Ukraina: "Езжайте медленно, у нас очень плохие дороги"

Sveiki,

Kelionių aprašymų plunksną aštrinau jau senokai. Vis negalėjau atsigauti po road.lt subyrėjimo nokauto, kai atrodė užkurtas variklis veikė visu pajėgumu ir kaip koks Černobylio reaktorius sprogo evakavęs visą Pripetės miestą... O.k., padėkime lyrinius nukrypimus ir asmenines nuoskaudas į šalį ir pradėkime naują istoriją čia.

Vėlykų antrosios dienos ankstyvas rytas. 6 valandą 24 minutės Opel Astra dyzeliukas pradeda kaisti nuo Kėdainių tolių. Maršrutas Kėdainiai - Lvovas, kuris turėjo būti įgyvendintas praėjusių metų vasarį pagreitį įgavo tik dabar. Kitas metų laikas ir kiti žmonės. Tiksliau žmonių nėra. Šiais laikais, jei neturi naparnikų „iki grabo lentos“, tai į kelionę dėl visų atsisakiusių nevažiuok arba jei noras didesnis už aplinkybes – važiuok! Kadangi niekas prie mūsų prisijungti nenorėjo, opelį pastatėm pas Loretą aikštelėj 6lt/parai ir parėjom namo :)

Noras keliauti šventė triuškinamą pergalę. Pasiemiau Simą iš darbo (ji baigė dirbt 5 ryto). Nusiprausėm, įsimetėm kelis rakandus, sklidinai pagirdėm baką ir pusė septynių patraukėm link Ukrainos. Lyg tyčia magelis užplešė Melanie Fiona gabalą “Monday morning”, kurioje dainuoja my darling baby..this is a warning…said that im leaving..on monday morning. Ir iš tikrųjų buvo pirmadienis, iš kur ji galėjo žinoti :}. Sima lužo gale, o aš sukiodamas baranką besišypsantis tirpdau kilometrus. Artėjant prie Balstogės ant namo užrašas “Nie dla idiotow”. Media Markt. O vėliau viskas lietuviškai: mažiausios kainos tralialia. Žodžiu nuo Lietuvos sienos nuvažiavus 150km Lenkijoje lietuviškai vis dar viliojami lietuvaičiai su žvangančiais auksiniais. Įdomu kaip jiems sekasi. Pravažiavę Balstogę stojam pusryčio. Mano gaminti sumuštiniai su kumpiu patenkina visas užgaidas. Žinau, jų paraugauti šiuo metu norite ir jūs! Ar ne Arūna, Andriau, Alvydai, Vaidai, Aušra, Eugenijau, Nerijau, Andriau, Dainius ir visi kiti? :)

Važiuojant keliu per Lenkiją nedaug yra ką papasakoti. Keliai sutvarkyti, riedasi visai neblogai, ganėtinai greitai. Kadangi šventės tai ir automobilių nedaug, todėl galima nedirginant odelės sklandžiai judėti link Ukrainos. Prie sienos atsiduriame maždaug po gerų 10 valandų vairavimo. Kai Ukrainos siena čia pat, aiškiai pradeda virpėti kinkos, kažkas iš kelnių byrėti. Esu patyręs nemalonumų ant Ukrainos sienos ankščiau, todėl prisiminimai apie duodamus dolerius „šventajam, o maloningajam muitininkui“ dar gajūs.

Šventės - geras dalykas, nes tokiu metu yra išvengiamas stovėjimas pasienyje, nes automobilių visai nėra. Lengvu riedėjimu pravažiavę lenkus atsirandam prie ukrainiečių bokštelio. Du vyrukai gan maloniais veidais pažiūri į pasą ir parodo kur važiuot. Matosi, kad draugiški, tai aš jiems benuvažiuodamas sakau: šaukit, jei ne ten važiuoju! Chacholai šypsosi į ūsą. Privažiavus prie užkardos nesimato nei vieno žmogaus. Sustojau ir iš mašinos skaitau visus užrašus, ką gi man dabar daryt. Po poros minučių iš būdelės kažkas išlenda. Privažiuoju. Stebėdamas muitininkę bandžiau suvokti jos verbalinę situacinę analizę ir supratau štai ką. Sovietinis paveldas, kad muitininkas pagal galias yra antros po „Boguslavo“ dar gyvas, tačiau situacija yra ženkliai pagerėjusi. Kadangi madam dirba prie ES sienos, tai manierų greičiausiai privalėjo išmokti. Pareigų galia prokalbėje jaučiasi, tačiau pamačiusi mano kelnėse pritriedimą, kartu ir veide šypseną ji pati tada tampa draugiškesnė. Pradeda klausinėti visokių klausimų. Vyniodamas rusų kalbos elementorių greičiausiai žavesio gilaus nepalieku, bet ką reikia ji sužino. Sima į pokalbį nekviečiama, kadangi tą dieną greičiausiai rusų pamokoj nebuvo nes sirgo, o per likusias pamokas geriausiai išmoko keiksmažodžius, kurie šitoje situacijoje viską būtų tik sugadinę. Užpildom deklaracijas, gaunam kažkokį popiergalį ir pasiruošę riedėti. Mielaširdinga tapusi muitininkė draugiškai pataria: Езжайте медленно, у нас очень плохие дороги. Pasižiūrėjau į savo Opel Astra ir mintyse pagalvojau “drauguže, bičiule, ar pasiruošusi atlaikyti šį išbandymą”?

Ukraina mus pasitinka vakarėjanti ir visa tokia iš karto įdomi. Iki Lvovo tik 66km, šalia esančioje degalinėje dyzelis tekainuoja 2,30 Lt. Visos kitos kainos irgi glosto širdį. Bet labiausiai atsipūčiau, kad muitinėj nepatyrėme jokios finansinės skriaudos. Buvau girdėjęs apie automobilio draudimą, bet žiū irgi nieko. „Yра” kaip sako ukrainiečiai. Pajudant link Lvovo praskrieja žigulys prieš eismą, taip mane pasitinka vietiniai. Susirašom SMS’ais su Ženya, mano pažystamąja bičiulė iš Lvovo. Susitariam susitikti. Pavažiavęs kilometrą po dešinę stovi pilna kioskelių. Tai jeigu ne Sima, bučiau be “страхування” likęs. Vienas kioskelis tedirbo. Boba ukrainietiškai seka pasakas apie draudimą. Kai paklausiau kas bus jei nepirksiu, supratau tik vieną žodį “сутки”. Galvoje iškart “Šuriko nuotykiai” ir legendinė frazė iš stroikių. “Ты думаешь, это мне дали 15 суток? Это НАМ дали 15 суток” Todėl kaip mat nusipirkau, berods mėnesiui kainavo 15lt. Boba palinkėjo “visiolyx sviat” ir tiek. Sugalvojom užeit šalia į parduotuvę konors nusipirkti. Iš tolo ženklas “LIDL” ir tik žvitriąja akimi galima pastebėti, kad ten užrašyta “LITR”. Lygiai tas pats logotipas, tik raidžių žaismas priverčia gerokai paprunkšti iš juoko.

Pirmasis miestelis Ukrainoje judant link Lvovo yra Rava Ruska. Sovietmetis kažkodėl man primena šventę, kur gatvėje daug žmonių, sukasi karuselės, autodrome rieda pilnos vaikų mašinytės, šalia šoperukai pasirėmę yra žigulio ratą laukia klientų. Aplinkui – gyvenimas! Štai toks ir buvo pirmasis miestelis. Tiesa išskyrus lengvą šurmulį viskas atrodo pilkokai. Gatvės, namai, aplinka ir beabėjo tų pačių žmonių vaizdas tikrai nekarnavalinis. Muitininkės pastaba apie blogus kelius pildosi. Pagrindinis kelias į Lvovą panašesnis į kolektyvinių sodų vieškelį. Duobių daugiau nei asfalto. Automobilių racionas kaip ir galima tikėtis: naujas mersedesas arba aptrupėjęs moskvičius. Tačiau duobes turi sugerti kiekvienas, net ir mano Opel Astra. Gali nervuotis, keiktis, rėkti, bet šį kelią turi priimti tokį koks jis yra :) Sumažinę greičio apsukas lėčiau judame link Lvovo. Atrodo šalies vakarai, gal turėtų būti kas pasistūmėję, bet panašu, kad mano viltys ir vilionės nepasiteisina. Nepasiteisins ligi tol, kol nuo sienų darželių ir mokyklų nedings šlovingieji sovietmečio lozungai. Artėjant link Lvovo išryškėja mūsų pasiruošimo kelionei spragos. Žemėlapio neturim, GPS‘o neturim. Hostelio adreso irgi neturim. Pasikliaujam tik Ženia, tačiau Ženia kaip ir didžiajai daugumai merginų, staiga atsiranda kažkokių mistinių problemų ir ji mums būnant netoli miesto pasiplauna namo ir taip mes jos per visą kelionę neišvystam. O, kad jūs žinotumėt kaip jinai džiaugėsi sužinojus, kad mes atvažiuojam. Vat ir pasirodė visas noras. Mieste eismas pakenčiamas, eismo juostas jei labiau paisytų viskas būtų normaliai. Vieną gerą dalyką Ženia padarė, tai davė mums hostelio adresą. Sustojus senio paklausiau kur važiuoti, tai jis parodė kelia iki pat hostelio. Atidarę „Old Ukrainian home hostel“ duris mus pasitiko du bičukai ir katinas su trumpa uodega. Aprodė kambarius ir mes nusprendėme pasilikti. Aštuonvietis kambarys, lova 10$. Vakarui nusprendėm paturistauti ir išėjom pavalgyti. Gatvėje šviesos deficitas, tačiau liaudies dėl to nemažiau. Užėjom į dviejų aukštų „užeigėlę“. Pasiemem šašlykioką ir salotų. Kainos gal šiek tiek mažesnės, bet nepasakyčiau, kad daug. Simos džiugesiui užeigėlė primena senas geras dienas kai viduje buvo galima rūkyti. Tai peši cigariuką ir vargo nematai. Kirvis kabo antram aukšte ir niekas nesusimasto, kad tai nėra taip jau šaunu. Užkandę grįžom namo. Šalia kažkokie seniai apsistumdė, todėl linkime jiems sveikatos.

Kitą rytą atsikeliu su nežmonišku galvos skausmu. Nu taip skauda, kad net skauda kaip skauda. Pirmieji žingsniai į vaistinę, slopinti įsisiautėjusią popą. Po šiek tiek miegučio skausmas praeina, todėl pradedam miesto šturmą. Opeliukas numestas ant gatvės stovi neapvogtas, džiugi žinia. Įeinam į pagrindinę pėsčiųjų gatvelę. Neaprašinėsių visu objektų, nei pats žinau, nei jums greičiausiai ką sakys. Užkliuvo vienas paminklas, kuriame pavaizduotas lietuvių-lenkų poetas Adomas Mickevičius. Gal ir ukrainiečiai jį laiko savu. Apie miestą, Lvovas šiek tiek didesnis už Vilnių, 5-tas šalyje pagal dydį ir didžiausias vakarų Ukrainoje. Neturėjome ypatingų vietų ką pamatyti, tiesiog žiūrėjom kas gražu, stengėmės apeiti senamiestį, apsilankyti lankomiausiose vietose. Kadangi oras nebuvo dosnus, tai ir vaizdas neišlikęs jau kažkoks ypatingas. Šiaip miestas sutvarkytas, vaizdą puošia bažnyčios ir aikštės, trinasi žmonės, rieda mikrūškės, tramvajai ir tiek. Užėjus į aikštės kampe esančia suvenyrų parduotuvę nusprendžiam kanors nusipirkti. Ir vėlgi net nuvažiavęs pas ukrainiečius supranti, kokie nevykėliai yra Lietuvos suvenyrų arba konkrečiau sakant vėliavėlių gamintojai/pardavėjai. Amerikoj doleris, Anglijoj svaras, Ukrainoj 10 grivinų (t.y 3lt) vėliavėlė su plastmasiniu kotu ir stoveliu. Lietuvoj kokį 20Lt reiktų paklot už „girto“ siuvimo vėliavėlę, kurioje kiekviena spalva apsiūta ant viršaus ir kitoje pusėje žalia spalva susitraukia iki pusės. Šitoj vietoj kai kam reiktų atsibusti. Žodžiu tikrai negaila man 3lt ir aš vėliavėle mosikuodamas ieškau konors dar. Beklaidžiojant ausys pagauna visai neblogą ukrainietišką muziką. Vėliau išsisaiškinau: grupė TIK, o dainą, kurią girdėjau yra „Aprel“, labai gražus gabalas. Pasiklausykit jei turit kolonėles ir jei neesate ukrainietiškai/rusiškai muzikai alergiškas. Dar pora suvenyrų kišenėje ir vaikštome toliau. Sima užsimane nueiti į vietinį visokio šlamšto turgelį, ale „25-mečio“ prie močiutės. Man ši ekskursijos dalis buvo gerokai neįdomi „džinsy, kurtky, kapišony“ :}reikėjo kuo greičiau nešdintis iš ten. Suvalgę picą parsitarabanijom namo pailsėti.

Mes esame tikras „antituristo“ pavyzdys, kuomet turėdami nedaug laiko aplankyti žymias vietas mes tą laiką tiesiog pramiegame. Po pietų grįžę namo šokom į lovas ir tik vakarėjant vėl išsibrazdinom į lauką. Lauke vėsoka, lyja lietus. Nepraeinu pro šalį ir užsuku į muzikos parduotuvę. Už kokius 5 litus nusiperku, neseniai suvenyrų parduotuvėje girdėtą grupės “TIK” albumą. Tikrai gerą ukrainietišką muziką vyrai plešia. Lyjant slepiamės bernelių užeiga primenančiame restoranėlyje. Į pusbrolį Aduką panašus padavėjas visomis kalbomis bando mums įtikti, dar nieko neatnešęs jis mums prabyla prancūziškai „bon appetit“, vėliau parodo dar kelių kalbų sugebėjimus, tačiau angliškai nieko nepavyksta. Pavakarieniavus Simona nusprendė nusifotkinti su „Aduku“. Tai bachūras iš laimės negalėjo apsakyti kaip nori jis tos nuotraukos. Sakau OK, duok emailą atsiųsiu. Žodis e-mailas jam ir jo kolegei pasirodė neatrastas. Toliau nebuvo prasmės kažką aiškinti. Tada sakau nueikit į hostelį ir pasiimsit rytoj. Irgi nesuprato apie ką eina kalba. Vėliau ir pats atsikvėpęs pareiškė „vidno ne sudba“. Vakarui nusprendėm apsilankyti žymiausiose miesto bareliuose. Baras, centrinėje miesto aikštėje, kurį „saugo“ kareivis yra bemaž pats populiariausias. Žinomas tik namo numeris, jokių iškabų nėra, bet liaudis ten plūsta vėžimais. Kodinis pavadinimas „Slava Ukraini“, ištarus šiuos žodžius kareivis atidaro duris ir patenki vidun. Mus vaikinukas iš hostelio įspėjo, kad eikite dienos metu, nes vakare būna anšlagas. Taip ir atsitiko, rūsyje įrengtas kareiviško stiliaus kabokas pilnas žmonių, valgančių ir geriančių iš kareiviškų indų. Išeinam lauk į kitą rekomenduojamą kaboką, kuriame galima su rimbu plakti vienas kitą, ten štai irgi pilna liaudies. Tik ketvirtam ar penktam kabokėlyje randam kur atsisėsti. Štai jums ir antradienis. Gurkšnojame alutį. Aš mat alučio šnekučio nemėgėjas, tačiau įlašinus keletą lašu grenadinų sirupo, kaip mat jį pamėgstu. Gerai, gerai žinau, kad labai jau mergaitiškai skamba, bet ką man daryt?? :) Pasedėję valandėlę kitą apie vidurnaktį šiek tiek paklaidžioję neton pusėn grįžtam namo.

Ryte tradiciškai mūsų kambario „draugai“ atsikelia anksti ir pradeda vienas su kitu labai tyliai šnekėti. Ir kuo tyliau jie šneka tuo aš labiau viską girdžiu, todėl man paburksta odelė. Užvalgę tradicinių avižinių dribsnių su pienu, kurie skaitosi hostelio įskaičiuoti pusryčiai pajudam dar link miesto pasižvalgyti. Pasirenkam ne Lvovo pilį, kur pilies nėra, ten galima tik miestą pažiūrėti iš aukštai, bet nusprendžiam užlipti į rotušės bokštą, kuris mūsų visų žiniai tada nedirbo. Planas neišdegė. Nuėjom į kavinutę už 3lt pakapoti bulvinių blynų. Kol tualete nugręžinėjau rabarbarą ausis pasiekė girdėta muzika. “Išpildyk mano norus ir aš busių tavo..” griežia per Ukrainos teliką Tralialia pupytės ir rodo savo visus “očiačia opapa”. Ir pagalvoji, štai kur rinka! Koks skirtumas ką dainuoji, niekas nesupranta, bet tai ką rodo visi pamato ir įvertina. Džiaugiamės bent už jas. Kadangi šiandien reikia važiuoti namučio, tai po valgio grįžom į mašiną ir patraukėm prie paskutinio objekto Lvove, tai yra gyvenamojo namo ant kurio sienos nupaišytas didžiulis kryžiažodis. Atėjus nakčiai teisingai atsakymai pradeda šviesti ant tos sienos, o klausimus galima rasti kažkur mieste. Užeinam į šalia esančia parduotuvėlę ir pamatę kainas plojam katutėmis, šokam kepurinę ir deginam draugystės laužą. Cigariukai Malboro 3lt, degtinėlė lauktuvėms 0,7 – 10lt, mano mėgstamasis, o išsvajotasis žaliasis limonadas „Tarchūnas“, bambalys tik 1,5 Lt, kai Lietuvoje virš 4lt. Skanumas neišpasakytas, primenantis valiūkiškas vaikystės dienas, kai pampdavom tarchuną iš stiklinių butelaičių, o etiketes klyjuodavom į sąsiuvinį. Padarę lengva “Tavarą” važiuojam link Lucko. Kadangi jau randamės Ukrainoje nebūtina taip greitai iš jos ir pabegti važiuojant nuobodžiais Lenkijos keliais. Kitais žodžiais nei “tratara” neapsakysi kelio kokybės. Už 150km esantis miestas vylioja savo lietuviškąja istorija. Pagooglinam ir štai ką matom: Pradėjus valdyti Lietuvai, miestas suklestėjo. Gedimino sūnus Liubartas pastatė mūrinę pilį, Vytautas Didysis apgyvendino miestą kolonistais (totoriais, karaimais, armėnais, žydais). 1427 jis į čia iš Voluinės Vladimiro perkėlė ir katalikų vyskupiją. Vytautas buvo paskutinis monarchas, besivadinęs Volynės kunigaikščiu ir rezidavęs Lucko pilyje. Šioje pilyje Vytautas turėjo būti karūnuotas Lietuvos karaliumi.

Booking.coms
storyLazyload();