Birmos, dabar vadinamos Mianmaru, karalius Mindonas norėjo palikti kažką įsimintino ateinančioms kartoms. Kaip didelis knygų mylėtojas, jis manė, kad literatūra yra vienas vertingiausių pažangios visuomenės elementų, todėl nusprendė, kad po savęs paliks knygą. Ir ne bet kokią – bet didžiausią knygą pasaulyje.
Karalius norėjo, kad knyga išliktų ir po penkių tūkstančių metų, bet popierius tam netiko. Todėl 1860 metais, tuometinėje Birmos sostinėje – Mandalajuje, pradėjo grandiozines knygos statybas ir šiame mieste ant aukštos kalvos iki šiol stovi didžiausia knyga Pasaulyje. Knygos matmenys yra įspūdingi: ją sudaro 730 lapai ir 1640 puslapiai. Kiekvienas puslapis yra padarytas iš pačioje vietovėje išgaunamo marmuro, ant kurio iškalta maždaug po šimtą eilučių.
Ir tai dar ne viskas, – kiekvienas puslapis yra apie 1 metro pločio ir 1,5 metro aukščio. Kad galėtų laisvai stovėti, kiekvienas puslapis yra maždaug 12 centimetrų pločio. Kiekviena akmeninė plokštė turi po atskirą spindinčią baltą pagodą ir stogą, kuri saugo ją nuo niokojančių gamtos veiksnių ir stichijų. Ir visos jos yra išdėliotos ratu, aplink centre stovinčią vieną auksinę pagodą – žinomą, kaip Kuthodaw Pagoda.
Sudėjus visas šias pagodas kartu, jos suformuoja didžiausią knygą pasaulyje. Štai, kuo šiandien Kuthodaw Pagoda išgarsėjo visame pasaulyje.
Knygoje nepasakojama apie karaliaus Mindono gyvenimą. Joje užrašytas Paili kanonas – raštų rinkinys pagal Theravados budizmo tradicijas. Pirmasis toks rinkinys buvo parašytas maždaug prieš du tūkstančius metų ir Mindonas manė, kad šie raštai tinkamai atspindės jo gyvenimą. Taip manoma todėl, kad net 730 šios knygos puslapiuose minimas karaliaus kelias į šlovę.
Kad suvoktumėte visą šio unikalaus projekto mastą, muziejaus teritorijoje įdiegtas visos knygos modelis. Čia puikiai atsiskleidžia centrinė auksinė pagoda.
Šios knygos atsiradimo istorija yra ne mažiau įdomi. Marmuras knygos statyboms buvo išgaunamas už trisdešimties ir atgabenamas į Mandalajų upe. Kai 1860 metais buvo pradėti darbai, akmenys buvo apdirbami didžiuliame sąsiauryje, o prie šventųjų raštų plušo šimtai vienuolių. Kiekviena akmenyje iškalta raštų eilutė buvo užpildyta auksiniu rašalu. Budistų vienuoliai iki šiol saugo ir prižiūri šią vietovę.
Prireikė 8 metų, kad pastatyti šią knygą, o visuomenei pirmą kartą ji buvo atverta 1868 metais. Pradžioje kiekviena lentelė turėjo po krepšelį su brangakmeniu ant viršaus. Tačiau 1880-aisiais, britams įsiveržus į šiaurinę Birmą, brangakmeniai buvo pavogti.
1890 metais buvo vykdoma knygos restauracijos darbai, tačiau tik XX amžiaus antroje pusėje knyga atgavo savo senąją didybę.
Dabar ji pritraukia turistus ir ypač budistus iš viso pasaulio. Sakoma, kad gražiausias laikas aplankyti ją – vos pradėjus švisti. Panašu, kad karaliaus Mindono sumanymas išsipildė, ir knyga neša džiaugsmą daugybei ateinančių kartų.
pirmas 
Loreta 
Aruna