Latvija: Prie Gaujos

Sekmadienis prieš Žolines. Pora dienų iki atostogų pabaigos. Sėdime su vaiku namuose be fantazijos ir nesugalvojame, ką čia įdomaus nuveikus. Prieš kelias dienas buvome pakalbėję, kad nebenorime jokių piliakalnių, pažintinių takų ir pan. Norime kažko, bet nežinome ko.

Vakarop man šauna mintis: bobslėjus, lynų kelias... Taigi Sigulda! Rytoj!!! Seniai jau ten noriu, bet kadangi ji arti, tai vis atrodo, kad palauks. Savo mintimis pasidalinu su vaiku. „Man tinka!“ – jo atsakymas. O man? Juk visą kelią reiks vienai vairuoti. „Na ir kas? Taigi su navigacija. Jei ji sakys: „Važiuokite į šiaurės rytus“, tai aš tau pasakysiu, kur važiuoti,“ – ramina vaikas. Paprastai mane tie „važiuokite į šiaurę, važiuokite į pietus“ prajuokina. Paprašau leisti dar bent pusvalandį ramiai pagalvoti, o jis jau planuoja, kokius saldainius Latvijoje pirks. „Palauk, palauk, mes dar nevažiuojam, o tu jau apie saldainius svajoji“. „Bet jeigu jau tu prasitarei, tai vis tiek važiuosim,“ – po tokių argumentų tai ginčytis nebegaliu.

Ką gi, namų darbai nepadaryti ir laiko jiems nėra. Jau seniai žinau, ką noriu tuose kraštuose pamatyti, todėl tik susirandu, ar pirmadieniais ir antradieniais tie objektai dirba, bei pažiūriu kainas. Rezervuoju viešbutį dėl visa ko su galimybe atšaukti rezervaciją. Nuvarau automobilį į plovyklą, nes nepatogu pas broliukus vežtis visas per atostogų pasivažinėjimus prisiklijuotas muses. Dar pagaliau prisiruošiu pasikeisti gesintuvą, kad kam nors nekiltų noras prisikabinti (dar nepamiršau susitikimo su latvių policija prie Tervetės). O visas kitas pasiruošimas seniai „atidirbtas“.

Vakare bandau su miegu susitarti, kad jis manęs nepavestų. Dažniausiai prieš keliones jis taip pasielgia. O jis man: „Nereikėjo ryte ilgiausiai vartytis ir nereikėjo tiek kavos maukti. Ir apskritai, tarkis su nervais“. O nervai tai ką? Jie kaip katinai: nori miega, nori – ne... Likus trims valandoms iki kėlimosi užmiegu, bet atsibundu pusvalandžiu anksčiau. Tačiau kiek energijos dėl to, kad tokia netikėta kelionė išpuolė!

Prieš išvažiuodama susivedu maršrutą į navigaciją, bet pakeliui vaikas pareiškia, kad netyčia jį ištrynė. Iš atminties sudiktuoju viską iš naujo, bet suprantu, kad su tais „važiuokite į šiaurės rytus“ visaip gali nutikti.

Nuo Panevėžio prasideda fūros. Visos tokios pavyzdingos: važiuoja 90 km/val. greičiu ir nė daugiau. Tik prisitaikau progą jas aplenkti, o prieš akis jau kitos išdygsta. Kai pagaliau pasuku į Siguldos pusę, nustembu, kad kelias geras ir pagalvoju, kad normaliai važiuoti galėsiu. Kur ten! Netrukus Latvijos keliai primena apie save. Prasideda lipdytos perlipdytos duobės, asfaltas nuzulintas tiek, kad net blizga, pristatyta įspėjančių ženklų, jog kelias slidus ir duobėtas, greitis apribotas iki 100 km/val. Žodžiu, daug blogiau už mūsų Molėtų betonkę. Dėl teisybės turiu pasakyti, kad nors kelyje į Siguldą remonto darbai nevyksta, bet jų matėme kituose keliuose. Gal pagaliau ir Latvija kada nors juos susitvarkys, kaip po truputį apsitvarkė Lenkija?

Netoli Siguldos sustojame kavinėje „Pie Brāla“ kavos. „English? Русский?“ – klausiu. „English“. „Ok“. Priešingai nei prieš keletą metų, kai mums nakvynę siūliusi moteriškė užsispyrusiai kalbėjo tik latviškai, šį kartą nustebina galimybė susikalbėti tiek rusiškai, tiek angliškai. Matyt, praeina kvailo užsispyrimo rusų kalbos atžvilgiu ir anglų kalbos nemokėjimo laikai bei ateina supratimas apie turizmo verslą.

Pirmas sustojimas Siguldoje – bobslėjaus ir rogučių trasa. Navigacija praveža pro nuotykių parką „Tarzans“, kempingą ir skelbia, kad atvykome. Mes matome angarus, vartus, tvorą, „plytą“... Matome ir trasą aukštai ant kalno, bet neįsivazduojame, kaip į ją patekti. Apsukame ratą, bet ir vėl atsiduriame ten pat. Tenka eiti į „Tarzaną“ klausti kelio. Pasirodo, atvažiavome prie trasos, bet ne iš tos pusės, iš kurios lankytojai įleidžiami. Sako, turime grįžti atgal, iš kur atvažiavome (ne į Lietuvą – į miestą). Dar įduoda žemėlapį su koordinatėmis ir pagrindinių Siguldos lankytinų vietų aprašymais. Jei vyksite, važiuokite į Šveicės g. 13 (GPS: 57.1508, 24.8408).

Kai žiūrėjau trasos kainas, man pasirodė keista, kad tik 0,60 Eur. Negalėjau suprasti, kodėl taip pigu. Čia atvažiavusi viską suprantu. Pasirodo, nusileisti bobslėjaus trasa galima tik savaitgalį. Kitomis dienomis čia vyksta treniruotės. Ji neskirta pramogoms. Už 60 centų galima pažiūrėti treniruotę ir pasivaikščioti teritorijoje.

Kasininkė papasakoja, kad visos Latvijos bobslėjaus, rogučių, skeletono žvaigždės pirmuosius šių sporto šakų žingsnius žengia būtent čia. Vėliau jie išvyksta treniruotis į užsienį, bet pradžia padaroma Siguldoje.

Mums lankantis vyksta Rusijos paauglių treniruotė. Kas žino, gal matome būsimus čempionus?

Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa

Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa

Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa

Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa

Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa

Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa

Antras taškas – Siguldos lynų kelias per Gaują. Nors navigacija liepia sukti į iškastą gatvę, mes sėkmingai važiuojame pagal nuorodas ir atsiduriame ten, kur reikia, be nuklydimų.

Parduodant bilietus užrašomas laikas, kada bus galima keltis. Mūsų eilė tik po 40 min., bet vis tiek laukiame. Tiesą sakant, išsidrėbti ant sėdmaišių ir trumpam „atsijungti“ man visai patinka. Kai ateina mūsų eilė, oras apsiniaukia ir pakyla vėjas. Bet nieko. Lietus neprapliumpa, o po kurio laiko vėl saulė išlenda.

Galima rinktis, kaip nori keltis: tik į vieną pusę, pirmyn ir po kažkiek laiko atgal, pirmyn ir iš karto atgal. Mes pasirenkame pastarąjį variantą. Galvojau, kad keliantis bijosiu aukščio. Pasirodo, visai ne baisu, labai smagu ir gražu.

Tiesą sakant, tai kažkada matyta lynų kelio nuotrauka ir buvo tas dalykas, dėl kurio užsikabinau už noro nuvažiuoti į Siguldą.

Siguldos lynų kelias per Gaują

Siguldos lynų kelias per Gaują

Siguldos lynų kelias per Gaują

Siguldos lynų kelias per Gaują

Siguldos lynų kelias per GaująSiguldos lynų kelias per Gaują

Iš čia jau pėstute einame į Livonijos ordino pilį. Praeiname pro Lazdų parką. Geltonos, išraižytos lazdos su Sigulda susijusios net porą šimtų metų. Kadangi jau tada tai buvo populiarus miestas, aukštuomenei vaikščioti po jo kalnelius buvo patogiau pasiramstant lazdele. Iki šiol šios lazdos išliko populiariu suvenyru.

Parkas įsikūręs prie tos perkastos gatvės, kurią pravažiavome. Aplinkui burzgia traktoriai ir priversta daug smėlio, todėl nei užsukame, nei nufotografuojame.

Taip pat praeiname liuteronų bažnyčią, Baltąją pilį ir atsiduriame Livonijos ordino pilyje. Dalis pilies kažkiek atstatyta, bet čia daug ir griuvėsių.

Mes užlipame į bokštus, palandžiojame tarp griuvėsių. Labai didelio įspūdžio ši pilis nepalieka, bet vis tiek įdomu nors kažkiek prisiliesti prie istorijos.

Šalia įsikūrusi Siguldos naujoji pilis, bet ten vyksta remontai, todėl net neieškome, kaip iki jos prieiti, o tik apsižvalgome iš toli.

Siguldos liuteronų bažnyčia

Sigulda

Siguldos Livonijos ordino pilis

Siguldos Livonijos ordino pilis

Siguldos Livonijos ordino pilis

Siguldos Livonijos ordino pilis

Siguldos Naujoji pilis

Važiuodama į Latviją buvau pradėjusi galvoti, kad gal per mažai objektų nusimačiau, bet dabar žiūriu, kad viskas gerai. Iškišus liežuvio lakstyti nereikia, bet laikas vis tiek tirpsta, todėl nebeieškome kur papietauti, bet, suvalgę savus sumuštinius, keliaujame į Turaidos pilį.

Tai ne tik pilis, bet visas kompleksas. Aplankome Turaidos Rožės, kurios istorija yra tapusi legenda, kapą. Apžiūrime Dainų parko skulptūras. Užsukame į liuteronų bažnyčią ir muziejų. Kai prieiname prie pilies bokšto, kažkur giliai pagalvoju, kaip būtų gerai, jei į jį nebūtų galima pakilti, nes nuovargis jau savo daro. Bet kam save apgaudinėti? Juk matau, kad pro viršutinius langelius žmonių galvos kyšo. O nelipti negaliu, nes po to gailėsiuos. Juk žinau, kad jei tik kur nors neužsuki, tai po to supranti, kad praleidai kažką TOKIO. Tad lipame. Ir tikrai, vaizdas iš bokšto į Gaujos slėnį nuostabus. Visa šio komplekso aplinka taip pat graži ir tvarkinga.

Booking.coms
storyLazyload();