9 diena
Išaušo dar viena puiki diena. Dangus apniukęs, bet šilta. Šiandienos tikslas aplankyti Zalcburgą Austrijoje. Juk Austrija visai šalia. Pasistatę automobilį kitoje upės pusėje nei miesto centras, nupėdiname link nuostabaus Mirabelės pilies parko. Kaip tik šiuo metu rožių žydėjimo metas – vaizdai ir kvapai nuostabūs.
Zalcburge tenka lankytis gal jau kokį trečią kartą ir vis tradiciškai prasieinu pro šį parką. 
Mieste didelis judėjimas – labai daug turistų, daug veiksmo. 
Bevaikštant nuostabiomis Zalcburgo senamiesčio gatvelėmis, nukeliaujame link pilies, stūksančios ant kalno beveik pačiam miesto centre. 
Įsigyjame bilietus (kaina asmeniui apie 13 Eur) ir keliaujame link įdomios konstrukcijos keltuvų (laiptuoti),
dar neteko tokiais keltis :) Palandžioję po pilies koridorius, kiemelius, ekspozicijas, 
pagaliau užkopiame aukščiau, kur atsiveria nuostabi žalių miesto stogelių panorama bei tolumoje boluojantys kalnai, slėniai. 
Vaizdas nuostabus (dabar vėl žiūrint nuotraukas, iš naujo amą užima :) Kaip pasiilgau tų kraštų...)
Nusileidę į miestą vėl pakliūname į žmonių masę, ramiai gatvelėmis neprasieisi– visur pilna žmonių, klegesys, sambrūzdžiai, kamštukai. Nusprendžiame stabtelti papietauti, tad įlendame į kažkokį bromą ir prisėdame mažoje kavinukėje Espresso Fabrizi. (šalia stovi viena iš miesto įžymybių – karvutė sagutė :D)
Užsakymą priimti atšlepsi močiutė (tikrai močiutė, jai gal kokių 70 metų (jei ne daugiau) :)). Kavinės maistas šiek tiek nuvylė (sriuba 4,90 Eur,
sumuštinis 9,30 Eur
guliašo sriuba 4,90 Eur,
štrudelis 4,60 Eur, 
daržovių štrudelis),
turbūt super turistinis miestas turi ir tam tikrų minusų (tačiau pastebėjome, kad kavinė tiekia labai įdomų desertą Salzburger Nockerl, kurį daug kas užsisakinėjo). Bet skrandžiai apraminti, galime toliau keliauti senamiesčio gatvelėmis ir grožėtis architektūra, vitrinomis, bromais, kiemeliais. 
Tikrai dar grįžčiau pasivaikščioti į šitą miestą ir kitą kartą reiktų įgyvendinti tėčio pasiūlymą eiti suvalgyti dešrelių į Turgaus aikštę :) Po kiek laiko keliaujame link automobilio, 
pakeliui prie upės dar stabteldami įsigyti gigantų Brezel riestainių (1 vnt apie 3 Eur).
Kelionės draugas turi pageidavimą ir siūlo nuvažiuoti į Red Bull muziejų, esantį Zalcburgo miesto pakraštyje. Kodėl gi ne? Važiuojam. Muziejus sužavi tiek savo ekspozicija, 
tiek savo prabangiu, aukštos klasės pateikimu, net WC pribloškia :D 
Kas fainiausia, kad šio muziejaus lankymas visiškai nemokamas. Kol kai kas renkasi lauktuves firminėje parduotuvėje prisėdu pailsėti ir pasigrožėti muziejaus konstrukcija.
Palikę muziejaus patalpas, matome, kad turime dar laiko. Birželio mėnuo – dienos ilgos, šviesios. Bet kadangi sekmadienis, tad vis tiek ramesnis laikotarpis tiek Austrijoje, tiek Vokietijoje. Pasitikrinu internete ir nusprendžiame, kad spėsime aplankyti Wimbachklamm tarpeklį (Bavarijoje). Automobilį pasistatome aikštelėje prie info centro ir stebėdami nuorodas kylam į kalną bei bandome atrasti tarpeklį. Prieiname vartelius, į kuriuos reikia įmesti porą eurų, kad varteliai pasisuktų. Susimokame ir žengiame į gamtos sukurtą stebuklų taką. 
Po labai snieguotos žiemos ir dar tirpstant sniegui viršukalnėse, vanduo šniokščia nenumaldomu greičiu, o jo spalva tiesiog pakeri. Iš abiejų pusių supa aukštos uolos, kuriomis teka vandens srovelės. 
Kitų lankytojų nėra, tad ramiai žvalgomės ir žengiam lėtu žingsniu toliau taku. 
Daug laiko neužtrunkame, nes takas nėra ilgas, tad į dienos pabaigą labai tinkamas lankymo objektas. Po miesto šurmulio pats tas pabūti apsuptam gamtos garsų. Savotiškai apsivalę, ramiu žingsniu grįžtame į automobilį.
Grįžę į namus, įsitaisome savo terasoje vakarienei su vokišku alumi bei Zalcburge įsigytais Brezel riestainiais.
10 diena
Paskutinė diena Berchtesgadene. :( Šią dieną nusprendžiame išsimiegoti, dar pašmirinėti po patį miestelį, nusipirkti lauktuvių 
ir sau kokių daikčiukų :) (čia aš buvau iniciatorė, nes sakiau, nieko nežinau, šian varau šopintis :D). Pasitampę po parduotuves ir pilnomis kuprinėmis, prisėdome (jau anksčiau nusižiūrėtoje) ledainėje-desertinėje Cafe Forstner jogurtinio torto Vos radome laisvą staliuką, tad įsispraudę tarp daugybės žmonių, laukėme savo desertų (pieno kokteilis 5,20 Eur, štrudelis 4,60 Eur, desertiniai ledai 8-9 Eur,
gabalėlis 3,70 Eur).
Antra dienos pusė nusimatė rami – daiktų susidėjimas, apsitvarkymas, susižiūrėjimas dėl kitos dienos važiavimo. Laukė kelias į Prahą, Čekiją.
11 diena
Atsisveikiname su Vaciuku
ir sugrūdę mantą į bagažinę, paliekame nuostabų kraštą. Atvykus į Prahą man kultūrinis šokas :D DAUG žmonių, netvarka, kamščiai... na visi žinote didmiesčių „malonumus“ :D Sakau, noriu atgal :D Bet šiame mieste mūsų laukia trys naktelės. Nakvynę užsisakėme per AirBnb (nuorodos neberandu, bet buto adresas Legerova 1855/20, Prague 120 00, Czechia. Tikrai nerekomenduočiau nuomotis, nes labai nudėvėtas būstas). Įsikūrę ir šiek tiek nuslūgus karščio bangai (šios dienos nusimato bele kaip karštos) išsiruošiame į miestą. Pavalgome Merlin kavinėje šalia namų ir keliaujame pėstute link centro pro Narodni muziejų. 
Žmonių mieste be proto DAUG (kaip aš to nemėgstu:D).
Žinoma, miesto architektūra neginčijamai nuostabi, tad vėpsodami į šalis blūdinėjame po senamiestį. 
Centrinėje aikštėje stabtelim prie bokšto pasižiūrėti besikeičiančių figūrėlių.
(rankines, kuprines, deja, laikom stipriai prispaudę prie savęs, nes aplink labai daug ilgapirščių.) 
Vakarėjant draugelis mus nusiveda į vieną barą (Anonymous Shrink's Office). Užėjus į barą, stabtelim apsidairyti. Barmenė paklausia mūsų kuo gali padėti, atsakome, kad norime paragauti gėrimų. Nežinau, kaip ji suprato, bet sako luktelkit ir liepia laukti prie vienos sienos. Staiga prasiveria siena (pasirodo tai slaptos durys :o), už kurių pasirodo vaikinukas su kostiumu, labai mandagiai mus pasitinkantis ir kviečiantis užeiti. Sekame jam iš paskos patamsiais, žemyn laiptais į kažkokį rūsį. Patenkame į mažą bariuką, labai tvarkingai ir jaukiai įrengtą. Prisėdus prie staliuko, padavėjas klausia gal mes norėtume į privatų VIP kambariuką, tačiau pasiliekame sėdėti netoli baro. Perklausia mūsų ar lankomės čia pirmą sykį – taip, mes pirmą kartą. Tad jaunuolis pradeda pasakoti, kaip čia kas vyksta. Atneša mums korteles su paveiksliukais (paveiksliukai atrodo, kaip tie, kokie būna pas psichologus, kur vieni mato drugelius ar kitokius velnius
