(2019, kovas)
BURLINGTONO LABIRINTAI
Dėl menkos patirties į apartamentus žiūriu nepatikliai. Daug prisiskaičiau: tai šeimininkas nepasitinka, tai atvykę prie slenksčio naktį praleidžia, tai dėl prastų gyvenimo sąlygų, kitos vietos ieškotis tenka...
Panašiomis paslaugomis naudojausi retai, patirtis - tik kažkur Azijoje ir Gran Kanarijoje. Pastarojoje vietoje, taksistas atvežė į privačių namų kvartalą, pasakė, jog į to kvartalo gatveles jam negalima, nuvažiavo. Ieškomą namų eilę radom, namą taip pat, tačiau šeimininkų - ne. Trys rūkančios ispanės pagelbėjo, jei ne jos, nežinau kaip ten būtų pasibaigę...
Trečią kartą į Maltą skridau vienas. Po savaitės turėjo prisistatyti kolega, ne iš Lietuvos. Iš anksto žinojau, jog apartamentus, paslaptingu pavadinimu BURLINGTON, ir jų šeimininkus reikės susirasti. Nors ir labai būčiau skubėjęs iš oro uosto, su šeimininku ar tarnautoju, vis vien nebūčiau susitikęs, mat sąlygose buvo paaiškinta, jog jie dirba, kažkodėl, tiktai iki 17 valandos.
Kas atvyksta vėliau, savo kambario rakto turi ieškoti kitoje gatvės pusėje esančiame viešbutyje. Viltis durnių motina. Nors vėlavau, tikėjausi ką nors surasti pačiuose apartamentuose...
Namas pasirodė labai klaidus, jame visokiausių kontorų, draugijų, koridorių... Nelaimingos išvaizdos moteris, lyg tai rumunė, lyg tai vengrė, pasakė, jog mano ieškomi kambariai įsikūrę ketvirtame ir penktame aukštuose. Nuspaudžiau ketvirtą. Kai atsidarė durys, buvau šokiruotas - prieš mane bolavo baltų plytų siena. Nusileidus skaičiuku žemyn, patekau ne į trečiojo, o į antrojo aukšto koridorių. Taigi, turėjau laiptais
pakilti per du aukštus, kad atsidurčiau kur reikia.
Paklaidžiojęs supratau, jog šeimininką rasti beviltiška, taigi nuskubėjau į nurodytą viešbutį, tviskantį stiklais ir durininkų livrėjomis. Nuobodžiaujantis livrėjuotas vyras pasakė, kad "recepšino" ieškočiausi „į dešinę už kampo“. Atradau, sumokėjau kurortautojo mokestį, gavau raktus ir paaiškinimą, jog tikrasis BURLINGTONAS yra ne tame name kur ieškojau, o šalimais, ten kur įsikūręs to paties pavadinimo biznio centras...
Duris atsirakinau sunkiai. Prieš akis kilo siauri laiptai. Pakeliui po dešinei - šlamšto prikrautas sandėliukas. Pirmasis kambarys, reikia manyti, buvo svetainė: dvi sofos, per vidurį staliukas, neveikiantis oro kondicionierius, televizorius gyvybės ženklų nerodė taip pat. Spinta buvo erdvi, o šalia jos - seifas turtui laikyti. Ir labai šalta.
Vėl lipau laiptais, panašiais į marmurinius ir galvojau, kad šitas būstas yra labai panašus į Kafkos aprašytus: nejaukus, tokiuose be nemalonių nuotykių negalima praleisti nei paros. Apie dešimtį nekalbu.
Vis kildamas aukštyn svarsčiau, kelių aukštų yra mano numeris – dviejų ar dviejų su puse?. Pasiekiau virtuvę. Šaldytuvas veikė. Tačiau nors visaip maigiau mygtukus, nei elektrinės viryklės, nei skrudintuvės ar arbatinuko įjungti nepavyko.
Apartamentuose visos rozetės buvo amerikietiškos, negana to - visos skirtingos. Miegamasis (vėl teko lipti laiptais), buvo irgi labai nejaukus, guodė tik terasa ir vaizdas iš jos: turtingi viešbučiai, dar turtingesnis bankas, o pasilenkęs per turėklus galėjau išvysti dailius dekoratyvinius vartus už kurių teliuškavo didelis gabalas jūros.
Na, bet apie jūrą tą vakar galvoti tikrai nenorėjau, šiaip ne taip išėjau iš savojo BURLINGTON, krautuvėje nusipirkau du adapterius ir sugrįžau atgal.
Pirkiniai nepadėjo. Kambariuose, virtuvėje, vonioje ir laiptinėse degė tik kai kurios lemputės, visa įranga, kuri turėjo suteikti mano buvimui žavesio, buvo tarsi užmigusi.
Teko skambinti nurodytu telefonu, kuriuo galima šauktis pagalbos po darbo valandų. Už pusvalandžio atėjo gana keistas "dėdė", pasiklausė kas mane neramina, o kai pasakiau, į visas rozetes pradėjo kaišioti kažkokį prietaisėlį. Aparatas rodė, kad rozetėse elektros nėra.
Blogas kambarys, labai blogas kambarys, pasakė man "dėdė", ir pažadėjo po pusvalandžio perkelti mane kitur. Nors buvau labai pavargęs, bet "dėdė" į mano dūsavimus nekreipė jokio dėmesio, pakartojo, jog po pusvalandžio kraustysimės, išėjo.
Išmėtytus savo daiktus sugražinau atgal į lagaminą, krepšius, priguliau ir laukiau. Už pusvalandžio "dėdė" vėl apsireiškė, ir padėjo man persikraustyti trimis aukštais aukščiau.
Jis pirmasis kilo laiptais, aš jam iš paskos. Suprantama, sunerimau dėl lifto. Aš ne Kabaljė, galiu į trečią ar ketvirtą aukštą užlipti, tačiau laipioti į aštuntą, devintą, nesinorėjo. "Dėdė" mane nuramino, kad su liftu viskas tvarkoje, tik ketindamas patekti
į savo aštuntąjį aukštą, aš visada turįs spausti penktąjį. Kodėl taip keistai elgiasi liftas neklausinėjau. Jonesku, vienos savo pjesės personažo lūpomis sako, jog jeigu už durų skambina, tai dar nereiškia, kad už tų durų kas nors yra. Galiu daryti panašią „joneskišką“ prielaidą, jog norint Maltoje patekti, tarkime, į septintąjį ar devintąjį aukštą, niekada nereikia spausti tą aukštą atitinkantį mygtuką...Kodėl? Dėl labai paprastos priežasties -
juk niekur neparašyta, kad mygtukas su skaitmeniu 8, jus būtinai turi nugabenti į aukštą, pažymėtą tokiu pačiu numeriu...
Apsidžiaugiau pamatęs savo naująjį būstą: erdvų, su trimis tamsiai mėlynomis lovomis, puikiu vonios kambariu ir visai pakenčiama virtuve. O kas buvo svarbiausia - čia viskas veikė, ir net terasos durys atsidarinėjo lengvai, tyliai, tarsi būtų nebylios. Terasa, kaip ir pirmuosiuose apartamentuose, rodė tuos pačius vaizdus, tiktai viską iš aukščiau.
Taigi, tą akimirką visai pasimečiau, kokią išvadą turėsiu padaryti. Pasisekė man su tais apartamentais, ar nepasisekė? Tikriausiai čia turiu pasitenkinti kalambūru, jog viskas yra gerai, kas gerai pasibaigia...
Iš šalto, nejaukaus, kafkiško labirinto, atsidūriau jaukiuose apartamentuose, su puikiai veikiančia technika ir malonia šiluma.
Teliko tik nusipirkti muilo, mat viso pasaulio apartamentų laikytojai, kaip susitarę, šituo būtinu reikalu palieka pasirūpinti poilsiautojui...
GYNYBINIŲ BASTIONŲ LABIRINTAI
Neslėpsiu, jog šį kartą į Maltą atvykau nieko neveikti. Tad ir tradicinių įspūdžių (pamačiau keturias bažnyčias, septyniolika restoranų ir apsilankiau moterų pirtyje) nebus. Man labai patinka, kai keliautojai aprašo tik įspūdžius (tokių pas mus dar beveik nėra), o ne
kiek ko kuriuo metų laiku ir kurioje šalyje, svilinant karščiui ar šąlant, jie pamatė...
Statistika lai užsiima statistikos departamentas, o kas kur ir kokioje šalyje yra - Vikipedija. Mane domina pirmapradžiai keliautojo patyrimai: kaip ryte atrodė jo sutikta
kambarinė, kodėl jis/ji neišsimiegojo antrąją ir trečiąją savo kelionės naktį, kokių priemonių griebėsi apsinuodijęs/jusi škotišku viskiu, ir kodėl vasario šešioliktąją nugriuvo nuo Tikalio piramidės dvidešimt devintojo laiptelio?...
Taigi, atvykau čia nieko neveikti. Tikrai galvojau, jog atsibudęs tipensiu į paplūdimį, pasitiesiu baltą viešbučio rankšluostį (savo atsivežti su apkarpytu Ryanairo bagažu neišeina), atsigulsiu, užsimerksiu, ir atsiduosiu nešvankioms kurortininko mintims.
