vietą.

Didžiausia kada nors pastatyta Moai skulptūra Velykų saloje – Paro, buvo 10 metrų aukščio ir svėrė 75 tonas.


Moai skulptūros, dažnai vadinamos galvomis yra neproporcingo dydžio kūnai, dažnai iki pusės palaidoti purve. Nors visai neseniai jos buvo daugelio sąmokslo teorijų ir mitų objektais, vis dėl to mūsų laikas liko tik kelios paslaptys, gaubiančios šiuos statinius. Mokslas jau sugebėjo paaiškinti, kas juos pastatė. Manoma, kad tai padarė salos kolonistai – ankstyvieji Rapanui žmonės, atvykę iš Polinezijos salų. Moai skulptūras statė skaptuodami minkštą uolieną ir švelniai poliruodami, trinant pemza. Taip pat buvo išsiaiškinta, kad skulptūros į kitas vietas buvo gabenamos medinėmis rogėmis su pritaisytais volais bei virvėmis. Saloje jos buvo pastatytos tarp 1250 ir 1500 metų, kaip gynybinė siena tarp kaimo ir chaoso t.y. vandenyno.


Dvi pagrindinės  Velykų salos gentys gyveno atogrąžų miške, tikrame maisto rojuje, todėl turėjo daugybę laisvo laiko didžiam darbui – statulų statymui.

Pasak saloje gyvenančio archeologo Edmundo Edwards, polineziečiai pradžioje plaukiodavo dideliais atstumais pirmyn ir atgal tarp Ramiojo vandenyno salų. Tačiau palaipsniui jie išnaudojo visus didelių ir stambių medžių resursus, prarasdami galimybę statyti dideles kanojas, kuriomis galėtų vėliau plaukioti. Jie tapo savo įkaitais. Senuose buitiniuose atliekų sąvartynuose atrastos žuvų kaulų liekanos patvirtina šią teoriją, įrodydamos, kad polineziečiai turėjo tenkintis kaskart vis smulkesniais laimikiais, proporcingai mažėjant galimybėms išplaukti į tolimą žvejybą.

Velykų sala yra vos 72,45 km2 dydžio. XVI ir XVII amžiuje pastebimas salos klestėjimo periodas. Tuo metu statulų gamyba spartėjo, o gyventojų skaičius išaugo iki apytikriai 40000. Bet maždaug 1160 metais klestėjimas blėso ir saloje šiuo metu liko gyventi vos 2000 žmonių. Jos kraštovaizdis nykus, medžiai nebeauga, išskyrus keletą invazinių ir problematiškų eukaliptų giraičių.


Kaip tokie pakankamai protingi žmonės, kurie primityviais laivais sugebėdavo įveikti tūkstančius kilometrų Ramiuoju vandenynu ir sukurti didžius inžinerijos projektus – Moai statulas, nesugebėjo susidoroti su tokia akivaizdžia, pražūtinga lemtimi? Viskas tikriausiai yra paprasčiau, nei mes įsivaizduojame. Pamenate istoriją apie Nauru salą ir jos žmones? Velykų salos gyventojai panašiai sunaikino savo salą ir nuo nykimo negalėjo apginti net vis didėjančios Maoi.

Lyg to įrodymas: prieš keletą metų  vietiniai Velykų salos gyventojai suprato, kad gali gaudyti omarus, besiveisiančius aplink salą ir, pardavinėdami juos, gerai užsidirbti. Dar nenujaučiate, kur link istorija pakryps? Jie juos gaudė ir pardavinėjo be jokių ribojimų, kol jų –  aplink Velykų salą nebeliko!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *