Šilvai dedikuota šventykla, Radžaradžos I pastatyta Tandžavūre, turi būti vertinama kaip vienas žymiausių iš visų hinduizmo paminklų Azijoje, ne vien dėl jos didžiulio masto, bet ir dėl statybos technikos tobulumo bei architektūrinės koncepcijos aiškumo. Iš įrašų, juosiančių pastato pagrindą, daug žinoma apie šventyklos globėją ir statybos aplinkybes. Keletą kartų buvusi apleista ir vėl rekonstruota, dabar šventykla dar kartą tapo gyva maldų vieta.
Radžaradža I (valdęs 985 – 1014 metais ) pirmasis iš Čolos dinastijos karalių pasirinko Tanžavūrą kaip savo besiplečiančių valdų sostinę. Iš šio miesto, strategiškai patogiai išsidėsčiusio prie Kaverio upės, tekančios per tamilų krašto vidurį, derlingos deltos, Radžaradža rengė karinius žygius po visą Pietų Indiją, taip pat į Orisą ir Šri Lanką; manoma, kad jo pasiuntiniai pasiekę net Sumatrą.
Pasak Tandžavūro šventyklos sienų įrašų, Radžaradža asmeniškai domėjosi šio paminklo statyba ir pats pasirūpino, kad bokšto viršuje būtų įrengtas pinaklis, žymintis statybos darbų pabaigą. Kartu su karalienėmis Radžaradža dovanojo šventyklai keletą auksinių ir sidabrinių religinių paveikslų. Be to, įrašuose minimi 600 žmonių, dirbusių statant šventyklą, nurodomas jų darbo užmokestis. Į tą sąrašą įtraukti šokėjai ir šokėjos, dainininkai ir muzikantai, kriauklių pūtikai, skėčių nešiotojai, žibintininkai, puodžiai, skalbėjai, astrologai, siuvėjai, dailidės ir gėlininkai. Nors šventykla buvo pastatyta jos karališkajam globėjui šlovinti, formaliai ji buvo skirta Šivai, Radžaradžešvaros, vėliau – Brihadyšvaros vardu. Kaip įprasta Šivos šventyklose, ši dievybė garbinama simboline forma – kaip falas, arba lingamas. Šis 4 metrų aukščio lingamas buvo ištašytas iš bazalto ir nugludintas.
Brihadyšvara – puikiausias Pietų Indijos šventyklų architektūros pavyzdys. Šventykla stovi viduryje didžiulio stačiakampio, sienomis apjuosto kiemo su kolonų eilėmis, kur įrengtos mažos šventyklėlės. Įėjimas į kiemą – pro rytų šono viduryje esantį stačiakampį vartų statinį, dengtą stogu cilindriniais skliautais; nedideliu atstumu už kiemo ribų atskirai stovi dar vieni, didesni ir aukštesni to paties tipo vartai.
Tandžavūro šventyklos širdis – kvadratinio plano šventovė su lingamu centre; ją juosia dviejų aukštų koridoriai. Į vidų patenkama pro siauro vestibiulio šoninius įėjimus, į kuriuos veda laiptai iš šiaurės ir pietų pusės. Į rytus nuo šventovės – dvi erdvios kolonų salės. Jų išorinės sienos remiasi į dvi pamatines karnizų eiles, kurių viršūnė turi žvėrių torsų frizą. Ant šio pagrindo – viena virš kitos dvi sienų atkarpos su piliastrais, virš kurių kyšo stogo atbrailos. Giliose nišose – hinduizmo dievybių skulptūros, o vertikaliose įdubose tarp jų – reljefiškai iškalinėti plokšti piliastrai.
Aukštai iškilęs piramidinis bokštas turi 13 aukštų, laipsniškai žemėjančių viršaus link. Kiekvienas aukštas baigiamas parapetu, kurį sudaro dekoratyvūs skliautuoti ir kupoluoti stogai, labai būdingi Pietų Indijos šventykloms. Šventovės bokštą dengia didelis pusiau sferinis stogas, iš kurio kyla varinio indo pavidalo fiala, įrengta paties Radžaradžos.
Tandžavūro šventykla pastatyta vien iš granito luitų, sudėtų vienas ant kito be rišamojo skiedinio. Bokštą sudaro eilės viena ant kitą dalinai dengiančių akmens plytų, viršūnės link tolygiai pasislenkančių į vidų, kol jas uždaro pusiau pusiau sferinis stogas. Nors bokštas tuščiaviduris, jam pastatyti buvo sunaudotas milžiniškas akmens kiekis – beveik 17 000 m3. Kadangi granito kaimynystėje nėra, grubiai atskeltą medžiagą teko atsigabenti upe iš skaldyklos, esančios maždaug 45 km nuo Tandžavūro aukštupio link.
Mokslininkai spėlioja, kaip blokai buvo pakeliami į viršutinius šventovės bokšto aukštus. Apie 6 km į šiaurvakarius nuo Tandžavūro yra kaimas, vadinamas Sarapalamu, tai yra Miškingu pastolių slėniu. Manoma, kad iš čia augančių bambukų buvo gaminami pastoliai, laikiusieji pakylą, vedančią į šventovės bokšto viršūnę. Pasak kitos versijos, aplink bokštą spirale sukosi molžemio pakyla, kuria buvo velkamos granito plytos. Nepaisant, kokiu metodu iš tikro naudotasi, bokštas tvirtai stovi iki šiol kaip puikus Čolos statytojų meistriškumo liudijimas.
Tinko ornamentais granitiniai bokšto elementai buvo papuošti XVIII – XIX amžiais, kai, vadovaujant Tandžavūro marathams, šventykla buvo atnaujinta. Tačiau prieš tai, XVII amžiuje, najakai baigė statyti išorinę šventyklos salę ir pastatė paviljoną didžiulei Nandino, Šivos jaučio, skulptūrai, stovinčiai kaip atskiras paminklas komplekso priekyje. Be to, najakai pastatydino puikiai dekoruotą Subrahmanjos šventyklą ir deivės šventovę, sudarančią dalį šventyklos komplekso. Šie po Čolų valdymo sukurti statiniai liudija Brihadyšvaros, kaip karališkojo memorialinio paminklo, svarbą ir vėlesniais laikais. Tačiau didžiausi nuopelnai čia priklauso Radžaradžai ir jo pagrindiniam architektui.
Šventovės bokštas – 25×25,60 m aukščio
Pusiau sferinis stogas – 7m skersmens, 7 m aukščio
Sienomis apjuostas kiemas – 241×121 m
Šaltinis: „Pasaulio architektūros stebuklai” Alma Litera
pirmas 
Loreta 
Aruna