Indija ne sezono metu arba kaip sustiprinti meilę Lietuvai

Mintis liepos pabaigoje keliauti į didžiausią pasaulyje demokratinę valstybę subrendo per sekundės dalį, išvydus, jog iki tol gana žemas akcijines kainas siūliusi Suomijos nacionalinė aviakompanija jas sumažino dar trečdaliu. Dvejų telefono skambučių pagalba surinkus 4 asmenų grupę (optimalus skaičius, paremtas tiek labai svarbiais tiesioginiais parametrais kaip, pvz., taksi automobilių talpa, tiek išvestiniais – kortų žaidimų partnerių kiekiu) bei vėliau sužinojus, kokių alternatyvų dėl to teks atsisakyti, prasideda pasirengimas susipažinimui su Indostano pusiasalio flora bei fauna. Entuziazmą kiek atvėsina draugo iš Delio laiškelis, su viltimi, jog musonų sezonas liepos mėnesio antrojoje pusėje gali jau būti pasibaigęs (kartu leidžiantis suprasti, kad jis visgi gali ir nebūti pasibaigęs).



Svarbiausi pasirengimo elementai: lėktuvų, traukinių bilietai, viešbučių rezervacijos, skiepai. Pirmieji du ypač svarbūs, nes šios transporto priemonės paprastai būna smarkiai užpildytos. Lėktuvų bilietai Indijoje gana nebrangūs (galima 1000 km į abi puses suskraidyti už 250 litų), perkami internetu, ten pat ir keičiami bei, o stebukle – gražinami. Traukinių bilietai dar pigesni (1 klase su kondicionierium (keturvietė kupė su durimis) 1 km kainuoja apie 3,5 rupijas (19 lietuviškų centų), 2 klase (keturvietė kupė su užuolaidomis vietoje durų) – 1 km – 2 rupijos (10 lietuviškų centų), galima rinktis iš trijų pagrindinių klasių (1, 2, 3, paskutinės dvi dar gali būti su kondicionierium arba be). Bilietai taip pat perkami internetu, ten pat keičiami ar gražinami; - pasižadu visapusiškai viešai liaupsinti AB „Lietuvos geležinkeliai“, jei jie iki sekančio dešimtmečio pabaigos sugebės sukurti bent ką, iš dalies primenančio Indijos kolegų pasiekimus bilietų rezervavimo srityje.



Vietiniai skrydžiai – net nesinori lyginti su nacionalinių Baltijos šalių aviakompanijų (ar beje ir su daugelio Europos šalių avialinijų) paslaugomis – pigūs, patogūs ir gan punktualūs (nors sutiktas Indijoje dirbantis australas lakūnas skundėsi, kad „dangus yra užkištas“ ir nacionalinė skrydžių valdymo tarnyba niekaip nesugeba to sutvarkyti), lėktuvai nauji (iš didelio norėjimo pasigirti savo žiniomis vėliau tikrinau lėktuvus pagal jų registracijos ir gamyklinius numerius – dauguma buvo 1-2 m. amžiaus, o man pavyko paskraidyti ir su 3 mėn. senumo lėktuvu), oro uostai (išskyrus Varanasį) – jaukūs ir tvarkingi.



Viešbučių rezervacijos daromos per hostelworld.com – viskas veikia puikiai, išskyrus tai, kad kartais visgi nekenktų žinoti, kurioje miesto, neretai suvokiamo kaip neįmanomai sugrustų namų sankaupa, vietoje tas viešbutis yra. Skiepai – kai kas rekomenduoja, kai kas – ne (asmeniškai aš pirmą savaitę naudojau vietinę dezinfekciją – 50 g tautinių trejų devynerių prieš, po ir per valgį – velnias negriebė net ir antrą savaitę apsieinant be jos). Anot itin sveikuoliškų medikų – skiepai nuo hepatito padaro daugiau žalos nei pats hepatitas. Žinoma, vandens iš krano gerti nerekomenduojama (jis pardavinėjamas buteliuose po 8-20 rupijų (dalinkit iš 19 ir gausit litus), tik reikia įsitikinti, kad pakuotė nepažeista (sako falsifikuoja ir vandenį).

Kelionės maršrutu Vilnius-Helsinkis-Bombėjus (šiaip jau šiuo metu, atsikratant kolonijinio anglų palikimo, jis vadinamas Mumbajumi) laikas sudėliotas idealiai (persėdimas Helsinkyje – 50 min), o 7 val. nakvynė Airbuse neatrodo itin baisi, nepaisant to, jog dėl atstumo tarp kėdžių jose patogiai naktį praleisti gali tik vidutiniai statistiniai japonai.



Rytinis nusileidimas Bombėjuje minkštas, vėlavimas tik 1 val., patekimas iš lėktuvo į terminalą, nepaisant vykstančios rekonstrukcijos, taip pat sklandus, imigracijos kontrolė – gan greita (kiekvienas pildo imigracijos lapelį, apie 5-10 min grūdasi eilėje, kol eilės viršininkas (ūsuotas bei uniformuotas pareigūnas, jaukiai išsidrėbęs ant siauros kėdės priešais besigrūdančių atvykėlių eilę), maloningai nusišypsojęs leidžia prieiti prie pasų tikrinimo stalo. Beje, kontrolė visuose Indijos oro uostuose – maksimaliai biurokratizuota ir tiek pat kiaura: norint patekti į terminalą reikia automatais ginkluotų geraširdžių policininkų būriui parodyti bilietą (tinka ir elektroninės rezervacijos popierinis variantas, praktiškai – bet koks popieriaus lapas, su raidėmis ir skaičiais, panašiais į skrydžio duomenis, kurių vis vien niekas rimčiau netikrina), ant kiekvieno rankinio bagažo vieneto kabinamas lapelis su antspaudu apie sėkmingai praeitą saugumo patikrinimą (tas pats galioja ir fotoaparatų ar kamerų dėklams, o tokių lapelių neturinčių dėklų savininkai po ne itin ilgom pokalbio siunčiami praeiti procedūras iš naujo), norint prieiti prie bagažo ar išeiti iš terminalo – taip pat reikia turėti savo įlaipinimo kupono šaknelę ir t.t.



Mumbajus / Bombėjus

Strategija imti tik iš anksto apmokėtą (angl. pre-paid) taksi atrodo efektyvia sužinojus, jog už tokį teks sumokėti tik 590 rupijų, tuo tarpu kai aplink išėjimą besitrinantys taksistai (išskyrus uniformą (Mumbajuje rengiamasi šviesiai rusvai) ir automobilius (Vilniuje – talpesni), nesėkmingai ieškojau jų skirtumų nuo Vilniaus oro uosto prieigose besibūriuojančios publikos, tiek švaros, tiek ir sukčiavimo aspektais) prašo 1500-2500. Sėdam į vieną Bombėjaus ir visos Indijos simbolių – šeštajame dešimtyje suprojektuotą ir tik neseniai nustotą gaminti, CNG dujomis varomą fiatą (nesugebantiems jo vaizdo rasti internete siūlau prisiminti tarybinius panašaus laikotarpio moskvičius) ir vykstame į Chhatrapati Shivaji stotį (vis dar neretai net ir vietinių vadinamą istoriniu vardu - Viktorijos stotimi).



Kitą vertus, vėlesnė praktika parodė, jog kur kas prasmingiau yra eiti tiesiai į taksistų būrį ir garsiai pareikšti, jog tokiam ir tokiam laikotarpiui jums reikia taksi, su angliškai (ar kaip kitaip, pvz. hindi ar malaylalamo kalba – čia jau priklauso nuo jūsų fantazijos ir lingvistinių gebėjimų) kalbančiu vairuotoju už jums patinkančią kainą. Po keleto minučių nuo tokio pareiškimo kilęs šurmulys nurimsta, taksistai iš savo tarpo išrenka jūsų reikalavimus atitinkantį savo kolegą ir po neilgų derybų jūs turite puikų gidą visai dienai. Kadangi mūsų kelyje Mumbajus du kartus buvo tarpine stotele (turėjome jame pralesti po visą šviesiąją dienos dalį), antrą kartą pasinaudoję šia taktika 7 valandas miesto įžymybėmis pro taksi langus gėrėjomės už 700 rupijų (apie 38 litai).



Mieste iš tiesų yra ką pažiūrėti ir mūsų turėti du pusdieniai buvo aiškiai per mažai: Indijos vartai (remontuojami), kabantys sodai (po apačia – vandens saugyklos), Hadži Ali mečetė – siauru molu su žemynu sujungtoje saloje esanti šventykla, puskilometrio kelią į kurią paįvairina nuo galvos iki kojų apipilančios bangos, jų nepaisantys ir jūroje besimaudantys vaikai bei itin gražiai dainuojančių ir išmaldos prašančių luošių chorai. Taip pat verta apsilankyti bet kurioje vietinėje krikščionių, musulmonų, induistų ar dar bet kokioje šventykloje – jų adresai labai gražiai surašyti Lonely Planet ar bet kurioje panašioje knygelėje arba bet kuriame miesto žemėlapyje.



Beje – Mumbajuje yra visai neblogų pliažų (mielos damos, jei norite sukelti ažiotažą (žvairavimo ir atviro spoksojimo susižavėjusiais (vyrų) ir ne visai patenkintais (vietinių moterų) žvilgsniais formos) – eikite maudytis taip, kaip tai darote pvz. Palangoje. Vietinės maudosi susupę į skaras, kas net ir tokiam egzotikos mėgėjui kaip aš, neatrodė itin seksualu), šalia pilna gamtos paminklų (vien Elefantos salos ko vertos) ir t.t. Liūdnoji dalis – kiek teko girdėti dirt & cheap klasės viešbutukai yra tikrai dirt, bet ne cheap, todėl Mumbajaus grožybės jums gali atsieti brangiau (lyginant su likusia Indija, žinoma).

Kerala – paties Dievo šalis

Tokio turinio tekstais papildoma Keralos valstijos (pietvakarių Indija) reklama. Prieš devynias vakaro tamsoje išlipus iš lėktuvo Kočio (Kochi, Cochin) oro uoste jausmas (ir kvapas) panašesnis į tą, kuris apima vasaros dieną įėjus į pomidorų šiltnamį (Užsimerkit ir pabandykit. Tikslesnio apibūdinimo nesugalvojau). Oro uostas – blizgantis, bagažas iš už 30 m. stovinčio lėktuvo iki transporterio keliauja apie pusvalandį, neapmokestinamų prekių parduotuvė kažkodėl nieko neparduoda vidinių reisų keleiviams ir užsidaro. Iš anksto apmokėto taksi strategija pasiteisina, nors mūsų taksistas apie pusvalandį mūsų viešbučio. Tiesa, adresų tikslumas irgi daro savo – pvz. rezervavęs viešbutį gavau „tikslų" jo adresą – „šalia Santa Cruz bazilikos“. Gerai, kad mobilus ryšys Indijoje yra ne tik pigus (ne lietuviams), tačiau ir plačiai naudojamas, tame tarpe ir mūsų viešbučio šeimininkės.



Beje – apie mobilų ryšį—tik nusileidus gauta žinutė maloniai informuoja, jog vietinio skambučio minutė kainuos apie 7 litus, o tėvynės ilgesį galima nuraminti su lietuviškos vasaros kamuojamais namiškiais bendraujant po 8 LTL/min. Savo ruožtu čia pat įsigyta Hutch telecomunications kortelė tą patį siūlo už 3 ir 30 lietuviškų centų. Būtų malonu išgirsti Bitės ir Omnitelio (Tele 2 niekas iš mūsų kompanijos neturėjo) komentarus šia tematika.



Pats Kočis nėra kažkuo ypatingas, išskyrus kiniškus žvejų tinklus, keliolika portugalų ir anglų kolonijinės architektūros objektų (vienoje bažnyčioje buvo palaidotas Vasko da Gama, bet paskui jį perlaidojo) bei Chariot kavinę, kurioje vietinį alų atneša supiltą į arbatinukus (kitur jo visai nėra, kaip oficialiai nėra ir šioje, licencijos prekiauti alumi neturinčioje, užeigoje). Vietinėje kelionių agentūroje (padoraus šaldytuvo dydžio kambariukas greta garažo) užsisakome kelionę namu-laivu bei vietinės kulinarijos pamokas.



Kelionės namu-laivu organizuojamos iš Alepėjaus (Allepay, Alapuzzha), todėl už 38 rupijas apie 50 km bildame vietiniu autobusu. Autobusas netrukus prisipildo vietinių, o kadangi vyriškoji mūsų kompanijos dalis sugeba atsisėsti moterims skirtoje vietoje (tą byloja labai išraiškingas užrašas malayalam kalba, vidutinio sudėtingumo ornamentus primenančiais malayalam rašmenimis), netrukus paklusus itin įtaigiam vietinės tvarką darančios įspūdingų gabaritų tetos argumentams, tenka atsistoti.



Alepajuje mus pasitinka vietinis turizmo organizatorius, čia pat suorganizuotu tuk-tuku nuvežantis iki uosto. Kartu sužinome, jog pirkdami šią kelionę Kočyje permokėjome 1000 rupijų bei sumokame likusias 4500 už 22 valandų trukmės pasiplaukiojimą Alepajaus ežerais ir kanalais (angl. backwaters) 4 žmonių kompanijai (maistas ir nakvynė laive dviviečiuose kambariuose su dušu įskaičiuoti). Pageidaujantiems kondicionuoto oro – priemoka ar ne 1000 rupijų. Mums užteko ir palubės ventiliatorių.



Pats namas-laivas – apie 10-15 m. (priklausomai nuo vietų skaičiaus) ilgio medinė konstrukcija, ant kurios suręstas šiaudinis namas su dideliais stikliniais langais. Priekyje įrengta savotiška veranda, už jos, priklausomai nuo modelio – 1-4 kambariai, dar už jų – virtuvė. Laivą aptarnauja 3 žmonės – vairuotojas, mechanikas ir virėjas.



Keralos vandens keliai tikrai gražūs, suformuoti remiantis panašiais principais kaip Vakarų Europoje (gamtiniai vandens telkiniai sujungti kanalais, apie kurių kraštus supilti pylimai), šalia driekiasi ryžių laukai, o ant pačių pylimų (3-5 m. pločio žemės juosta) sukaltos vietinių ūkininkų ir žvejų trobelės. Dar vienas įdomus bruožas – daugybė įvairiausių stilių – nuo vėlyvosios gotikos iki postmoderno – krikščioniškų bažnyčių bei visur plevėsuojančių raudonų vėliavų (komunistų partija ne tik kad neuždrausta, bet net ir valdanti, bent jau Keraloje).



Maistas laive tikrai skanus (virėjas sugeba pagaminti pažadėtus „non-spicy“ patiekalus, daugeliu kurių pavyksta mėgautis neišsideginant burnos), nors ir ne be sukčiavimo – pvz. vietoje pažadėto vietinio žuvų turgaus mus nuveža pas vietinį žveją, kurio užsiprašyta kaina už žuvis ir krevetes smarkiai viršija padorumo ribas (net ir apie viską pagalvojusioje mūsų brangiausioje Maximoje jos kainuoja pigiau), o mums nieko nepirkus, tokias pat žuvis gauname pietums.



Nakvoti sustojame (naktį neplaukiama dėl ištiestų tinklų) kaimelyje, kuriame yra ir ajurvedos centras. Asmeniškai ajurvedinis masažas manęs nesužavi, kaip ir nesužavi po jo pasiūlyta indiška pirtis (mano beveik dvimetrinį kūną, palikdami galvą lauke, sukiša į kažkokią metro aukščio medinę dėžę, kuri kaitinama iš apačios ir liepia prakaituoti), nors mūsų damos inkščia iš pasitenkinimo dėl visų išmasažuotų kaulelių.



Grįžus į Alepajų apsilankome jo pliaže (tikrai graži vieta, turinti kažką iš tolo panašaus į Palangos tiltą), tačiau dėl musonų jūros vanduo atrodo purvinas, o ir bangos kiek viršija sveiko proto diktuojamas ribas. Pastebėjęs mūsų braidžiojimą po jūrą, pristato jaunas uniformuotas gelbėtojas (pirmas ir vienintelis aukštojo išsilavinimo neturėjęs mūsų sutiktas Indijos pilietis, kuriam terminas "lifjueinija“ sukėlė konkrečias geografines asociacijas („Lithuania, Armenia, Georgia – I know – biggest food producers in Soviet Union“). Po 10 min pokalbio šaunusis gelbėtojas ne tik pasiūlo pas jį papietauti, bet ir grįžtant į Kočį keltu aplankyti Kotayamą. Skubėdami pasinaudoti antruoju pasiūlymu maloniai atsisakome pirmojo, tačiau keltas išplaukia nespėjus pasiekti upių uosto.



Po pusantros valandos kelionės autobusu pasiekiame Kotajamą (Kotayam). Miestukas niekuo neišsiskiriantis, išskyrus dvi nuo XI (o kai kurių šaltinių teigimu) – ir nuo II mūsų eros amžiaus veikiančias krikščionių bažnyčias. Abi bažnyčios išties gražios, XVI a. perstatytos portugalų kolonijiniu stiliumi, su gausybe induistinių, musulmoniškų ir budistinių elementų, šalia jų palaidoti XI-XII a. mirę vietos vyskupai. Anot labai paslaugaus vietinio šventiko, krikščionybę į šiuos kraštus I a. atvežė pats šv. Tomas, o VII a. jį atsekė ir nemaža Sirijos krikščionių. Esminė kelionės dalis – all-you-can-eat tipo pietūs vietinio prašmatnaus viešbučio 9 aukšte už 10 litų.

Ellora ir Ajanta

Naktinė kelionė traukiniu pirma klase iš Mumbajaus iki Aurangabado tikrai maloni (esant vidutiniam traukinio greičiui apie 40-50 km/h jis yra geriausias būdas suderinti nakvynę su 300-400 km ilgio kelione). Anksti ryte atvykus į Aurangabadą po neilgų derybų išsinuomotu Hindustan Ambassador (M.Starkus ir V.Radzevičius šį technikos stebuklą kažkodėl pakrikštijo „Lachudra“) su vietiniu vairuotoju leidžiamės link Ajantos urvų.

Booking.coms
storyLazyload();